Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-04-07 · Civilinė byla Nr. 2A-88/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-07
Bylos Nr.
2A-88/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė
Atsakovas
M. J.
Ieškovas
A. B.
Advokatai
Edmundas Rusinas, Svetlana Naidenkas
Kategorijos
  • 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-88/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 42.4.; 45.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 07 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno

sekretoriaujant Dovilei Gaidelytei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Edmundui Rusinui,atsakovei M. J. , jos atstovei advokatei Svetlanai Naidenko,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-582-623/2008 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei M. J. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir nuosavybės teisių į jį patvirtinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. B. 2007 m. gegužės 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti, kad ieškovas su atsakove M. J. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,2001 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (buvę duomenys – (duomenys neskelbtini) dalių žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pripažinti minėtą žemės sklypą ieškovo nuosavybe bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005 m. gegužės 9 d. ieškovas ir atsakovė sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2005 m. liepos 9 d. parduoti ieškovui 2001/1190 dalių žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo iki nurodyto termino nupirkti šį žemės sklypą. Priežastis, sutrukdžiusi sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo tai, kad perkamas žemės sklypas nebuvo atskirtas nuo kitos atsakovės nuosavybės teise valdomos žemės. Atsakovė per preliminariojoje sutartyje numatytą dviejų mėnesių terminą nespėjo atskirti žemės sklypų bei įforminti žemės sklypų atidalijimo dokumentų. Pagal preliminariosios sutarties 3.1 punktą, ieškovas šios sutarties sudarymo metu sumokėjo atsakovei 5000 Lt, kurie turėjo būti įskaičiuoti į nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) pirkimo - pardavimo kainą bei sutarė, jog sutartyje perkamo daikto kaina bus 105 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad baigiantis preliminariojoje sutartyje nustatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, atsakovė žodžiu ieškovą informavo, kad ji nespėja atlikti žemės sklypo atidalijimo darbų, jog visi reikalingi dokumentai žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti bus parengti po dviejų mėnesių. Todėl šiuo atveju nebūtina pratęsti preliminariojoje sutartyje aptartą pagrindinės sutarties sudarymo terminą, nes kiekvienu atveju papildomai reikės mokėti už naują sutartį. Tačiau žemės sklypo atskyrimo darbai ir dokumentų parengimas bei patvirtinimas atitinkamose valstybės ir savivaldybės institucijose užsitęsė iki 2007 m. kovo mėn. Per visą šį laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki atskirto žemės sklypo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, atsakovė neatsisakė ketinimo ieškovui parduoti nurodytą žemės sklypą. Šį faktą patvirtino tai, kad ieškovas laikotarpyje nuo 2005 m. gegužės 9 d. iki 2006 m. gruodžio 28 d. atsakovei sumokėjo visą preliminariojoje sutartyje numatytą pinigų sumą, t. y. 105 000 Lt. Ieškovas teigė, kad tik 2007 m. kovo 10 d. atsakovė žodžiu informavo ieškovą, jog už preliminariojoje sutartyje aptartą kainą ji žemės sklypo neparduos. Taigi atsakovė preliminariojoje sutartyje nurodytu terminu neparengė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti dokumentų, iki 2007 m. kovo 10 d. nuolat informuodama ieškovą, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta, kai žemės sklypai bus atskirti ir tam parengti visi reikalingi dokumentai. Ieškovas nurodė, kad nuo preliminariosios sutarties sudarymo momento ieškovas faktiškai valdė ginčo sklypą. Ieškovo teigimu, jis rūpinosi šio žemės sklypo tvarkymu, o atsakovė sklypu nesinaudojo. Ieškovas taip tat teigė finansavęs vandens gręžinio darymo darbus, nes pagal detalųjį planą ant atsakovės ir ieškovo sklypo buvo suprojektuotas vienas gręžinys. Gręžinio įrengimas kainavo 10 000 Lt, t. y. po 5 000 Lt kiekvienam. Ieškovas nurodė, kad šiuo metu ginčo sklypas yra suformuotas kaip atskiras žemės sklypas (nekilnojamojo turto objektas) ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl nebėra kliūčių ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Kadangi atsakovė atsisakė įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas prašė, vadovaujantis CK 6.309 straipsnio trečiąja dalimi, patvirtinti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2005 m. gegužės 9 d. su ieškovu sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo iki 2005 m. liepos 9 d. ieškovui parduoti 2001/1190 dalių žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovas įsipareigojo iki 2005 m. liepos 9 d. pilnai atsiskaityti bei sumokėti 105 000 Lt. Atsakovė teigė, kad 2005 m. gegužės 9 d. nebuvo ginčo žemės sklypo, kaip atskiro nekilnojamojo turto pardavimo objekto, jam nebuvo suteiktas nei unikalus, nei kadastrinis numeris. Atsakovės teigimu, skubus, dviejų mėnesių bėgyje, žemės sklypo forminimas reikalavo didelių pinigų, tačiau ieškovas iki 2005 m. liepos 9 d. nesumokėjo atsakovei visų sutartų pinigų, o dėl ieškovo sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo buvo užvilkintas žemės sklypo atidalijimo darbų įforminimas; paskutinis ieškovo mokėjimas įvyko tik po 1,5 m. nuo preliminariosios sutarties sudarymo, t. y. 2006 m. gruodžio 28 d. Atsakovė, neturėdama pinigų gydymui ir pabrangus nekilnojamajam turtui, buvo priversta kreiptis pas atsakovą su raginimu susitarti geruoju dėl žemės sklypo kainos padidinimo, nes ginčo žemės sklypas pabrango iki 280 000 Lt. Tačiau ieškovas su atsakovės pasiūlymu nesutiko ir registruotu laišku, kurį atsakovė gavo 2007 m. balandžio 4 d., pasiūlė nutraukti preliminariąją sutartį ir grąžinti ieškovui iki 2007 m. kovo 31 d. gautus 110 000 Lt bei sumokėti 8000 Lt palūkanų, iš viso 118 000 Lt, o atsakovė ieškovo prašomus pinigus pasiskolino ir pervedė į ieškovo nurodytą sąskaitą 2007 m. birželio 19-20 d.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių 2005 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta preliminari žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2001/1190 dalių pirkimo-pardavimo sutartis (dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Šia sutartimi šalys susitarė, kad žemės sklypas bus parduotas už 105 000 Lt, iš kurių 5 000 Lt ieškovas sumokėjo kaip avansą preliminarios sutarties sudarymo dieną. Pagrindinę sutartį buvo susitarta sudaryti iki 2005 m. liepos 9 d. Teismas konstatavo, kad iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos nebuvo parengtas ketinamo parduoti (pirkti) žemės sklypo detalusis planas, kurio rengimo organizatorė buvo atsakovė (1 t., b. l. 52-66), kuri tik 2007 m. vasario 26 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre duomenis apie naujai suformuotą žemės sklypą, nors šio sklypo detalusis planas buvo baigtas rengti 2006 m. spalio mėnesį. Be to, pažymėjo, kad pirminiame, t. y. pradėtame rengti plane (1 t., b. l.113, 79), buvo išmatuotas ir pažymėtas ginčo žemės sklypas, todėl šalims buvo žinomos minėto sklypo ribos. Teismas nurodė, kad pagal preliminarios sutarties 3.4.1 punktą, ieškovas privalėjo sumokėti ginčo žemės sklypo pardavimo kainą tik pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną, todėl atsakinga už preliminarios sutarties neįvykdymą pripažintina atsakovė. Be to, teismo teigimu, vadovaujantis liudytojų parodymais bei byloje esančiomis fotonuotraukomis, daroma išvada, kad ginčo žemės sklypo faktinis valdymas buvo perduotas ieškovui. Pasibaigus numatytam preliminarioje sutartyje terminui, šalys pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, tačiau toliau vykdė pirkimo-pardavimo sutartį preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis, t. y. ginčo žemės sklypą faktiškai valdė ieškovas, o atsakovė po 2005 m. liepos 5 d. iki 2006 m. gruodžio 28 d. dalimis ėmė iš ieškovo pinigus (1 t., b. l.127) kaip mokestį už minėtą žemės sklypą, iš viso gavo 110 000 Lt (1 t., b. l. 36, 85, 90-91, 97-98; 5 000 Lt daugiau nei buvo numatyta preliminarioje sutartyje, kadangi ši suma buvo mokestis už vandens gręžinio įrengimą). Atsakovė 2007 m. kovo mėnesį informavo ieškovą, kad atsisako sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį pagal nustatytas preliminarioje sutartyje sąlygas, o ieškovas 2007 m. kovo 29 d. kreipėsi į atsakovę, kad ji grąžintų gautus už ginčo žemės sklypą 110 000 Lt sumą bei 8 000 Lt palūkanų (1 t., b. l. 88-89). Atsakovė pinigus buvo išleidusi gyvenamojo namo statybai, todėl tik 2007 m. birželio mėnesį grąžino gautą sumą, t. y. po ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo. Teismas nusprendė, kad pinigų grąžinimas (1 t., b. l. 90-91) negali pakeisti tarp šalių susidariusių teisinių santykių, kadangi ieškovas nusprendė ginti savo pažeistas teises, prašydamas patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta žemės sklypo Nr. 440-0965-5589, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Įregistravus 2007 m. vasario 26 d. minėtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, neliko kliūčių teisiškai įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, teismas pažymėjo, kad šalių profesinė veikla neturi ir negali turėti jokios reikšmės aiškinant nagrinėjamoje byloje tarp ginčo šalių atsiradusius civilinius teisinius santykius, o atsakovės kreipimasis į LR Generalinę prokuratūrą ir kitas valstybės institucijas, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus (1 t., b. l. 96), negali būti pripažįstamas sąžiningu atsakovės naudojimusi savo procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5 d.). Apygardos teismas, patvirtinęs ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, konstatavo, kad ieškovas privalo grąžinti visus pinigus gautus už minėtą žemės sklypą, t. y. 118 000 Lt (1 t., b. l. 97-98), tačiau pažymėjo, kad atsakovei turi būti grąžinta tik 74 000 Lt, kadangi byloje nėra duomenų, jog likusius pinigus (44 000 Lt) sumokėję asmenys, tai padarė, siekdami padengi atsakovės skolą. Todėl nurodė, kad likusių 44 000 Lt pinigų mokėtojai ar atsakovė, pateikusi sutartinių santykių buvimą su pinigų mokėtojais patvirtinančius įrodymus, turi teisę reikalauti iš ieškovo grąžinti minėtą sumą (CK 6.237 – 6.242 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiais argumentais:

ieškovas neįvykdė savo pareigos pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. nesumokėjo iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos numatytos 105 000 Lt sumos už ketinamą pirkti žemės sklypą; teismas nevertino ieškovo 2007 m. balandžio 5 d. rašto dėl 118 000 Lt grąžinimo, kuris turi būti vertinamas kaip atsisakymas tolimesnių derybų dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo; preliminariąja sutartimi šalys nesitarė dėl žemės sklypo kaip atskiro turtinio vieneto; nepagrįstai konstatuota, kad už preliminarios sutarties nevykdymą atsakinga tik atsakovė, kadangi ji neturėjo specialių žinių, patirties, piniginių lėšų, reikalingų siekiant suformuoti atskirą žemės sklypą; klaidinga išvada dėl 44 000 Lt sumos, kadangi, palikus minėta sumą ieškovui, jis nepagrįstai praturtėja;teismas neteisingai nurodė, kad atsakovės veiksmai vertinami kaip nesąžiningas naudojimais procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo minėtą skundą atmesti bei palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą. Atsiliepimo motyvai:

teismas pagrįstai nevertino 2007 m. balandžio 5 d. rašto, nes minėtas raštas ir kiti veiksmai, atlikti iki kreipimosi į teismą dienos, neturi reikšmės, sprendžiant pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimą;atsakovė vilkino ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimą bei pačios pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, tuo tarpu reikalavo pinigų už minėtą sklypą, siekdama greičiau baigti statyti savo gyvenamąjį namą; ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre; pagrindinė pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo iki numatytos datos priežastis - atsakovės veiksmai, dėl kurių ginčo žemės sklypas nebuvo laiku suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas; 44 000 Lt sumą banko pavedimu pervedė nedalyvaujanti byloje E. K. , nurodydama kaip E. J. (42 700 Lt) ir M. J. (1300 Lt) skolą. Minėti pinigai bus grąžinti iš karto, įsiteisėjus teismo sprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apeliantės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovei, dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 265, 270 straipsnių nuostatomis, teismas turi priimti sprendimą dėl visų reikalavimų, kuriuos pareiškė šalys, motyvuojamojoje sprendimo dalyje pateikdamas teisinį bei faktinį sprendimo išvadų pagrindimą.

Apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ar kitų civilinio proceso įstatymo nuostatų, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime (civilinė byla Nr. 3K-P-382/2006) išaiškino, kad civilinių santykių subjektams pradėjus derybas dėl sutarčių sudarymo sąlygų, tarp jų susiklosto tam tikri santykiai, vadinami ikisutartiniais, kurie ypač reikšmingi tais atvejais, kai tokios derybos nesibaigia sutarties pasirašymu. Derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai, tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose. Sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. Antra vertus, tam tikrais atvejais ikisutartiniai santykiai transformuojasi į sutartinius taip, kad sudėtinga nustatyti jų ribą. Antai, jeigu ikisutartiniame dokumente šalys sutaria dėl esminių sutarties sąlygų, įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes, gali būti pripažinta, kad šalys sudarė sutartį, nors tas dokumentas jų pavadintas ketinimų protokolu, susitarimu ar pan.

CK 6.165 straipsnis nustato, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtame nutarime, būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas); esant būtinumui atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustatant tikrąją sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, numatytos CK 6.193 straipsnyje. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, reikalinga nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Be to, Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pabrėžė, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, tarp jų objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) – taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana neryškiais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais.

Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtinto preliminariosios sutarties apibūdinimo matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, o pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę arba kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma ir kt.). Preliminaria sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kuri būdinga pagrindinėms sutartims. Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Antai, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai galima teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai.

CK 6.309 straipsnyje nurodyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimam pirkėjui valdyti yra laikomas to daikto pirkimu–pardavimu. Jeigu asmuo, įsipareigojęs pirkti ar parduoti daiktą, atsisako sudaryti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 309 str. 3 d.). Tokiu atveju teismo pripažinimas, kad tokia sutartis sudaryta, reiškia jos įforminimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai nustatė, kad 2005 m. gegužės 9 d. tarp ginčo šalių sudaryta preliminaria žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2001/1190 dalių pirkimo-pardavimo sutartimi (dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) šalys išreiškė valią, t. y. susitarė, kad atsakovė parduos ginčo žemės sklypą ieškovui už 105 000 Lt, iš kurių 5 000 Lt ieškovas sumokėjo kaip avansą preliminarios sutarties sudarymo dieną, o pagrindinę sutartį buvo susitarta sudaryti iki 2005 m. liepos 9 d. (1 t., b. l. 6-8).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą (2006 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2006, 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006), žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti jis turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas: pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį bet kurios rūšies žemės sandorio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos; žemės sklypo plane nurodoma sklypo ribos (gretimybės), dislokacija, dydis, o jei parduodama sklypo dalis – dalies dydis, dislokacija, ribos (gretimybės), kiti duomenys.

Nors iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos nebuvo parengtas ketinamo parduoti (pirkti) žemės sklypo detalusis planas, tačiau apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog pradėtame rengti ginčo sklypo (preliminarioje sutartyje nurodytos atsakovės sklypo dalies) detaliajame (pirminiame) plane (1 t., b. l. 113, 79) buvo pažymėtas ginčo žemės sklypas, išmatuotas jo dydis, ir sutarties šalims buvo žinomos įsipareigoto parduoti žemės sklypo (dalies) ribos, t. y. pirkimo – pardavimo sutarties objektas, nors tuo metu jis ir nebuvo tinkamai suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas. Be to, teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo žemės sklypo faktinis valdymas buvo perduotas ieškovui, o jis sumokėjo atsakovei visą sutartimi sulygtą kainą. Nors CK 6.165 straipsnio 5 dalis nustato, kad šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, pasibaigia prievolė sudaryti šią sutartį, o šiuo atveju pasibaigus šalių numatytam preliminarioje sutartyje jos įvykdymo terminui, šalys nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau toliau vykdė ją kaip pirkimo-pardavimo sutartį joje numatytomis sąlygomis, t. y. ginčo žemės sklypą faktiškai valdė ieškovas (tarp kitų valdymo veiksmų, sumokėdamas ir 5 000 Lt už vandens gręžinio įrengimą), o atsakovė, atitvėrusi ieškovui sutartimi perleidžiamą žemės sklypo dalį nuo jai likusios sklypo dalies, nuo 2005 m. liepos 5 d. iki 2006 m. gruodžio 28 d. dalimis priėmė iš ieškovo pinigus kaip užmokestį už parduodamą žemės sklypą (1 t., b. l. 127, 36, 85, 90-91, 97-98). Pažymėtina, kad apygardos teismas teisingai nurodė, kad detaliojo plano rengimo organizatorė buvo atsakovė, kuri tik 2007 m. vasario 26 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre duomenis apie naujai suformuotą žemės sklypą, nors šio sklypo detalusis planas buvo baigtas rengti 2006 m. spalio mėnesį, todėl jai tenka atsakomybė už preliminarios sutarties neįvykdymą (1 t., b. l. 52-66).

Dėl paminėtų ir kitų apygardos teismo sprendime nurodytų aplinkybių bei motyvų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių ketinimus ir jų elgesį tiek iki 2005 m. gegužės 9 d. sutarties sudarymo, tiek ir po jos, turėjo pagrindo nurodyti, jog pagal šalių valią ir faktiškai tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius, galima teigti, kad ginčo šalys sudarė žemės sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini), dabartinis kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, juolab kad, įregistravus 2007 m. vasario 26 d. ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, neliko kliūčių teisiškai įforminti šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Beje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovės grąžinimas pinigų ieškovui po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo, negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, juolab kad ieškovas nusprendė ginti savo pažeistas teises, prašydamas patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Šios išvados nepaneigia ir ieškovo 2007 m. kovo 29 d. kreipimasis į atsakovę, jog ji nustatytu terminu grąžintų pinigus, gautus už ginčo žemės sklypą (110 000 Lt), bei 8 000 Lt palūkanų (1 t., b. l. 88-89), kadangi atsakovė jau buvo išleidusi savo reikmėms pinigus, gautus iš ieškovo už ginčo žemės sklypą, dėl ko tik 2007 m. birželio mėnesį grąžino ieškovui iš jo gautą pinigų sumą, t. y. po ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo (1 t., b. l. 90-91).

Dėl nurodytų motyvų apygardos teismas, pagrįstai patvirtinęs ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, turėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas privalo grąžinti atsakovei visus pinigus, gautus už minėtą žemės sklypą (1 t. b. l. 97-98). Tačiau teismas turėjo pagrindo skundžiamu teismo sprendimu įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei tik 74 000 Lt, kuriuos ji sumokėjo ieškovui mokėjimo nurodymais (b. t. 1, 1. 97-98), teisingai pažymėjęs, kad byloje nėra duomenų, jog likusius pinigus (44 000 Lt) sumokėję asmenys, tai padarė, siekdami padengi atsakovės skolą, todėl likusių 44 000 Lt pinigų mokėtojai ar atsakovė, pateikusi įrodymus, patvirtinančius sutartinių santykių buvimą su pinigų mokėtojais, turi teisę reikalauti iš ieškovo grąžinti minėtą sumą (CK 6.237 – 6.242 str.).

Neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvai, kad ieškovas neįvykdė savo pareigos pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, nes nesumokėjo iki preliminarioje sutartyje nustatytos pagrindinės sutarties sudarymo dienos joje numatytos 105 000 Lt sumos už ketinamą pirkti žemės sklypą. Minėta, kad 2005 m. gegužės 9 d. sudaryta preliminaria žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė parduos ginčo žemės sklypą ieškovui už 105 000 Lt, iš kurių 5 000 Lt ieškovas sumokėjo kaip avansą preliminarios sutarties sudarymo dieną, ir 100 000 Lt pirkėjas sumokės daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (1 t., b. l. 6-8). Nors buvo susitarta pagrindinę sutartį sudaryti iki 2005 m. liepos 9 d., tačiau minėta, jog atsakovė tik 2007-02-26 įregistravo ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, o 2007-03-10 informavo ieškovą, kad neparduosianti ginčo žemės sklypo už preliminarioje sutartyje sulygtą kainą, tačiau ieškovas jau buvo sumokėjęs atsakovei visą sutartą pinigų sumą už ginčo žemės sklypą laikotarpyje nuo 2005-05-09 iki 2006-12-28, t. y. iki sklypo įregistravimo nustatyta tvarka ir iki ieškovės pranešimo apie atsisakymą įforminti pirkimo – pardavimo sandorį.

Todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti apygardos teismo sprendimo, kurio išvadų bei motyvų nepaneigė ir apeliantės papildomai pateikti duomenys apeliacinės instancijos teisme (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau jos neturi būti didesnės negu nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės ieškovui priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurios, atsižvelgiant į Rekomendacijas ir advokato darbo bei laiko faktines sąnaudas, mažintinos iki 700 Lt, be to, iš atsakovės priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos (13,60 Lt), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 8-10; CPK 302, 88, 92, 96, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės M. J. 700 Lt advokato pagalbos išlaidų ieškovui A. B. bei 13,60 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

TeisėjaiAudronė Jarackaitė Gintaras Pečiulis Donatas Šernas