- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-135/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“
- Advokatai
- Jūratė Matonienė, Karina Rakauskienė
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-653-56/2008 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui antstoliui G. M. , trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16, 17 straipsniais bei CK 6.251 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš atsakovo antstolio G. M. ieškovo naudai 214 400 Lt žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, jog 2003 m. gruodžio 19 d. ieškovas dalyvavo tretiesiems asmenims V. priklausančio turto pardavimo varžytinėse, kurias organizavo antstolis G. M. . Ieškovui pasiūlius didžiausią 65 600 Lt parduodamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), kainą, jis pripažintas laimėjusiu varžytynes. Skolininkai apskundė antstolio veiksmus. Vilniaus m. l apylinkės teismo 2005 m. birželio 9 d. nutartimi skolininkų, taip pat ir antstolio prašymai patvirtinti 2003 m. gruodžio 19 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą atmesti. Teismas nurodė, kad nors varžytynių protokoluose, be ieškovo, buvo nurodyti ir kiti varžytynėse dalyvavę asmenys, tačiau nerasta dokumentų, kad šie asmenys yra sumokėję varžytynių dalyvio mokestį ir pasirašę, kad nėra kliūčių dalyvauti varžytynėse, todėl padarė išvadą, kad varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas, dėl to varžytynės laikomos neįvykusiomis. Ieškovas ir atsakovas šią nutartį apskundė apeliacinei instancijai. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Ieškovui ir atsakovui pateikus kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 27 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartį. Ieškovas teigė, jog turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo nepatvirtintas dėl antstolio kaltės, kadangi antstolis teismui nepateikė visų vykdomojoje byloje esančių dokumentų. Dėl šių neteisėtų antstolio veiksmų ieškovas patyrė žalą – nuostolius, nes 2003 m. gruodžio 19 d. butą jis iš varžytynių pirko už 65 600 Lt. Byla dėl antstolio veiksmų baigta nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik 2006 m. kovo 27 d., o per šį laikotarpį to paties buto vidutinė rinkos vertė išaugo iki 280 000 Lt, todėl kainos skirtumas priteistinas iš antstolio. Teigė, jog 2003 m. gruodžio 19 d. varžytynėse turtą pirko už realią rinkos kainą, nes būtent už tokią kainą skolininkas siūlė minėtam butui savo pirkėją, be to, skolininko skundas dėl per mažos kainos buvo atmestas. Antstolio civilinei atsakomybei yra visos sąlygos: neteisėti veiksmai, nustatyti teismo nutartimis, todėl ieškovas jų neįrodinėja, antstolio kaltė, kadangi nebuvo pateikti visi įrodymai, susiję su varžytynių vedimu, priežastinis ryšys tarp antstolio veiksmų ir ieškovui padarytų nuostolių ir atsiradę nuostoliai, kurie įrodomi tiek civilinės bylos dėl antstolio veiksmų medžiaga, tiek buto vertinimo ataskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs iš vykdymo proceso. Varžytynės vyko 2003 m. gruodžio 19 d., pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti tvirtinti varžytynių aktą priimta 2005 m. birželio 9 d., apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria palikta galioti minėta nutartis, – 2005 m. rugsėjo 20 d., kasacinės instancijos nutartis – 2006 m. kovo 27 d. (b. l. 5-16). Skundus tiek apeliacinei, tiek kasacinei instancijai rašė ir antstolis, ir ieškovas. Teismo teigimu, byloje pasitvirtino faktinės aplinkybės, nurodytos antstolio atsikirtimuose, kad ieškovas yra patyręs varžytynių dalyvis. Šį faktą patvirtina iš Nekilnojamojo turto registro gauti ir teismui pateikti duomenys apie ieškovo turėtą ir turimą turtą, iš kurių matyti, kad Kaune ieškovui šiuo metu priklauso 50 nekilnojamojo turto objektų, Vilniuje – 14, visi pirkti varžytynėse. 2003 m. gruodžio 19 d. varžytynių aktas nebuvo patvirtintas, teismams konstatavus, kad trūksta įrodymų, kad varžytynėse, be ieškovo, dalyvavo kiti dalyviai, nes nebuvo pateikti kvitai apie sumokėtą varžytynių dalyvio mokestį. Apeliacinei instancijai antstolio atstovas pateikė kvitų kopijas, bet apeliacinės instancijos teismas jų nepriėmė dėl to, kad nebuvo reikiamai patvirtintos. Teismas pripažino, kad varžytynių aktas nebuvo patvirtintas dėl antstolio darbuotojų aplaidumo, neatidumo. Teismo teigimu, ieškovas savo patirtą žalą (nuostolius) įvardija kaip skirtumą tarp buto kainos jo pardavimo iš antrųjų varžytynių metu ir kasacinės instancijos nutarties, kuria atmesti ieškovo ir antstolio skundai ir baigtas procesas šioje byloje, priėmimo metu buvusios analogiško buto vidutinės rinkos kainos. CK 6.245 straipsnis civilinę atsakomybę apibrėžia kaip turtinę prievolę, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinio kodekso 6.246-249 straipsniuose išvardijamos būtinos sąlygos, kurioms esant galimas žalos priteisimas. Teismo nuomone, jokie antstolio aplaidumo faktai ar pažeidimai, lemiantys teismo atsisakymą tvirtinti varžytynių aktą, negalėjo tapti pirkėjo nuostolių priežastimi, nes jam grąžinti visi įmokėti pinigai, o perkamo turto savininku jis dar nebuvo tapęs. Tikrąja nuostolių atsiradimo priežastimi šiuo atveju laikytinas užtrukęs teismo procesas ir pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje per tą laiką. Teismas nurodė, kad nė vieno iš šių procesų antstolis negalėjo kontroliuoti, todėl tarp byloje konstatuoto antstolio aplaidumo ir nekilnojamojo turto kainų svyravimo rinkoje nėra priežastinio ryšio. Tai, kad varžytynių akto tvirtinimo procesas užsitęsė, labiausiai lėmė aktyvūs skolininkų, kurie maksimaliai naudodamasi savo procesinėmis teisėmis, skundė visus antstolio veiksmus, pozicija. Taip pat, teismo manymu, būtina atsižvelgti, kad ieškovas teismo procese dėl varžytynių akto tvirtinimo dalyvavo iš pat pradžių, jis turėjo patirties tokiuose procesuose, jam buvo gerai žinoma bylos eiga ir bylos medžiaga, jis buvo surašęs atskirąjį skundą apeliacinei instancijai ir taip pat turėjo visas galimybes pasirūpinti tinkamu įrodymų savo skundui pagrįsti pateikimu. Prieš nuspręsdamas dalyvauti varžytynėse ir susipažinęs su vykdomąja byla, ieškovas negalėjo neįvertinti fakto, kad dėl skolininkų skundų išieškojimas dar iki varžytynių tęsėsi kelerius metus (b. l. 7), o turėdamas patirties nekilnojamojo turto rinkoje, be abejo, žinojo apie kainų pokyčius ir nenorėdamas rizikuoti, procesui užtrukus, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo galimybę atsisakyti pirkti ir pinigus atsiimti. Teismas nurodė, kad turtas buvo parduodamas iš antrųjų varžytynių, remiantis CPK 681, 721 straipsniais už 60 procentų jo rinkos vertės, todėl, net ir konstatavus priežastinį ryšį tarp antstolio veiksmų ir ieškovo neva patirtų nuostolių, priteistiną sumą turėtų sudaryti suma, už kurią būtų galima analogišką butą įsigyti būtent iš antrųjų varžytinių. Teismas taip pat nurodė, kad sutinka su atsakovo atstovės motyvais, jog ieškovo prašoma priteisti žala yra hipotetinė ir įsivaizduojama, paremta samprotavimais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas realiai patyrė žalą, kadangi pirko kitą analogišką butą, už kurį sumokėjo brangiau, kaip neatmestina ir galimybė, kad ieškovas būtų šį nekilnojamąjį turtą pardavęs anksčiau, nei jis pabrango.
Šalies argumentai
Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė CK 6.246-6.249 straipsnio normas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę. Šiuo atveju yra visos sąlygos, reikalingos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Tai, kad antstolis atliko neteisėtus veiksmus, yra nustatyta Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. birželio 9 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartimi, todėl pagal CPK 182 straipsnį šios aplinkybės neįrodinėjamos. Įrodžius neteisėtus veiksmus, atsakovo kaltė dėl žalos atsiradimo yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Antstolio kaltė pasireiškė dideliu neatsargumu – aplaidumu vykdant valstybės įgalioto asmens funkcijas (Antstolių įstatymo 2 str.). Turto pardavimas iš varžytynių, kaip ir visas vykdymo procesas, yra tiksliai reglamentuotas imperatyviomis proceso teisės normomis. Todėl asmuo, įsigydamas turtą iš varžytynių, tikisi, kad antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, maksimaliai užtikrins turto pardavimo iš varžytynių teisėtumą. Dėl to teismo išvada, kad ieškovas, dalyvaudamas varžytynėse, prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, prieštarauja turto pardavimo iš varžytynių esmei ir tikslams. Byloje neginčytinai nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas nebuvo patvirtintas dėl antstolio kaltės. Užtrukęs teismo procesas ir pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje nebūtų turėję jokios įtakos žalai atsirasti, jeigu turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų patvirtintas. Žalingos pasekmės ieškovui atsirado dėl antstolio neteisėtų veiksmų dėl kurių nebuvo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Teismui atsisakius patvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą ir varžytynes paskelbus neįvykusiomis, ieškovas atgavęs iš antstolio 65 600 Lt, už šiuos pinigus negali nusipirkti analogiško buto. Todėl egzistuoja faktinis priežastinis ryšys tarp žalingų pasekmių ir antstolio neteisėtų veiksmų. Atsakovas pažeidė atidaus, rūpestingo ir apdairaus elgesio nustatytoje faktinėje situacijoje standartus bei jam, kaip antstoliui, keliamus ypatingus tokio elgesio standartus, todėl yra atsakingas už atsiradusius neigiamus savo veiksmų padarinius. Tam, kad būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, tačiau teismas nepagrįstai apsiribojo tik teiginiu, kad jokie antstolio aplaidumo faktai negali tapti pirkėjo nuostolių priežastimi. Tuo teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas.
2. Teismas nepagrįstai perkėlė ieškovui antstolio veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo tvirtinant turto pardavimo iš varžytynių aktą, įrodinėjimo naštą. Nepagrįsti teismo motyvai, kad ieškovas, dalyvaudamas teismo procese dėl varžytynių akto tvirtinimo, turėjo pasirūpinti, kad vykdomosios bylos dokumentai būtų pateikti. Ieškovas, būdamas varžytynių dalyvis, negalėjo daryti įtakos vykdomosios bylos vedimo teisingumui. Už vykdomosios bylos vedimą yra atsakingas antstolis. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas, procesui užtrukus, veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę atsisakyti pirkti ir pinigus atsiimti. CPK nėra numatyta galimybė, surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą ir pirkėjui sumokėjus visą sumą, atsisakyti pirkti turtą. Tai pat pagal CPK 710 ir 711 straipsnius mokestis, kuris sudaro 10 proc. pradinės parduodamo turto kainos, negrąžinamas asmeniui, neįmokėjusiam visos sumos. Teismo išvada, kad turtas buvo parduotas iš antrųjų varžytynių remiantis CPK 681, 721 straipsniais už 60 proc. jo rinkos vertės, todėl priteistiną sumą turėtų sudaryti suma, už kurią analogišką butą būtų galima įsigyti iš antrųjų varžytynių, galėtų būti pagrindas mažinti žalos dydį, o ne visiškai atmesti ieškinio reikalavimus. Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovo prašoma žala yra hipotetinė ir įsivaizduojama, paremta samprotavimais. Ieškovo patirta žala yra reali žala, t. y. kainų skirtumas tarp prarastos galimybės įsigyti turtą varžytynių akte nurodyta kaina ir analogiško buto vertės pinigų grąžinimo dieną. Teismas netinkamai nustatė ir faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad ieškovas yra patyręs varžytynių dalyvis.
Atsakovas antstolis G. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Asmeniui padaryta žala turi būti reali, o ne tikėtina (CK 6.249 str.). Ieškovo nurodomos aplinkybės, dėl kurių jis neva patyrė nuostolius, nėra realios, kadangi ieškovas pateikia tik prielaidą, jog tuo atveju, jeigu jis būtų nupirkęs butą iš varžytynių už 65 600 Lt, tai jam vėliau, t. y. po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuomet galutinai buvo konstatuota, jog varžytynės pripažintos neįvykusiomis, nereikėtų pirkti tokio paties buto rinkos kaina. Be to, ieškovas, atgavęs į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėtus 65 600 Lt už butą, kito analogiško buto už didesnę kainą neįsigijo, todėl jo turtinė padėtis nenukentėjo. Tam, kad asmuo patirtų nuostolius, jam nuosavybės teise privalo priklausyti atitinkamas turtas. Priešingu atveju jis neturėtų ko netekti, taigi nepatirtų ir nuostolių. Asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo tik tuomet, kai tokia reikalavimo teisė yra jam pripažinta turima nuosavybės teise. Šiuo atveju ieškovui neįgijus iš varžytynių buto nuosavybės teise, jis negali teigti, jog butą prarado, juo labiau reikalauti atlyginti jam padarytą žalą dėl neįvykusių varžytynių.
2. Įstatymai nenumato galimybės pirkėjui, nepatvirtinus varžytynių akto, reikalauti jam atlyginti nuostolius dėl to, jog jis neįsigijo iš varžytynių parduodamo daikto, kadangi jam yra grąžinami sumokėti pinigai, o tai reiškia, jog jis grąžinamas į analogišką prieš dalyvavimą varžytynėse padėtį ir dėl to jokios realios žalos nepatiria. Vilniaus m. 1 apylinkės teismui atsisakius tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, ieškovas galėjo neskųsti teismo nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, ir prašyti grąžinti jam už perkamą turtą įmokėtus pinigus, bet to nepadarė bei sąmoningai tęsė procesą, t. y. skundė teismo nutartis apeliacine ir kasacine tvarka.
3. Civilinei atsakomybei kilti būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių – nuostolių (žalos). Šiuo atveju nuostolių priežastis yra užtrukęs teismo procesas ir pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje per tą laiką. Nė vieno iš šių procesų antstolis kontroliuoti negalėjo. Todėl tarp byloje konstatuoto antstolio aplaidumo ir nekilnojamojo turto kainų svyravimo rinkoje nėra priežastinio ryšio.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, visapusiškai ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, teisingai konstatavo, jog tarp antstolio aplaidumo teikiant teismui dokumentus dėl varžytynių akto patvirtinimo ir nekilnojamojo turto rinkos kainų svyravimo nėra priežastinio ryšio, o ieškovo nurodoma žala yra hipotetinė. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patį žalos buvimo faktą bei antstolio veiksmų priežastingumą, todėl visos kitos nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos ir nesukelia atsakovui civilinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino, pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad antstolio atsakomybė nustatytina pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.263 str.).
Nagrinėjamu atveju antstolio G. M. atsakomybei atsirasti būtina nustatyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus antstolio veiksmus (neveikimą); ieškovo patirtą žalą; priežastinį neteisėtų antstolio veiksmų (neveikimo) bei ieškovo patirtos žalos ryšį; antstolio kaltę (CK 6.246-6.249 str., 6.263 str. 1 d.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima.
Bylos duomenimis, ieškovas prašomą priteisti iš atsakovo žalą grindžia neteisėtais antstolio veiksmais parduodant turtą iš varžytynių.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2005 m. birželio 9 d. nutartimi atsisakė tvirtinti 2003 m. gruodžio 19 d. įvykusių varžytynių aktą, kuriuo ieškovui už 65 600 Lt buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 27 d. nutartimi minėta Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Skundus tiek apeliacinės instancijos teismui, tiek kasacinės instancijos teismui teikė ieškovas ir atsakovas. Teismų sprendimuose konstatuota, kad varžytynių aktą atsisakyta patvirtinti, nes nagrinėjant bylą teisme nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog asmenys, užsiregistravę kaip varžytynių dalyviai, sumokėjo privalomą mokestį (CPK 710 str.), bei nebuvo laikytasi turto pardavimo iš varžytynių eiliškumą nustatančių normų vykdymo procese (CK 4.194 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog tą aplinkybę, kad septyni asmenys, užsiregistravę kaip varžytynių dalyviai, sumokėjo privalomą mokestį, neginčytinai įrodo teismui pateiktos vykdomosios bylos Nr. 0015/07/02295 medžiaga, kurioje yra mokėjimo kvitų originalai. Nors Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nurodyta, kad teismui buvo pateikta vykdomoji byla Nr. 2-300/97, tačiau teismas nurodė, jog vykdomoji byla nėra sunumeruota, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad antstolis teismui buvo pateikęs bylą su įrodymais apie varžytynių dalyvių sumokėtą mokestį.
Taip pat iš minėtos vykdomosios bylos duomenų matyti, kad iš skolininkų R. V. ir L. V. buvo išieškoma AB Ūkio banko naudai 887 943 Lt skola, nukreipiant išieškojimą į įkeistą 1993 m. lapkričio 23 d. įkeitimo sutartimi turtą. Be buto, esančio (duomenys neskelbtini), minėta įkeitimo sutartimi buvo įkeisti du sodo namai ir du žemės sklypai bei automobilis, visas turtas šalims susitarus buvo įvertintas 374 000 Lt. Pagal CK 4.194 straipsnio 1 dalį jungtine hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas. Šia teisės norma nustatyta įkeistų daiktų savininkui teisė nustatyti įkeistų daiktų pardavimo eilę tam, kad kartais, jog būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, pakanka parduoti ne visus, o tik keletą ar vieną iš įkeistų daiktų. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), varžytynėse buvo parduotas už 65 600 Lt, o automobilis už 1 890 Lt, akivaizdu, jog skola viršijo hipoteka įkeisto turto vertę, todėl turto pardavimo iš varžytynių eiliškumas nebuvo svarbus. Be to, vykdomojoje byloje Nr. 0015/07/02295 esantis L. V. ir R. V. pareiškimas, kuriuo prašoma butą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti jų surastam pirkėjui, patvirtina, jog buto savininkai neprieštaravo tokiai hipoteka įkeistų daiktų pardavimo eilei.
Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad 2003 m. gruodžio 19 d. įvykusių varžytynių aktą teismai atsisakė pripažinti dėl civilinio proceso teisės normų pažeidimų nagrinėjant bylą teismuose. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Bylos duomenimis, ieškovas teismo procese dėl varžytynių akto tvirtinimo dalyvavo iš pat pradžių ir turėjo patirties tokiuose procesuose. Jam buvo gerai žinoma bylos eiga ir bylos medžiaga, todėl ieškovas turėjo visas galimybes pasirūpinti tinkamu įrodymų pateikimu.
Kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 str.), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama CK 6.165 straipsnio 4 dalį, yra nurodžiusi, kad taip pat turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kaip reglamentuojantis panašius teisinius santykius, turėtų būti taikomas ir nagrinėjamos bylos atveju.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas yra patyręs varžytynių dalyvis. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ieškovui priklauso 64 nekilnojamo turto objektai Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, ir visi jie pirkti varžytinėse. Tai, kad 2003 m. gruodžio 19 d. varžytynėse pirktą butą ieškovas pirko verslo tikslais, norėdamas jį vėliau parduoti ir gauti pelno, patvirtino ieškovas ir apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 30-32). Teisėjų kolegija pažymi, kad verslas yra veikimas savo rizika, todėl verslininkas turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Atsižvelgiant į tai ieškovas, kaip asmuo, esantis patyręs varžytynių dalyvis bei užsiimantis nekilnojamojo turto verslu, Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui atsisakius tvirtinti varžytynių aktą, turėjo galimybę atsiimti įmokėtas už varžytynes pinigines lėšas, tačiau, nutaręs tęsti bylinėjimosi procesą ir apskundęs pirmosios instancijos, o vėliau ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, veikė savo rizika. Teismo procesinių sprendimų apskundimo teise pasinaudojęs ieškovas kartu prisiėmė ir viso teisminio proceso ilgos trukmės ir dėl to galimų neigiamų padarinių riziką. Ieškovas, ne pirmą kartą dalyvaudamas varžytynėse ir suvokdamas, jog nekilnojamojo turto kainos rinkoje tuo metu kilo, būdamas rūpestingas ir apdairus, galėjo nerizikuoti ir nebetęsti turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo proceso, o prašyti grąžinti įmokėtas pinigines lėšas. Tačiau pasinaudojęs savo teise ir apskundęs teismų sprendimus ieškovas turėjo ir galėjo numatyti, jog turto įsigijimas gali užtrukti ilgą laiko tarpą, o, teismui nepatvirtinus turto pardavimo iš varžytynių akto, pirkimo-pardavimo sandoris nebus sudarytas.
Atmestinas apelianto argumentas, kad CPK nėra numatyta galimybė, surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą ir pirkėjui sumokėjus visą sumą, atsisakyti priimti turtą. CPK 725 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu varžytynės yra pripažįstamos neįvykusiomis, tai, teismo nutarčiai įsiteisėjus, pirkėjui grąžinama sumokėta suma. Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui nepatvirtinus varžytynių akto, ieškovas turėjo teisę prašyti grąžinti jam įmokėtas pinigines lėšas ir neskųsti teismo nutarties.
Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Civilinė atsakomybė atsiranda, tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors teismai ankstesniuose sprendimuose ir nustatė, jog atsakovo veiksmai buvo aplaidūs, tačiau antstolio formalūs aplaidumo faktai ir pažeidimai, lemiantys atsisakymą tvirtinti varžytynių aktą, negali tapti pirkėjo nuostolių atsiradimo priežastimi. Ieškovo nurodyta žala atsirado dėl pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje bei teisminių procesų trukmės, kurių atsakovas kontroliuoti negalėjo. Tuo tarpu tai, kad ieškovas, užsiimantis nekilnojamojo turto verslu bei būdamas patyręs varžytynių dalyvis, žinodamas, kad nekilnojamojo turto kainos rinkoje kyla, o, teismui nepatvirtinus varžytynių akto, galėdamas atsiimti įmokėtas pinigines lėšas, tęsė bylinėjimosi procesą, negalima pripažinti, jog jis elgėsi kaip rūpestingas ir apdairus asmuo. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad tarp atsakovo aplaidumo bei ieškovo patirtos žalos nėra priežastinio ryšio.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 214 400 Lt žalos atlyginimą, motyvuodamas tuo, jog 2003 m. gruodžio 19 d. butą iš varžytynių jis pirko už 65 600 Lt, byla dėl antstolio veiksmų baigta nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik 2006 m. kovo 27 d., o per šį laikotarpį to paties buto vidutinė rinkos vertė išaugo iki 280 000 Lt, todėl kainos skirtumą turi atlyginti antstolis. Įrodyti žalos faktą ir dydį pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles turi ieškovas. Tačiau ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl antstolio veiksmų patyrė 214 400 Lt žalą.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl žalos priteisimo nesant atsakovo atsakomybei atsirasti būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Iš apelianto priteistina valstybei 13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13 (trylika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.