- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-22
- Bylos Nr.
- ATP-400-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00361-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal S. I. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo S. I. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį 2500 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. I. nubaustas už tai, kad 2014-04-05, 12.33 val., (duomenys neskelbtini) m., vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (nustatytas 2,2 promilės ±5%).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui S. I. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Skunde nurodo manantis, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes priimtas esmingai pažeidžiant procesines normas nustatančias administracinės bylos nagrinėjimą, jame išdėstyti motyvai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei įstatymų reikalavimams, nutarimas priimtas išsamiai neišnagrinėjus įvykio aplinkybių, grindžiamas prielaidų ir nepatikrintų, prieštaringų aplinkybių, pagrindu. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N-1-900/2006 konstatavo, kad administracinių teisės pažeidimų, numatytų Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 3 dalyje, subjektu gali būti tik transporto priemonę vairavęs asmuo, todėl privalu nustatyti, kad būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vairavo transporto priemonę. Ne vairuotojas (pavyzdžiui, keleivis) už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1-4 dalyse numatytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn negali būti traukiamas. Taigi nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad jis būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, todėl teigia, kad jis negali atsakyti pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, o teismas, pagrįsti savo sprendimo įvairiomis prielaidomis, spėliojimais, kitokio pobūdžio išvedžiojimais apie bylos aplinkybes, negali. Mano, kad teismas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi prielaidomis, neatsižvelgdamas į įrodymų, kuriais grindžiama S. I. kaltė, patikimumą. Nurodo, kad jokiais įrodymais nėra nustatyta, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, įvykį matęs liudytojas V. L. patvirtino, kad nematė, kas vairavo transporto priemonę ir keli asmenys buvo automobilyje, kuris atsitrenkęs į geležinkelio bėgius sustojo kelyje. Jis taip pat paaiškino, kad automobilį matė būdamas kieme maždaug už l00 m. nuo įvykio vietos, per tvorą, šviečiant saulei. Negali patvirtinti, kad S. I. vairavo automobilį. Po įvykio jis nuėjo į tualetą esantį už 50-60 metrų ir po to nuėjęs prie automobilio rado automobilio vairuotojo vietoje sėdintį S. I.. Apie tai, kad vairuotojo vietoje sėdėjo S. I. jis nurodė ir į įvykio vietą jo iškviestiems pareigūnams pateikdamas paaiškinimą. Taigi nurodo, kad buvimas automobilio vairuotojo vietoje savaime, nesant tai patvirtinančių įrodymų, vairavimo fakto neįrodo. Tuo tarpu, pasak apelianto, tiek jis pats, tiek liudytojai V. G., V. R. patvirtino, kad automobilį vairavo V. G., kuris prakirtus automobilio padangai iš įvykio vietos išėjo palikęs S. I. keleivio vietoje, dėl ko prie automobilio vėliau atėjęs V. L. V. G. nerado. Taip pat nurodo, kad nors liudytojai G. G. ir L. R. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad V. L. jiems paaiškino, kad S. I. vairavo automobilį, tačiau to nepatvirtino teisminio nagrinėjimo metu pats V. L., tai nenurodyta ir jo įvykio vietoje pateiktame paaiškinime, kas neabejotinai būtų užfiksuota profesionalių pareigūnų nuolat vykdančių patrulių pareigas. Taip pat nurodo, kad G. G. ir L. R. parodymai, kad S. I. būnant įvykio vietoje patvirtino, kad jis vairavo transporto priemonę, prieštarauja tarpusavyje, nes jei G. G. tvirtino, kad S. I. nieko neneigė, nenurodė, kad kažkas kitas vairavo automobilį, tai L. R. tvirtino, kad S. I. neneigė vairavimo fakto. Taigi nurodo, kad abu liudytojai patys padarė išvadą dėl S. I. tariamo automobilio vairavimo dėl „neneigimo“, nors net tarnybiniam pranešime L. R. apie tai nenurodė. Taip pat nurodo, kad šioms aplinkybėms prieštarauja ir kita byloje esanti medžiaga, t. y. „neneigdamas“ vairavimo S. I. kažkodėl atsisakė duoti paaiškinimą, kas nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole ir kažkodėl atsisakė pasirašyti nušalinimo nuo vairavimo, girtumo nustatymo dokumentuose. Pažymi ir tai, kad G. G. ir L. R. parodymai iš esmės prieštarauja ir liudytojo V. L. parodymams dėl pastarojo girdėjimo kaip S. I. pripažino vairavęs transporto priemonę, siūlė susitarti ir kitoms jų nurodytoms aplinkybėms, kurių V. L. nepatvirtino. Mano, kad nepatikimi šių liudytojų parodymai dėl S. I. tariamo siekimo išvengti atsakomybės siūlant susitarti, žadėjimo atsilyginti, kurie skiriasi net tarpusavyje, apie šias aplinkybes nenurodyta L. R. tarnybiniame pranešime ir tai prieštarauja policijos darbuotojų veiklos principams nustatytiems Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme (2000 m. spalio 17 d. Nr. VIII-2048). Taip pat mano, kad neatitinka faktiniams rašytiniams įrodymams ir šių liudytojų parodymai, kad S. I. suvokė kas vyksta, su viskuo sutiko, davė apie įvykį paaiškinimą ir dokumentus pasirašė. Pažymi, kad ir teismas nutarime konstatavo, kad S. I. apie įvykio aplinkybes nieko neatsimena, o teismo išvada, kad liudytojas V. G. melavo siekdamas padėti išvengti S. I. atsakomybės yra nieko nepagrįsta. Nurodo, kad V. G. duoti parodymai iš esmės sutinka su S. I., V. R. duotais parodymais bei faktiniais bylos duomenims. Pažymi, kad iš S. I. išimti rakteliai buvo atsarginiai rakteliai, ką jis teisminio nagrinėjimo metu aiškino, tačiau šių aplinkybių teismas nesiaiškino, o V. G. raktelius buvo pasiėmęs. Mano ir tai, kad neatitinka V. L. duotų parodymų teismo išvada, kad S. I. po protokolo surašymo priekaištavo V. L., kad šis apie įvykį pranešė policijai. Teigia, kad V. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad S. I. sakė jam, kad jis be reikalo iškvietė policiją, nes vairavo kitas vairuotojas ir jam nepriekaištavo, kas savaime suprantama, nes S. I. buvo nepagrįstai apkaltintas. Esant minėtiems duomenims, apeliantas daro išvadą, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad S. I. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Dėl esminių procesinių normų pažeidimo, nurodo, kad surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą S. I. buvo nesilaikyta Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25d. įsakymo Nr. 5-V-462 „Dėl kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintų „Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos“ reikalavimų, t. y. protokolas, neblaivumo patikrinimo pažyma, nušalinimo aktas surašyti nesuvokiančiam aplinkos asmeniui, neišaiškinus jo teisių, prie protokolo nepridėjus foto lentelių. Taip pat nurodo, kad šios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 73P-10070004-14 surašytas 2014 m. balandžio 5 d. neblaiviam S. I., kuris nesuprato nei šio dokumento turinio, nei jo surašymo metu negalėjo naudotis įstatymais garantuotomis teisėmis, todėl teigia, kad administracinė teisena pradėta pažeidžiant nustatytą tvarką, o iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nubaustojo asmens apeliacinį skundą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyris prašo palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarimą ir S. I. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
S. I. apeliaciniu skundu kelia kaltės klausimą dėl ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir įrodymų vertinimo.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad S. I. būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, jog abiejų pareigūnų parodymai yra prieštaringi, ir kad teismas, priimdamas šį nutarimą, vadovavosi prielaidomis, neatsižvelgdamas į įrodymų, kuriais grindžiama S. I. kaltė, patikimumą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Mažeikių rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamo nutarimo turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad S. I. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
Tai, kad S. I. kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, įrodo: liudytojo G. G. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad gavę pranešimą iš budėtojo, jog pilietis yra susilaikęs girtą vairuotoją nuvyko į įvykio vietą. Nurodytoje vietoje vidury kelio stovėjo automobilis, kurio dešinės pusės ratas buvo prakirstas ir prie jų priėjo pilietis pranešęs apie įvykį, padavė jiems automobilio raktelius ir nurodė, jog pievoje guli vairuotojas. L. R. apklausė pranešėją, o jis nuėjo bendrauti su nurodytu, pievoje gulinčiu vairuotoju. S. I. sunkiai kėlėsi. Jis dar padėjo jam atsikelti. S. I. buvo parvestas į policijos automobilį. Policijos automobilyje S. I. buvo nustatytas vidutinis girtumas. S. I. pripažino vairavęs automobilį, ir prašė kolegos L. R. susitarti, tačiau buvo įspėtas ir tik prašė nerašyti dokumentų. S. I. suvokė, jog bendrauja su policijos pareigūnais, o į kolegą L. R. kreipdavosi asmeniškai pavarde (43-44 b. l.); liudytojo L. R. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad gavo pranešimą iš budėtojo, jog (duomenys neskelbtini), yra sulaikytas girtas vairuotojas. Nuvykus į įvykio vietą rado viduryje kelio „Volkswagen Passat“ automobilį, kuriam buvo „išdaužtas“ dešinės pusės priekinis ratas ir pievoje gulintį S. I.. Taip pat buvo asmuo, kuris paaiškino įvykio aplinkybes, jog matė, kaip „VW Passat“ automobilis greitai parvažiavo trenkėsi į geležinkelio bėgius, tada tas asmuo priėjęs ištraukė iš automobilio užvedimo spynelės raktelius, kuriuos atidavė jiems. S. I. automobilyje buvo nustatytas girtumas. S. I. neneigė vairavęs automobilio, teigė, jog važiavo iš garažų į namus. S. I. jį atpažino ir siūlė neforminti įvykio ir nerašyti protokolo, tačiau S. I. buvo įspėtas dėl kyšio siūlymo (44-45 b. l.); liudytojo V. L. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad būdamas kieme ir eidamas į tualetą pamatė greitai važiuojantį tamsios spalvos „pasatą“, kuris atsitrenkė į geležinkelio bėgius ir prakirto padangą, todėl sustojo. Jis tualete užtruko 2-3 minutes, ir iš karto nuėjo prie to automobilio. Už vairo sėdėjo S. I., šalia automobilio kitų asmenų nebuvo. Jis paėmė ir ištraukė automobilio raktelius. Dar S. I. kažką murmėjo, tačiau jis nekreipdamas dėmesio nuėjo paskambinti į policiją, kadangi tokių dalykų netoleruoja. S. I. išlipęs iš automobilio nuvirto į žolyną, kur gulėjo kol atvažiavo policijos pareigūnai. Automobilyje jokių kitų asmenų nebuvo. Atvykus policijai jis papasakojo ką matė bei atidavė automobilio raktelius ir pasakė, jog už vairo sėdėjo S. I.. Po kažkurio laiko pas jį buvo atvažiavęs S. I., kuris pasiteiravo, kodėl jis iškvietęs policiją ir, kad policijos kviesti nereikėjo (45 b. l.); liudytojo L. R. tarnybinis pranešimas, atitinkantis jo parodymus, duotus teismo posėdžio metu (7 b. l.).
Ir nors apelianto skundu bandoma įtikinti, kad liudytojų G. G. ir L. R. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jų tokiais laikyti. Liudytojų G. G. ir L. R. parodymai esminėmis aplinkybėmis nuoseklūs ir tapatūs, jie atitinka tiek vieni kitus, tiek liudytojo L. R. tarnybinį pranešimą, tiek liudytojo V. L. teismo posėdžio metu duotus parodymus, tiek jo įvykio dieną rašytą paaiškinimą (9 b. l.). Todėl daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, jie tarpusavyje vieni kitiems neprieštarauja. Dėl tokių aplinkybių daroma išvada, kad šių liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas, parodymai – nuoseklūs ir tapatūs, jie atitinka tiek vieni kitus, tiek pareigūno tyrimo pradžioje rašytą tarnybinį pranešimą ir liudytojo V. L. įvykio dieną rašytą paaiškinimą. Todėl daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, priešingai nei nubaustojo asmens bei liudytojų V. G. ir V. R. parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti kaip nepagrįsti, kadangi aptariamus asmenis sieja draugystė, be to, tiek jų, tiek apelianto parodymai nebuvo užfiksuoti iš karto po įvykio, ir jie savo esme prieštarauja anksčiau nurodytų ir išanalizuotų suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių liudytojų parodymams. Todėl apelianto ir liudytojų V. G. ir V. R. parodymai vertintini kaip siekimas sušvelninti S. I. teisinę padėtį ir dėl to atmestini.
Remdamasis išdėstytu, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.
Kartu pastebėtina tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad administracine tvarka nubausto asmens S. I. apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad anksčiau nurodytų įrodymų visuma patvirtina, kad S. I. vairavo automobilį neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis 2,2 promilių neblaivumo (girtumo) laipsnis, dėl to atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį jis patrauktas pagrįstai.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2014 m. birželio 2 d. nutarimą S. I. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį teismo nutarimą, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutarimą nepakeistą ir S. I. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.