Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-2879-1063/2018 Proceso Nr. 3-61-3-01470-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 41.; 55.1.3

2018 m. liepos 23 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Rūtos Miliuvienės,

atsakovės Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atstovui Tomui Mozūrai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 12-01-570 „Dėl 2018 m. balandžio 5 d. skundo“ (toliau – ir KAM sprendimas; b. l. 9), iš dalies patenkino pareiškėjo L. B. skundą dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir KPKT) Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. priimto sprendimo Nr. PS-96 (b. l. 8), jį panaikino ir įpareigojo KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su KAM sprendimo dalimi, kuria KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą, kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 4) prašydamas:

panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. PS-96 neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos;panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-570;nurodyti atsakovams iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad 2018 m. vasario 23 d. KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriui pateikė pareiškimą (b. l. 10), kuriame nurodė, jog yra Jehovos liudytojas, todėl dėl savo krikščioniškų religinių įsitikinimų ir sąžinės atsisako atlikti karo tarnybą, taip pat alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, jog jis jokiomis aplinkybėmis karo ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos neatliktų, todėl pareiškime paprašė suteikti jam galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą.

Be to, pareiškėjas nurodo, kad yra Jehovos liudytojų dvasininkas, o pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą (toliau – ir Įstatymas), dvasininkams karo tarnyba turi būti atidedama. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius jam liepė užpildyti ir formą „Prašymas dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo“ (b. l. 6), nors pareiškėjas jau buvo pateikęs minėtą 2018 m. vasario 23 d. pareiškimą KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriui. Nurodo, kad niekada neprašė atidėti karo tarnybos, nes jos neatliktų ir vėliau, todėl ir užpildytoje formoje „Prašymas dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo“ taip pat išreiškė pageidavimą atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, kuri nebūtų kontroliuojama karinių struktūrų bei papildomai nurodė, jog visi argumentai yra išdėstyti pareiškime.

Pareiškėjas teigia, kad KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius nepriėmė jokio sprendimo dėl pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymo atleisti ir nuo karinės tarnybos, ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos bei suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Vietoj to, KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius 2018 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo sprendė ne dėl pareiškėjo prašymo atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, bet nusprendė neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos.

Nesutikdamas su KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui. Skundžiamu KAM sprendimu pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, panaikinant KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimą ir įpareigojant iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą.

KAM sprendime nurodyta, kad KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus sprendimas priimtas neišsiaiškinus visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimui, t. y. ar Jehovos liudytojų bendruomenė yra įregistruota kaip juridinis asmuo. Pareiškėjo nuomone, KAM sprendime klaidingai konstatuota, jog atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (jei pareiškėjo prašymas specialiosios komisijos būtų pripažintas pagrįstu), nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. KAM sprendime taip pat pažymėta, jog Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos asmenis, kurie yra religinių bendruomenių ar bendrijų nariai.

Pareiškėjas nesutinka su KAM sprendimo dalimi, kuria KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą, ir ypač prieštarauja KAM sprendimo daliai, kurioje nurodoma, kad pareiškėjo prašymą reikėtų svarstyti iš naujo, nes atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai.

Pareiškėjo nuomone, toks KAM sprendimas reiškia, jog KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius yra įpareigojamas iš naujo svarstyti alternatyvios krašto apsaugos tarnybos klausimą, nors pareiškėjas atsisako ją atlikti, nes ji nėra tikra „civilinė“ tarnyba. Pareiškėjo nuomone, Krašto apsaugos ministras skundžiamu sprendimu privalėjo ne tik panaikinti KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. sprendimą, bet ir įpareigoti iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl alternatyviosios civilinės tarnybos bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo vertinimu, Krašto apsaugos ministras skundžiamu sprendimu iš esmės nustatė, kokie pareiškėjo įsitikinimai ir kokia sąžinė turėtų būti. Pareiškėjas teigia, kad tuo Krašto apsaugos ministras iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo įsitikinimai ir sąžinė turi atitikti įstatymuose įtvirtintus leidimus, t. y. iš esmės ministras nurodė, jog pareiškėjo teisė į religinius įsitikinimus ir sąžinę yra ribojama, bet to nepagrindė jokiomis aplinkybėmis ir teisės normomis. Tuo tarpu pareiškėjas savo teisę į religinius įsitikinimus, sąžinę, teisę į alternatyviąją civilinę tarnybą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 straipsniu, Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 9 straipsniu bei Jungtinių tautų organizacijos Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsniu, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei JTO Žmogaus teisių komiteto praktika. Pareiškėjo vertinimu, nors Įstatyme ir nėra įtvirtinta alternatyvioji civilinė tarnyba, tačiau Krašto apsaugos ministras privalėjo remtis minėtų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatomis priimdamas skundžiamą KAM sprendimą.

Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje būtina vadovautis EŽTT 2017 m. spalio 12 d. sprendimu byloje Adianas ir kiti prieš Armėniją (peticijos Nr. 75604/11), kuriame šis teismas aiškiai pasisakė, jog Jehovos liudytojai turi teisę atsisakyti atlikti tiek karo tarnybą, tiek alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o alternatyvioji civilinė tarnyba privalo būti grynai civilinio pobūdžio, nekontroliuojama jokių karinių struktūrų, kariuomenės. Tai, kad valdžios institucijos privalo suteikti galimybę atlikti tikrą alternatyviąją civilinę tarnybą, kuri nėra baudžiamojo pobūdžio ir baudžiamosios trukmės, yra anksčiau nurodęs EŽTT byloje Bayatyan prieš Armėniją.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, inter alia (čia ir toliau – lot. be kita ko), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 206 (2012 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 136 redakcija) patvirtinto Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvarkos aprašo nuostatomis, yra pažeidžiamas EŽTK 9 straipsnis bei minėta EŽTT praktika. Remiantis tuo, Krašto apsaugos ministras privalėjo skundžiamu sprendimu: a) visiškai panaikinti KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimą; b) atleisti pareiškėją tiek nuo privalomosios karo tarnybos, tiek nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje šiuo metu nėra alternatyviosios civilinės tarnybos programos; c) atidėti pareiškėjo karo tarnybą, nes jis eina Jehovos liudytojų dvasininko pareigas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti. Akcentavo, jog skundžia KAM sprendimą ta apimtimi, kuria KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas įpareigotas iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą dėl alternatyvios krašto apsaugos tarnybos ir kuriame konstatuota, jog pareiškėjui atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nebūtų pažeisti jo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas dar savo pradiniame pareiškime KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriui nurodė, jog jis negali atlikti nei privalomos karo tarnybos, nei alternatyvios krašto apsaugos tarnybos. Be to, prašyme/formoje dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo pareiškėjas nurodė, jog pageidauja atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, kuri nebūtų kontroliuojama karinių struktūrų. Tuo tarpu KAM sprendime nurodyta, jog pareiškėjui būtų priimtina alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, nors taip nėra, nes pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai būtų pažeisti. KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas turėtų spręsti klausimą dėl alternatyvios civilinės tarnybos. Pagrindas skundžiamų sprendimų panaikinimui yra Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl alternatyvios civilinės tarnybos. Nors Lietuvos įstatymai pastarosios tarnybos nenumato, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarime yra pažymėta, kad „šios konstitucinės justicijos bylos kontekste atsižvelgtina į teisės dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą sampratą pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę“ ir toliau nurodoma, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą, užtikrinant galimybę vietoj jos atlikti alternatyviąją (civilinę) tarnybą, įgyvendinimas turi būti vertinamas pagal Konvencijos 9 straipsnį „Minties, sąžinės ir religijos laisvė“. EŽTT pabrėžė, kad nors teisė dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą Konvencijos 9 straipsnyje nėra eksplicitiškai įtvirtinta, opozicija karo tarnybai, jei ji yra pagrįsta rimtu ir neįveikiamu konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės ar jo tikrai tvirtų religinių ar kitokių įsitikinimų, laikytina pakankamai įtikinama ir svarbia, kad būtų taikomos Konvencijos 9 straipsnyje nustatytos garantijos“. Todėl pats Konstitucinis Teismas yra pripažinęs tokią teisę. Pareiškėjo nuomone, alternatyvi tarnyba neturi būti kontroliuojama karinių institucijų. Pareiškėjas galėtų atlikti visuomenei naudingus darbus. Pareiškėjas baiminasi, kad tuo atveju, jeigu nebūtų tokio visuomenei naudingo darbo nesusijusio su karo institucijomis, pareiškėjas būtų pasiųstas į kareivines, su kuo pareiškėjas nesutinka. Jeigu valstybėje nėra galimybės atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, valstybė negali versti pareiškėjo atlikti tarnybą prieš jo sąžinę. Šiuo atveju valstybė turėtų arba atleisti pareiškėją nuo tarnybos, arba nepriimti sprendimų, kuriais pareiškėjas būtų įpareigotas atlikti privalomą karo tarnybą, ar alternatyvią krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjas savo ruoštu pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jeigu jis nebūtų dvasininkas, jo sąžinė jam neleistų atlikti krašto apsaugos tarnybos bet kokiu atveju.

Atsakovę Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą atstovaujanti Lietuvos kariuomenė atsiliepimo (b. l. 25 – 27) argumentais prašo nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti.

Dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamu KAM sprendimu buvo panaikintas skundžiamas KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. įsakymas. Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog karo prievolininkas turi teisę skųsti karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimą krašto apsaugos ministrui per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Nurodė, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo, Krašto apsaugos ministras skundžiamu 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu panaikino skundžiamą individualų teisės aktą – KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. sprendimą. Todėl nėra teisinio pagrindo skųsti KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 19 d. sprendimą, nes jis KAM sprendimu yra panaikintas.

Atsakovė, vadovaudamasi ABTĮ 20 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsnio 1 dalimi, nurodo, jog administracinis teismas nagrinėja skundus dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, todėl pareiškėjo skundas teismui negali būti nagrinėjamas, kadangi nėra pasibaigęs ne teismo tvarka vykstantis procesas, kuriame pareiškėjo prašymas atidėti karo tarnybą nėra išnagrinėtas, ir galutinis sprendimas nėra priimtas.

KAM sprendimas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių tokiu būdu, kad pareiškėjas privalėtų vykdyti šiame sprendime nustatytus įpareigojimus, t. y. nesukūrė pareiškėjui jokių papildomų prievolių.

Pažymėjo, kad šiuo metu vyksta ginčo nagrinėjimas ne teismo tvarka ir ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos galutinis sprendimas dar nėra priimtas. Todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo, KAM sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant teisės normas ir įvertinus faktines aplinkybes bei nesukuria pareiškėjui papildomų prievolių, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2017 m. liepos 4 d. nutarime yra nurodęs, jog pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba, taip pat į tai, kad pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas dėl svarbių priežasčių gali būti atidėtas. Kadangi alternatyvios civilinės tarnybos Lietuvoje nėra, vienintelė galimybė yra atlikti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą. Tuo atveju, jeigu ši tarnyba netinka dėl to, kad yra kontroliuojama, tai pažymėtina, jog karinė kontrolė yra minimali. Ją atlieka savivaldybės įstaigos ar visuomenės organizacijos. Kontrolė vis dėlto turi būti. Be to, šiuo metu vyksta neteisminis ginčo nagrinėjimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad kol kas KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius nėra priėmęs kito sprendimo dėl pareiškėjo, nes pats pareiškėjas minėtam skyriui nėra pateikęs skyriaus prašomų dokumentų. Skyrius svarsto galimybę atidėti metams laiko tarnybą pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 13¹ punktą. Taigi pareiškėjui tarnyba galėtų būti atidėta, tiesiog reikalingi atitinkami pareiškėjo dokumentai ir prašymas. Pareiškėjas KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus prašymą pateikti dokumentus yra gavęs. Prašė bylą nutraukti vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl aktų, nesukeliančių ir negalinčių sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių. Atkreipė dėmesį į tai, kad KAM sprendimas nesukėlė papildomų prievolių pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 12-01-570 „Dėl 2018 m. balandžio 5 d. skundo“, kuriuo Krašto apsaugos ministras panaikino Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. priimtą sprendimą Nr. PS-96 (kurį pareiškėjas L. B. taip pat prašo panaikinti kaip neteisėtą) ir įpareigojo KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl galimybės pareiškėjui atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą.

2. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2018 m. vasario 23 d. KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriuje buvo gautas pareiškėjo pareiškimas (b. l. 10) ir tą pačią dieną pateiktas Prašymas dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo (b. l. 6), kuriame pareiškėjas nurodė, jog yra Jehovos liudytojas, todėl dėl savo krikščioniškų religinių įsitikinimų ir sąžinės atsisako atlikti karo tarnybą, taip pat alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjas pareiškime paprašė suteikti jam galimybę atlikti ne alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, bet alternatyviąją civilinę tarnybą. Kaip matyti iš prašymo priedų sąrašo, pareiškėjas buvo pateikęs ir dvasininko tapatybės liudijimą.

Pareiškėjas teismui nurodo, kad yra Jehovos liudytojų dvasininkas ir kartu su skundu yra pateikęs dvasininko tapatybės liudijimą (b. l. 7), išduotą 2018 m. balandžio 9 d. Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresniųjų. Liudijime Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos vicepirmininkas patvirtino, jog šį liudijimą pasirašę asmenys yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresnieji. Liudijime nurodyta, kad pareiškėjas L. B. yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės narys ir nuo 2017 m. balandžio 3 d. yra oficialiai paskirtas patarnautoju (diakonu) šioje bendruomenėje bei turi dvasininko statusą.

KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas dėl pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymo atleisti ir nuo karinės tarnybos, ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos bei suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, 2018 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą (b. l. 8), kuriuo nusprendė pareiškėjui neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Šiame sprendime, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys su pateiktais dokumentais nevertinamos kaip padarančios neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams. Sprendimą KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas grindė tokiais argumentais: 1) privalomoji karo tarnyba savaime sukelia tam tikrų nepatogumų ir apribojimų karo prievolininkams ir ši žala vertinama konstitucinės karo prievolės kontekste; 2) pareiškėjas galėjo įvertinti patekimo į šaukiamųjų sąrašus riziką, todėl galėjo atlikti nuolatinę privalomą pradinę karo tarnybą savo noru pasirinkdamas vietą ir laiką; 3) vadovaujantis Įstatymu ir Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimu, pareiškėjui yra numatyta galimybė atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; 4) pareiškėjas nepateikė kitų duomenų, dėl kurių būtų galima spręsti, kad jo veiklos laikinas sustabdymas padarytų neproporcingai didelę žalą. Nesutikdamas su KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui.

3. Krašto apsaugos ministras skundžiamu 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 9) panaikino KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. priimtą sprendimą ir įpareigojo KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininką iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą. KAM sprendimas, be kita ko, grindžiamas argumentu, jog KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus sprendimas priimtas objektyviai neišsiaiškinus visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimui, t. y. ar Jehovos liudytojų bendruomenė, kuriai priklauso pareiškėjas, yra įregistruota kaip juridinis asmuo. KAM sprendime, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, pažymėta, jog alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą karo prievolininkai atlieka valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą, karo prievolininkai skiriami atlikti darbų, nesusijusių su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu. KAM sprendime konstatuota, jog pareiškėjui atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (jei pareiškėjo prašymas specialiosios komisijos būtų pripažintas pagrįstu), nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. KAM sprendime taip pat pažymėta, jog Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos asmenis, kurie yra religinių bendruomenių ar bendrijų nariai.

4. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7‑121/2004; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-590-525/2017).

Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-590-525/2017).

5. Minėta, jog pateiktu skundu teismui pareiškėjas pirmu reikalavimu prašo teismo panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2018 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. PS-96 neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos. Įvertinus nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažintina, kad Krašto apsaugos ministras, priimdamas 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą, iš esmės patenkino šioje byloje pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Nors pareiškėjas nurodo, kad KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius 2018 m. kovo 29 d. priimtu sprendimu iš esmės nusprendė ne dėl pareiškėjo prašymo atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, bet dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos neatidėjimo, laikytina, kad pareiškėjo reikalavimas buvo įvykdytas, kadangi KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. sprendimas šiuo metu yra panaikintas. Pareiškėjas pareikštu reikalavimu būtent ir prašo panaikinti šį sprendimą dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos neatidėjimo. Iš skundo argumentų (žr. b. l. 4, paskutinę pastraipą), galima daryti išvadą, jog pareiškėją tenkintų sprendimas atidėti karo tarnybą kaip Jehovos liudytojų dvasininkui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad KAM sprendimu panaikinus KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. sprendimą, pareiškėjo prašymas minėtame skyriuje šiuo metu yra nagrinėjamas iš naujo, o naujas sprendimas dar nėra priimtas. Dėl šios aplinkybės byloje tarp šalių ginčo nėra. KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko ateityje dar priimto naujo sprendimo turinys pareiškėjui nėra ir negali būti žinomas, todėl pareiškėjas remiasi tik prielaidomis baimindamasis dėl jam galimai nepalankaus būsimo sprendimo. Nustačius, kad pareiškėjo skundo pirmasis reikalavimas įvykdytas, t. y. anuliuotas sprendimas neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, o galutinis, teisines pasekmes pareiškėjui sukelsiantis sprendimas ginčui aktualiu klausimu pareiškėjo atžvilgiu dar nėra priimtas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas ir šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio.

6. Pareiškėjas antruoju reikalavimu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2018 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-570. Sutiktina su atsakovės pozicija, jog šis skundžiamas KAM sprendimas pareiškėjui realių teisinių pasekmių nesukelia ir negali sukurti jokių teisių ir pareigų, todėl negali būti panaikintas. Šiuo KAM sprendimu yra panaikintas skundžiamas KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimas, tačiau pareiškėjas nesutinka su kai kuriais šio sprendimo motyvais, dėl kurių pagrįstumo, t. y. dėl to, ar Krašto apsaugos ministras galėjo priimti būtent tokio turinio sprendimą, teismas šiame sprendime pasisakys vėliau.

7. Pareiškėjas trečiuoju reikalavimu prašo teismo įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. „nurodyti atsakovams iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti naują sprendimą“. KAM sprendimu panaikinus KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimą ir tebesitęsiant pareiškėjo prašymo dėl nuolatinės privalomosios karo tarnybos atidėjimo nagrinėjimo procesui ne teismo tvarka, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus vertintinas kaip perteklinis. Tai ypač pažymėtina dėl to, jog KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininkas KAM sprendimu jau yra įpareigotas priimti naują sprendimą, todėl laikytina, kad trečiasis pareiškėjo reikalavimas savo esme yra patenkintas.

8. Taigi išnykus ginčo dalykui, skundo reikalavimai atmestini, o su šiais reikalavimais susijusių argumentų bei motyvų vertinimas, nors teisiškai ir nebėra iš esmės reikšmingas, tačiau, kaip minėta, teismas toliau trumpai pasisakys, ar Krašto apsaugos ministras galėjo priimti skundžiamą sprendimą, kadangi tokios teisinės patikros iš esmės reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 straipsnis). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015).

Atitinkamai administracinis teismas turi įvertinti, ar minėtoje situacijoje turimi duomenys sudarė prielaidas priimti būtent tokį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-972-602/2016).

9. Minėta, kad pareiškėjas nesutinka su KAM sprendimu dėl to, kad pareiškėjo nuomone, ginčijamas KAM sprendimas reiškia, jog KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius yra įpareigojamas iš naujo svarstyti alternatyvios krašto apsaugos tarnybos klausimą, nors pareiškėjas atsisako ją atlikti, nes ji nėra tikra „civilinė“ tarnyba. Pareiškėjo nuomone, Krašto apsaugos ministras skundžiamu sprendimu privalėjo ne tik panaikinti KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko 2018 m. kovo 29 d. sprendimą, bet ir įpareigoti iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl alternatyviosios civilinės tarnybos bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, Krašto apsaugos ministras skundžiamu sprendimu iš esmės nustatė, kokie pareiškėjo įsitikinimai ir kokia sąžinė turėtų būti. Pareiškėjas teigia, kad tuo Krašto apsaugos ministras iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo įsitikinimai ir sąžinė turi atitikti įstatymuose įtvirtintus leidimus, t. y. iš esmės ministras nurodė, jog pareiškėjo teisė į religinius įsitikinimus ir sąžinę yra ribojama, bet to nepagrindė jokiomis aplinkybėmis ir teisės normomis. Tuo tarpu pareiškėjas savo teisę į religinius įsitikinimus, sąžinę, teisę į alternatyviąją civilinę tarnybą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 straipsniu, Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 9 straipsniu bei Jungtinių tautų organizacijos Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsniu, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei JTO Žmogaus teisių komiteto praktika. Pareiškėjo vertinimu, nors Įstatyme ir nėra įtvirtinta alternatyvioji civilinė tarnyba, tačiau Krašto apsaugos ministras privalėjo remtis minėtų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatomis priimdamas skundžiamą KAM sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje būtina vadovautis EŽTT 2017 m. spalio 12 d. sprendimu byloje Adianas ir kiti prieš Armėniją (peticijos Nr. 75604/11), kuriame šis teismas aiškiai pasisakė, jog Jehovos liudytojai turi teisę atsisakyti atlikti tiek karo tarnybą, tiek alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, o alternatyvioji civilinė tarnyba privalo būti grynai civilinio pobūdžio, nekontroliuojama jokių karinių struktūrų, kariuomenės. Tai, kad valdžios institucijos privalo suteikti galimybę atlikti tikrą alternatyviąją civilinę tarnybą, kuri nėra baudžiamojo pobūdžio ir baudžiamosios trukmės, yra anksčiau nurodęs EŽTT byloje Bayatyan prieš Armėniją.

10. Ginčui aktuali Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 13¹ punkte yra nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka atidedama šiems karo prievolininkams juridinio asmens teises turinčių Lietuvos religinių bendruomenių ar bendrijų nariams, kurie šių religinių bendruomenių ar bendrijų kanonų, statutų ar kitų normų nustatyta tvarka yra išrinkti ar paskirti atlikti pastoracinį darbą tose religinėse bendruomenėse ar bendrijose. Tai reiškia, jog pareiškėjui, pateikus įrodymus apie tai, kad jis atlieka pastoracinį darbą juridinio asmens teises turinčioje Lietuvos religinėje bendruomenėje ar bendrijoje, vien tuo pagrindu privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka gali būti atidedama.

Šiuo aspektu teismas vertina, jog Krašto apsaugos ministras skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimas yra priimtas neištyrus, ar Jehovos liudytojų bendruomenė, kuriai priklauso pareiškėjas, yra įregistruota kaip juridinis asmuo. Minėti duomenys vertintini kaip esmingai svarbūs ypač tame kontekste, jog iš pareiškėjo pateikto dvasininko tapatybės liudijimo (b. l. 7) nėra aišku, ar jis priklauso juridinio asmens teises turinčiai religinei bendruomenei. Dvasininko tapatybės liudijimas yra išduotas Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresniųjų. Liudijime nurodyta, kad pareiškėjas L. B. yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės narys ir tik nuo 2017 m. balandžio 3 d. yra oficialiai paskirtas patarnautoju (diakonu) šioje bendruomenėje bei turi dvasininko statusą. Liudijime Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos vicepirmininkas patvirtino tik tai, jog šį liudijimą pasirašę asmenys yra Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenės vyresnieji, tačiau tuo savaime nepatvirtino, jog L. B. atlieka pastoracinį darbą šioje bendruomenėje, ar kad Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenė turi juridinio asmens teises. Taigi Krašto apsaugos ministrui pagrįstai kilo abejonė, ar pareiškėjas priklauso juridinio asmens teises turinčiai religinei bendruomenei, juo labiau, kad KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko sprendimo priėmimo metu, t. y. 2018 m. kovo 29 d., pareiškėjas dar nebuvo oficialiai patvirtintas bendruomenės diakonu. Iš viešai prieinamos VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų paieškos nėra aišku, ar Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinės bendruomenė yra įregistruota kaip juridinis asmuo, kadangi oficialiai įregistruotos yra: Kauno Jehovos liudytojų susirinkimas, Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija, Tauragės Jehovos liudytojų susirinkimas. Todėl darytina išvada, kad KPKT Panevėžio regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyrius, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, pagrįstai reikalauja pateikti papildomus įrodymus dėl pareiškėjo statuso religinėje bendruomenėje ar bendrijoje – Vilniaus (Rytų) Jehovos liudytojų religinėje bendruomenėje, kurios statusas taip pat privalo būti savarankiškai ištirtas. Šiuo aspektu KAM sprendime pagrįstai nurodyta, jog Įstatymas nenumato galimybės atleisti nuo karo tarnybos vien priklausymo religinei bendruomenei ar bendrijai pagrindu.

11. Kadangi pareiškėjas nurodo, jog net ir tuo atveju, jeigu jis nebūtų Jehovos liudytojų dvasininku, jo sąžinė jam neleistų atlikti krašto apsaugos tarnybos bet kokiu atveju, o Įstatymas jam nenumato galimybės atlikti „tikrosios civilinės tarnybos“, pareiškėjas nesutinka ir su ta KAM sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, jog pareiškėjui atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nebūtų pažeisti jo, kaip Jehovos liudytojo, įsitikinimai. Pagrindiniai pareiškėjo argumentai glaustai nurodyti šio sprendimo 9 punkte, dėl kurių teismas trumpai pasisakys.

Įstatymas numato ne tik galimybę atidėti pareiškėjui, kaip dvasininkui, privalomą pradinę karo tarnybą individualia tvarka, bet ir leidžia pareiškėjui atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, nepriklausomai nuo to, ar jis yra juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininkas, ar nėra. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba – dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų su ginklu negalinčių tarnauti karo prievolininkų tarnyba, kuria pakeičiama privalomoji karo tarnyba. Detaliai karo prievolininkų, paskirtų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, skyrimo į pareigas valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 206 (2012 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 136 redakcija) patvirtintas Alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris nustato alternatyviosios tarnybos atlikimo tvarką, įstaigos, į kurią karo prievolininkas paskirtas atlikti alternatyviąją tarnybą, vadovo pareigas ir teises (Aprašo 1 punktas). Aprašo 2 punkte nustatyta, kad alternatyvioji tarnyba atliekama įstaigose dirbant visuomenei naudingą darbą. Alternatyviąją tarnybą atliekantys Lietuvos Respublikos karo prievolininkai skiriami neatlygintinai atlikti funkcijas pagal turimą specialybę arba neatsiradus turimą specialybę atitinkančių pareigų – funkcijas, kurioms nereikia specialaus išsilavinimo.

Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą atliekantiems karo prievolininkams taikomos tokios pačios aprūpinimo sąlygos (išskyrus aprūpinimą gyvenamąja patalpa ir apranga), kokias Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas nustato privalomosios pradinės karo tarnybos kariams. Bendra gyvenamąja patalpa alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą atliekantys karo prievolininkai jų pageidavimu gali būti aprūpinami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tik tuo atveju, kai jų darbo vieta yra kitos savivaldybės teritorijoje negu jų nuolatinė gyvenamoji vieta.

Aprašo III skyriuje „Alternatyviosios tarnybos atlikimas“, be kita ko, yra nurodyta, jog:

Alternatyviosios tarnybos trukmė nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalimis, t. y. įprastomis sąlygomis alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, atliekamos vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos, trukmė yra 10 mėnesių;

Karo prievolę administruojanti institucija paskirtam į alternatyviąją tarnybą karo prievolininkui ir jo darbdaviui (jeigu karo prievolininkas dirba) išduoda šaukimo lapelį, kuriame nurodoma atvykimo data, vieta ir laikas;

Karo prievolininkas, paskirtas atlikti alternatyviąją tarnybą įstaigose, privalo karo prievolę administruojančios institucijos išduotame šaukimo lapelyje nurodytu laiku atvykti į nurodytą karo prievolę administruojančią instituciją. Karo prievolę administruojančios institucijos specialistas karo prievolininką palydi į įstaigą, į kurią jis paskirtas.

Nuo atvykimo į įstaigą dienos karo prievolininkui taikomos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytos aprūpinimo sąlygos.

Įstaigos vadovas įsakymu paskiria karo prievolininką į pareigas ir nedelsdamas raštu praneša karo prievolę administruojančiai institucijai apie karo prievolininko, paskirto atlikti alternatyviąją tarnybą į jo vadovaujamą įstaigą, skyrimą į pareigas, nurodo jų pobūdį, sąlygas ir darbo laiką.

Karo prievolininkams, atliekantiems alternatyviąją tarnybą, tarnybos dienos ir savaitės trukmė ir poilsio laikas įstaigose nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir įstaigų, į kurias jie paskirti tarnauti, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymas numato ne tik privalomosios karo tarnybos, bet ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos karo prievolininkams atidėjimo dėl įvairių aplinkybių galimybę (Įstatymo 20 straipsnis).

Teismas vertina, jog pareiškėjas neįrodė, jog iš Įstatymo ir iš Aprašo nuostatų būtų galima daryti išvadą, jog alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba Lietuvoje yra bauginamojo ar baudžiamojo pobūdžio ir baudžiamosios trukmės. Todėl pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika bylose prieš Armėniją, nagrinėjamu atveju negali būti adaptuojama pilna apimtimi, kadangi nei darbo pobūdis, nei kontrolės mastas, nei reikalavimai aprangai, nei taisyklių taikymas atliekant alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą Lietuvoje nesutampa su sąlygomis analizuotomis EŽTT. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas patvirtino, jog Lietuvoje karinė kontrolė yra minimali ir ją atlieka savivaldybės įstaigos ar visuomenės organizacijos.

Neabejotina, kad teisės dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą, užtikrinant galimybę vietoj jos atlikti alternatyviąją (civilinę) tarnybą, įgyvendinimas turi būti vertinamas pagal EŽTK 9 straipsnį „Minties, sąžinės ir religijos laisvė“. Šia doktrina, kaip reikšmingu Konstitucijos aiškinimo šaltiniu, vadovavosi ir Konstitucinis Teismas priimdamas nagrinėjamai bylai esmingai svarbų 2017 m. liepos 4 d. nutarimą. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog EŽTT pabrėžė, kad nors teisė dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą Konvencijos 9 straipsnyje nėra eksplicitiškai įtvirtinta, opozicija karo tarnybai, jei ji yra pagrįsta rimtu ir neįveikiamu konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės ar jo tikrai tvirtų religinių ar kitokių įsitikinimų, laikytina pakankamai įtikinama ir svarbia, kad būtų taikomos Konvencijos 9 straipsnyje nustatytos garantijos (Didžiosios kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimo byloje Bayatyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 23459/03, 110 punktas).

Pareiškėjas, vadovaudamasis konstitucinėmis ir tarptautinėmis minties, sąžinės ir religijos laisvės garantijomis, išreiškė nuomonę, jog Krašto apsaugos ministras skundžiamu sprendimu iš esmės nustatė, kokie pareiškėjo įsitikinimai ir kokia sąžinė turėtų būti. Pareiškėjas teigia, kad tuo Krašto apsaugos ministras iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo įsitikinimai ir sąžinė turi atitikti įstatymuose įtvirtintus leidimus, t. y. iš esmės ministras nurodė, jog pareiškėjo teisė į religinius įsitikinimus ir sąžinę yra ribojama, bet to nepagrindė jokiomis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Pažymėtina, kad nors KAM sprendime ir nėra aiškiai nurodyti šie pareiškėjo minėti teiginiai, tačiau ir šiuo aspektu KAM sprendimas vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Pirmiausia pažymėtina, jog Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržomumo garantija nėra absoliuti. Vadovaujantis klasikine pagrindinių teisių ribojimo doktrina, šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtintos minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės ribojimo sąlygos, inter alia, žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Be kita ko, paminėtina, jog ribojimu negali būti paneigta šios teisės ir laisvės esmė (esminis turinys), kurios pozityvusis aspektas yra išreikštas Konstitucijos nuostatoje „kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“, o negatyvusis aspektas atsispindi nuostatoje „niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą“. Pažymėtina, jog šios Konstitucijos nuostatos nagrinėjamos bylos kontekste yra ir turi būti aiškinamos neatsietai nuo Konstitucijos 139 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, jog „pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su 26 straipsniu, kuriame įtvirtinta minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, asmenys, dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negalintys atlikti karo tarnybos, turi teisę vietoj jos įstatymo nustatyta tvarka atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. <...>

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijos 26 straipsnis savo turiniu yra susijęs su 27 ir 28 straipsniais, pagal kuriuos žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas (27 straipsnis), įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (28 straipsnis). Tai, be kita ko, reiškia, kad, remdamasis savo įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu, žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, inter alia piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ar reikalauti jį nuo šių pareigų atleisti. <...> valstybės neutralumas ir pasaulietiškumas reiškia ir tai, kad pagal Konstituciją žmogaus tikėjimas negali būti pagrindas atleisti jį nuo konstitucinių piliečio pareigų valstybei, inter alia nuo Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Kaip minėta, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku (t. y. tam tikras su tikėjimu susijęs asmens socialinis statusas) nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba, taip pat į tai, kad pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas dėl svarbių priežasčių gali būti atidėtas.

Vadinasi, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininko statusas nėra pagrindas atleisti asmenį nuo konstitucinės jo, kaip piliečio, pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“.

Vadovaujantis šia Konstitucinio Teismo doktrina darytina išvada, jog piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstitucijos nuostatas, kurios ir yra pilietiško elgesio matas. Pagal Konstituciją piliečio sąžinė turi būti orientuota į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus, tarp asmens sąžinės ir jo religinių, pasaulėžiūrinių įsitikinimų negali būti prieštaravimų, o kilęs vidinis konfliktas turi būti sprendžiamas Konstitucijos nuostatų laikymosi naudai.

Savaime suprantama, esant tokioms sąlygoms, kai piliečiui instituciškai yra užkertamas kelias atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, karo prievolininkas turi konstitucinę teisę savo pažeistas teises ginti teisme. Tačiau tokiu atveju, kai asmuo nenori atlikti nei karo prievolės, nei alternatyviosios tarnybos, nėra visiškai aišku, kodėl toks pilietis siekia pasinaudoti valstybės, kurios jis nenorėtų ginti, teisminėmis institucijomis, kad jos apgintų jo tariamą teisę neginti valstybės, kuri, kaip bendrasis gėris, yra laisvės erdvė laisvai gyventi ir kurti kiekvienam asmeniui. Teismas vertina, jog konstituciniu požiūriu pareiškėjo įsitikinimai yra lygiaverčiai su kitų asmenų pasaulėžiūra ir įsitikinimais, todėl pagrįstai negali būti privilegijuojami. Teismas negali pareiškėjo konstitucinę pareigą, įtvirtintą Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje, antikonstituciniu būdu transformuoti į tariamą teisę.

Dar kartą atkreiptinas dėmesys į tai, kad aukščiausioji teisė Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teisinės galios požiūriu su ja negali konkuruoti joks kitas teisės aktas ar kita teisinė sistema, išskyrus oficialiai Konstitucijos nuostatas aiškinančią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, išdėstytą Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose. Lietuvos teisės sistema yra konstituciocentrinė sistema. Konstitucijos viršenybė yra absoliuti. Šios bylos kontekste tai yra reikšminga tuo požiūriu, jog šalia valstybės teisės sistemos egzistuoja ir kanonų ar apskritai religinės teisės sistemos, inter alia ta, kuria vadovaujasi pareiškėjas. Tačiau Konstitucija, be to, kad yra aukščiausios teisinės galios aktas, nėra „teisės pliuralizmo“ pavyzdys ir būtent ji legitimuoja ir legalizuoja šias koegzistuojančias teisės sistemas. Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.“ Kitaip tariant, Konstitucija nedraudžia šių koegzistuojančių religinės prigimties teisės sistemų, nes ji jas „pripažįsta“ (Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis), bet tik tokia apimtimi leidžia joms egzistuoti nacionalinėje erdvėje, kiek jų veikimas neprieštarauja įstatymams, in primis Konstitucijai ir dorai (Konstitucijos 43 straipsnio 1, 6 dalys), todėl jų teisinė autonomija jokiu būdu nėra absoliuti (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Šios konstitucinės nuostatos nereiškia, kad yra sukuriama visuomeninių santykių grupė, kuri „išeitų“ už konstitucinio reguliavimo ribų. Todėl pareiškėjo įsitikinimai ar pasaulėžiūra negali prieštarauti Lietuvos valstybės Konstitucijai, ar būti būti nukreipti prieš valstybės konstitucinę santvarką bei tvarką apskritai. Pareiškėjas teigia, jog jis atsisako atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir tuo pagrindu, nes tai prieštarautų jo sąžinei, kuri yra išlavinta Biblijos. Teismas negali įvertinti, ar Bibliją reikėtų interpretuoti taip plačiai, šiuo klausimu nėra galimybių paklausti ir Jehovos nuomonės (JAV Nebraskos valstijos teismas byloje Chambers v. God, Case No. 1075/462 (Douglas County District Court in Nebraska) jau yra padaręs išvadą, jog Dievas neturi adreso, kuriuo jam būtų galima nusiųsti šaukimą į teismą). Teismas tik laikosi nuostatos, jog pareiškėjas pirmiausia turi pareigą laikytis Konstitucijos ir vykdyti kitas joje eksplicitiškai ir imlicitiškai įtvirtintas pareigas.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas vertina, jog byloje nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą ir jame suformuluotus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip neapgrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.