- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-10
- Bylos Nr.
- A-972-602/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03840-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Viva Pharma“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viva Pharma“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viva Pharma“ (toliau – ir UAB „Viva Pharma“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 69SV-409 „Dėl produkto tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti nesaugius produktus iš vartotojų bei juos sunaikinti.
Skunde nurodė, kad 2014 m. birželio 16 d. gavo iš gamintojo Hankintatukku Oy (toliau – ir gamintojas) 5 vienetus maisto papildo „Bodyflex Combi“ (toliau – ir produktas), kurie buvo užpajamuoti ir saugomi sandėlyje. 2014 m. liepos 11 d. pareiškėjas gavo pranešimą iš gamintojo apie produkto atšaukimą iš rinkos. Pranešime buvo prašoma produktą susigrąžinti iš pirkėjų (jei jis buvo parduotas) ir grąžinti jį gamintojui arba sunaikinti ir atsiųsti gamintojui sunaikinimo sertifikatą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nedelsiant ėmėsi visų saugos priemonių ir nustatė, jog nei viena produkto pakuotė nebuvo parduota. Nurodė, kad produktą perkėlė į nerealizuojamų prekių laikymo vietą ir, suderinus su gamintoju, 2014 m. liepos 24 d. produktą grąžino gamintojui. 2014 m. liepos 24 d. išsiuntus produktą gamintojui, Tarnyba susisiekė su vadovu telefonu ir pranešė apie gautą skubų pranešimą dėl nesaugaus produkto. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai buvo žodžiu informuoti, jog pareiškėjas produkto nebuvo išplatinęs ir jau ėmėsi veiksmų – produktą grąžino gamintojui.
Nurodė, kad atsakovas į pareiškėją kreipėsi raštu, prašydamas pateikti produkto įsigijimą ir grąžinimą patvirtinančius dokumentus bei kokybės pažymas. Prašomus dokumentus pareiškėjas pateikė. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovui jau Sprendimo priėmimo metu buvo žinoma, jog produktas grąžintas gamintojui sunaikinimui, o pareiškėjas produkto nebuvo išplatinęs, tačiau Sprendime vis tiek nurodė įpareigojimą susigrąžinti produktą iš vartotojų ir jį sunaikinti.
Pareiškėjo vertinimu, priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o poveikio priemonės yra nemotyvuotos. Tvirtino, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, objektyviai neįvertino visų pateiktų dokumentų ir duomenų, todėl priėmė Sprendimą, kuriame įpareigojo pareiškėją atlikti veiksmus, kuriuos pareiškėjas atliko anksčiau ir be atsakovo Sprendimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad 2014 m. liepos 23 d. Skubaus įspėjimo apie pavojų dėl nesaugaus maisto ar pašarų sistema tarnyboje buvo gautas Skubus pranešimas dėl nesaugaus maisto ir pašarų Nr. 20140723-000 (toliau – ir Skubus pranešimas), kuriuo buvo pranešta apie nesaugų produktą. Skubiame pranešime buvo nurodyta, kad 2014 m. birželio 13 d. nesaugaus produkto 5 pakuotės išsiųstos pareiškėjui. Tą pačią dieną buvo pavesta atlikti pareiškėjo neplaninį patikrinimą. Patikrinimo tą dieną atlikti nepavyko, nes nebuvo rasti pareiškėjo atstovai. 2014 m. liepos 24 d. Tarnyba raštu kreipėsi į pareiškėjo vadovą, informuodama, kad gautas Skubus pranešimas ir kad, Tarnybos duomenimis, pareiškėjas įsigijo 5 vnt. minėtų papildų. Pažymėjo, kad pareiškėjo buvo paprašyta pateikti produkto sertifikatus ir sudėties specifikacijas, įsigijimo dokumentus, gavėjų sąrašą ir kitą informaciją, susijusią su produktu. Nurodė, kad 2014 m. liepos 28 d. buvo gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame nurodyta, jog produktą pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. išsiuntė gamintojui. Prie pranešimo buvo pridėtos produkto kokybės sertifikato, įsigijimo dokumento, grąžinimo važtaraščio, išsiuntimo dokumento ir gamintojo atšaukimo pranešimo kopijos.
Atsakovas nurodė, kad įvertino pateiktą Skubų pranešimą ir pareiškėjo 2014 m. liepos 28 d. pateiktus dokumentus, vadovaudamasis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, 2014 m. liepos 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti tiekti rinkai nesaugų produktą, ūkio subjektui susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų ir sunaikinti nesaugų produktą.
Pažymėjo, kad Tarnybos direktorius 2014 m. liepos 23 d. neturėjo galimybės atlikti pareiškėjo patikrinimo ir nustatyti, ar nesaugus produktas ar jo likutis laikomas sandėliuose atskirtas nuo kitų produktų, ar jis išplatintas Lietuvos Respublikos rinkoje. Pabrėžė, kad pareiškėjo grąžinimo važtaraštis buvo pateiktas nepasirašytas įmonės vadovo, nepilnai užpildytas, nebuvo aišku, koks siuntos turinys, koks bendras svoris, ar siuntoje siunčiami visi 5 vnt. produkto, todėl pareiškėjo pateiktą važtaraštį laikė netinkamu dokumentu, įrodančiu, jog Sprendimo priėmimo metu nesaugų produktą buvo grąžinęs gamintojui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 69SV-409 dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų ir sunaikinti nesaugų produktą.
Spręsdamas dėl Sprendimo pagrįstumo, teismas vadovavosi 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (toliau – ir Reglamentas Nr. 178/2002), nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto sauga susijusias procedūras, 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 9 straipsniu, Produktų tiekimo į rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. B1-487 „Dėl Produktų tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 8, 9, 20, 25 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.
Žemesnės instancijos teismas
Iš minėtų teisės aktų nuostatų pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek atsakovas, gavęs Skubų pranešimą, tiek pareiškėjas, sužinojęs apie nesaugų produktą, yra įpareigoti imtis visų įmanomų priemonių, kad tik nesaugus produktas nepasiektų vartotojų. Tačiau tai nereiškia, kad atsakovas gali priimti sprendimą, kurio subjektas realiai negali įvykdyti, nes įpareigojami atlikti veiksmai jau yra įvykdyti.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012). Atsižvelgęs į šias nuostatas, teismas sprendė, kad atlikdami Aprašo 8, 9, 20, 25 punktuose nustatytus veiksmus, Tarnybos pareigūnai bet kokiu atveju yra saistomi minėtų teisės principų, todėl jų veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, tikrinimas turi būti atliekamas tokiu būdu, kad būtų kuo mažiau trikdoma ūkio subjektų veikla, atitinkamai – turėdami pareiškėjo 2014 m. liepos 28 d. pateiktą paaiškinimą bei papildomus dokumentus, kurie, teismo vertinimu, laikytini pakankamais nustatyti, jog nesaugus produktas nepateks vartotojui, neturėjo pagrindo įpareigoti pareiškėjo atlikti tokius veiksmus, kurių pareiškėjas negali atlikti, nes jau Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo juos atlikęs.
Atsakant į atsakovo argumentus, jog pateiktas pareiškėjo važtaraštis negali būti laikomas pagrįstu dokumentu, įrodančiu, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nesaugų produktą buvo grąžinęs, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsakovui pateikė ne tik važtaraščio kopiją, bet ir paaiškinimus apie susiklosčiusią situaciją, produkto sertifikato kopiją, produkto įsigijimo dokumento kopiją, gamintojo atšaukimo pranešimo kopiją, kurie, teismo vertinimu, laikytini pakankamais dokumentais, pagrindžiančiais, jog pareiškėjas nesaugų produktą grąžino gamintojui. Dar daugiau, pačiame Sprendime atsakovas konstatuoja, kad produktas nerastas pareiškėjo sandėlyje, todėl neturi techninių galimybių jo plombuoti. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovo atstovės teismo posėdžio metu negalėjo teismui paaiškinti, kokius įrodymus ar kokius veiksmus pareiškėjas turėjo atlikti, kad būtų įsitikinta, jog nesaugus produktas nepasieks vartotojų. Pažymėjo, jog pareiškėjas Sprendimą įvykdė, nes teismui pateikė įrodymus, jog produktą gamintojas sunaikino.
Teismo vertinimu, administracinėje byloje surinkta faktinių duomenų visuma patvirtina, kad atsakovas, įpareigodamas pareiškėją atlikti veiksmus, kuriuos pareiškėjas Sprendimo priėmimo dienai jau buvo atlikęs, visapusiškai neištyrė visų faktinių aplinkybių ir priėmė nepagrįstus įpareigojimus pareiškėjo atžvilgiu, todėl ginčijamo Sprendimo dalis, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti nesaugius produktus iš vartotojų bei juos sunaikinti, panaikinta.
III.
Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimu, mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Tarnyba nurodo, kad jai nebuvo pateikti dokumentų originalai, grąžinimo važtaraštis buvo pateiktas nepasirašytas įmonės vadovo, nepilnai užpildytas, nebuvo aišku, koks siuntos turinys, bendras svoris, ar siuntoje siunčiami visi 5 vnt. produkto, t. y. iš pateiktų dokumentų nebuvo galima daryti pagrįstos ir aukštą vartotojų interesų apsaugos lygį tenkinančios išvados, kad Sprendime pareiškėjui nurodyti veiksmai – susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų ir nesaugų produktą sunaikinti – realiai buvo įvykdyti.
Tarnyba, savo vykdomoje veikloje vadovaudamasi Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, bei Reglamente (EB) Nr. 178/2002 įtvirtinta pareiga valstybėms narėms užtikrinti aukštą žmonių gyvenimo ir sveikatos lygį, gavusi pareiškėjo pateiktų dokumentų kopijas, nepasirašytą ir nepilnai užpildytą grąžinimo važtaraštį, įvertino juos kaip netinkamus dokumentus, t. y. neįrodančius, jog pareiškėjas nesaugų produktą buvo grąžinęs gamintojui. Tarnyba, siekdama maksimaliai apsaugoti vartotojų interesus, tyrimo metu pagrįstai manė, kad elgiasi tinkamai, nepatvirtintas pareiškėjo dokumentų kopijas laikydama nepakankamomis objektyviam ir visapusiškam pažeidimo ištyrimui.
Pažymi, kad Tarnyba tuo metu, kai jai buvo pateikti teisės aktų nustatyta tvarka neįforminti dokumentai, neturėjo galimybių įsitikinti pareiškėjo atliktų veiksmų realumu, todėl, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis ir siekdama apsaugoti vartotojų sveikatą, atsižvelgdama į galimą riziką, kad nesaugūs produktai realiai nebuvo susigrąžinti iš vartotojų ir sunaikinti (pareiškėjui nepateikus oficialių teisės aktų nustatyta tvarka įformintų tą patvirtinančių dokumentų), pagrįstai nusprendė uždrausti tiekti rinkai nesaugų produktą, jį susigrąžinti iš vartotojų ir sunaikinti.
Akcentuoja, kad nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktą pranešimą, grąžinimo važtaraščio kopiją ir išsiuntimo gamintojui kopiją laikė prima facie įrodymais, tačiau jais rėmėsi nepagrįstai, kadangi šie dokumentai neįrodo, kad nesaugūs produktai išvežti iš Lietuvos teritorijos ir negalės patekti vartotojams.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti, palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad tiek pateikiant skundą, tiek teismo posėdžio Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu, buvo pateikti dokumentai, kurie įrodo, kad pareiškėjas produktą išsiuntė gamintojui – byloje yra ne tik išsiuntimo važtaraščiai, įmonės „DHL“ pažyma apie siuntos išsiuntimą, bet ir gamintojo patvirtinimai, kad produktas sunaikintas. Atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovai patys pripažino, kad šiuo metu produktas yra sunaikintas, pareiškėjas neturėjo pareigos pats jo sunaikinti, o produkto išsiuntimas gamintojui užtikrina, kad produktas nepateks pas vartotojus.
Akcentuoja, jog įmonės vadovas neprivalo pasirašyti grąžinimo važtaraščio, nes įmonės vadovo parašas nėra privalomas rekvizitas ant mokestinių dokumentų pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnį.
Mano, kad atsakovas priimdamas Sprendimą objektyviai neįvertino visų jam pateiktų duomenų, paaiškinimų ir dokumentų, todėl priėmė Sprendimą, kuriame įpareigoja pareiškėją atlikti veiksmus, kuriuos jis atliko anksčiau ir be atsakovo sprendimo. Sutinka, kad Tarnybos veiklos prioritetas – vartotojų apsauga, tačiau pasisako, kad ginant juos negali būti sudaromos sąlygos nepagrįstai, nesilaikant viešojo administravimo principų bausti ar teikti nepagrįstus įpareigojimus pareiškėjui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 69SV-409 „Dėl produkto tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo“ dalies, kuria pareiškėjas įpareigotas grąžinti nesaugius produktus iš vartotojų bei juos sunaikinti, teisėtumo.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad atsakovas 2014 m. liepos 23 d. Skubaus įspėjimo apie pavojų dėl nesaugaus maisto ar pašarų sistema gavo Skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto ir pašarų Nr. 20140723-000, kuriame nurodyta, kad 5 vienetai nesaugaus produkto – maisto papildo „Bodyflex Combi“ išsiųsti pareiškėjui. Atsakovas tą pačią dieną pavedė atlikti pareiškėjo neplaninį patikrinimą, tačiau patikrinimo atlikti nepavyko, nes nebuvo rasti pareiškėjo atstovai. Pareiškėjas buvo paprašytas pateikti informaciją apie įsigytus 5 vnt. papildų, dėl kurių buvo gautas minėtas pranešimas. Atsakovas 2014 m. liepos 28 d. gavo pareiškėjo pranešimą, kuriame nurodyta, jog produktą pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. išsiuntė gamintojui. Prie pranešimo buvo pridėtos produkto kokybės sertifikato, įsigijimo dokumento, grąžinimo važtaraščio, išsiuntimo dokumento ir gamintojo atšaukimo pranešimo kopijos.
Ginčijamu Sprendimu atsakovas pritaikė produkto tiekimo rinkai ribojimo priemones: uždraudė tiekti rinkai nesaugų produktą, įpareigojo ūkio subjektą susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų ir sunaikinti nesaugų produktą.
Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į teismą, ginčydamas Sprendimo dalį, kuria pareiškėjas įpareigotas susigrąžinti nesaugius produktus iš vartotojų bei juos sunaikinti.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimo dalį.
2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto sauga susijusias procedūras, 50 straipsnyje įtvirtinta skubaus įspėjimo apie pavojų sistema, skirta pranešti apie tiesioginį arba netiesioginį maisto ar pašarų keliamą pavojų žmonių sveikatai.
Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas. Maisto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Kontrolė atliekama laikantis principo, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas.
Pagal Produktų saugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktą kontrolės institucijos, atlikdamos valstybinę produktų saugos kontrolę, turi teisę šio ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikyti rinkos ribojimo priemones. Produktų pateikimo į rinką ribojimo priemonės gali būti taikomos, jei produktai pateikti į rinką pažeidžiant šio įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų, 9 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų ir 10 straipsnio 1, 2 ir 5 punktų reikalavimus (Produktų saugos įstatymo 16 str. 1 d.). Pagal Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio 1 punktą gamintojas privalo teikti į rinką tik saugius gaminius.
Produktų tiekimo rinkai ribojimų priemonių taikymo tvarka yra detalizuota Produktų tiekimo į rinkai ribojimo priemonių taikymo tvarkos apraše, patvirtintame Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. B1-487. Pagal Aprašo 19.6 punktą sprendimas dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonių taikymo priimamas, kai skubių pranešimų apie nesaugų maistą ar pašarus sistema gaunamas skubus pranešimas apie nesaugų produktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo pritaikytos šios produkto (-ų) tiekimo rinkai ribojimo priemonės: uždrausti tiekti rinkai nesaugų produktą (-us) (Aprašo 20.1 p.), ūkio subjektui (-ams) susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų (Aprašo 20.3 p.), sunaikinti nesaugų produktą (-us) (Aprašo 20.5 p.).
Pareiškėjas iš esmės sutinka su Aprašo 20.1 punkto taikymu, skunde teismui pateikė argumentus tik dėl Aprašo 20.3 ir 20.5 punktuose numatytų priemonių pritaikymo, t. y. mano, jog pateikus atsakovui dokumentus, kurie patvirtino, jog nesaugius produktus išsiuntė gamintojui sunaikinimui, nebuvo pagrindo taikyti minėtų ribojimo priemonių. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė 2015 m. gegužės 11 d. pažymą, patvirtinančią kad nesaugūs produktai buvo pristatyti į gamyklą ir sunaikinti (b. l. 62) ir 2014 m. gruodžio 3 d. šalinimo pažymėjimą, kuris patvirtina, jog atliekos buvo saugiai pašalintos deginant (b. l. 63).
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, galėjo remtis tik tais dokumentais, kurie jam buvo pateikti prieš priimant Sprendimą. Atitinkamai administracinis teismas turi įvertinti, ar minėtoje situacijoje pareiškėjo turimi duomenys sudarė prielaidas priimti būtent tokį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui pateiktus dokumentus (produkto kokybės sertifikato, įsigijimo dokumento, grąžinimo važtaraščio, išsiuntimo dokumento ir gamintojo atšaukimo pranešimo kopijos), sprendžia, jog jie nebuvo pakankami, kad neliktų jokių abejonių dėl nesaugaus produkto išsiuntimo ir sunaikinimo. Ši išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad pateiktų dokumentų kopijos nebuvo patvirtintos, o važtaraštis ir išsiuntimą patvirtinantis dokumentas nebuvo pilnai užpildyti, nebuvo aišku, koks tiksliai yra siuntos turinys, tuo tarpu atlikti patikrinimo pareiškėjo patalpose nepavyko, taip pat įvertinus Reglamente Nr. 178/2002 įtvirtintos skubaus įspėjimo apie pavojų sistemos paskirtį, Maisto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą kontrolės institucijai laikytis principo, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas, Produktų saugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte kontrolės institucijai suteiktus įgaliojimus taikyti rinkos ribojimo priemones. Įvertinus šioje konkrečioje byloje susiklosčiusią situaciją ir surinktus duomenis, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, turėjo abejonių dėl to, ar nesaugus produktas tikrai nepateko pas vartotojus, ar minėtas produktas ir ar visas jo kiekis tikrai buvo išsiųstas gamintojui ir ar jis tikrai bus sunaikintas. Esant tokiai situacijai, atsakovas turėjo teisę naudotis jam Produktų saugos įstatyme suteikta teise taikyti rinkos ribojimo priemones, siekdamas tiek iš ES, tiek iš nacionalinės teisės išplaukiančio tikslo – apsaugoti vartotojus nuo nesaugių produktų.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys nesaugaus produkto sunaikinimą – 2015 m. gegužės 11 d. pažyma (b. l. 62) ir 2014 m. gruodžio 3 d. šalinimo pažymėjimas (b. l. 63) – nagrinėjamu atveju sietini ne su atsakovo priimto Sprendimo teisėtumu, tačiau iš esmės susiję jau su priimto Sprendimo vykdymu. Minėti duomenys galėjo būti pateikti atsakovui siekiant patvirtinti, jog ginčijamas Sprendimas buvo įvykdytas. Tuo tarpu atsakovui priimant Sprendimą jie dar neegzistavo, todėl ir negalėjo būti įvertinti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste ir siekdamas aptartų tikslų teisėtai priėmė sprendimą taikyti produkto tiekimo rinkai ribojimo priemones – ūkio subjektui susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų (Aprašo 20.3 p.), sunaikinti nesaugų produktą (Aprašo 20.5 p.), nes iš pareiškėjo pateiktų duomenų nebuvo visiškai aišku, jog nesaugus produktas tikrai nepateko į rinką ir kad jis bus tikrai sunaikintas. Skundžiamas Sprendimas atitinka aptartų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėtas ir naikinti jo teismas neturėjo pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai vertino minėtas aplinkybes, todėl neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas (ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 143 str.). Nustačius, kad atsakovo sprendimas buvo teisėtas, o pareiškėjo skundas negalėjo būti patenkintas, atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinis skundas tenkintinas panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viva Pharma“ skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.