Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivarda“ atstovei advokato padėjėjai R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivarda“ patikslintą ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos priteisimo ir avansinių įmokų grąžinimo, trečiasis asmuo G. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 19 d. Sutartimi P. L. (pardavėja) ir G. S. (pirkėjas) susitarė, kad P. L. parduos G. S. 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), už 200 000 Lt. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas davė pardavėjai 10 000 Lt rankpinigius, sutarties galiojimas numatytas iki 2017 m. lapkričio 19 d. Šalys 2011 m. lapkričio 19 d. pasirašė Sutartį Dėl žemės pirkimo, kurioje nurodyta, kad G. S. paskolina P. L. 10 000 Lt, Sutartyje pasirašė liudininkas Albinas Palionis. 2015 m. vasario 15 d. pranešimu G. S. informavo P. L., jog ši per 10 kalendorinių dienų grąžintų 2011 m. lapkričio 19 d. antra sutartimi Nr. 2 paskolintus 10 000 Lt. 2015 m. gruodžio 7 d. G. S. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovės P. L. 2 896,20 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. G. S. skolą kildino iš 2011 m. lapkričio 19 d. paskolos sutarties. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) G. S. ieškinį atsisakė priimti. Teismas nutartyje nurodė, kad P. L. (duomenys neskelbtini) mirė. 2016 m. vasario 17 d. Reikalavimų perleidimo sutartimis G. S. perleido naujajam kreditoriui UAB „Rivarda“ visas kreditoriaus teises, kylančias iš 2011 m. lapkričio 19 d. avansinio mokėjimo už 2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sutarties, ir visas kreditoriaus teises, kylančias iš 2011 m. lapkričio 19 d. paskolos sutarties. 2017 m. spalio 18 d. (data nurodyta Lietuvos pašto kvituose) UAB „Rivarda“ informavo P. L., kad pagal 2011 m. lapkričio mėn. 19 d. avansinio mokėjimo sutartį ir sutartį reikalavimo teisės yra perleistos naujam kreditoriui įmonei UAB „Rivarda“. Atsakovas V. L. 2015 m. rugsėjo 14 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu paveldėjo po savo motinos P. L., mirusios (duomenys neskelbtini) likusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Kitų paveldėtojų nėra. 2016 m. sausio 8 d. G. S. pareiškimu kreipėsi į notarę R. B. su pareiškimu, kuriame nurodė, jog neseniai sužinojo apie P. L. mirtį. Pareiškime G. S. prašė pripažinti jį P. L. kreditoriumi, informuoti apie P. L. paveldėtojus. 2016 m. sausio 14 d. notarė R. B. informavo trečiąjį asmenį, kad P. L. mirė (duomenys neskelbtini) todėl įstatyme numatytas trijų mėnesių terminas yra praleistas, todėl dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo termino pratęsimo turi kreiptis į teismą. 2016 m. sausio 8 d. Prašymu G. S. pateikė reikalavimą P. L. paveldėtojui V. L. grąžinti sumokėtas sumas.

Byloje kilo ginčas dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo bei skolos ir avansinės įmokos priteisimo.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo

Paveldėjimo teisinių santykių materialusis teisinis reguliavimas nustato specialią tvarką kreditoriaus reikalavimui pareikšti, kad palikėjo įsipareigojimas (skola) pereitų įpėdiniams. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldėto turto. Pagal šio straipsnio 4 dalį teismas gali pratęsti trijų mėnesių terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad: nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui; dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-523/2012).

Taigi kreditoriui praleidus įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimui palikimą priėmusiems įpėdiniams pareikšti, teismui svarbu nustatyti, dėl kokių priežasčių šis terminas praleistas ir ar jos gali būti pripažįstamos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą pratęsti terminą. Svarbių priežasčių vertinamieji kriterijai formuojami teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad: spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai visų pirma turi įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių arba nesusijusių su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės; svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, ūmios ligos, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai; be to, vertindami termino praleidimo priežastis," teismai privalo atsižvelgti ir į nustatyto termino tikslus, nes dažnai termino praleidimas sukelia svarbius teisinius padarinius ne tik jį praleidusiajam, bet ir kitiems asmenims, kurių elgesį gali lemti terminą praleidusio asmens pasinaudojimas ar nepasinaudojimas įstatymo suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-701/2015 (S); 2015 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2015; 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 296/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad: CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino tikslai suponuoja ir svarbios priežasties, kaip teisinės kategorijos, aiškinimą šio straipsnio 4 dalies prasme; svarbia priežastimi negali būti pripažintos aplinkybės, kurios priklausė nuo kreditoriaus valios, priešingu atveju kreditorius įgytų nepateisinamą galimybę kontroliuoti savo reikalavimo tenkinimo apimtis, kurias lemia įpėdinio jau pasirinkto palikimo priėmimo būdas; tokia situacija neatitiktų vieno iš pamatinių civilinės teisės principų - subjektų lygiateisiškumo (CK 1.2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m, balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-701/2015 (S); 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3 K-3-296/2009).

Ieškovė prašymą atnaujinti terminą pareikšti reikalavimus P. L. palikimą priėmusiam įpėdiniui grindžia tuo, kad sužinojęs apie skolininkės mirtį G. S. nedelsiant kreipėsi į V. L. dėl skolos ir avanso grąžinimo. Atsakovas pripažino skolinius įsipareigojimus, tačiau pinigų negrąžinimą argumentavo jų stoka. Atsakovas ne kartą nurodė, kad grąžintų pinigus, jeigu būtų parduotas vienas iš paveldėtų žemės sklypų. Šalys dėl piniginių lėšų grąžinimo vedė derybas. G. S. 2016 m. sausio 8 d. informavo V. L. apie P. L. skolinius įsipareigojimus. Atsakovas su šiais argumentais nesutinka ir nurodo, kad apie savo motinos P. L. tariamas skolas ieškovei ar G. S. nieko nežinojo. Pretenzijas dėl tariamų motinos skolų G. S. atsakovui pateikė 2018 m. sausio 8 d., kai G. S. pasikvietė jį pokalbiui, kurio garso įrašą bei Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą pridėjo prie bylos. Atsakovas neigia faktą, jog šio pokalbio metu jis pripažino motinos skolas ieškovei. Atsakovo žiniomis, 2005 metais jo motina P. L. pardavė vieną iš jai priklausančių žemės sklypų už 40 000 Lt, tuo metu galimai jai ir buvo sumokėtas koks nors avansas. Apie kitas mokėtinas sumas, atsakovui nebuvo žinoma. Atsakovui jo motina niekada nėra minėjusi apie jokias skolas. Atsakovas teigia, jog siekdamas išvengti bet kokių abejonių šalių pokalbio metu nurodė, jog jeigu G. S. pirktų kitą po motinos mirties likusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, galimai atsakovas eliminuotų tariamas motinos skolas, tačiau tai nereiškia, jog atsakovas šias skolas pripažino. Be to, atsakovo atstovas nurodė, jog G. S. elgesys laikytinas nesąžiningu, kadangi pokalbio garso įrašą tretysis asmuo padarė atsakovui nežinant. Tai patvirtina faktas, jog garso įrašo metu pokalbio pradžioje G. S. praneša apie tai, kad pokalbis įrašomas, o pats pokalbis prasidėjo tik po kurio laiko. Atsakovas nežinojo, kad pokalbis yra įrašomas. Atstovas pažymi, kad jokių pinigų perdavimo – priėmimo faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Atsakovo teigimu, jo motina P. L. gyveno pasiturinčiai, todėl jai nebuvo jokio poreikio skolintis pinigines lėšas iš G. S..

Byloje nustatyta, kad P. L. mirė (duomenys neskelbtini) Testamentų Registro duomenimis palikimą po P. L. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė V. L.. G. S. byloje neginčijo fakto, jog apie P. L. mirtį sužinojo gavęs Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria teismas atsisakė priimti G. S. ieškinį atsakovei P. L. dėl skolos priteisimo. Nors tretysis asmuo nurodo, jog sužinojęs apie P. L. mirtį nedelsiant kreipėsi į atsakovą, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad atsakovas pripažino savo motinos P. L. skolą trečiajam asmeniui. Teismo vertinimu, trečiojo asmens nurodyta aplinkybė, kad šalys neva vedė derybas dėl skolos ir avanso grąžinimo nelaikytina svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pažymėtina, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kreditorių reikalavimo pareiškimo terminas ir tvarka, kai skolininkas miršta ir atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai, yra taikytinas visiems kreditoriniams reikalavimams, nepriklausomai nuo to, iš kokių teisinių santykių atsirado tokia prievolė. Ieškovė į teismą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 7 d., t. y. praėjus beveik 2 metams po to, kai pradinis kreditorius G. S. sužinojo apie P. L. mirtį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2016 m. sausio 8 d. G. S. pareiškimu kreipėsi į notarę R. B. su pareiškimu, kuriame nurodė, jog neseniai sužinojo apie P. L. mirtį. Pareiškime G. S. prašė pripažinti jį P. L. kreditoriumi, informuoti apie P. L. paveldėtojus. 2016 m. sausio 14 d. notarė R. B. informavo trečiąjį asmenį, kad P. L. mirė (duomenys neskelbtini) todėl įstatyme numatytas trijų mėnesių terminas yra praleistas, todėl dėl kreditorinių reikalavimų pateikimo termino pratęsimo turi kreiptis į teismą. Taigi, jau 2016 m. sausio 14 d. G. S. buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, siekiant apginti savo interesus, tačiau daugiau kaip pusantrų metrų, t. y. iki 2017 m. lapkričio 7 d., ieškovė į teismą nesikreipė. Atsakovas byloje neigia, jog buvo pažadėjęs grąžinti G. S. pinigines sumas, kadangi motina niekada nebuvo užsiminusi apie skolas trečiajam asmeniui. Ieškovė į bylą nepateikė daugiau jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog terminas pareikšti kreditorinius reikalavimus yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad ieškovė nenurodė objektyvių ir pripažintinų svarbiomis trijų mėnesių termino, skaičiuotino nuo skolininkės mirties, praleidimo priežasčių, todėl ieškovės ieškinio reikalavimas dėl termino pratęsimo kreditoriniams reikalavimams pareikšti atmetamas.

Dėl skolininko informavimo apie reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį

CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016 m. vasario 17 d. Reikalavimų perleidimo sutartimis G. S. perleido naujajam kreditoriui UAB „Rivarda“ visas kreditoriaus teises, kylančias iš 2011 m. lapkričio 19 d. avansinio mokėjimo už 2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sutarties, ir visas kreditoriaus teises, kylančias iš 2011 m. lapkričio 19 d. paskolos sutarties. 2017 m. spalio 18 d. (data nurodyta Lietuvos pašto kvituose) UAB „Rivarda“ informavo P. L., kad pagal 2011 m. lapkričio mėn. 19 d. avansinio mokėjimo sutartį ir sutartį reikalavimo teisės yra perleistos naujam kreditoriui įmonei UAB „Rivarda“. Pažymėtina, jog UAB „Rivarda“ vardu reikalavimo perleidimo sutartis pasirašė įmonės direktorius, kuris šioje byloje yra trečiuoju asmeniu dalyvaujantis G. S.. Byloje nustačius, kad G. S. faktą apie P. L. mirtį sužinojo dar 2015 metų pabaigoje, konstatuotina, kad pradinis kreditorius G. S. perleido naujajam kreditoriui UAB „Rivarda“ reikalavimo teisę į mirusį skolininką, o taip pat ir 2017 m. spalio 16 d. pranešimais UAB „Rivarda“ informavo apie šį faktą mirusią skolininkę. Bylos duomenys patvirtina, kad jau 2016 m. sausio 8 d. G. S. buvo žinoma, kad atsakovas yra mirusios P. L. įpėdinis. Tai patvirtina G. S. 2016 m. sausio 8 d. Prašymas adresuotas atsakovui. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog apie reikalavimo teisių perleidimą kokiu nors kitu būdu skolininkės įpėdinis būtų informuotas byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad ieškovės pateikti pranešimai adresuoti mirusiai P. L. yra nepakankami konstatuoti faktą, kad kreditorius tinkamai informavo skolininkės įpėdinį apie reikalavimo perleidimą. Taigi šiuo atveju, negalima daryti pagrįstos išvados dėl CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pranešti apie reikalavimo perleidimą įvykdymą, kas teiktų pagrindą ieškovei pasinaudoti reikalavimo perleidimo faktu ir reikalauti iš atsakovo prievolės įvykdymo. Tokias išvadas yra padaręs ir kasacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, jog skolininkės įpėdinio neinformavimas apie reikalavimo teisių perleidimą sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

Dėl avansinės įmokos ir skolos priteisimo

Byloje nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 19 d. Sutartimi P. L. ir G. S. susitarė, kad P. L. parduos G. S. 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), už 200 000 Lt. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas davė pardavėjai 10 000 Lt rankpinigius, sutarties galiojimas numatytas iki 2017 m. lapkričio 19 d. Šalys 2011 m. lapkričio 19 d. pasirašė Sutartį Dėl žemės pirkimo, kurioje nurodyta, kad G. S. paskolina P. L. 10 000 Lt, sutartyje pasirašė liudininkas Albinas Palionis.

CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Pagal kasacinio teismo praktiką preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-82/2010; kt.).

Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį civilinė atsakomybė kyla preliminariosios sutarties šaliai, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.).

Iš Sutarties turinio matyti, kad Sutartyje yra padaryta atžyma, jog G. S. davė P. L. 10 000 Lt rankpinigių. Kaip nurodė tretysis asmuo, netrukus po Sutarties pasirašymo jam tapo žinoma, kad ginčo žemės sklypas patenka į Kauno LEZ zoną ir jame nebus galima atlikti tų veiksmų, dėl kurių įgyvendinimo šį žemės sklypą buvo planuota pirkti. Duomenų, kad G. S. būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas nutraukti Sutartį nedelsiant po sužinojimo apie tas kliūtis, dėl kurių žemės sklypo pirkimas jam tapo nebeaktualus, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Sutarties 2 punktas numatė šalių teisę Sutartį nutraukti. Atsižvelgiant į tai, teismas turi pagrindą spręsti, jog pagrindinė žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl P. L. kaltės, o todėl, kad trečiajam asmeniui sudaryti šią sutartį tapo ekonomiškai nenaudinga. Tretysis asmuo taip pat nepateikė teismui jokių argumentų ar įrodymų dėl kokių priežasčių savo teises pagal sudarytą Sutartį pradėjo įgyvendinti tik po 4 metų, kai G. S. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, t. y. 2015 m. gruodžio 7 d.

Pažymėtina ir tai, jog bylą nagrinėjant teisme trečiojo asmens duoti paaiškinimai dėl 10 000 Lt rankpinigių davimo P. L. buvo nenuoseklūs. Vienu atveju tretysis asmuo nurodė, jog 2011 m. lapkričio 19 d. sumokėjo P. L. 10 000 Lt rankpinigių, kitu atveju teigė, jog galimai ši suma buvo įtvirtinta Sutartyje todėl, jog tretysis asmuo 10 000 Lt davė P. L. dar 2005 metais. Į bylą pateiktame 2005 m. lapkričio 28 d. raštelyje nurodyta, kad P. L. iš G. S. gavo 10 000 Lt rankpinigius už žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris randasi (duomenys neskelbtini). Pažymėtina tai, kad tiek minėtame raštelyje, tiek 2011 m. lapkričio 19 d. Sutartyje šalys tarėsi dėl to paties žemės sklypo pirkimo–pardavimo. Nors abiejuose šiuose dokumentuose nurodyta, kad G. S. davė P. L. 10 000 Lt rankpinigių, tačiau G. S. byloje neįrodinėjo, kad P. L. yra du kartus sumokėjęs rankpinigius už tą patį žemės sklypą. Dėl to teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad 2005 m. galimai duotų rankpinigių suma buvo tik formaliai įrašyta 2011 m. lapkričio 19 d. Sutartyje. Be to, teismas vertina ir tai, kad ginčo Sutartyje nėra P. L. rašytinio patvirtinimo, kad ji rankpinigius gavo. Atsakovas ir jo atstovas teismo posėdyje taip pat aiškino, jog galimai 2005 metais P. L. gavo 10 000 Lt rankpinigius, tačiau jeigu juos P. L. ir gavo, grąžinti juos ieškovė reikalauja ne tuo teisiniu pagrindu, kuriuo grindžia ieškinio reikalavimą, t. y. ne pagal 2011 m. lapkričio 19 d. Sutartį.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertina, kad ieškovė neįrodė, jog pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl P. L. kaltės, taip pat ieškovė nepagrindė reikalavimo dėl avansinės įmokos grąžinimo pagrindo (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 2 896,20 Eur skolą, kurią G. S. paskolino P. L. 2011 m. lapkričio 19 d. sutartimi. Atsakovas nurodo, kad raštelis nesukūrė teisinių santykių, nes pagal raštelį pinigai nebuvo perduoti. Atsakovas teigė, kad jo motina P. L. turėjo savo piniginių lėšų, namą remontavo taip pat iš savo piniginių lėšų, todėl skolintis iš G. S. 10 000 Lt jai nebuvo būtinybės.

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Taigi esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 107/211). Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad pastaruoju metu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010).

Byloje tretysis asmuo nurodė, jog 2011 m. lapkričio 19 d. sutartį surašė jis. Kaip matyti iš raštelio turinio, žodį „gavau“ parašė ne P. L., o G. S.. Pati sutartis yra pavadinta „Dėl žemės pirkimo“, todėl teismas kritiškai vertina trečiojo asmens paaiškinimus, jog iš šių lėšų P. L. galimai remontavo namo stogą, keitė langus. Byloje liudytoju apklaustas Albinas Palionis nurodė, jog iki P. L. mirties kartu su ja gyveno. G. S. galimai yra matęs du kartus. Liudytojas nurodė, jog šios sutarties pasirašymo metu G. S. aplamai jokių piniginių lėšų P. L. neperdavė. Paklaustas, kodėl šiame raštelyje jis yra nurodytas liudytoju ir kodėl pasirašė raštelį, liudytojas atsakė, jog rašėsi L., todėl rašėsi ir jis. Pažymėtina, jog 2011 m. lapkričio 19 d. sutartyje nėra nurodyti jokie piniginių sumų grąžinimo terminai. Išreikalavus iš trečiojo asmens abiejų šioje byloje aptariamų sutarčių originalus, nustatyta, jog abi sutartys yra surašytos ant vieno lapo, skirtingose lapo pusėse. Nei vienoje iš sutarčių nėra aiškaus P. L. patvirtinimo, kad pinigines sumas ji yra gavusi. Kaip minėta, preliminariojoje sutartyje G. S. padarė atžymą, jog avansą davė, o paskolos sutartyje pinigų gavimo faktą patvirtino ne P. L., o vėl gi G. S.. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog paskolos raštelyje nėra aiškiai nurodyta, kad G. S. davė, o P. L. gavo iš paskolos sumą, t. y. 10 000 Lt. Turint omenyje, kad P. L. paskolos raštelio pati nerašė, o tik pasirašė jai paruoštą tekstą, veiksmažodis „gavau“, kurį savo ranka parašė G. S. pats savaime negali būti vertinamas kaip pinigų gavimą patvirtinantis faktas.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė byloje keliamų reikalavimų, todėl ieškovės ieškinys atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus, iš ieškovės priteisiamos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, būtina išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo sąlyga – prašymo dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų pateikimas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas). Be to, jeigu yra pareikštas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pateikiama įrodymų, kurie patvirtina išlaidų dydį, teismas turi išspręsti tokių išlaidų atlyginimo klausimą. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017). Taigi, šalis, prašydama priteisti iš priešingos šalies jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi pateikti minėtų išlaidų detalizaciją, tai yra už kokios advokato (advokato padėjėjo) paslaugas kokia suma buvo sumokėta.

Atsakovas prašė priteisti jo patirtas 1 625,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 4). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas už teisines paslaugas pagal 2017 m. lapkričio 17 d. atstovavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 28) advokatui Mindaugui Skruibiui 2018 m. rugsėjo 6 d. pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. spalio 26 d. pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 7) sumokėjo iš viso 1 625,00 Eur sumą. Iš byloje pateiktų sąskaitų už teisines paslaugas matyti, kad 1 625,00 Eur sumą sudaro: atsiliepimo į ieškinį paruošimas, pasiruošimai posėdžiams, atstovavimas 2018 m. vasario 14 d., 2018 m. balandžio 12 d., 2018 m. birželio 25 d. ir 2018 m. rugsėjo 6 d., 2018 m. spalio 26 d. posėdžių metu, baigiamosios kalbos paruošimas (2 t., b. l. 5, 6). 1 625,00 Eur išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.2, 8.19 punktuose nustatytą maksimalų dydį (užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje be individualių įmonių 895,20 Eur (2018 m. liepos 1 d.–2018 m. rugsėjo 30 d.) ir 926,70 Eur (2018 m. spalio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad bylos apimtis nėra itin didelė, į tai, kad byla išnagrinėta per 2 parengiamuosius ir 3 teismo posėdžius ir iš viso užtruko 5 val. 13 min. (38 + 15 + 67 + 133 + 60 ? 313 min.) ir į tai, kad atsakovo atstovas pats pasirūpino liudytojo pristatymu į posėdį, teismas mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo orientuotis į maksimalius pagal Rekomendacijas apskaičiuotus atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžius, todėl atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas iš dalies, tai yra atsakovo turėtos išlaidos sumažinamos iki 1 200,00 Eur (CPK 94 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus, iš ieškovės priteisiamos 18,31 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (CPK 88 straipsnio 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivarda“, įmonės kodas 302249245, atsakovui V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 200,00 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivarda“, įmonės kodas 302249245, valstybei 18,31 Eur (aštuoniolikos eurų 31 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.