Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-23 · Administracinė byla Nr. I-9096-257/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-10-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-23
Bylos Nr.
I-9096-257/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02058-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9096-257/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02058-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 23 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą ir papildomą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau papildė, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjo A. M. skundas ir papildomas skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, apie posėdį šalys informuotos teismo pranešimu (b. l. 63). Skunde (b. l. –2) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. kameroje Nr. 50, kurioje buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų ir trys dviaukštės lovos. Gyvenamojoje patalpoje šilto vandens nėra, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Apsiprausus šaltu vandeniu apserga, o apsirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Kameroje buvo tamsu, gulint 1-ojo aukšto lovoje skaityti, rašyti beveik neįmanoma, nes langas nešvarus. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Taip pat ploto kameroje tekdavo mažiau, nei tai numato teisės normos. Dėl to jis patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skundo papildyme (pareiškėjo įvardintame kaip prašymas, b. l. 67) pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, dėl to jam tekęs plotas buvo žymiai mažesnis negu 3,6 m², be to, nebuvo paskaičiuotas baldų užimamas plotas. San. mazgo sienos nebuvo iki lubų, dėl to iš san. mazgo sklido nemalonūs kvapai. Kamerai Nr. 50 nebuvo išduotas joks valymo inventorius, todėl ir galimybės sutvarkyti kamerą, išvalyti WC ir langus nebuvo. Mano, kad vyrai Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra diskriminuojami, nes kamerose, kuriose laikomi vyrai, nėra karšto vandens. Taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas buvo tiekiamas atšalęs, neatitinkantis normų reikalavimų, be to, dėl religinių įsitikinimų jis yra vegetaras, tačiau negaudavo vegetariško maisto ir dėl to kartais likdavo nevalgęs. Prašo jo skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie posėdį informuotas tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 63).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 55–61) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 m² (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ panaikintas minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, tuo pačiu 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-09-12 pažymos Nr. 60/09-32126 dėl A. M., pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-05-21 iki 2019-06-02 kameroje Nr. 50 su dar 2-4 asmenimis, todėl jam tekęs plotas buvo nuo 3,73 kv. m iki 6,22 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).

Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m², pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.

Matyti, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Dėl san. mazgo įrengimo

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad naudojantis san. mazgu nebuvo tinkamai užtikrinamas privatumas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Kartu pažymi, kad san. mazgas atitvertas iš visų keturių pusių.

Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Atsakovas pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017). Atsakovas pažymi ir tai, kad jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu – nėra.

Dėl apšvietimo kamerose

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose per mažus langus nepatenka šviesa, buvo tamsu.

Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Be to, atsakovas nurodo, kad esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

Nurodo, kad kamera Nr. 50 aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroje nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šioje kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Preziumavo, kad kamera atitiko nustatytas kalinimo sąlygas.

Pažymi ir tai, kad kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo jėgos resursus. Pridedama atliktų ūkio skyriaus darbų suvestinė.

Dėl švaros ir tvarkos kamerose, langų valymo

Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Nurodo, kad kalintys asmenys turi visas galimybes patys nusivalyti langus, o grotos to padaryti nekliudo.

Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Be to, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi patvirtinimo“ nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras yra išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis.

Informuoja, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) valymas pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planais.

Patalpų valymas Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, tai patvirtina ir pridėti patikrinimo aktai Nr. PA-2342, PA-4414 bei dezinfekcijos planas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose.

Dėl sąlygų asmens higienai

Motyvuojamoji dalis

Aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad „karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas“. Jokie teisės aktai karšto vandens buvimo kamerose nenumato

Nurodo, kad šių nuostatų yra laikomasi, ŠTI duše bėga karštas vanduo.

Taip pat pažymi tai, kad kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, tai suteikia galimybes rūpintis savo higiena kiekvieną dieną. Be to, aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas numatyta teisė turėti elektrinį virdulį, todėl kalintys asmenys gali vandenį pasišildyti.

Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl galimas jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.

Dėl maisto raciono ir energetinio vertingumo

Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad įstaigoje tiekiamas maitinimas nepilnavertis.

Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Pagal aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Pagal Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietoje, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2015-01-01). Asmenys laisvės atėmimo vietose aktualiu laikotarpiu maitinti pagal 2018-01-01 įsigaliojusį Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Taigi, Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga.

Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas.

Patikslintame atsiliepime (b. l. 75-78) atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-05-21 iki 2019-06-02 kameroje Nr. 50 su dar 2-4 asmenimis (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-09-12 pažyma Nr. 60/09-32126 dėl A. M.).

Patikslintame prašyme pareiškėjas skundžiasi tuo, kad san. mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, todėl kameroje būdavo blogas kvapas.

Nurodo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Be to, pažymi ir tai, kad vėdinimas per langus galimas, todėl toks pažeidimas nelaikytinas darančiu ilgalaikį poveikį.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kameroje kalinamų asmenų skaičius nebuvo didelis, be to, jis kito, todėl neigiami potyriai, jei tokie ir buvo, buvo minimalūs. Be to, dėl biologinių procesų nuo blogo kvapo san. mazge nėra apsaugoti ir laisvėje esantys asmenys.

Dėl galimai netinkamo apšvietimo

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo rašyti skundų, kadangi dėl mažų langų apšvietimas kameroje netinkamas.

Kaip buvo nurodyta ir anksčiau teiktame atsiliepime, natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langu angų padidinimu, kas pagal galiojanti teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Atsižvelgiant į įstaigos statusą, langų didinimas negalimas, tačiau natūrali šviesa kompensuojama dirbtiniu apšvietimu.

Kartu atsakovas nurodo ir tai, kad dienos metu į kameras patenka ir natūrali šviesa, todėl pareiškėjo teiginys, jog neįmanoma parašyti skundų, yra melagingas.

Dėl valymo inventoriaus išdavimo

Pareiškėjas teigia, kad valymo inventorius į kamerą Nr. 50 nebuvo išduodamas.

Nurodo, kad kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Be to, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras yra išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą.

Pažymi tai, kad pareiškėjas visiškai nedetalizuoja, kada jis prašė valymo priemonių ir kokie darbuotojai atsisakė jas suteikti, be to, pažymėtina ir tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai nėra suinteresuoti dėl kokių nors priežasčių trukdyti kalintiems asmenims palaikyti švarą, priešingai, pareigūnai nuolat stebi palaikomą tvarką, ir, esant poreikiui, teikia žodines pastabas.

Dėl karšto vandens nebuvimo kamerose

Pareiškėjas teigia, kad vyrai diskriminuojami, kadangi jų kalinimo vietose kamerose karštas vanduo netiekiamas, o tuo tarpu moterų kalinimo įstaigoje karštas vanduo tiekiamas.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad „karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas“. Jokie teisės aktai karšto vandens buvimo kamerose nenumato, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje nepagrįstas.

Taip pat pažymi tai, kad teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė. Asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Iš pareiškėjo skundo matyti, teisėmis, taigi, šią aplinkybę abstrakčiai sieja ir su kitų asmenų subjektinių teisių apsauga, o tai reiškia, kad pareiškėjo motyvai / reikalavimai sietini su viešojo intereso gynyba. Nurodo, kad pareiškėjas nėra juridinis asmuo, turintis įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą ir reikšti reikalavimus, kuriais būtų apginti viešieji interesai.

Be to, nors atsakovui nėra žinomos kalinimo sąlygos kitose įstaigose, tačiau, atsakovo nuomone, jei esant galimybei kitose įstaigose karštas vanduo tiekiamas, tai laikoma ne diskriminacija, o geranoriškomis pastangomis kuo labiau gerinti kalinimo sąlygas. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad maistas neatitinka teisės normų reikalavimų, be to, jis negavo vegetariško maitinimo.

Kaip buvo nurodyta anksčiau teiktame atsiliepime, iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas.

Taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje vegetariškas maitinimas skiriamas vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011-12-15 įsakymu Nr. 1/01-350 patvirtintu Maitinimo skyrimo nuteistiesiems ir nuteistiesiems vegetarams tvarkos aprašu (toliau - Aprašas).

Aprašo 3 punkte įtvirtinta, kad suimtąjį ar nuteistąjį paskyrus į kamerą, pareigūnas, apklausęs įkalintą asmenį ir išsiaiškinęs, kad šis asmuo vegetaras, informuoja jį, jog pateikus rašytinį prašymą jis bus maitinamas pagal nurodytą valgiaraštį. Pagal Aprašo 4 punktą, toks prašymas užregistruojamas ir įteikiamas įstaigos direktoriui, o jo nesant - jį pavaduojančiam asmeniui arba įgaliotam asmeniui. Pagal Aprašo 5 punktą, direktoriui priėmus sprendimą dėl nurodyto maitinimo skyrimo, prašymas perduodamas įskaitos skyriui (po reorganizacijos vadinamas Saugumo valdymo skyriumi), kurio atsakingas darbuotojas prašymą įsega į asmens bylą, o asmens kortelėje pažymi, kad šis asmuo vegetaras. Pagal Aprašo 6 punktą, minėtas darbuotojas 3 kartus per dieną informuoja Ūkio skyriaus inspektorių (po reorganizacijos - Turto valdymo skyriaus inspektorius), atsakingą už suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą.

Kartu nurodo ir tai, kad vadovaujantis Aprašo 7 punktu, jei asmuo jau anksčiau buvo atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių ir įstaigai buvo pateikęs prašymą dėl vegetariško maitinimo, tai vėl atvykęs pareiškėjas pakartotinai tokio prašymo teikti nebeturi - ŠTI darbuotojai vadovaujasi asmens bylos įrašu apie vegetarišką maitinimą.

Nurodo, kad jokių rašytinių prašymų skirti vegetarišką maitinimą pareiškėjas nėra teikęs (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-10-15 pažyma Nr. 61/04-2575).

Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Pareiškėjo A. M. skundas ir skundo papildymas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ panaikintas minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, tuo pačiu 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-09-12 pažyma Nr. 60/09-32126 „Dėl A. M.“ (b. l. 22), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2019-05-21 iki 2019-06-02 (13 dienų). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 13 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 13 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį ir kartu su pareiškėju joje buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 50 (atėmus sanitarinio mazgo plotą 17,48 m²) teko nuo 3,50 m² (kameroje 5 asmenys) iki 4,37 m² (kameroje 4 asmenys), 5,83 m² (kameroje 3 asmenys). Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kameros Nr. 50 ploto. Iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ b. l. 26–29) matyti, kad kameroje Nr. 50 esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, tai patvirtina kameros Nr. 50 fotonuotraukos (b. l. 53), todėl pareiškėjo argumentas, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 50 jam tekęs plotas buvo žymiai mažesnis nei numato teisės aktai, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo skundo argumentas, kad kameroje Nr. 50 buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų, vertintinas iš dalies kritiškai, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-09-12 pažymos Nr. 60/09-32126 „Dėl A. M.“ (b. l. 22) matyti, kad kameroje Nr. 50 nėra buvę 6 asmenys, įskaitant ir pareiškėją. Papildytame skunde pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo laikomas su dar 4 asmenimis, tačiau ir šis pareiškėjo argumentas iš dalies vertintinas kritiškai, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-09-12 pažymos Nr. 60/09-32126 „Dėl A. M.“ (b. l. 22) matyti, kad kartu su pareiškėju kameroje Nr. 50 buvo ne tik 5, bet ir keturi bei trys asmenys.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 50 buvo tamsu, gulint 1-ojo aukšto lovoje skaityti, rašyti beveik neįmanoma, nes langas nešvarus. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad dėl kameroje esančio mažo lango ir blogo natūralaus apšvietimo buvo neįmanoma rašyti ir skaityti.

Pareiškėjo teiginys dėl blogo natūralaus apšvietimo kameroje atmestinas kaip nepagrįstas, nes natūralaus apšvietimo koeficiento Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenumato, o jo padidinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d., b. l. 45-46) konstatuota, kad laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys apgyvendinami gyvenamosiose patalpose. Patalpose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 val., yra natūralus apšvietimas.

Taigi, pareiškėjas galėjo skaityti ir rašyti ne gulint 1-ojo aukšto lovoje, o prie kameroje esančio stalo, prie kurio ne tik yra vietos, bet ir šviesu, tai patvirtina kameros fotonuotraukos (b. l. 53). Taip pat kameros patalpų priskirti prie maitinimo patalpų, kaip teigia pareiškėjas, nes asmenys jose valgo, nėra pagrindo.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-03-26 Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planą 2018-2019 m. (b. l. 35–37).

Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai (kamera neatitiko sanitarinių ir LR higienos normų reikalavimų – taip nurodyta pareiškėjo skunde, b. l. 1) yra deklaratyvūs, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akte užfiksuotas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra jokių objektyvių įrodymų dėl netinkamo apšvietimo ar Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų.

Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Dėl sanitarinio mazgo

Skunde pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad san. mazgo sienos nebuvo iki lubų, dėl to iš san. mazgo sklido nemalonūs kvapai.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai, kurie atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 24-25) matyti, kad kameroje Nr. 50 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra OSB, kurios aukštis 2,31 m. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo, aukščiau paminėtos pažymos, kameros fotonuotraukos (b. l. 53) matyti, kad įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas erdves skiriančia nepermatoma užuolaida todėl pareiškėjo privatumas, kad ir minimaliai, buvo užtikrinamas. Beje, šios aplinkybės pareiškėjas ir neginčija.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2019-01-08 pažymos Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“ (b. l. 30–40) matyti, kad kameroje Nr. 50 buvo išardyti seni WC vamzdynai ir įrengti nauji. Taip pat išardyta WC pakyla ir įrengtas naujas WC su nuleidimo bakeliu. Darbai atlikti 2018-04-09-2018-04-23, t. y. iki pareiškėjo atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nurodytoje kamerose nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.

Dėl švaros ir tvarkos kamerose

Skunde pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 50 lango stiklas buvo nešvarus ir jo nuvalyti nebuvo galimybių. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad kamerai Nr. 50 nebuvo išduotas joks valymo inventorius, todėl ir galimybės sutvarkyti kamerą, išvalyti WC ir langus nebuvo.

Pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. balandžio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-2342 (patikrinimas atliktas 2019 m. balandžio 4 d., b. l. 44) konstatuota, kad gyvenamosioms patalpoms valyti ŠTI valymo priemonių (šepečių grindims, šluosčių, šiukšlių semtuvėlių, kibirų, valiklių) turi. ŠTI nustatyta tvarka valymo priemonės (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai, valikliai) suimtiesiems / nuteistiesiems yra išduodami aukšto prižiūrėtojui pateikus prašymą žodžiu arba raštu.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d., b. l. 45-46) konstatuota, kad ŠTI gyvenamąsias patalpas, vadovaujantis ŠTI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-391 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, valo patys jose laikomi asmenys. Patalpoms valyti skiriama grindų šepetys, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai. ŠTI gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos šalinamas ŠTI vadovo nustatyta tvarka.

Tai patvirtina byloje esantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018-03-26 Nr. 20/01-1860 Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planas 2018-2019 m. (b. l. 41–43), todėl pareiškėjo skunde nurodytas argumentas paneigiamas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais ir atmestinas kaip nepagrįstas. Juo labiau, pareiškėjas nenurodė nei kada, nei kokios valymo priemonės ar inventorius jam nebuvo išduotas.

Dėl karšto vandens

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje šilto vandens nėra, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Apsiprausus šaltu vandeniu apserga, o apsirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Skunde pareiškėjas nurodė, kad, jo nuomone, vyrai Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra diskriminuojami, nes kamerose, kuriose laikomi vyrai, nėra karšto vandens.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte įtvirtinta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 15.4.8)PA-4414 (patikrinimas atliktas 2019 m. birželio 11 d., b. l. 45-46) konstatuota, kad karštas vanduo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, o teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kiekvieną gyvenamąją patalpą. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai ir tai nesumažina pareiškėjo galimybės rūpintis higiena. Tai, kad kai kuriose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra ir karšto vandens čiaupai, nėra vyrų ar moterų diskriminacija, o atsakovo atstovo rūpestis ir geranoriškumas palengvinti įstaigoje esančių asmenų buitį pagal esančius materialinius resursus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Juo labiau, iš asmens sveikatos istorijos nuorašo (b. l. 13-20) matyti, kad pareiškėjas būvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl susirgimo apsiprausus šaltu vandeniu nesikreipė.

Dėl vegetariško maisto

Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas buvo tiekiamas atšalęs, neatitinkantis normų reikalavimų, be to, dėl religinių įsitikinimų jis yra vegetaras, tačiau negaudavo vegetariško maisto ir dėl to kartais likdavo nevalgęs.

Iš atsakovo atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2011-12-15 įsakymu Nr. 1/01-350 patvirtino Maitinimo skyrimo nuteistiesiems ir nuteistiesiems vegetarams tvarkos aprašą (b. l. 72-74). Pagal paminėto Aprašo 3 punktą, atvykusį suimtąjį ar nuteistąjį paskyrus į kamerą, pareigūnas, apklausęs įkalintą asmenį ir išsiaiškinęs, kad šis asmuo vegetaras, informuoja jį, jog pateikus rašytinį prašymą jis bus maitinamas pagal nurodytą valgiaraštį. Pagal Aprašo 4 punktą, toks prašymas užregistruojamas ir įteikiamas įstaigos direktoriui, o jo nesant - jį pavaduojančiam asmeniui arba įgaliotam asmeniui. Pagal Aprašo 5 punktą, direktoriui priėmus sprendimą dėl nurodyto maitinimo skyrimo, prašymas perduodamas įskaitos skyriui (po reorganizacijos vadinamas Saugumo valdymo skyriumi), kurio atsakingas darbuotojas prašymą įsega į asmens bylą, o asmens kortelėje pažymi, kad šis asmuo vegetaras. Pagal Aprašo 6 punktą, minėtas darbuotojas 3 kartus per dieną informuoja Ūkio skyriaus inspektorių, atsakingą už suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą. Pagal Aprašo 7 punktą, jei asmuo jau anksčiau buvo atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių ir įstaigai buvo pateikęs prašymą dėl vegetariško maitinimo, tai vėl atvykęs pareiškėjas pakartotinai tokio prašymo teikti nebeturi - ŠTI darbuotojai vadovaujasi asmens bylos įrašu apie vegetarišką maitinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-10-15 pažymos Nr. 61/04-2575 “Dėl A. M.” (b. l. 71) matyti, kad pareiškėjas jokių rašytinių prašymų skirti vegetarišką maitinimą nėra teikęs. Taip pat iš asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad pareiškėjui nėra skirta jokia dieta, todėl pareiškėjo argumentas dėl negauto vegetariško maisto atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš administracinėje byloje esančių Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų (b. l. 47-52) matyti, kad esminių pažeidimų nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas, todėl pareiškėjo argumentas dėl atšalusio ir neatitinkančio normų reikalavimų maisto atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 13) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingą įprotį. Bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. pažymos Nr. 61/04-2399 (b. l. 23) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ir prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-10-15 pažymos Nr. 61/04-2575 “Dėl A. M.” (b. l. 71) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ir prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų ir vegetariško maitinimo nesikreipė.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju visas 13 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Taip pat atsižvelgiant į EŽTT didžiosios kolegijos skirtingos praktikos harmonizavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjui visas 13 dienų nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto, taip pat nenustatytas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinant nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).

Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo kitos skųstos laikymo sąlygos atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gana neilgą laiko tarpą (13 dienų), todėl nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą ir skundo papildymą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. birželio 2 d. buvo pažeista.

Pareiškėjo A. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė