Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką A. S. įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. kovo 14 d., jį prilyginant 10 laisvės atėmimo bausmės dienų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 4 d., apie 0.44 val., veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, nuplėšęs šviestuvo judesio daviklį ir atlaužęs katilinės langą, bandė įsibrauti į D. K. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti svetimą, D. K. priklausantį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes išsigando suveikusios apsaugos signalizacijos ir pabėgo.

Apelianto manymu, esant tokioms aplinkybėms, pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo ne prokuroro ar/arba ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinis dokumentas, o nukentėjusiosios D. K. pareiškimas, kuriame nėra jokiais teiginiais pagrindžiama, kad neva buvo pasikėsinta įvykdyti jai priklausančio turto vagystę įsibraunant į patalpą. Nuteistojo įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nėra leidžiama daryti savas subjektyvias išvadas, nes Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai įpareigoja išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu duomenų, jog neva jis ar/arba kitas asmuo turėjo tiesioginę tyčią, t. y. tikslą įsibrauti į gyvenamąją patalpą ir pagrobti nukentėjusiajai priklausantį turtą, nenustatyta.

Pasak nuteistojo A. S., iš objektyviai nustatytų aplinkybių, t. y. iš vienintelės nukentėjusiosios D. K. pareiškimo ir jos apklausos protokole užfiksuotų duomenų galima daryti išvadas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo ir turėjo pradėti ikiteisminį tyrimą ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 187 straipsnio 1 dalį dėl svetimo turto sunaikinimo, ir dėl to galima pagrįstai tvirtinti, kad teismas netinkamai taikė Baudžiamąjį įstatymą.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad prokuroras, priimdamas 2011-08-25 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą atskiroje dalyje, konstatavo, jog „[...] byloje įrodymų patvirtinančių, jog R. S. ir A. S. būtų pasikėsinę pagrobti svetimą turtą iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) nesurinkta.“. Tokį procesinį sprendimą ikiteisminiame tyrime prokuroras priėmė vadovaudamasis surinktais duomenimis, nors prokurorui buvo žinoma, kad 2011-03-08 buvo atlikta kaukės apžiūra ir surašytas apžiūros protokolas, kad ikiteisminį tyrimą atliekanti tyrėja L. L. 2011-03-14 surašė užduotį atlikti biologinį pėdsakų tyrimą asmens tapatybei nustatyti. Pastebi, kad prokuroras, priimdamas 2011-08-25 nutarimą, apie tai, kad ikiteisminiame tyrime paskirtas toks tyrimas, net neužsiminė, ir tai kelia pagrįstų abejonių dėl kaukės atsiradimo ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas jo (A. S.) neva padarytą nusikalstamą veiką nepagrįstai tinkamu įrodymu pripažino kaukę. Pažymi, kad jis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog kaukė yra ne jo, o dėl to, kad kaukėje specialistas surado biologinius pėdsakus, tinkamus tapatybei nustatyti tiriant DNR, jis (A. S.) paaiškino, kad po įvykio policijos komisariate vienas iš pareigūnų jo paprašė kaukę užsidėti, aiškindamas, kad jam būtina su kažkuo sulyginti. Tą patį veiksmą jis padarė ir su R. S.. Mano, kad teismas nepagrįstai jo parodymus dėl kaukės vertino kritiškai. Atkreipia dėmesį, kad paties prokuroro 2011-08-25 nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas jo ir R. S. atžvilgiu buvo nutrauktas, jokia kaukė net nebuvo minima, nors biologinis tyrimas jau buvo paskirtas. Nurodo, kad iš jo, kaip įtariamojo, apklausų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nei vienoje apklausoje neuždavė klausimo apie netoli įvykio vietos surastą kaukę, kad atlikus biologinį tyrimą, buvo nustatytas DNR, atitinkantis jo genotipą, kad kaukė gali priklausyti jam ir ją nusikaltimo darymo metu jis naudojo. Pasak apelianto, logiška, kad jeigu tokie klausimai jam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užduodami, tai jam nebuvo motyvo ir pagrindo ką nors dėl to aiškinti. Kita vertus, bylą nagrinėjant teisme, jis paaiškino, kaip ir kokiu būdu ant kaukės atsirado jo DNR. A. S. nurodo tikėjęsis, kad teismas priims atskirą nutartį dėl jo nurodytų aplinkybių ir paves prokurorui atlikti tyrimą dėl galimo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tačiau teismas pasielgė priešingai: iš naujo iškvietė pareigūnus ir, nesivadovaudamas BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytomis taisyklėmis, juos papildomai apklausė kaip liudytojus. Tai reiškia, kad teismas nuosprendyje neturėjo teisinio pagrindo vertinti liudytojų V. D., A. U. ir kitų pareigūnų parodymų.

Apelianto įsitikinimu, teismas kaukės suradimą ir šio veiksmo įforminimą vertino ikiteisminį tyrimą atlikusių ir jame dalyvavusių pareigūnų naudai. Pažymi, kad nors apie kaukės buvimą ikiteisminiame tyrime buvo žinoma, tačiau Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorui tai nesutrukdė 2011-08-25 priimti nutarimą, kuriuo ikiteisminis tyrimas jo (A. S.) ir R. S. atžvilgiu buvo nutrauktas. Prokuroras, priimdamas 2011-08-25 nutarimą, apie kaukę apskritai neužsiminė.

Pasak nuteistojo A. S., vertinant apžiūros protokolą galima daryti išvadas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas V. D., surašydamas 2011-03-04 apžiūros protokolą nesilaikė BPK reikalavimų, ir tai negalima pripažinti pareigūno nežinojimu, nes pačiame apžiūros protokole nurodyta, kad surašydamas protokolą, jis vadovaujasi BPK 92, 179 ir 207 straipsniais. Apžiūros protokole nėra nurodyta, jog buvo panaudotas tarnybinis šuo, dalyvavo kinologas Ž. M. ir kiti pareigūnai. Apžiūrint įvykio vietą į protokolą neįtraukta kinologo pagalba surasta kaukė, neužfiksuoti kiti galimi įtariamųjų pėdsakai, nors patys pėdsakai aiškiai matėsi, juos buvo galima sulyginti su jo (A. S.) turėta avalyne, juo labiau, kad jis buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą. Tai, kad turėdami technines galimybes pareigūnai visiškai nesistengė jų panaudoti, leidžia abejoti 2011-03-04 apžiūros protokolo teisingumu.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apžiūrint įvykio vietą dalyvavo specialistas N. Č., kuris teisme paaiškino savo funkcines pareigybes, ką ir kaip turi atlikti įvykio vietoje. Pastebi, kad nors specialistas 2011-03-04 apžiūros protokole padarė įrašą „[...] kaukei reikalingas spec. laboratoriniai tyrimai“, tačiau akivaizdu, kad rašant įvykio vietos apžiūros protokolą (surašymo vieta – (duomenys neskelbtini) r.), specialistas kaukės rankose realiai neturėjo, nes surastą kaukę Ž. M. įsidėjo į kišenę, o ją perdavė tik policijos komisariato budėtojų dalyje, t. y. ne specialistui N. Č. ir ne apžiūros protokolą surašiusiam tyrėjui V. D., ir tai duoda pagrindą teigti, kad nėra aišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis paminėtas įrašas apie kaukę buvo padarytas apžiūros protokole.

Pasak nuteistojo A. S., Ž. M. aiškinimai, kad jis tarnybinio šuns panaudojimo 2011-02-04 akte (ištaisyta į 2011-03-04) padarė taisymus, turi būti vertinami kritiškai, nes dokumento galimas taisymas padarytas žymiai vėliau, kai ikiteisminio tyrimo medžiaga jau buvo tyrėjos L. L. žinioje. Šią aplinkybę patvirtina 2011-03-08 kaukės apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad „[...] veido kaukės, paimtos 2011-02-04 pagal tarnybinio šuns panaudojimo aktą“. Mano, kad jeigu tyrėja 2011-03-08 apžiūrėjo kaukę, tai ji privalėjo ir turėjo nurodyti tyrimo veiksmą, pagal kurį kaukė buvo paimta. Ji tai ir nurodė, pažymėdama datą „2011-02-04“. Jeigu įvykio dieną Ž. M. būtų ištaisęs Tarnybinio šuns panaudojimo akte datą, tuomet tyrėja jau 2011-03-08 kaukės apžiūros protokole būtų įrašiusi datą „2011-03-04“.

Šios nurodytos aplinkybės, apelianto vertinimu, suponuoja išvadas, kad ikiteisminio tyrimo metu ne tik kad netinkamai buvo taikytas Baudžiamasis įstatymas, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau ir procesiniai veiksmai buvo atlikti aiškiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymą. Iš apžiūros protokolo neįmanoma nustatyti kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo surasta kaukė, ji jokiomis techninėmis priemonėmis neužfiksuota ir neaprašyta, kaukė neįtraukta į protokolą, neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis N. Č. padarė apžiūros protokole įrašą apie kaukei reikalingą laboratorinį tyrimą, įvykio vietoje nepaimti pėdsakai, pėdsakai nesulyginti su jo (A. S.) ir R. S. pėdsakais, laikotarpiu nuo 2011-03-04 iki 2011-03-08 kaukė tinkamai nebuvo supakuota. A. S. įsitikinimu, esant nurodytoms aplinkybėms teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti jį kaltu ir priimti jam apkaltinamąjį nuosprendį. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas vadovavosi nepatikimais, pagrįstas abejones keliančiais duomenimis.

Skunde apeliantas pažymi ir tai, kad BPK 302-307 straipsniai reikalauja, jog nuosprendis savo turiniu ir forma būtų aiškus, suprantamas, įtikinamas ir nekeltų abejonių dėl jame išdėstytų išvadų. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. punktas imperatyviai reikalauja, kad teismas nuosprendyje aptartų visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, o BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja, kad nuosprendyje teismas ne tik argumentuotai išdėstytų padarytas išvadas, bet ir motyvuotai pasisakytų, kuriais įrodymais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Esant anksčiau išvardintoms aplinkybėms, A. S. įsitikinimu, darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas tendencingai ir neobjektyviai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos nepilnai ir paviršutiniškai, bylą išnagrinėjus teisme priimtas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir spėliojimais, jo kaltė nepatvirtinta tinkamai surinktais nenuginčijamais įrodymais. Taigi, toks nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, nes tokiu atveju būtų pažeisti pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskirties tikslai bei principai, be to, liko nenustatytas šią nusikalstamą veiką padaręs asmuo.

Teismo posėdyje nuteistojo A. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Įsibrovimas – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis, pvz. išlaužiant duris, išimant langą, išjungiant signalizaciją, ir patenkant be kliūčių, pvz. kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką – tai numatytos ir siekiamos padaryti nusikalstamos veikos sudėties vykdymo pradžia. Pasikėsinimo metu kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nusikalstamos veikos objektą, dalyką ir sukelia jiems realų pavojų ar net padaro žalą. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš byloje esančio D. K. 2011 m. kovo 4 d. protokolo-pareiškimo, ji nurodė, kad 2011 m. kovo 4 d., apie 0.50 val., jai būnant namuose adresu: (duomenys neskelbtini), suveikė namo pirmojo aukšto signalizacija, katilinės ir sandėliuko davikliai. Apžiūrėjusi namą ji pamatė pravirą katilinės langą, buvo sugadinti du mediniai langų rėmai. Be to, nuo namo išorinės sienos, nuo žibinto buvo nuplėštas judesio daviklis (1 t. 7 b. l.). Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (1 t. 6 b. l.). Taigi, nors, kaip skunde teisingai pažymėjo apeliantas, BK 178 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, tačiau šiuo atveju tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, o ne šio straipsnio 1 ar 4 dalyse. Kartu pažymima, kad pagal kokios veikos požymius pradėti ikiteisminį tyrimą sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, todėl tai, jog nukentėjusioji protokole-pareiškime konkrečiai nenurodė, jog buvo pasikėsinta įvykdyti jai priklausančio turto vagystę įsibraunant į patalpą, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas, policijos pareigūnas V. D. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, įskaitant tai, kad buvo rastas laužtas praviras namo langas, jam sudarė pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą būtent pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (3 t. 38-39 b. l.).

Kaip jau minėta, nuteistasis A. S. savo skunde pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas prokuroro 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu buvo nutrauktas, nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą nėra, o tai reiškia, jog 2011 m. lapkričio 23 d. pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas neteisėtai ir nepagrįstai, taip pat neteisėtai kaltinamasis aktas kartu su byla buvo perduotas teismui. Kartu nuteistasis pabrėžė, kad po 2011 m. rugpjūčio 25 d. priimto nutarimo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai yra neteisėti, dėl to teismas negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo priimti jam apkaltinamąjį nuosprendį.

Byloje esantis Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas iš tikrųjų liudija, kad ikiteisminis tyrimas įtariamojo A. S. atžvilgiu buvo nutrauktas. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad minėtu nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas atskiroje dalyje ir ikiteisminio tyrimo byla buvo grąžinta tyrimo tęsimui Šiaulių AVPK Šiaulių rajono PK (1 t. 123 b. l.). Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad prokurorui buvo žinoma, jog 2011 m. kovo 8 d. buvo atlikta kaukės apžiūra (1 t. 20 b. l.), 2011 m. kovo 14 d. buvo paskirta užduotis atlikti mikrodalelių tyrimą (1 t. 201 b. l.), nėra pagrindas teigti, kad prokuroras negalėjo priimti nutarimo nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį. Juolab, kad byla ikiteisminio tyrimo tęsimui buvo perduota policijos komisariatui. 2011 m. lapkričio 4 d. Šiaulių rajono PK gavus 2011 m. spalio 26 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 126 b. l.), buvo siekiama iškviesti A. S. ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui į Šiaulių rajono PK. Nepavykus šį asmenį rasti, tyrėjos L. L. 2012 m. kovo 28 d. nutarimu buvo paskelbta pastarojo paieška (1 t. 157 b. l.). A. S. 2012 m. liepos 13 d. sulaikius (1 t. 163 b. l.), jam 2012 m. liepos 19 d. buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 23 d. pranešimas apie įtarimą (1 t. 168 b. l.), A. S. buvo pasiūlyta duoti parodymus apie įtarimo esmę (1 t. 169 b. l.). Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neteisėtai, nėra pagrindo.

Nors skunde A. S. nurodė, kad jis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, jo kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta liudytojų Ž. M., M. Š., J. I., V. D., V. D., A. U. parodymais, specialistų išvadomis, kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir tinkamai, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš liudytojo policijos pareigūno M. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme (t. 2 b. l. 201)), pastarasis nurodė, kad 2011 m. kovo 4 d. jis patruliavo su policijos ekipažu „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) rajone, pagal objektų apsaugą. Apie 0.44 min. buvo gautas pranešimas, kad suveikė signalizacija namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Atvykus minėtu adresu namo šeimininkė pasakė, kad yra praviras katilinės langas, jos paklausus, ar niekas nedingo iš patalpų, ji tiksliai atsakyti negalėjo, nurodė, kad nemato, jog kas nors būtų dingę. Apžiūrėjus pastatą iš lauko pusės buvo pastebėta, kad virš laukujų durų yra nuplėštas judesio daviklis, nuo namo link tvoros sniege matėsi pėdsakai, kažkas buvo perlipęs tvorą. Apie įvykį buvo pranešta kitiems ekipažams, paprašyta atvykti kinologo su šunimi. Kinologas su šunimi nusekė paliktais pėdsakais, po kurio laiko per radijo ryšį buvo pranešta, kad kitas policijos ekipažas netoli įvykio vietos, laukuose, rado lengvąjį automobilį „VW Golf“ (1 t. 97-98 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytojas M. Š. šiuos parodymus patvirtino. Taip pat nurodė, kad tarp automobilio ir geležinkelio buvo rasta kaukė (2 t. 201-202 b. l.). Šiuos liudytojo M. Š. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais abejoti kolegija neturi pagrindo.

Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas J. I. taip pat nurodė, kad tąkart buvo gautas pranešimas, jog Šiaulių rajone bandyta apvogti namą. Pamena, kad buvo rastas įtartinas automobilis, dirbo kinologas su šunimi. Po to prie policijos komisariato kinologas pasakė, kad rado kepurę. Važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve jis (J. I.) pamatė du jaunuolius. Vaikinai pasakė, kad jie nevietiniai, jų veidai buvo paraudę, kelnės šlapios, ant jų matėsi ir sniego. Važiuojant viaduku (duomenys neskelbtini) gatve vienas sulaikytasis įdėmiai žiūrėjo į tą vietą, kur buvo rastas automobilis (2 t. 202-203 b. l.). Tai, kad vyriškiai buvo sulaikyti šlapiomis iki kelių, sniegu aplipusiomis, kelnėmis patvirtino ir liudytojas V. D. (3 t. 29 b. l.).

Liudytojas Ž. M. parodė pamenantis, kad buvo gautas pranešimas apie suveikusią namo (duomenys neskelbtini) gatvėje signalizaciją. Jam atvykus matėsi pėdsakai, todėl buvo pasitelktas tarnybinis šuo, kuris vedė nuo pat tvoros. Šuo nuvedė iki melioracijos griovio, labai veržėsi eiti į vandenį. Paleidus šunį, jis iš vandens ištraukė kaukę. Matėsi, kad lyg kažkas į griovį būtų įkritęs. Po to šuo vedė per laukus miesto link. Jis (Ž. M.) per raciją pranešė, kad pamačius žmogų šlapiais rūbais, reikėtų jį patikrinti. Po to sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo sulaikyti du iki pusės šlapi asmenys. Rastą kaukę jis pristatė į policijos komisariatą. Kaukė buvo žalsvos spalvos, megzta, su iškirpta akių juosta (2 t. 200-201 b. l.).

Tai, kad atvykus į įvykio vietą buvo rastas automobilis ir kepurė-kaukė, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas V. D.. Jis taip pat patvirtino, kad tąkart buvo panaudotas tarnybinis šuo, atvykę patruliai sulaikė du asmenis (3 t. 10-11 b. l.).

Iš 2011 m. kovo 4 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini). Namo teritorijoje sniege rasti vyriškos avalynės pėdsakai, ant namo medinio lango rėmo rasti daugybiniai įspaudimai, prie lango sniege rastas juodos spalvos judesio daviklis. Daugybiniai įspaudimai rasti ir ant antrojo lango rėmo, nuo lango pėdsakai veda link tvoros, perlipus tvorą pėdsakai veda link „Š.“ pastato. Praėjus griovį ant keliuko rastas raudonos spalvos automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 8-12 b. l.). Tai, kad įvykio vietoje nebuvo užfiksuoti pėdsakai, kolegijos vertinimu nėra pagrindas abejoti įvykio vietos apžiūros protokolo teisingumu. Atkreipiamas dėmesys, kad šiame protokole pažymėta, jog įvykio vietoje aptikti avalynės pėdsakų fragmentai avalynės identifikacijai ar rūšinei (grupinei) priklausomybei nustatyti netinkami.

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad ant tirti pateiktų A. S. kelnių ir tirti pateiktos lipnios juostos su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo A. S. striukės, rasti juodos spalvos poliamidiniai pluoštai, kurie yra vienodi su pluoštais, esančiais ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio „VW Golf“ priekinių ir galinės sėdynių atlošų (1 t. 109-113 b. l.).

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad ant tirti pateiktos kaukės, paimtos 2011 m. kovo 4 d. šalia melioracijos griovio, netoli įvykio vietos (duomenys neskelbtini), rasta tarpusavyje sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tinkamų asmenų tapatybei nustatyti tiriant DNR. Vieno asmens genotipas sutampa su A. S. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kiti du asmenys, kurių genotipai sudarytų ant kaukės gautą alelių rinkinį, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė kaip 0,0000000000000002% (1 t. 123-129 b. l.).

Nuteistojo A. S. teigimu, teismas minėtą kaukę nepagrįstai pripažino vienu iš jo kaltės įrodymų. Nurodo, kad vienas iš pareigūnų prašė jo kaukę užsidėti, be to, ikiteisminio tyrimo metu jam niekas neuždavė klausimų apie netoli įvykio vietos rastą kaukę. Kaukė neįrašyta į įvykio vietos apžiūros protokolą, nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. kovo 8 d. ji nebuvo tinkamai supakuota, o tarnybinio šuns panaudojimo akte data galėjo būti ištaisyta žymiai vėliau, kai ikiteisminio tyrimo medžiaga jau buvo tyrėjos L. L. žinioje. Pasak apelianto, iš apžiūros protokolo neįmanoma nustatyti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis kaukė buvo surasta.

Kolegija sutinka su skundo argumentu, kad iš tarnybinio šuns panaudojimo akto, kuriame nurodyta, jog šuo nuvedė link melioracijos griovio ir ten pažymėjo daiktą (kaukę), matyti, kad data yra taisyta (1 t. 16 b. l.). Be to, įvykio vietos apžiūros protokole ši kaukė neaprašyta (1 t. 8-12 b. l.). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių šioms aplinkybėms išsiaiškinti. Teisiamajame posėdyje buvo dar kartą apklaustas liudytojas Ž. M., kuris paaiškino, kad tarnybinio šuns panaudojimo akte datą jis pataisė tą pačią dieną, prierašo „ištaisymu tikėti“ nepadarė. Suklydo rašydamas, nes visą naktį buvo nemiegojęs. Radęs kaukę, ją paėmė, nes palikti negalima, o jam reikėjo persekioti toliau, po to tą pačią kaukę atidavė kolegoms (3 t. 28 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti, kad kaukė buvo rasta būtent 2011 m. kovo 4 d. netoli įvykio vietos, nėra pagrindo. Tai, kad kinologas su šunimi rado kaukę, nurodė policijos pareigūnai M. Š., I. I., V. D.. Iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad kaukė buvo rasta policijos pareigūnams atvykus pagal gautą pranešimą dėl suveikusios namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), signalizacijos, o tai, bylos duomenimis, įskaitant ir įvykio vietos apžiūros protokolą bei policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotus duomenis (1 t. 13, 14, 15 b. l.), buvo būtent 2011 m. kovo 4 d., o ne kažkurią kitą dieną. Dėl kaukės supakavimo ir perdavimo policijos pareigūnas Ž. M. paaiškino, kad ją šuo ištraukė iš vandens, ji buvo šlapia. Kaukę paliko budėtojų dalyje (2 t. 200-201 b. l.). Liudytojas A. U. parodė, kad kaukė iš karto galėjo būti nesupakuota todėl, kad ji buvo rasta sniege ir ją reikėjo tinkamai išsaugoti (3 t. 39-40 b. l.). Liudytojas N. Č. patvirtino, kad rastas šlapias daiktas negali būti pakuojamas į maišelį, nes gali supūti. Šlapią daiktą pirmiausia reikia išdžiovinti, todėl jis vežamas į sausas šiltas patalpas. Tik išdžiūvusį daiktą specialistas supakuoja (3 t. 11-12 b. l.). Liudytoja L. L. nurodė, kad kaukę su pirmine medžiaga ir rastais daiktais ji gavo ryte, kadangi reikėjo atlikti ekspertizę, paskyrė DNR tyrimą (3 t. 12-13 b. l.). Be to, kaip matyti iš liudytojo Ž. M. pateikto kaukės apibūdinimo, kaukės apžiūros protokole nurodytų jos požymių, taip pat specialistės išvados aprašomojoje dalyje nurodyto kaukės apibūdinimo, jie akivaizdžiai sutampa. Tai taip pat panaikina apelianto keliamas su kaukės radimu susijusias abejones. Apeliacinės instancijos teismas taipogi sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad galimi procesiniai kaukės radimo vietos užfiksavimo ir jos paėmimo trūkumai neturėjo įtakos biologinio tyrimo atlikimo galimybei – nuo kaukės paimti biologiniai pėdsakai buvo tinkami asmens tapatybei nustatyti.

Nuteistojo A. S. argumento, kad jam policijos komisariate buvo liepiama kaukę užsidėti, nepatvirtina jokie bylos duomenys. Priešingai, šį skundo argumentą akivaizdžiai paneigia liudytojų V. D., L. L., V. D., A. U., G. T. parodymai. Be to, minėtų liudytojų apklausų metu A. S. negalėjo nurodyti, kuris iš jų jam liepė užsidėti kaukę. Todėl nesuprantamas apelianto teiginys, kad teismas nepagrįstai nepavedė atlikti tyrimo dėl pareigūnų galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, be to, nepagrįstai juos apklausė kaip liudytojus, nesivadovaudamas BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl A. S. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad nuteistasis A. S. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, atvyko į (duomenys neskelbtini) turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą. Tačiau pradėjus realizuoti nusikalstamą sumanymą, nuplėšus šviestuvo judesio daviklį ir bandant atidarius namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), langą įsibrauti į jo vidų bei pagrobti svetimą turtą, suveikė namo signalizacija, todėl jis, siekdamas išvengti sulaikymo, pabėgo, t. y. nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas, spręsdamas apelianto kaltės klausimą, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, motyvuotai nurodė, kodėl kaltinamojo ir liudytojo R. S. parodymus atmeta, o kitų liudytojų parodymus pripažįsta teisingais. Taigi, sutikti su A. S. skundo teiginiu, kad nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir spėjimais, nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo skundo argumento, kad teismas nesilaikė BPK 302-307 straipsnių reikalavimų, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis savo apeliaciniame skunde jam paskirtos bausmės neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą.