- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- A-261-3596-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00191-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. G. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) viršininko 2011 m. balandžio 13 d. įsakymą Nr. 30-TE-159 dėl D. G. atleidimo iš tarnybos, grąžinti pareiškėją D. G. į ankstesnes pareigas –Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigas ir priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities VPK vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo vykdymo dienos.
Skunde (b.l. 5-6) pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apskrities VPK viršininkas, remdamasis tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-59, 2011 m. balandžio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-TE-159 ir vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu atleido pareiškėją iš tarnybos. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas įsakymas priimtas praleidus Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalyje bei Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 29 punkte įtvirtintą vieno mėnesio terminą. Paaiškino, kad 2011 m. vasario 28 d. aplinkraštis dėl pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos įtarus, kad jis neblaivus yra laikytinas ta aplinkybe, dėl kurios pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, kas sudaro pagrindą atleisti jį iš tarnybos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10 punktuose išvardintiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas kitą dieną po to, kai nustatomas faktas, dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Mano, kad atsakovas nepateisinamai ilgai nesprendė klausimo dėl pareiškėjo atleidimo, o siekė patraukti jį drausminėn atsakomybėn. Skundžiamą įsakymą atsakovas priėmė tik tada, kai pareiškėjas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnų atžvilgiu. Nurodė, kad medicininė išvada dėl pareiškėjo neblaivumo buvo surašyta pažeidžiant medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos reikalavimus, nes nebuvo medicinos įstaigoje paimtas, nei pareiškėjo kraujas, nei šlapimas bei negautas atsakymas iš toksikologijos laboratorijos. Paaiškino, kad pareiškėjas gydėsi sausio mėnesį patirtą traumą, todėl perdavė tarnybinį automobilį vairuoti pareigūnui D. D. bei vartojo širdies lašus, kas galėjo sukelti pirminius girtumo požymius. Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį jis buvo nušalintas nuo tarnybos pasibaigus tarnybos laikui, todėl procedūra dėl girtumo nustatymo laikytina neteisėta.
Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 30-32) nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinami užfiksuoti budėtojų dalyje radijo ryšio ir telefoniniai pokalbiai su patrulių ekipažu, kuriame dirbo pareiškėjas bei nebuvo pagrindo netinkėti liudytojų parodymais, nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo (girtumo) aktu bei medininės apžiūros aktu Nr. 42 ir piliečių parodymais. Pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nedavė jokių paaiškinimų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą ar tyrimo neobjektyvumą. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas, būdamas ekipažo vyresniuoju, turėjo būtinybę tarnybos metu perduoti tarnybinį automobilį kitam pareigūnui ir leisti jam vairuojant viršyti leistiną greitį bei naudoti švyturėlius ar palikti patruliavimo maršrutą. Tarnybinis patikrinimas atliktas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, analizuodamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 6 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 7 ir 14 punktų nuostatas, ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-490/2004, padarė išvadą, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas savarankiškas atleidimo pagrindas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Teismas nurodė, kad esminiu elementu, suponuojančiu nurodyto atleidimo iš tarnybos pagrindo (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto) taikymą, yra kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas.
Teismui pateiktoje 2011 m. balandžio 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.30-IS-59 (toliau – ir Išvada) konstatuota, kad D. G. 2011 m. vasario 27 d. tarnybos metu nepranešė budėtojui apie radijo ryšio nebuvimą, apie padėtį rinkimų apylinkėse, be leidimo pasišalino iš patruliavimo maršruto, savavališkai nusišalino nuo tarnybinės užduoties vykdymo, buvo tarnyboje neblaivus, klaidino atsakingus už policijos pajėgų valdymą pareigūnus, nevykdė reikalavimo pasitikrinti girtumą, nepateikė pranešimo apie atliktas užduotis, nepagarbiai elgėsi su aukštesnes pareigas einančiais policijos pareigūnais bei piliečių atžvilgiu, tuo savo tyčiniais veiksmais (neveikimu) pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 21 straipsnio 1 d. 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 16, 32, 33.8, 110, 114 punktų, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 (toliau – Pareigūnų etikos kodeksas) 4.10, 4.11, 4.6, 4.20, 4.28, 8 punktų bei Klaipėdos apskrities VPK vidaus tvarkos taisyklių patvirtintų Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-111 (toliau – ir Taisyklės) 12,13 punktų reikalavimus.
Teismas aiškino Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Pareigūnų etikos kodekso 4, 4.6, 4.10, 4.11 ir 4.28 punktų, Instrukcijos III dalies „Patrulių veiklos organizavimas“ 15, 16, 32, 33, 33.8, 110, 114, Taisyklių 12, 13 punkto nuoštas.
Teismas analizuodamas byloje esančius įrodymus (prijungta tarnybinio patikrinimo medžiaga 1 tomas, b.l. 40, 109-110, 28, 49-50; 52-53, II tomas, b.l. 11-12, I tomas 26-27; 35-37) nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 27 d. būdamas ekipažo vyresnysis pareigūnas, nepranešęs budėtojui bei atsakingam už tarnybą pareigūnui ir negavęs jų leidimo, savavališkai nusišalino nuo tarnybinės užduoties vykdymo, pasišalino iš patruliavimo maršruto. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl svarbių aplinkybių negalėjo pranešti apie negalėjimą vykdyti užduoties ar būtinumą pasitraukti iš maršruto, o budėtojui paklausus apie jo buvimo vietą, piktybiškai sakė netiesą. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti bylos ir tarnybinio patikrinimo metu surikti duomenys.
Analizuodamas byloje esančius įrodymus (prijungta tarnybinio patikrinimo medžiaga II tomas, b.l. 1-18, I tomas, b.l. 49-50; 52-53), padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas ekipažo vyresniuoju, kuriam priskiriamas ir automobilis su jame esančia įranga buvo atsakingas už radijo ir navigacinės įrangos tinkamą būklę. Byloje nėra duomenų, kad įvardijama įranga būtų sugedusi dėl mechaninio gedimo. Kad nebuvo mechaninio gedimo patvirtina ir navigacinės įrangos veikimo ypatumai – įranga veikė pradėjus budėjimą iki 2011 m. vasario 27 d. 10:00 (tarnybinio patikrinimo medžiagos II tomas, b.l. 2), vėliau nustojo veikusi, 2011 m. vasario 27 d. 18:58 vėl pradeda veikti ir veikia iki 19:23 (tarnybinio patikrinimo medžiagos II tomas, b.l.13).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad navigacinė sistema veikė ekipažui esant jiems priskirtoje patruliuoti teritorijoje, tačiau nebeveikė jiems savavališkai pasišalinus iš patruliavimui priskirtos teritorijos, todėl akivaizdu, kad atjungiant ekipažo fiksavimo realiuoju laiku sistemą buvo siekiama, kad jų pasišalinimas nebūtų fiksuojamas navigacinei sistemai perduodant duomenis budėtojų daliai. Pareiškėjas buvo ekipažo vyresnysis, jam budėtojas pranešė, kad nėra ryšio ir neveikia jų ekipažo stebėjimo navigacinė sistema, todėl jis turėjo imtis priemonių ir įsitikinti dėl kokių priežasčių neveikia radijo ir navigacinės sistemos. Be to iš byloje esančių ir jau aukščiau aptartų įrodymų nustatyta, kad radijo ryšio stotelės maitinimas ir navigacijos siųstuvo antena buvo atjungtos mechaniškai, pats siųstuvas netgi buvo nuimtas nuo jo stacionarios tvirtinimo automobilyje vietos, todėl neįtikėtina versija, kad pareiškėjas būdamas ekipažo vyresniuoju, nepastebėjo įvardijamų aplinkybių.
Iš tarnybinio patikrinimo metu pateiktų A. D. bei I. D. paaiškinimų, t. y. asmenų, kurie bendravo su ekipažo „Vingis 035“ pareigūnais 2011 m. vasario 27 d. paaiškinimų (prijungta tarnybinio patikrinimo medžiaga I tomas, b. l. 55-56; 60) teismas nustatė, kad pagal jų pranešimą į iškvietimą degalinėje Dituvos kaime atvykę pareigūnai sukėlė minėtiems asmenims įtarimų dėl blaivumo, be to vartojo necenzūrinius žodžius viešoje vietoje, buvo priešiškai nusiteikęs kito automobilio vairuotojo atžvilgiu bei vadino jį „asilu“ bei „debilu“. Tai patvirtina ir prie bylos prijungtas garso įrašas, kurio metu budėtojas stengiasi išsiaiškinti įvykio aplinkybes su D. G.. Teismas nurodė, kad iš garso įrašo duomenų galima daryti išvadą, kad bendravimas tarp pareiškėjo ir budėtojo, pastarajam aiškinant užduotį, vyksta pareiškėjui sunkiai suvokiant kokius veiksmus jis turi atlikti reaguojant į A. D. pranešimą, o ar suvokimas yra apsunkintas dėl alkoholio vartojimo, įvardijamu momentu nebuvo nustatyta. Tačiau įvardijamo turinio bendravimas, nesugebėjimas reaguoti į piliečių pranešimus apie galimai nusikalstamas veikas ar administracinius teisės pažeidimus, net ir nenustačius kas turėjo įtakos pareiškėjo būklei, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais ir elgesiu yra žeminamas policijos kaip institucijos autoritetas.
Analizuodamas byloje esančius įrodymus (tarnybinio patikrinimo medžiaga 1 tomas, b. l. 35-37, 31-32, 29-30, ir aiškindamas 2006 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 505 patvirtintos Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos 2 punkto bei 11 punkto, 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) 14 punkto nuostatas konstatavo, kad pareigūno girtumo tarnybos metu faktas gali būti įrodinėjamas šiomis priemonėmis: liudytojų parodymais, surašant apie tai atitinkamą aktą ir medicininio tyrimo priemonėmis. Pareiškėjo girtumo faktas buvo fiksuotas pareigūnės D. L., atsakingos už pamainos pareigūnų darbą nušalinimo nuo tarnybos akte, taip pat girtumo faktą patvirtino liudytojai D. L., G. R., V. Z. bei tarnybinio patikrinimo metu tarnybiniuose pranešimuose nurodė pareigūnai K. V. bei G. Š., kurie betarpiškai dalyvavo išaiškinant šį pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad medicininio tyrimo priemonės girtumui nustatyti, paprastai negali būti taikomos prieš tikrinamojo asmens valią. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jo blaivumo būsenos patikrinimo medicininiu būdu atsisakė. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Todėl pareiškėjo atsisakymas medicininio patikrinimo, esant byloje kitiems įrodymams apie jo neblaivumą, įrodymų leistinumo ir jų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas atsisakė kitomis leistinomis priemonėmis įrodinėti savo blaivumą bei nepaneigė jį kaltinančių tuo klausimu įrodymų (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A438-423/2009). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-966-04 yra konstatavęs, kad asmuo gali atsisakyti medicinos apžiūros, tačiau tai laikoma jos vengimu ir vertinama kaip neblaivumo pripažinimas. Teismas konstatavo, kad įvertinti įrodymai – liudytojų parodymai, medicininės apžiūros aktas, pakankamai patikimai įrodo, kad pareiškėjas buvo neblaivus ir šiuo atveju nėra itin svarbu, koks buvo girtumo (neblaivumo) laipsnis, o pareiškėjo argumentai dėl medicininės apžiūros akto išvados nepagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti, nes jis pats vengė atlikti tuos veiksmus, kuriuos įvardija turėjus atlikti medicinos įstaigoje medikams – leistis įvertinti bendrą būklę, leisti paimti tiriamąsias medžiagas ir kt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad, tarnybos metu pablogėjus sveikatai, jis perdavė tarnybinį automobilį vairuoti patruliui D. D. bei vartojo širdies lašus, kurie gali sukelti pirminius girtumo požymius. Tačiau tokius pareiškėjo argumentus teismas vertino kritiškai, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų informavęs budėtoją ar atsakingą pareigūną apie sveikatas pablogėjimą ar kreipęsis į medicinos įstaigą. Iškeltoji versija dar labiau tampa abejotina dėl to, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas jokių paaiškinimų nepateikė, o ši versija pateikta tik skunde teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal 2011 m. vasario 22 d. patvirtintą viešosios tvarkos planą (tarnybinio patikinimo medžiagos I tomas 3-8 lapai) pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 27 d. 09 val. iki 2011 m. vasario 27 d. 24 val. privalėjo vykdyti rinkimų apylinkių patalpų apsaugą ir atlikti kitas plane nurodytas priemones. Kaip nustatyta iš liudytojos D. L. paaiškinimų teismo posėdžio metu, 2011 m. kovo 2 d. tarnybinio pranešimo (tarnybinio patikrinimo medžiagos I tomas, b.l.35-37), G. R. tarnybinio pranešimo (tarnybinio patikrinimo medžiagos I tomas, b. l. 38), jo paaiškinimo teisminio nagrinėjimo metu, bei 2011 m. vasario 27 d. nušalinimo nuo darbo akto (tarnybinio patikrinimo medžiagos I tomas, 31-32 lapai) pareiškėjas, esant įtarimui, kad yra neblaivus, nuo darbo nušalintas jo tarnybos metu – 23.30 val.. Tai, kad pareiškėjas girtumo nustatymui buvo pristatytas į gydymo įstaigą ir jo girtumo nustatymo procedūra vyko ir po numatyto tarnybos laiko, nėra teisinė prielaida teigti, kad jo girtumas nustatytas jau ne tarnybos metu ir jis negali būti pripažintas tarnyboje buvęs neblaivus. Dėl pareiškėjo blaivumo budėtojui, o vėliau ir D. L., abejonių kilo dar apie 23 val. kai D. G. buvo pakviestas atvykti prie ekipažo vyresniosios D. L., budėjusios Veiviržėnų miestelyje, jis pats liudytojos D. L. teigimu neneigė vartojęs alkoholį, todėl keliamos abejonės dėl nušalinimo nuo tarnybos pagrįstumo yra teisiškai neargumentuotos ir atmetamos kaip nepagrįstos.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė pareigūnų tarnybos tvarką reglamentuojančius teisės aktų – Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Instrukcijos 16, 32, 33.8, 110, 114 punktų, Pareigūnų etikos kodekso 4.10, 4.11, 4.6, 4.20, 4.28, 8 punktų, Taisyklių 12,13 punktų reikalavimų. Vien pareiškėjo buvimas tarnybos metu neblaiviame stovyje faktas yra pakankamas atleidimo iš tarnybos pagrindas. Todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjo veiksmus vertino kaip savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą ir taikė savarankišką atleidimo iš tarnybos pagrindą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus. Valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką.
Pareiškėjas D. G. neatliko savo pareigos imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų, saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką.
Teismas, vertindamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, kad būtų užtikrinti policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliami uždaviniai. Visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė aukščiau aptartojo teisinio reguliavimo, paskirtas vyresniuoju ekipažo patruliu, savavališkai pasišalino iš patruliavimo maršruto, sakė netiesą apie ekipažo buvimo vietą, vartojo alkoholinius gėrimus, su asmenimis bendravo vartodamas necenzūrinius žodžius, pažeidimo fiksavimo metu elgėsi nepagarbiai tiesioginių vadovų atžvilgiu. Įtarus, kad jis neblaivus, vengė patikrinimo, atsisakė vykdyti gydytojo nurodymus. Šie pareigūno veiksmai akivaizdžiai nesuderinami su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Be to, pagal 2011 m. vasario 21 d. pajėgų ir priemonių išdėstymą planą pareiškėjas buvo paskirtas vyresniuoju ekipažo patruliu ir buvo numatytos ekipažo patruliavimo vietos – Drevernos, Agluonėnų, Priekulės, Venckų, Dituvos rinkiminės apylinkės. Kaip nustatyta, ekipažo „Vingis 035“ patruliams pasišalinus iš maršruto, buvo pažeistas pajėgų išdėstymo planas ir minėtose apylinkėse nebuvo tinkamai užtikrinta rinkimų apylinkių patalpų apsauga, viešosios tvarkos bei eismo priežiūra. Tai, kad realių pasekmių dėl pasišalinimo iš budėjimo vietos galimai nekilo, pareiškėjo atsakomybės tai nešalina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareigūno vardo pažeminimo sąvoka apibrėžta Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje ir analogiška nuostata įtvirtinta 2003 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ (toliau – ir Tvarkos) 4.3 punkte, kur pateiktas pareigūno vardo pažeminimo apibrėžimas. Šiuo atveju pareiškėjas savavališkai, be budėtojo ar atsakingo asmens pasitraukęs iš maršruto ir užduoties vykdymo, klaidinę atsakingus už policijos pajėgų valdymą pareigūnus, nepagarbiai elgęsis su asmenimis bei aukštesniais pareigūnais, įvykdė darbo drausmės pažeidimus, kurie tame tarpe ir girtavimas tarnybos metu galėtų sudaryti savarankišką vadą atsirasti pareiškėjo atsakomybei dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų. Tačiau atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą gali atsirasti atlikus šios teisės normos dispozicijoje numatytus veiksmus, nepriklausomai ar tie veiksmai buvo susiję ar nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu. Tai lemia, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto sudėtyje gali būti ir kitų drausminių nusižengimų, tačiau jei drausminiai nusižengimai irgi akivaizdžiai pažemina ir vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoja, tai jų įvykdymas gali užtraukti ne tik drausminę atsakomybę, bet ir atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Teismas padarė išvadą, kad nustačius būtent tai, jog pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, pagrįstai prioritetiškai taikytas šis atleidimo iš tarnybos pagrindas.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, pareiškėjas savo elgesiu suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad policijos pareigūnai tarnybos metu gali nevykdyti įstatymų nustatytų šiai teisėtvarkos institucijai pareigų, o tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policija ir menkina šios institucijos prestižą visuomenėje ir ją kompromituoja ją.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime patvirtinto administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimo 3.2.4.4 punkte yra cituojama administracinėje byloje Nr. A-523/2005 priimta nutartis ir konstatuota, kad Vidaus tarnybos statutas nenumatė vidaus reikalų sistemos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis. 2008 m. kovo 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143 – 231/2008 taip pat akcentavo, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bei ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines bei juridines aplinkybes, teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu priimtas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. balandžio 13 d. įsakymas Nr. 30-TE-159, kuriuo pareikėjas atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnis reglamentuoja atleidimo iš vidaus tarnybos kitais pagrindais tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Tvarkos 29 punkte nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos, neskaitant laiko, per kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos arba atostogavo, bei laiko, per kurį įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėjamas skundas dėl profesinės sąjungos renkamo organo nesutikimo dėl nuobaudos skyrimo pareigūnui, išrinktam į renkamuosius vidaus reikalų įstaigos profesinės sąjungos organus. Tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena laikoma vadovo, turinčio teisę skirti tarnybinę nuobaudą, išvados patvirtinimo diena, o išvadą patvirtinus neįgaliotam skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – tokios išvados gavimo diena.
Teismas nustatė, kad tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-59 Klaipėdos apskrities VPK viršininkas patvirtino 2011 m. balandžio 13 d. ir tai laikytina tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo diena. Ginčijamas įsakymas priimtas tą pačią dieną, tai yra 2011 m. balandžio 13 d., todėl konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 29 punkte nustatyti terminai nepraleisti.
III.
Pareiškėjas D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas (b. l. 105-107) grindžiamas šiais argumentais:
1. Šio pobūdžio byloje ne pareiškėjas, turi įrodinėti savo blaivumo faktą, o atsakovas privalėjo įrodinėti pareiškėjo neblaivumo faktą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu iškviesti į teismo posėdį ir apklausti kaip liudytojais asmenis, kurie buvo apklausti atliekant tarnybinį patikrinimą. Tačiau pareiškėjas negalėjo įvykdyti teismo nutarties reikalavimo sumokėti 800 Lt, o teismas savo iniciatyva iškvietė į teismo posėdį tik pareiškėją kaltinančius liudytojus.
3. Pareiškėjo atstovas pateikė teismui pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes pareiškėjas netekęs darbo buvo priverstas išvykti į užsienį. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas įsidarbino užsienyje ir neturėjo galimybės atvykti į teismo posėdį. Tačiau teismas atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, tuo pažeisdamas pareiškėjo teises, užtikrintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, t. y. teisę kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams.
4. Teismo padaryti proceso pažeidimai kelia pagrįstas abejones, jog nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas objektyviuoju aspektu nebuvo nešališkas pareiškėjo atžvilgiu. Tokių pažeidimų šalinimas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nėra įmanomas, kadangi minimi pažeidimai gali būti pašalinti tik nagrinėjant bylą iš naujo.
5. Teismas rėmėsi byloje surinktais įrodymais, nors jie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Įrašas teismo posėdžio protokole apie teisėjo nurodymą, jog nagrinėjama administracinė byla susideda iš iki teismo posėdžio pradžios suriktų rašytinių įrodymų (tarnybinio patikrinimo medžiagos) negali būti laikomas bylos įrodymų ištyrimu, kaip to reikalauja ABTĮ 79 straipsnio 1 dalies nuostatos.
6. Teismas nesilaikė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, sprendimo motyvuojamoje dalyje atsakyti į visus pagrindinius pareiškėjo argumentus.
7. Pradėjęs tarnybinį patikrinimą atsakovas pateikė pareiškėjui 2011 m. kovo 2 d. pranešimą Nr. 30-5-PR3-41 dėl tarnybinio nusižengimo, taip informuodamas pareiškėją, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikė turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą, kuriame suformavo kaltinimų ribas.
Iš tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad išvada surašyta iš esmės pažeidžiant Tvarkos nuostatas. Sisteminė ir loginė Tvarkos analizė leidžia teigti, kad, keičiant kaltinimus arba nuoroda į norminių aktų pažeidimą, būtina tikslinti pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo ir tokiu būdu užtikrinti pažeidėjo teisę, kuri garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ ir „b“ punktuose (kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą; turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai). Išvadoje pareiškėjui pareikšti papildomi kaltinimai: nepranešė budėtojui apie radijo ryšio nebuvimą, apie padėtį rinkimų apylinkėse, klaidino atsakingus už policijos pajėgų valdymą pareigūnus, nepagarbiai elgėsi su aukštesnes pareigas einančiais policijos pareigūnais bei piliečių atžvilgiu. Pateikta nuoroda į teisės aktus, kurių pažeidimu jis kaltinamas ir kurie nebuvo nurodyti pranešime dėl tarnybinio nusižengimo: Instrukcijos 16, 32, 110, 114 p. Kodekso 4.11 , 14.6, 4.20, 4.28, 8, Taisyklių 12, 13 p.
8. Iš Tvarkos 14 punkto matyti, kad Tvarka imperatyviai įpareigoja nedelsiant imtis priemonių neblaivumo fakto patikrinimui. Tvarka nesuteikia įgaliotam pareigūnui teisės pristatyti į policijos įstaigą pareigūną, kurio atžvilgiu kilo įtarimai.
9. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 27 d. buvo tarnyboje neblaivus. 2011 m. vasario 28 d. Klaipėdos rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio viršininkas išsiuntė policijos įstaigoms aplinkraštį (ROIK 0111000108670) apie tai, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo tarnybos, įtarus, jog jis pasirodė darbe neblaivus. Aplinkraščio pateikimas Klaipėdos apskrities VPK viršininkui ir laikytinas aplinkybe dėl kurios pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, nustatymu ir sudarančiu pagrindą atleisti pareiškėją iš tarnybos paaiškėjimo dieną (Tvarkos 29 p.).
Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikino nedarbingumo bei atostogų metu. Taigi atsakovas nepateisinamai ilgai nesprendė klausimo dėl pareiškėjo atleidimo.
Šalies argumentai
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 116-117) nurodė, kad:
1. Nors D. G. neneigė tarnybos metu vartojęs alkoholinius gėrimus, sutiko būti pristatomas patikrinimui į medicininę įstaigą, tačiau nuo medicininio tyrimo girtumui nustatyti atsisakė. Jis, kaip kelių policijos pareigūnas, aiškiai žinojo nuostatą, kad atsisakymas medicininės apžiūros laikoma jos vengimu ir vertinama kaip neblaivumo pripažinimu.
2. Teismas apklausė liudytojus, kurie buvo apklausti tarnybinio patikrinimo metu. Tiek pareiškėjas, tiek D. D. tarnybinio patikrinimo metu vengė patikrinimo ir jokių parodymų neteikė. A. G. tik patvirtino, kad jos vyrui yra žinoma apie atliekamą tarnybinį patikrinimą, tačiau kitų parodymų ji neteikė. Teismas įvertino D. D. veiksmus 2011 m. liepos 22 d. administracinėje byloje Nr. I-385-386/2011.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjui buvo žinoma, kad kreipėsi į teismą ir turėjo domėtis apie bylos nagrinėjimo paskyrimą ir pats numatyti galimybes jame dalyvauti.
4. 2011 m. vasario 28 d. policijos įstaigos vadovas gavo informaciją apie galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, o 2011 m. balandžio 13 d. patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą, kur išaiškėjo, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą ir vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytiems pagrindams, pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos policijoje teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu priimtas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. balandžio 13 d. įsakymas Nr. 30-TE-159, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. balandžio 13 d. įsakymas Nr. 30-TE-159 patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Šiuo punktu nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktu yra nustatyta pareigūno vardo pažeminimo sąvoka –tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.
Tarnybinio patikrinimo 2011 m. balandžio 13 d. išvadoje Nr. 30-IS-59, be kitų tarnybinių nusižengimų yra nurodoma, kad pareiškėjas tarnyboje buvo neblaivus bei nevykdė reikalavimo pasitikrinti girtumą. Ši išvada yra pagrįsta įrodymais. Byloje įrodyta, kad esant pakankamam pagrindui įtarti, jog pareiškėjas tarnybos metu buvo neblaivus, buvo siunčiamas į medicininę įstaigą pasitikrinti, ar jis yra neapsvaigęs (tarnybinio patikrinimo medžiaga I t. b. l. 20). Tačiau Medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nustatyti 2011 m. vasario 28 d. aktas Nr. 42 patvirtina, kad pareiškėjas vengė neblaivumo patikrinimo (tarnybinio patikrinimo medžiaga I t. b. l. 29). Esant šioms aplinkybėms atsakovas turėjo pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas tarnyboje buvo neblaivus, nes įrodymais patvirtinti neblaivumo požymiai nebuvo paneigti paties pareiškėjo veiksmais vengiant neblaivumo patikrinimo. Šio tarnybinio nusižengimo kvalifikavimui neturi reikšmės tai, ar pareiškėjas buvo nušalintas nuo tarnybos jau pasibaigus tarnybos laikui, ar neblaivumas buvo tikrinamas pasibaigus tarnybos laikui. Byloje įrodyta, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 27 d. apie 23.30 val. policijos tarnybiniu automobiliu patrulio sudėtyje, būdamas uniformuotas, atvyko į policijos komisariatą ir buvo įtarta, kad jis neblaivus. Tokia situacija pagrįstai įvertinta kaip pareigūno vardą žeminantis poelgis. Pareigūno vardo pareigūno vardo pažeminimo sąvokoje nurodoma, kad pareigūno elgesys, kuriuo pažeminamas jo vardas, gali būti susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Todėl aptariamu atveju, pareiškėjo buvimas neblaiviu ir vengimas neblaivumo patikrinimo pagrįstai kvalifikuotas kaip pareigūno vardo pažeminimas nepriklausomai nuo tarnybinių pareigų atlikimu ryšio.
Nustačius, kad pareiškėjas dėl neblaivumo pažemino pareigūno vardą ir tai buvo pagrindas jį atleisti iš tarnybos, kiti tarnybiniai nusižengimai, padaryti 2011 m. vasario 27 d. pažeidimo kvalifikavimui įtakos neturi.
Pirmosios instancijos teismas pilnai ištyrė įrodymus ir tinkamai juos vertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.
Pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. G. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.