Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologinė linija“ skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologinė linija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PlusPlus Inkaso“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 50,43 Eur skolos, 8,83 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. liepos 3 d. ieškovė ir BUAB „Vilpostus“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią BUAB „Vilpostus“ kreditorinis reikalavimas bei visi kiti su pastaruoju susiję papildomi reikalavimai atsakovės atžvilgiu buvo perleisti ieškovei. Ieškovė 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir 2015 m. rugsėjo 22 d. pranešimais informavo atsakovę apie perleistą reikalavimo teisę, ragino įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir sumokėti skolą, tačiau ieškovė prievolės neįvykdė. Tarp BUAB „Vilpostus“ ir atsakovės buvo susiklostę paslaugų teikimo santykiai dėl pašto paslaugų teikimo ir liko iš dalies neapmokėtos PVM sąskaitos faktūros. BUAB „Vilpostus“ savo įsipareigojimus pristatyti siuntas įvykdė, atsakovei pateikė PVM sąskaitas-faktūras už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovė tinkamai neatsiskaitė. Teismui pateiktos tokios PVM sąskaitos-faktūros, kokias BUAB „Vilpostus“ bankroto administratorius pateikė ieškovei prie Reikalavimo perleidimo sutarties. Šios sąskaitos atspausdintos iš buhalterinės apskaitos programos, taip pat pateikta bendra šalių apyvartos lentelė, iš kurios matyti kokio dydžio įsiskolinimas yra užfiksuotas BUAB „Vilpostus“ buhalterinėje apskaitoje.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog apie tai, kad ieškovė yra naujas atsakovės kreditorius, sužinojo tik gavusi teismo procesinius dokumentus. Nors ieškovė siuntė pranešimus apie reikalavimo perleidimą, tačiau adresas, kuriuo buvo siųsta, nėra nei atsakovės registracijos, nei korespondencijos adresas. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis patvirtina, kad BUAB „Vilpostus“ perleido ieškovei reikalavimo teises, tačiau nepatvirtina to, kad ieškovė įgijo reikalavimo teisę būtent į atsakovės įsiskolinimą. PVM sąskaita-faktūra nėra sutartis, ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Pateiktos PVM sąskaitos-faktūros yra nepasirašytos, o neakceptavęs ieškovės vienašališkai sąskaitoje nurodytų sąlygų, atsakovė neprivalo jų laikytis. Atsakovė nebuvo jų gavusi, jos neįtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą. Atsakovė, vykdydama savo veiklą, naudojasi pašto paslaugomis, tačiau pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos kainos daugiau kaip 30 kartų viršija analogiškas paslaugas teikiančių įmonių nustatytus įkainius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „PlusPlus Inkaso“ iš ieškovės UAB „Ekologinė linija“ 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punkte įtvirtinta, jog BUAB „Vilpostus“ perleidžia ieškovei reikalavimo teisę į skolininkus, nurodytus Priede Nr. 1. BUAB „Vilpostus“ debitorinių įsiskolinimų lentelės išraše nurodyti atsakovės duomenys bei suma atitinkanti reiškiamą reikalavimą. Todėl teismas pateiktą debitorinių reikalavimų lentelės išrašą įvertino kaip Reikalavimo perleidimo sutarties priedą Nr. 1 ir sprendė, jog ieškovė įrodė reikalavimo perėmimą iš BUAB „Vilpostus“.

Ieškovė pateikė teismui pašto siuntų, siuntinių perdavimo-priėmimo aktus, kurie patvirtina, jog 2015 m. rugpjūčio 18 d. bei 2015 m. rugsėjo 23 d. ieškovė siuntė atsakovei korespondenciją. Atsakovė, nurodydama, jog minėtų pranešimų negavo, pabrėžė, jog pranešimai siųsti ne jos registruotos buveinės adresu. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktas Juridinių asmenų registro elektroninis sertifikuotas išrašas yra 2012 m. rugsėjo 18 d., tuo tarpu atsakovė paiešką VĮ „Registrų centras“ svetainėje pagal atsakovės pavadinimą atliko 2016 m. balandžio 2 d. Teismo siųsti procesiniai dokumentai atsakovės nurodytu adresu atsakovei nebuvo įteikti. Todėl ieškovė tinkamai atliko pareigą pranešti atsakovei apie reikalavimo perleidimą, nes vadovavosi viešai prieinamais duomenimis, kurie yra aktualūs bylos nagrinėjimo laikui.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 50,43 Eur skolą pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. POST8214397 – 30 Eur (103,58 Lt) sumai, Nr. POST8208928 – 20,43 Eur (70,54 Lt) sumai bei Nr. D00000000114 – 1,09 Eur (3,77 Lt) sumai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Sandorio sudarymo formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką. Remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), ieškovė turėjo įrodyti, kad ieškovė atsakovei suteikė paslaugas, o atsakovė jas gavo ir įsipareigojo sumokėti nustatytą pinigų sumą.

Ieškovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos-faktūros yra šalių nepasirašytos, atsakovė neigia šias sąskaitas-faktūras gavusi ar aplinkybę, jog šalis siejo sutartiniai santykiai. Ieškovės nurodytos PVM sąskaitos-faktūros galėtų būti paslaugų teikimo santykius patvirtinantis įrodymas, jeigu tai būtų neginčijamas dokumentas, tačiau nagrinėjamu atveju dėl minėtų PVM sąskaitų-faktūrų byloje kilo ginčas. Vien ta aplinkybė, jog ginčo sąskaitos BUAB „Vilpostus“ buhalterinėje apskaitoje pažymėtos kaip neapmokėtos, nepaneigia atsakovės argumentų, jog ji nėra skolinga ieškovei. Ieškovė nurodė, jog originalios sąskaitos tikėtinai buvo perduotos archyvavimui, tačiau įrodymų, jog bandė jas gauti bei kitų įrodymų, patvirtinančių, kad BUAB „Vilpostus“ teikė paslaugas atsakovei, šalių sudarytos sutarties, teismui nepateikė. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pagrįsti teisme pareikštą reikalavimą, todėl ieškovės ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Ekologinė linija“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:

Tiek atsakovei, tiek ir teismui pateiktos PVM sąskaitos-faktūros atitinka teisės aktų reikalavimus ir jos patvirtina tarp šalių susiklosčiusius paslaugų teikimo santykius. Sutarties egzistavimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir konkliudentiniai veiksmai (CK 1.71 straipsnis). Tarp UAB „Vilpostus“ ir atsakovės buvo susiklostę paslaugų teikimo santykiai dėl pašto paslaugų teikimo – tai patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos-faktūros. Be to, pati atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, o teismas šį teiginį savo sprendime taip pat patvirtino, jog atsakovė, vykdydama savo veiklą, naudojosi pašto paslaugomis.

UAB „Vilpostus“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros atitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo keliamus reikalavimus PVM sąskaitai-faktūrai. Teismui kartu su ieškiniu pateiktos sąskaitos-faktūros yra tokios, kokias BUAB „Vilpostus“ bankroto administratorius pateikė ieškovei prie Reikalavimo perleidimo sutarties. Minėtos sąskaitos yra atspausdintos iš buhalterinės apskaitos programos, originalios sąskaitos buvo perduotos archyvavimui, todėl ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvą ir teikia PVM sąskaitų-faktūrų fotokopijas. Gautos iš archyvo PVM sąskaitų-faktūrų fotokopijos patvirtina, kiek korespondencijos buvo siųsta, kokiais įkainiais, todėl atsakovės teiginys, jog paslaugos buvo teikiamos už neprotingai didelę kainą, yra nepagrįstas.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Pagal šio įstatymo 12 straipsnį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. BUAB “Vilpostus” buhalteriniai duomenys, tame tarpe ir atsakovės skola, buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, jie pagrįsti apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis-faktūromis). Dėl netinkamo apskaitos tvarkymo bendrovė atsakomybėn nebuvo patraukta, todėl ieškovės nurodyti duomenys dėl atsakovės skolos yra teisingi. UAB “Vilpostus” buvo iškelta bankroto byla, todėl bankroto administratorius yra atsakingas už bankrutuojančios bendrovės finansinių duomenų peržiūrėjimą, tikrosios finansinės padėties ir turto apimties nustatymą, kreditorių ir debitorių sąrašų sudarymą, debitorinių skolų išieškojimą. BUAB “Vilpostus” bankroto administratoriui nustačius, jog atsakovė yra BUAB “Vilpostus” debitorė ir priėmus sprendimą parduoti debitorinius reikalavimus, nėra pagrindo abejoti, jog atsakovės skola egzistuoja. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog jos buhalterinėje apskaitoje yra visai kiti, nei ieškovės nurodyti, duomenys.

Teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ieškovei. Ieškovė pateikė visus turimus skolą patvirtinančius dokumentus, o savo ruožtu atsakovė jokių rašytinių įrodymų, kurie ieškovės argumentus paneigtų, nepateikė. Be to, kaltė civilinėje teisėje preziumuojama, taigi atsakovei nepateikus jokių įrodymų, nėra pagrindo ieškovės ieškinio atmesti, kadangi byloje surinkti duomenys labiau patvirtina, jog paslaugos buvo suteiktos, nei kad nesuteiktos, labiau tikėtina, jog sąskaitas įteikė ir paslaugas suteikė, nei priešingai.

Teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, atsakovei priteisė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nors minėta suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog byla nėra sudėtinga, bylos apimtis nėra didelė, atsiliepimo į ieškinį apimtis taip pat nėra didelė, priteista bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti mažinama.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „PlusPlus Inkaso“ prašo ieškovės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą nepakeistą, skirti ieškovei 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios baudos sumokant atsakovei.

Nurodo, jog nuo teismo sprendimo priėmimo iki apeliacinio skundo padavimo dienos praėjo 34 dienos. Ieškovė apeliacinį skundą teismui pateikė 2016 m. kovo 15d., t.y. buvo praleistas terminas paduoti apeliacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai laikosi pozicijos, jog PVM sąskaita-faktūra negali būti savaime prilyginama paslaugų teikimo (pirkimo-pardavimo) sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, o ši joms turi įstatymo galią. Todėl PVM sąskaita-faktūra negali atstoti paslaugų teikimo sutarties ar jos pakeisti. Nagrinėjamu atveju nėra jokių patvirtinančių dokumentų apie sandorio realų įvykdymą, yra tik nepasirašytos PVM sąskaitos-faktūros. Aplinkybė, jog atsakovė naudojasi pašto paslaugomis, niekaip nepatvirtina, jog atsakovė išreiškė valią (siekė) sukurti sutartinius santykius su BUAB “Vilpostus”.

Naujai pateiktos PVM sąskaitos-faktūros taip pat yra vienašališkai pasirašytas aktas, kuris niekaip neįrodo atsakovės valios sukurti sutartinius santykius, taipogi neįrodo paslaugų suteikimo fakto ir pan. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos trys PVM sąskaitos-faktūros. Apeliacinės instancijos teismui pateikiamos dvi PVM sąskaitos-faktūros. Vizualiai lyginant dvi sąskaitas-faktūras analogiškais numeriais, galima pastebėti, tik tai, kad jos nėra identiškos. PVM sąskaitos-faktūros yra išrašytos už skirtingas paslaugas. Tai pagrįstai leidžia manyti, jog UAB „Vilpostus” buhalterija buvo tvarkoma netinkamai, aplaidžiai, ar netgi apgaulingai. Pirmosios instancijos teisme įsiskolinimas buvo grindžiamas vienais dokumentais, o įrodant apeliacinės instancijos teisme siuntų siuntimo paslaugų kainos pagrįstumą, remiamasi visiškai naujais dokumentais, kurie niekaip nepatvirtina anksčiau pateiktuose dokumentuose nurodytų kainų pagrįstumo. Ieškovė nėra pateikusi duomenų apie paslaugų suteikimo faktą. Į atsakovės buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos nurodytos PVM sąskaitos-faktūros. Atsakovė taip pat nebuvo patraukta atsakomybėn dėl netinkamo apskaitos tvarkymo, todėl ir atsakovės nurodyti duomenys turėtų būti laikomi teisingais.

Atsakovės yra juridinis asmuo, kurio pagrindinė veiklos kryptis yra paskolų portfelių pirkimas ir skolų išieškojimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė bendradarbiauja su stambiais šalies bankais, jai yra ypač svarbi nepriekaištinga reputacija. Bylos dėl įsiskolinimo priteisimo iniciavimas pakenkė atsakovės reputacijai. Atsakovė iš partnerių bei klientų sulaukė neigiamų atsiliepimų (klausimų). Bylos dėl skolos priteisimo iniciavimas partneriams leido suabejoti atsakovės mokumu. Todėl nepagrįstas ieškovės kreipimasis į teismą, pakenkė atsakovės reputacijai. Ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis turėtų būti skirta maksimalaus dydžio bauda. Pusė paskirtos baudos išmokėtina atsakovei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl faktinio paslaugų pagal perleistą reikalavimo teisę suteikimo, dėl PVM sąskaitų-faktūrų įrodomosios reikšmės.

Pagal CPK 307 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2016 m. vasario 10 d., todėl paskutinė apeliaciniam skundui paduoti diena buvo 2016 m. kovo 11 d. Tačiau ši diena yra nedarbo diena, o po jos einančios kovo 12 d. ir 13 d. 2016 m. buvo šeštadienis ir sekmadienis, tai yra nedarbo dienos.

Pagal CK 1.121 straipsnio 2 dalį, jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Taigi, nagrinėjamu atveju paskutinė apeliacinio skundo padavimo diena buvo 2016 m. kovo 14 d. Elektroninės bylos Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO duomenys patvirtina, jog ieškovė apeliacinį skundą teismui pateikė ir elektroniniu parašu pasirašė 2016 m. kovo 14 d., tuo tarpu teisėja rezoliucija apeliacinį skundą priėmė 2016 m. kovo 15 d. Todėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog ieškovė praleido terminą apeliaciniam skundui pateikti, yra nepagrįstas.

Ieškovė ieškinyje nurodytas aplinkybes grindė 2015 m. liepos 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimi, BUAB „Vilpostus“ buhalterinės apskaitos dokumentų išrašais, bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis apie BUAB „Vilpostus“ debitorines skolas bei trimis PVM sąskaitomis-faktūromis. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimus atmetė, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, kurioje buvo išaiškinta, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Aukščiau cituotoje kasacinio teismo nutartyje buvo nagrinėjamas reikalavimo priteisti palūkanas už pavėluotai apmokėtas PVM sąskaitas-faktūras pagrįstumas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja priteisti skolą už pačias suteiktas paslaugas. Be to, reikalavimas yra grindžiamas ir kitais rašytiniais įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmos instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė dviejų PVM sąskaitų-faktūrų, perduotų į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvą, fotonuotraukas. Pažymėtina, kad minėtos PVM sąskaitos-faktūros, kurios buvo atspausdintos iš buhalterinės apskaitos programos, buvo pateiktos pirmos instancijos teismui, paaiškinant, jog originalios sąskaitos tikėtinai perduotos archyvui.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė kartu su ieškiniu pirmos instancijos teismui pateikė 2015 m. liepos 3 d. reikalavimo perleidimo sutartį, BUAB „Vilpostus“ buhalterinės apskaitos išrašą bei tris PVM sąskaitas-faktūras. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį teigė, jog paslaugos pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas-faktūras nebuvo suteiktos, tačiau kartu su atsiliepimu nepateikė teismui jokių dokumentų, galinčių patvirtinti atsakovės ir BUAB „Vilpostus“ sutartinius ar kitokius buvusius teisinius santykius.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi skyrė bylą nagrinėti rašytinio procesinio tvarka, išaiškindamas šalims įrodinėjimo pareigą. Po šios nutarties ieškovė pateikė teismui papildomus duomenis, tai yra bankroto administratoriaus parengtą BUAB „Vilpostus“ debitorinių skolų sąrašą. Tačiau pirmos instancijos teismas visus ieškovės pateiktus dokumentus įvertino, kaip nepaneigiančius atsakovės argumentų, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė pirmos instancijos proceso metu buvo aktyvi, teikė įrodymus kartu su ieškiniu bei po teismo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, atsakovė faktiškai neteikė jokių duomenų apie savo galimus teisinius santykius su BUAB „Vilpostus“, pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, iš karto po pirmojo paskirto posėdžio, pateiktos fotonuotraukos tik patvirtina byloje jau pateiktų PVM sąskaitų faktūrų egzistavimą, sprendžia, kad yra pagrindas priimti ieškovės pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino visų ieškovės pateiktų duomenų visumos bei nesirėmė vėlesne kasacinio teismo praktika. Vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, pripažintina, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad atsakovei buvo suteiktos paslaugos pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas-faktūras.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog BUAB „Vilpostus“ teikė atsakovei siuntų pristatymo paslaugas. CK nuostatos, reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą, neįtvirtina privalomo rašytinio paslaugų teikimo sutarties sudarymo, taigi, siuntų pristatymo paslaugos galėjo būti teikiamos ir pagal žodinį šalių susitarimą. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį klientas turi pareigą sumokėti už suteiktas paslaugas. Ieškovės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, BUAB „Vilpostus“ apyvartos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. išrašas bei bankroto administratoriaus duomenys apie BUAB „Vilpostus“ debitorius patvirtina, kad atsakovei buvo suteiktos siuntų pristatymo paslaugos.

Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, todėl nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo pateikti teismui duomenis, galinčius paneigti ieškovės dokumentuose nurodytus teisinius faktus. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį teigė, jog paslaugos pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas-faktūras nebuvo suteiktos, tačiau kartu su atsiliepimu nepateikė teismui jokių dokumentų, galinčių patvirtinti šias aplinkybes, taip pat nepateikė jokių paaiškinimų apie atsakovę ir BUAB „Vilpostus“ faktiškai siejusius sutartinius santykius, galimą ankstesnį bendradarbiavimą.

Ieškovė pirmos instancijos teismui buvo pateikusi tris BUAB „Vilpostus“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras: PVM sąskaitą faktūrą Nr. POST8214397 – 30 Eur (103,58 Lt) sumai, PVM sąskaitą faktūrą Nr. POST8208928 – 20,43 Eur (70,54 Lt) sumai bei PVM sąskaitą faktūrą Nr. D00000000114 – 1,09 Eur (3,77 Lt) sumai. Nurodytos sąskaitos nėra šalių pasirašytos, tačiau ieškovės pateiktų archyve esančių originalių PVM sąskaitų-faktūrų Nr. POST8214397 ir Nr. POST8208928 kopijose matyti apskaitos skyriaus vadovės N. B. parašai. Taigi, šios sąskaitos yra patvirtintos atsakingo asmens parašais. Taip pat šiose sąskaitose yra detaliai išvardintas visų BUAB „Vilpostus“ atsakovei suteiktų paslaugų sąrašas, siuntų svoris bei kainos. Atsakovė nepateikė jokių duomenų iš savo 2013 m. buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad minėtos sąskaitos nėra įtrauktos į atsakovės apskaitą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė, jog 174,12 Lt (50,43 Eur) vertės paslaugos atsakovei pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. POST8214397 ir Nr. POST8208928 buvo suteiktos. Taigi, 50,43 Eur suma ieškovei priteisina iš atsakovės.

Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino įvykdyti piniginė prievolę praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal CK 6.258 straipsnio 7 dalį palūkanos už nuostolius skaičiuojamos nuo prievolės neįvykdymo momento, jeigu sutartyje nenumatoma kas kita. Pagal aptartas PVM sąskaitas-faktūras atsakovė jas turėjo apmokėti atitinkamai iki 2013 m. liepos 24 d. ir 2013 m. gegužės 5 d. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnis apibrėžia, jog šio įstatymo tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Taigi, šalių teisiniams santykiams taikytinas šis įstatymas.

Ieškovas pateikė palūkanų apskaičiavimą pagal minėto įstatymo nuostatas, kuris pripažintinas pagrįstu, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 8,83 Eur palūkanos. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas. Išdėstytieji motyvai dėl materialinės teisės normų pažeidimo sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovės ieškinį visiškai ir priteisiant iš atsakovės 50,43 Eur skolos, 8,83 Eur palūkanų ir 6 procentų dydžio procesinių palūkanų.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovė nagrinėjamoje byloje sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio ir 50 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatui už teismo įsakymo parengimą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, minėta suma priteistina ieškovei iš atsakovės. Ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma jai taip pat priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei UAB „Ekologinė linija“, j.a.k. 302418962, iš atsakovės UAB „PlusPlus Inkaso“, j.a.k. 302864103, 50,43 Eur skolos, 8,83 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. sausio 4 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 65,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei UAB „Ekologinė linija“, j.a.k. 302418962, iš atsakovės UAB „PlusPlus Inkaso“, j.a.k. 302864103, 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.