Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1110/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-07
Bylos Nr.
2A-1110/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
Atsakovas
T. D.
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1110/2012Procesinio sprendimo kategorija: 43.2.; 16.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. D. (Duden) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3573-656/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Vilsis“ ieškinį atsakovui T. D. (D.) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas bankrutuojančios įmonės nuostolių atlyginimo reikalavimo buvusiam darbuotojui pagrįstumo klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi UAB „Baltic Vilsis“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Projektų vertinimo biuras“ (toliau – administratorius); 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto. Administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius-finansinius dokumentus ir sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad atsakovas T. D. nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. dirbo bendrovėje projektų vadovu už LR Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą. 2009 m. sausio mėn. – balandžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atsakovui žymėtos pravaikštos; nuo 2009 m. sausio iki birželio mėnesio jam nebuvo skaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis, SODRA buvo informuota apie atsakovo nedraudiminį laikotarpį. Tačiau pagal bendrovės direktoriaus įsakymus dėl atsakovo komandiruočių į Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Prancūziją ir Čekiją atsakovui buvo išmokėti iš viso 37 200 Lt komandiruočių išlaidoms kompensuoti. Administratoriaus teigimu, atsakovas negalėjo būti siunčiamas į komandiruotes, o jeigu ten ir buvo, tai šios kelionės nesusijusios su bendrovės veikla. Avansu atsakovui išmokėti 37 000 Lt nėra pagrįsti komandiruotės išlaidas patvirtinančiais dokumentais, todėl šios piniginės lėšos turi būti grąžintos bendrovei, nes priešingu atveju tai reikštų nepagrįstą atsakovo praturtėjimą. Bankrutavusi įmonė 2010 m. gegužės 20 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 37 200 Lt nuostoliams atlyginti ir 5 procentų procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė ieškovui BUAB „Baltic Vilnis“ iš atsakovo T. D. 37 200 Lt ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. gegužės 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovo 1 116 Lt žyminio mokesčio ir 19 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Iš UAB „Baltic Vilsis“ direktoriaus įsakymų dėl atsakovo komandiruočių, banko sąskaitos išrašų bei pinigų išmokėjimo atsakovui kvitų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki birželio mėnesio atsakovui buvo išmokėti 37 200 Lt komandiruotpinigių (1 t., 30-47 b. l.). Teismas nustatė, kad šių komandiruočių išlaidoms avansu gautų pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, kaip to reikalauja LR pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis ir LR Vyriausybės 2003 m.sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 2 punktas, ieškovas neturi, jie nebuvo pateikti ir teismui. Teismas papildomai pasiūlė atsakovui pateikti įrodymus apie faktiškai patirtas komandiruočių išlaidas, komandiruočių metu atliktus darbus ir kitus įrodymus, kad atsakovas faktiškai vyko į komandiruotes, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti santechninės ir inžinerinės įrangos gamintojų bukletai ir prekių katalogai bei kelios šių firmų darbuotojų vizitinės kortelės neįrodo, kad atsakovas konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje atliko komandiruočių užduotis. Teismas sprendė, kad nesant įrodymų, jog atsakovas buvo faktiškai išvykęs į komandiruotes, nėra pagrindo atsakovui išmokėtas pinigų sumas pripažinti dienpinigiais ir komandiruočių išlaidomis. Aplinkybė, kad 2009 m. kovo mėn. - balandžio mėn. atsakovas pasirašė ieškovo atliktų darbų aktus (1 t., 94-102 b. l.), teismo vertinimu, yra nereikšminga sprendžiant nagrinėjamą ginčą, nes šie aktai nėra susiję su galimomis atsakovo komandiruotėmis. Atsakovo argumentai dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto bendrovės patikrinimo ir nenustatytų pažeidimų, teismo vertinimu, taip pat nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, nes mokesčių inspekcija tikrino tik pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo teisingumą (1 t., 151-157 b. l.). Liudytoju apklausto buvusio įmonės direktoriaus parodymus teismas vertino kritiškai, motyvuodamas tuo, kad liudytojas ir atsakovas yra susiję artimais giminystės ryšiais ir yra suinteresuotas įrodyti, jog bendrovės vadovas nepadarė įmonei žalos. Byloje nesant komandiruočių faktą ir jų išlaidas patvirtinančių objektyvių įrodymų, teismas sprendė, kad ieškinys pagrįstas ir tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas T. D. (D.) prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Įmonės turtinė padėtis buvo sunki, todėl įmonės administracijai prašant, atsakovas nusprendė padėti įmonei pasinaudojant savo asmeniniais ryšiais, todėl vyko į užsienio komandiruotes, siekiant užmegzti tiesioginius ryšius su statybinių medžiagų gamintojais. Bendrovės vadovo įsakymai, kuriais atsakovas buvo siųstas į komandiruotes, yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl įmonė turėjo teisinį pagrindą išmokėti atsakovui avansu komandiruotpinigius pragyvenimo ir maisto išlaidoms. Tuo atveju, jeigu nėra kitų komandiruotės išlaidų patvirtinančių dokumentų, spręstinas klausimas tik dėl šių išlaidų kompensavimo. Siekiant taupyti bendrovės lėšas, atsakovas į keliones vyko vilkiku. Šias aplinkybes galėjo patvirtinti vilkiko vairuotojas J. J., tačiau teismas šio liudytojo neapklausė. Atsakovas, sugrįžęs iš visų komandiruočių, pateikdavo bendrovei visus ketinimų protokolus ir komandiruočių ataskaitas. Aplinkybę, kad atsakovas yra tinkamai atsiskaitęs su bendrove, patvirtina buvusio bendrovės direktoriaus parodymai ir faktas, jog, atleidžiant atsakovą iš darbo, jam nebuvo padaryta jokių išskaitų. Atsakovas nėra pasilikęs sau komandiruočių dokumentų kopijų, nes jis negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad tokių dokumentų ateityje prireiks, o pas atsakovą likę dokumentai nėra tokie informatyvūs. Papildomai surinkti komandiruočių dokumentus atsakovui dėl riboto darbingumo sunku, o ir teismas tokios galimybės jam nesuteikė. Buvęs bendrovės vadovas neturi tinkamai patvirtintų administratoriui perduotų įmonės dokumentų sąrašo, o administratoriui yra palanku nerasti dokumentų, nes tokiu atveju administratorius turi galimybę reikšti atsakovui ieškinį, siekdamas pirmoje eilėje kompensuoti sau administravimo išlaidas.

2. Apelianto teigimu, DK 254 straipsnis riboja darbuotojų atsakomybės ribas 3 vidutiniais darbo užmokesčiais, todėl šis ribojimas turėjo būti taikomas ir šiuo atveju. Priteisiant nuostolius pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį taip pat turėjo būti atsižvelgta į DK 254 straipsnyje numatytus ribojimus. Pažymi, kad atsakovą su bendrove siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovas nebuvo nei bendrovės valdymo organo narys, nei jos dalyvis.

3. Ieškovui teigiant, kad atsakovas į komandiruotes nevyko, administratorius turėtų koreguoti bendrovės pelno ir kitų mokesčių apyskaitas bei valstybei sumokėti sumažintus mokesčius ir delspinigius dėl į bendrovės sąnaudas įtrauktų komandiruočių išlaidų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo T. D. (D.) apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Baltic Vilsis“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Pagal LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 5 punktą, grįžęs iš komandiruotės darbuotojas turi per 3 darbo dienas pateikti darbdaviui dokumentus apie komandiruotėje patirtas faktines išlaidas, o nepanaudotą lėšų dalį grąžinti. Bendrovės direktoriaus įsakymais nuspręsta atsakovui atlyginti tik faktines komandiruočių išlaidas. Atsakovas nepateikė jokių komandiruotės išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl avansu išmokėtos ir nepateisintos išlaidos turi būti grąžintos bendrovei. Be to, iš komandiruočių nebuvo jokios naudos – nebuvo naujų prekių, sutarčių su tiekėjais. Vien tik buvusio vadovo įsakymai nepatvirtina komandiruočių fakto ir patirtų komandiruočių išlaidų.

2. Teismas atidėjo parengiamąjį posėdį, suteikdamas atsakovui galimybę surinkti įrodymus, kuriais jis grindžia savo atsikirtimus, tačiau atsakovas jokių įrodymų nepateikė ir neprašė jų išreikalauti. Taip pat neprašė teismo iškviesti liudytojų ir neatsivedė jų į posėdį. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nebuvo aktyvus ar pažeidė atsakovo teises. Be to, komandiruočių faktą ir išlaidų dydį gali pagrįsti tik rašytiniai įrodymai, o ne liudytojų parodymai.

3. Administratoriui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, pagrindžiantys atsakovo komandiruočių išlaidas, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad administratorius juos sąmoningai nuslėpė. Bendrovės vadovui ir vieninteliam akcininkui, kuris yra atsakovo sūnus, teko pareiga apdairiai saugoti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, o šių neišsaugojus, atsakovui tenka šių dokumentų neišsaugojimo rizika.

4. DK 224 straipsnio 2 dalis netaiko 3 vidutinių darbo užmokesčio išskaitų dydžių darbuotojui, privalančiam grąžinti avansą. Nurodytas ribojimas taip pat netaikomas tuo atveju, kai darbuotojas pasisavina bendrovės lėšas. Pagal DK 255 straipsnio 1 punktą, darbuotojas, padaręs žalą tyčia, turi atlyginti ją visiškai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Pagal atsakovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro klausimai, susijęs su įrodinėjimo taisyklių nagrinėjamame ginče bei ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų tinkamu taikymu.

Dėl įrodymų ir įrodinėjimo taisyklių taikymo

Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota praktika, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų įvertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-271/2010; kt.).

Apeliacinio skundo argumentais keliamas įrodinėjimo pareigos tinkamo paskirstymo klausimas. Apeliantas teigia, kad jis pateikė įmonės vadovui komandiruočių ataskaitas ir komandiruočių išlaidas pagrindžiančius dokumentus, už kurių neišsaugojimą įmonėje jis nėra atsakingas; kad teismas nesuteikė jam galimybės įrodyti atsikirtimų į ieškinį pagrindą. Šiuos apelianto argumentus nagrinėjamos bylos kontekste kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. E. U., bylos Nr. 3K-3-269/2011). Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra bankrutuojantis buvęs atsakovo darbdavys, kurio bankroto administratoriui įmonės vadovas neperdavė įmonės dokumentų, susijusių su atsakovo vykimu į komandiruotes, jų rezultatais ir komandiruočių faktinių išlaidų pagrindimu. Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos pateikti ataskaitas ir dokumentus apie komandiruotėse patirtas faktines išlaidas ir įmonei negrąžino avansu išmokėtų pinigų, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovo prievolės grąžinti nepanaudotą avansą atsiradimo pagrindą, tačiau neprivalėjo įrodinėti atsakovui avansu išmokėtų pinigų panaudojimo; tai, kad tinkamai įvykdė prievolę, turėjo įrodyti atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovą ir buvusį ieškovo savininką ir vadovą sieja artimi giminystės ryšiai; kad ginčo laikotarpiu atsakovui buvo fiksuojamos pravaikštos ir nedraudiminiai laikotarpiai, įmonės darbuotojų darbo laiko apskaitoje atsakovo komandiruotės nenurodytos; kad ieškovo bankroto administratoriui neperduotos atsakovo komandiruočių ataskaitos ir dokumentai apie komandiruočių faktines išlaidas. Piniginį reikalavimą atsakovui pareiškęs buvęs darbdavys bankrutuoja, todėl jo disponavimą įmonės dokumentais riboja buvusių įmonės valdymo organų bankroto administratoriui perduotų dokumentų apimtis. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo ieškovui iš buvusio vadovo ir akcininko (atsakovo sūnaus) yra priteista tokia pati pinigų suma, kurią jis sau išsimokėjo tų pačių, į kurias buvo komandiruotas ir nagrinėjamos bylos atsakovas, komandiruočių išlaidoms kompensuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad yra neatitikimų tarp komandiruočių įsakymuose ir pinigų išmokėjimo dokumentuose nurodytų užsienio valstybių, į kurias komandiruojamas atsakovas (1 t., 36, 37 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas sudarė atsakovui galimybę pateikti atsikirtimų į ieškinį pagrindus pagrindžiančius įrodymus (1 t., 87-89 b. l.), atsakovo pateiktus įrodymus priėmė ir įvertino. Atsakovas neprašė teismo kviesti ir apklausti kaip liudytojus kitus asmenis ar išreikalauti naujus rašytinius įrodymus. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie atsakovo įrodinėjimo teisės suvaržymą pirmosios instancijos teisme nepasitvirtina. Atsakovas ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių vykimą į komandiruotes ir jų išlaidoms kompensuoti gautų lėšų panaudojimą, ir neprašė juos išreikalauti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo ir jo nepaneigimo.

Reikalaudamas atsakovą grąžinti komandiruotės išlaidoms gautą ir nepanaudotą avansą, ieškovas pateikė teismui tokios atsakovo prievolės atsiradimo pagrindą įrodančius dokumentus – įmonės vadovo įsakymus dėl atsakovo komandiruočių ir pinigų priėmimo kvitus, kuriais įmonė iš anksto sumokėjo atsakovui iš viso 37 200 Lt komandiruočių išlaidoms kompensuoti (1 t., 30-41 b. l.), ir nurodė apie duomenų, kad atsakovas pagrindė faktinį šių pinigų komandiruotėse panaudojimą ar grąžino nepanaudotą avansą, bankrutuojančios įmonės finansiniuose dokumentuose nebuvimą. Atsakovas nuo ieškinio gynėsi tuo, kad jis pateikė įmonės direktoriui komandiruočių ataskaitas ir dokumentus apie komandiruotėse patirtas faktines išlaidas. Savo poziciją atsakovas grindė buvusio įmonės vadovo ir vienintelio akcininko, atsakovo sūnaus, parodymais (1 t., 161-163 b. l.), kuriuos kritiškai įvertinęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas vyko į komandiruotes ir dokumentais pagrindė jose faktiškai patirtas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pakankamai ir argumentuotai motyvavo atsisakymą remtis liudytojo parodymais. Šios teismo išvados apeliaciniu skundu nekvestionuojamos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad vien tik darbdavio įsakymai dėl atsakovo komandiruočių patvirtina komandiruočių faktą. Kai reiškiamas reikalavimas grąžinti avansu gautas pinigines lėšas, skirtas komandiruočių išlaidoms padengti, dėl to, kad nėra pateiktos komandiruočių ataskaitos, kurias pagal įsakymus atsakovas privalėjo pateikti, ir dokumentai apie komandiruotėse patirtas faktines išlaidas, tai vien įsakymai dėl komandiruočių jų faktinio buvimo nepatvirtina. Įrodinėjimui civiliniame procese galiojantis tikimybių pusiausvyros principas ir byloje esančių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui spręsti apie ieškovo reikalavimo pagrįstumą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagal CPK 12, 178 straipsnius tinkamai tarp bylos šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, sudarė atsakovui galimybę pateikti atsikirtimų į ieškinį pagrindus pagrindžiančius įrodymus, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, todėl konstatuoti civilinio proceso įstatymo pažeidimą, kuris galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą, nėra pagrindo.

Dėl materialiosios teisės normų taikymo

Kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Nors ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan., tačiau ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys. Nagrinėjamu atveju pagal ieškovo suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, pagrįstai sprendė, kad ieškovas reikalauja nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto ir nesąžiningo atsakovo praturtėjimo ieškovo sąskaita, atlyginimo, ir tinkamai taikė tokį nuostolių atlyginimą reglamentuojančio CK 6.242 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; kt.). Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (CK 6.237 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009). CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad sumos, išmokėtos be pagrindo kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos, negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytas turtas. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad į komandiruotes atsakovas nevyko, nepagrindė avansu iš ieškovo gautų piniginių lėšų panaudojimo, jų įmonei negrąžino ir dėl to sumažėjo įmonės turtas, kuriuo turi būti atsiskaitoma su įmonės kreditoriais. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Dėl išdėstyto, apeliacinio skundo argumentai apie atsakovui taikytiną ribotąją darbuotojo materialinę atsakomybę pagal DK normas yra nepagrįsti.

Su ieškovo bankroto administratoriumi siejami apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kuri pagal įstatymą yra atleista nuo teismuose nagrinėjamose bylose žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Pagal šią teisės normą kiti byloje dalyvaujantys asmenys yra atleisti nuo žyminio mokesčio už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Apeliacinį skundą atsakovas apmokėjo 200 Lt žyminiu mokesčiu (1 t., 212 b. l.). Nuo likusios 916 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas apeliantą atleido (1 t., 208 b. l.). Esant išdėstytoms aplinkybėms, pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 ir 6 dalis, atsakovo už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas, kurį atlieka Valstybinė mokesčių inspekcija.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui T. D. (D.), a.k. (duomenys neskelbtini) 2011 m. rugsėjo 12 d. Swedbank AB įmokos mokėjimo kvitu (op. archyvo kodas: 2011091201080941) sumokėtus 200 Lt (du šimtus litų) žyminio mokesčio.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasEgidijus Žironas