Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos N. R. atstovės advokatės Redos Kurlavičienės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3606-886/2014 pagal pareiškėjos N. R. pareiškimą suinteresuotam asmeniui N. R. (N. R.) dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos N. R. pareiškimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į 0,10 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 222,83 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apeliantės pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja, siekdama įgyti nuosavybės teises į santuokoje įgytą turtą, turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes turi būti paneigta santuokos metu įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, kuria atsisakė priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, nutarties motyvuojamoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja, siekdama įgyti nuosavybės teises į santuokoje įgytą turtą, turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (SŠK 21 str. 3 d.). Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas ir civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji įforminta. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (CK 4 str. 2 d. 1 p.), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 4 str. 2 d. 5 p.). Lygiai taip pat pasakytina apie tą sutuoktinį, kurio vardu turtas yra įformintas. Po ištuokos jo vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi. Ji, būdama bendrąja jungtine nuosavybe, toliau lieka įforminta vieno buvusio sutuoktinio vardu.

Santuokos ir šeimos kodekse ir galiojusiame Civiliniame kodekse įgyjamoji senatis nebuvo numatyta. Teisėje tai pripažintas ir legalus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Įgyjamoji senatis gali būti laikoma kaip teisėtas, įstatymams neprieštaraujantis pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti, nors šalių santykių metu galiojusių įstatymų ir nenumatytas (CK 5 str. 1 d.). Įgyjamosios senaties pagrindiniai požymiai yra: 1) daikto sąžiningas įgijimas, 2) jo nepertraukiamas valdymas, kuris tęsiasi ilgą laiką, dažnai tapatinamą su senaties terminu pažeistai nuosavybės teisei ginti, 3) tikrojo savininko teisinė galimybė pasinaudoti savo daiktu, bet laisvanoriškas šios teisės nerealizavimas per tą laiką, 4) įgyjamosios senaties fakto patvirtinimas teismine tvarka. Buvęs sutuoktinis, kuris neturi įformintos savo vardu bendrosios jungtinės nuosavybės, realiai ja ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas ja naudotis, valdyti ar disponuoti, sudaro sąlygas kitam buvusiam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą. Tokiu atveju keli reikšmingi juridiniai faktai gali tapti bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo ir nuosavybės teisės vienam iš sutuoktinių atsiradimo pagrindu. Tai buvusio sutuoktinio veiksmai, rodantys jo atsisakymą nuo savo nuosavybės dalies, – nevaldymas jos savo vardu ir nesiekimas jos įsiforminti, nesinaudojimas ja, negavimas iš jos pajamų, nenoras ją valdyti kaip savo ir ja disponuoti, – bei sąžiningas kito sutuoktinio valdymas savos ir kito sutuoktinio dalies ilgą laiką, visu turtu naudojantis kaip savininkui - atvirai, nepertraukiamai, vienam darant būtinas jam išlaikyti išlaidas. Šie faktai gali tapti pagrindu pripažinti vieno sutuoktinio nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1288/2001).

Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškimą grindė tuo, kad sutuoktinis po santuokos nutraukimo 2000 m. lapkričio 28 d. nereiškė valios pasinaudoti turtu, jį valdyti, nereiškė pretenzijų į nuosavybės dalį. Žemės sklypas ir gyvenamasis namas adresu Sūkurių g. 6, Kaune, nors įgytas santuokos metu, asmeninės nuosavybės teise liko pareiškėjai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti apeliantės pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, dėl kurio bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių, dėl to Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė pareiškimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl pareiškėjos N. R. pareiškimo priėmimo perduotinas Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos N. R. pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.