Kauno apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Jūratei Augustaitienei, D. C., Karolinai Šuliokienei, Mildai Gailiūtei, Živilei Radavičiūtei, Jurgitai Radauskaitei,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei N. Y.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovo reikalavimai ir argumentai

4. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas Dominykas Varnas ieškinį palaikė jame nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė jį tenkinti visiškai ir jį pagrindė teisiniais motyvais.

II. Atsakovų atsikirtimai, argumentai

9. Teismo posėdžio metu atsakovė G. P. paaiškino, kad ji su tėvu nebuvo statytojais, ji statybomis nesidomėjo, kada juos statė nežino, D. davė teisingus paaiškinimus, jis uždirbdavo prekiaudamas automobiliais, E. žinojo apie garažų statybas, nes kartu gyveno. Po vyro mirties buvo pinigų – 20 tūkstančių eurų. Ji pas notarą pasirašydavo tai kas reikėjo. Garažų statybose jos vyras padėdavo. Garažus statė sūnūs veiklai. Ji su vyru savo reikmėm turėjo garažus Ramybės gatvėje, naudojo vieną jų kaip sandėlį, o kitą išnuomavę buvo gėlių prekybai, iš nuomos pinigus gaudavo vyras. 2001 m. ji su vyru buvo pensininkai, vyras dar sargaudavo, gaudavo už tai pajamų. Namuose vyras turėjo seifą, kur laikė medžioklinį šautuvą, o kas daugiau ten buvo nežino, nes ji su vyru atskirai tvarkė pinigus. Parduodama garažus notariniuose sandoriuose nurodomų sumų negavo, ji su tėvu tik pasirašinėjo. Po vyro mirties ji važiavo kartu su D. pas notarą, 2019 m. ji prašė išduoti ir nuosavybės teisės liudijimą ir paveldėjimo teisės liudijimą į mirusio vyro turtą, notarei nesakė, kad garažai ne jos. Įgaliojimus išdavė 2003 metais ir vėliau, jau po garažų pastatymo. 2006 m. pasirašius pripažinimo tinkamais naudoti aktą suprato, kad ji tapo šių garažų savininke. Garažų pirkimo pardavimo sandoriuose ji dalyvavo, pasirašė, suprato, kad veikia kaip savininkė.

11. Teismo posėdžio metu atsakovas S. P. nurodė, jog tėvai buvo tik popieriniai savininkai, tačiau jiems nei vienas garažas nepriklausė. Ieškovas statė šešis garažus, pats dirbo fiziniu būdu, šalia dar dirbo automobilių versle, vėliau (duomenys neskelbtini) veikloje ištiko krizė, tada D. darė katilus, o tėvas gal ir prisidėjo, bet jis nei vieno garažo nestatė E. D.. Finansiškai tėvas neprisidėjo prie statybų, o tik fiziškai talkindavo. Tėvas pardavęs akcijas gautus pinigus davė jam paskolos už butą dengimui. Jis pinigų tėvui negrąžino, tie 20 tūkst. Liko pas jį. Tėvas pinigų niekur neinvestavo, jam ir motinai poreikio statytis garažus nebuvo, nes užteko Ramybės gatvėje esančių garažų. D. vardu nebuvo forminta dėl reketininkų, dėl žmonos, su kuria išsiskyrė. D. 5000 dolerių prarado įdėjęs į taupkasę, bet tai buvo tik dalis D. pinigų laisvų nuo verslo. (duomenys neskelbtini) buvo pelningas verslas. Visos tėvo santaupos, investiciniai čekiai nuvertėjo, todėl tėvas nieko neturėjo, tik pensiją, vėliau po garažų statybos apie 2015 metus tėvas atsigavo, buvo susitaupęs iš bendrijos pirmininkavimo, samagono varymo, todėl dovanojo jam butą. Pačioje garažų statybos pradžioje 1992 – 1993 metais jis davė 1500 dolerių, po to dar investavo, tačiau vienam garažui užteko 2000 dolerių. Daugiausiai investicijų D., kiti statytojai irgi investavo. Tėvas padėdavo ir pažintimis, nes dirbo melioracijoje.

III. Trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų, pozicija

18. Teismo posėdžio metu notarė paaiškino, kad tėvo palikimą priėmė vaikai ir sutuoktinė. Palikimas priimtas pagal apyrašą. Sutuoktinė buvo pati atvykusi ir jai jos prašymu buvo išduotas liudijimas nustatantis sutuoktinio turto dalį, jos buvo pateiktas sutikimas dėl sutuoktinio turto dalies. Sutuoktinė pasirašė dėl lygių dalių, reiškias ginčo dėl dalių dydžio nebuvo. Sutuoktinė atvyko savo iniciatyva, mokėjo notarinius mokesčius, prašė tikslinti duomenis, išreiškė sutikimą, jokių pretenzijų iš G. dėl turto nebuvo, ji valingai darė veiksmus dėl paveldėjimo. Ir tik po to įsijungė įpėdiniai, jiems išduodant paveldėjimo teisės liudijimą. E. D. 2020 m. liepos mėnesį išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į visą turtą, išskyrus garažus. Santykiai tarp įpėdinių nebuvo draugiški, bet konkrečiai kas ką sakė neprisimena. Iš dokumentų matė, kad statybos pradžios metai santuokos metu, juolab pati sutuoktinė kreipėsi dėl jai priklausančios palikimo dalies. Jei įpėdiniui nepriklausytų – tai sutuoktinis nesikreiptų dėl sutuoktinio turto dalies nustatymo. D. antstoliui nurodė kas yra paveldėjimo turtas, kokia yra palikėjo K. dalis. 2019 metais jis atvyko, kad nori paveldėti dar du pastatus, tada reikėjo papildyto antstolio apyrašą, nes minėtas turtas nebuvo įtrauktas į apyrašą galimai jo nenurodant patiems įpėdiniams. Jei būtų sakę, kad tėvas ar motina buvo tik popieriniai savininkai ar pan., tai būtų iš karto sakiusi, kad kreiptųsi į teismą dėl tos dalies pripažinimo asmenine ar pan., bet tokios kalbos nebuvo, jie siekė susitvarkyti palikimą.

20. Teismo posėdžio metu K. M. paaiškino, kad jis dalyvavo statybose nuo pat pradžios, nuo 1993 metų. Statė bendrai, visi dėjo lėšas, tai buvo S., Ž., B., D. ir S. P.. Kazys buvo garažų iniciatorius, taip pat jis buvo iniciatorius dėl sklypo pirkimo. Jis kaip darbininkas, prižiūrėtojas, o ne statytojas, nes jis buvo pensininkas ir tik padėjo vaikams. Kazys turėjo kitą garažą. Jis pažinojo ir G., kuri statybose nedalyvavo, nefinansavo, nes jai tokio poreikio nebuvo. Su K. buvo pažįstami nuo 1980 m., abu dirbo MSV, Kazys buvo MSV garažų vedėjas, atsakingas už sandėlius. Tėvas finansiškai neprisidėjo, kiek kiti prisidėjo nežino. Tėvas dirbo garažų statybose fiziškai. D. turėtų priklausyti 5 garažai. D. tuo metu kai statėsi garažai turėjo šeimą, kartu su juo turėjo bendrą verslą – tralais vežė mašinas. Buvo ir pas jį pajamos ir pas D., buvo ir bendros pajamos. Jis jam skolino pinigų, bet D. atsiskaitė, raštelių nerašė, nes vienas kitu pasitikėjo. Garažai buvo pripažinti tinkamais naudoti ant vieno žmogaus, kad nereiktų visų statytojų surinkt, ant G., o ne ant jo vardo, nes jis buvo užimtas dėl verslo. Pagal 2015 m. pirkimo pardavimo sutartį, kuomet G. su K. pagal įgaliojimą atstovavo D., jis įsigijo 2 garažus, bet pinigų nemokėjo, juos mokėjo kai statė, ėmė pinigus iš verslo. Skirtingos pirkimo pardavimo sutartyse sumos gal dėl to, kad skirtingi garažų baigtumai buvo. Pirkimo pardavimo sutartyse sąlygas suderino arba jis arba D.. Dovanojimo ar kito sandorio nedarė, nes manė, kad dovanoti galima tik giminei, kalbos apie dovanojimo sandorį su notare nebuvo. Negali pasakyti kiek kainavo garažų statyba. Nežino kokias pinigų sumas nešdavo kiti. Jis nematė kas ir kiek mokėjo už garažo medžiagas, tokias kaip betonas, plytos ir pan. Jis pats nebuvo pas architektą, viską D. tvarkė, D. važiavo pas architektą, tvarkė projektinę dokumentaciją, tvarkė bendrus finansus. D. statybos leidimo nepersirašė nuo mamos ant savo vardo, nes nežinojo, kad turi tokią seserį, o kodėl D. nepersirašė garažų sau, nežino. Jis neskolino pinigų Dariui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

IV. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir

teismo išvados

25. Teismas, įvertindamas konfliktiškus bylos šalių santykius, tai, kad ieškovą su atsakovais G. P. ir S. P. bei trečiuoju asmeniu E. D. sieja artimi šeiminiai santykiai, tai, kad ieškovas tiek ieškiniu tiek patikslintu ieškiniu, tiek teismui pasiūlius pakeisti trečiojo asmens E. D. procesinę padėtį į atsakovės, nesutiko sesers E. D. laikyti atsakove, tai, kad minėtų asmenų yra priešingas teisinis suinteresuotumas, todėl teismas jų paaiškinimus bei šalių prašymu apklaustų liudytojų parodymus vertina visų įrodymų kontekste, juolab ieškovo artimi giminaičiai (mama, brolis) yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi ieškovo naudai. Teismas visų procese dalyvavusių asmenų paaiškinimus vertina visų įrodymų kontekste, pažymėdamas, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnis).

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. rugsėjo 20 d. priėmė šioje byloje ginčijamą aktą - G. P. (a.k(duomenys neskelbtini) pastatytų garažų 1G1/p ir 2G1/p (duomenys neskelbtini), Kauno r., pripažinimo tinkamais naudoti aktą (toliau - ir Aktas). Iš šio akto matyti, kad Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 01-332 paskirta komisija, dalyvaujant statytojai ir rangovei ūkio būdu - G. P., peržiūrėjo statytojo pateiktą ginčo statinių projektą ir kadastrinių matavimų duomenis, apžiūrėjo ginčo statinius, nustatė, kad priimamų naudoti statinių projektas 1993 m. gruodžio 7 d. suderintas su Kauno rajono architektu A. U. ir 2004 m. kovo 25 d. suderintas su Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėju F. J. ir pripažino, kad G. P. pastatyti garažai 1G1/p ir 2G1/p, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., yra tinkami naudoti. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad šio ginčo akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2007 m. lapkričio 15 d. buvo įregistruotos atsakovės G. P. nuosavybės teisės į minėtus abu garažus: pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – garažas 1G1/p) ir pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – garažas 2G1/p), esantys adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav. (toliau abu kartu – garažai). Ieškovas ieškinio vienu iš reikalavimų ir ginčija būtent šį aktą, prašydamas jį iš dalies panaikinti dalyje dėl statytojos G. P. ir pripažinti, kad šiame akte nurodytų garažų statytojas yra D. P., šį ieškinio reikalavimą iš esmės grindžiant tuo, kad tėvai nestatė, neturėjo tam tikslo ir lėšų, jis ginčo turtą valdė pagal atsakovės išduotus įgaliojimus, mama buvo tik „formali, popierinė“ statytoja dėl to laikmečio reketo grėsmės ieškovui ir dėl to, kad taip buvo paprasčiau visus garažus registruoti jos vienos vardu.

27. Byloje iš pateiktų notarinių pirkimo pardavimo sutarčių, Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2016 m. sausio 18 d. buvo sudaryti penki ginčo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio indeksas 1G1/p, perleidimo sandoriai: 2011 m. kovo 2 d. pirkimo pardavimo sutartimis K. P. ir G. P. pardavė po 1/8 minėto ginčo turto dalį S. Ž., S. M., I. B.; 2015 m. gegužės 21 d. pirkimo pardavimo sutartimi K. P. ir G. P., atstovaujami įgaliotinio D. P., veikiančio pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. Radviliškio raj. 1-ojo notarų biuro notarės R. P. patvirtintą įgaliojimą reg. Nr. 2-3382, pardavė minėto ginčo pastato ¼ dalį K. M.. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo taip pat nustatyta, kad 2014 m. liepos 14 d. S. M. bei jos sutuoktinis E. M. pardavė S. P. šio pastato 1/8 dalį, o 2016 m. sausio 18 d. dovanojimo sutartimi Nr.1-13 G. P. padovanojo S. P. 2/8 šio ginčo pastato dalis. Taigi, po minėtų ginčo turto perleidimo sandorių pastato, kurio un. Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 1G1p (toliau – ir garažas 1G1p), bendrasavininkais, įregistruotais viešajame registre, tapo: S. P., K. ir L. M., S. Ž. ir jo dukra R. B., I. N., G. P.. Kitas 4 garažų ginčo pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 2G1/p (toliau – ir garažas 2G1p), 2006 m. rugsėjo 20 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu priklausė G. P.. Po K. P. mirties išduotas 2015 m. spalio 5 d. Liudijimas dėl mirusiojo įpėdinių, nustatant, kad 2015 m. liepos 5 d. mirusiojo K. P. palikimą priėmė pagal įstatymą S. P., D. P., E. D. ir pergyvenusi sutuoktinė G. P.. 2019 m. gegužės 22 d. Nuosavybės teisės liudijimo, not.reg. Nr. LG-3316 pagrindu notarė patvirtino, kad palikėjui K. P. nuosavybės teise priklauso ½ dalis bendro turto, įgyto bendrai su pergyvenusiu sutuoktiniu G. P., bendrąjį jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą sudaro 1/8 pastato garažo 1G1p ir pastatas garažas 2G1p. 2019 m. liepos 3 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, not.reg.Nr. LG-4273, nurodoma, kad palikėjo K. P. turtą sudaro: 1/16 dalis ginčo pastato 1G1p ir ½ dalis ginčo pastato 2G1p, šį turtą po ¼ dalį paveldi G. P., S. P., D. P., o E. D. į ¼ turto bus išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Ieškovas, ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais 2019 m. gegužės 22 d. Nuosavybės teisės liudijimą ir 2019 m. liepos 3 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, tai iš esmės grindžia tuo, kad šie liudijimai neatspindi tikrosios šalių bei ginčo garažų statytojų valios, kadangi velionis K. P. niekada nestatė, nefinansavo ir su sutuoktine (atsakove) nuosavybės teise neįgijo ginčo garažų.

28. Teismas, atsižvelgdamas į šiame sprendime aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, tame tarpe tai, kad trečiasis asmuo E. D., kaip ir D. P., S. P., G. P., yra priėmusi mirusiojo K. P. palikimą pagal įstatymą ir dėl šios iškeltos bylos, šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jai negalėjo būti išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į ¼ palikėjo K. P. ginčo turtą, kaip kad minėtas liudijimas yra išduotas priešingą teisinį suinteresuotumą turintiems asmenims – D. P., S. P., G. P., spręsdamas gautą trečiojo asmens E. D. prašymą dėl netinkamos šalies pakeitimo, prašant ją laikyti atsakove, vadovaudamasis CPK 45 straipsnio nuostatomis pasiūlė ieškovui pakeisti E. D. procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovo.

29. Kasacinis teismas aiškindamas ir taikydamas CPK 45 straipsnio normas yra nurodęs, kad pagal šios teisės normos prasmę prašyti pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) gali bet kuri šalis, taip pat šis pakeitimas gali įvykti ir teismo iniciatyva; tačiau bet kuriuo atveju netinkamos šalies pakeitimas gali įvykti tik sutinkant ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą teisme ieškovui buvo pasiūlyta pakeisti trečiojo asmens E. D. procesinę padėtį į atsakovės, tačiau ieškovas aiškiai išreiškė savo valią dėl atsakovų pasirinkimo ir nesutiko E. D. įtraukti atsakove, todėl byla išnagrinėta iš esmės (CPK 45 straipsnio 3 dalis).

30. Pažymėtina, kad kaip matyti iš paveldėjimo byloje ir ginčo garažų kadastrinių matavimų byloje esančių duomenų bei Registrų centro išrašo, ginčo garažai, įregistruoti G. P. vardu, pastatyti 1993-2006 metais jai esant santuokoje su K. P., aukščiau nurodyti ginčo garažų 1G1p perleidimo sandoriai sudaryti taip pat minėtiems asmenims esant santuokoje. Kaip matyti iš ieškinio ir šalių paaiškinimų K. P. tokiems sandoriams neprieštaravo, juolab 2011 m. kovo 2 d. notarinių pirkimo pardavimo sutarčių sudaryme jis pats asmeniškai dalyvavo kartu su G. P., o 2015 m. gegužės 21 d. pirkimo-pardavimo sutartyje kartu su atsakove veikė per įgaliotinį, jiems atstovavo D. P.. Taip pat pastebėtina, kad tiek pačio ieškovo paaiškinimai, tiek rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad D. P., veikdamas pagal toliau aptariamus įgaliojimus, žinojo aplinkybes dėl ginčo garažų statybos dokumentuose (kaip pats nurodė tiek statybos leidime, tiek statybos projekte, tiek statinių tinkamais naudoti pripažinimo akte) nurodomos kaip statytojos ir rangovės G. P., žinojo ir dėl ginčo garažų nuosavybės teisių G. P. vardu įregistravimo, tam neprieštaravo, priešingai, savo aktyviais veiksmais, įgaliojimų pagrindu padėjo atlikti veiksmus, netgi padėjo tėvams G. ir K. P. sudaryti ginčo garažų perleidimo sandorį, juos pagal įgaliojimą atstovaudamas, kas rodo, jog ieškovas, žinodamas apie ginčo garažų nuosavybės teises, jas pripažino, neginčijo iki šios bylos iškėlimo.

31. Pastebėtina, kad ginčo garažų statybos metai pagal rašytinius bylos duomenis (Registrų centro išrašą, kadastro bylą) – 1993 m- 2003 m., tačiau ieškovas teigė, kad garažai buvo jau pastatyti 1998 metais. Ginčo byloje nekilo, jog ieškovas D. P., kaip ir jo velionis tėvas K. P., ginčo garažų statybų metu būdavo statybų vietoje, atliko vienokius ar kitokius darbus. Tai patvirtino ir trečiasis asmuo K. M., liudytojai G. P., G. K.. Taip pat iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog ieškovas ginčo garažų statybų metu buvo studentas, tačiau užsidirbdavo iš automobilių verslo, 1997 m. įkūrė įmonę (duomenys neskelbtini), vėliau vertėsi pečių -katilų „Afrika“ pardavimais. Bylos rašytiniai duomenys patvirtina, kad ieškovo tėvas K. P. garažų statybos pradžioje dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vėliau gaudavo senatvės pensiją, iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog jis taip pat gaudavo pajamų iš sargavimo, buvo garažų pirmininku, turėjo pajamų iš akcijų pardavimo, šalys patvirtino, jog gaudavo ir nuomos pajamų, G. P. garažų statybų metu dirbo Lietuvos ir Šveicarijos akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, vėliau gaudavo senatvės pensiją. Paveldėjimo bylos duomenys patvirtina, kad G. ir K. P. turtinė padėtis nebuvo bloga, nes jiems priklausė ne vienas nekilnojamojo turto objektas, jie turėjo ženklių santaupų (virš 20 tūkstančių eurų). Byloje ieškovas negalėjo tiksliai įvardinti ginčo garažų statybos kainos, to negalėjo pasakyti ir kiti bylos dalyviai, liudytojai, nebuvo pateikta ir rašytinių bylos duomenų patvirtinančių investuotas lėšas į garažų statybą. Pastebėtina, kad nors tretysis asmuo K. M., kuris ieškovo buvo įvardintas kaip vienas iš tikrųjų statytojų, taip pat negalėjo pasakyti kiek kainavo garažai, kiek jis lėšų investavo, nežinojo ir kiek kiti asmenys investavo, tačiau tuo pačiu nurodė nelogišką aplinkybę, kad ieškovui turi priklausyti 5 garažai, nors kodėl toks skaičius garažų negalėjo paaiškinti, negalėjo pasakyti ir apie investuotų lėšų kiekį. Taip pat minėtas asmuo teismo posėdžio metu nurodė kitas prieštaringas aplinkybes, pavyzdžiui, iš pradžių nurodė, jog skolino ieškovui pinigų, paskolos sutarčių ar raštelių nebuvo, vėliau nurodė, jog neskolino ieškovui pinigų, nes buvo bendros verslo lėšos.

32. Kaip matyti iš pateiktų įgaliojimų, D. P. ginčo garažus valdė, disponavo pagal notarinius įgaliojimus. 2003 m. lapkričio 5 d. įgaliojimu G. P. įgaliojo D. P. savo nuožiūra išsinuomoti arba nupirkti iš valstybės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., Kauno r.(sklypo identifikatorius: (duomenys neskelbtini)), atstovauti atmatuojant šį žemės sklypą, taip pat savo nuožiūra atlikti jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių šiame žemės sklype inventorizaciją ir teisinę registraciją, gauti nuosavybes dokumentus ir juos įregistruoti Valstybes Įmones Registrų centro Kauno filiale. 2008 m. kovo 27 d. įgaliojimu G. P. įgaliojo D. P. atstovauti ją, kaip statinių, esančių (duomenys neskelbtini)., Kauno rajone, savininkę visose įstaigose bei organizacijose, rašyti jos vardu pareiškimus, pateikti prašymus, sudaryti bei nutraukti įvairias sutartis, susijusias su šio turto eksploatavimu, būti jos atstovu Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono Žemėtvarkos tarnyboje ir nupirkti arba išsinuomoti iš valstybės jos vardu asmenine nuosavybės teise žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini)., Kauno rajone. 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimu Nr.R-3382 G. P. ir K. P. įgaliojo D. P. tvarkyti, valdyti ir pilnai disponuoti ginčo Turtu, bei žemės sklypu ant kurios stovi šie pastatai savo nuožiūra. 2019 m. kovo 4 d. įgaliojimu G. P. įgaliojo D. P. atstovauti visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taip pat VĮ Registrų centre, notarų biure, savivaldybėje, administruojančiose įstaigose, bendrijoje, komunalines, energetines bei visas kitas paslaugas teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose visiems jos, kaip turto savininko interesams dėl jai nuosavybės teise priklausančių: 1/8 dalies pastato – garažo 1G1p ir pastato – garažo 2G1p.

33. Aukščiau nurodytų aplinkybių visumos vertinimas suponuoja išvadą, jog vien tai, kad ieškovas, kaip ir jo tėvas K. P., dirbo prie ginčo garažų, atliko vienokius ar kitokius darbus, įdėjo tam ne tik fizines jėgas, bet ir atitinkamus finansus, kuriuos kaip matyti iš bylos duomenų turėjo tuo metu tiek ieškovas, tiek jo tėvai G. P., K. P., vien tai nerodo, jog ieškovas buvo tikrasis statytojas, finansuotojas, kadangi rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas veikė kaip atstovas pagal įgaliojimus, o jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, jog jis statė ir finansavo būtent garažų statybą nepateikta, juolab ieškovo argumentai, kad dideles pinigų sumas jis skolinosi iš K. M., S. Ž., nepatvirtina jokie rašytiniai duomenys, nes nebuvo pateikta nei paskolos sutarčių ar raštelių, nei pinigų gavimo / gražinimo dokumentų, kita vertus, neįrodyta, jog minėtos didelių pinigų paskolos sutartys buvo sudarytos tikslu investuoti paskolintus pinigus į ginčo garažų statybas, o ne pavyzdžiui į tuo metu vykdytą ieškovo automobilių verslą, įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, ar pečių katilų „Afrika“ verslą. Taip pat tai, jog ieškovas, neturėdamas garažų nuosavybės teisių, tai suprasdamas, ginčo pastatuose vykdė tam tikrą veiklą bei tai, jog ieškovas kaip garažų savininkų G. P. ir K. P. įgaliotasis asmuo atstovavo nuosavybės teisių perleidimo į garažų dalis sandoryje, sudarytame jau gerokai po akto išdavimo, neįrodo Akto neteisėtumo.

34. Be to, ieškovas teigė, kad ginčo garažų statytoja nėra G. P., nes tikrieji statytojai yra D. P., S. P., S. Ž., K. M., J. B., J. S., tačiau ginčo garažus statė, registravo G. P. vardu vien todėl, kad taip buvo paprasčiau ir dėl to laikmečio reketo grėsmės. Visų pirma yra neįtikėtinas ieškovo, niekuo neparemtas samprotavimas, kad nors tikrieji statytojai buvo D. P., S. P., S. Ž., K. M., J. B., J. S., tačiau ginčo garažus statė ir registravo juos G. P. vardu, nors logiškai nepaaiškinama, kad jei taip buvo siekta supaprastinti procesą, kodėl nebuvo pasirinktas vienas iš nurodomų tikrųjų statytojų. Kaip aukščiau nustatyta, ginčo garažų statybos metai – 1993-2003 m., vėliau sudaryti ginčo garažų perleidimo sandoriai, tačiau ieškovui, kuris kaip teigė yra vienas iš tikrųjų statytojų, G. P. neperleido ginčo garažų, nors pasak ieškovo, kitiems tikriesiems statytojams minėti garažai buvo perleisti. Ieškovo argumentas dėl reketo jam grėsmės taip pat neįtikinamas, nes tokia pat grėsmė galėjo būti bet kuriam kitam asmeniui (šiuo atveju G. P., K. P.) dėl to paties turto, juolab minėta reketo grėsmė netrukdė ieškovui verstis automobilių verslu, 1997 m. įkurti įmonę (duomenys neskelbtini), vėliau verstis pečių prekyba. Nors ieškovas nenurodė kiek tęsėsi reketo grėsmė, tačiau manytina, kad jos kaip tokios jau nebuvo perleidžiant ginčo garažus kitiems jų įgijėjams. Nepaisant to, ieškovui nebuvo perleista ginčo garažų, kas iš tikrųjų rodo tokią buvusią ginčo garažų savininkų valią, trukusią pakankamai ilgą laikotarpį (nuo garažų statybos pabaigos (2003 m) iki K. P. mirties – daugiau kaip 12 metų), per kurį buvo sudaryti ne vieno ginčo garažo perleidimo sandoriai kitiems asmenims, tačiau ne ieškovui.

35. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais. Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas – Statybos įstatymas, taip pat kiti šiuos santykius detalizuojantys teisės aktai. Statyba yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant teritorijų planavimu ir statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (šiuo atveju – statinio pripažinimu tinkamu naudoti); kilus ginčui, turi būti nustatytos konkrečiam etapui taikytinos teisės normos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2010).

36. Įvertinus bylos medžiagą teisės aktų, galiojusių ginčijamo akto išdavimo metu: Statybos įstatymo 6, 20 ir 24 straipsnių, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 15 ir 16 punktų, šio reglamento 3 priedo, STR 1.05.03:1997 „Statinių projektavimo sąlygų nustatymo, statinių projektų derinimo ir jų tvirtinimo tvarka“ 3.3 ir 3.5 punktų kontekste, darytina išvada, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kaip baigiamasis statybos proceso dokumentas, išduodamas patikrinus ir įvertinus visą statybos proceso teisėtumą. Ieškovas, ginčydamas pripažinimo tinkamais naudoti aktą, kitų statybos proceso metu priimtų dokumentų (pvz., statybos leidimo) neginčija, juolab pripažįsta, kad statybos leidimas ir projektas buvo išduoti G. P. vardu, nes viskas ginčo garažų statybose buvo daroma jos vardu. Taip pat pastebėtina, kad nors ieškovas ginčija aktą dėl statytojo visų statinių, tačiau prašydamas pripažinti jam nuosavybės teises prašo tik dėl 1/8 dalies ginčo statinių, todėl dėl 7/8 ginčo garažų liktų neišspręsta, juolab ieškovas neginčija šio akto pagrindu nuosavybės teisių įregistravimo, vėliau sudarytų ginčo garažų perleidimo sandorių.

37. Nei ieškinio pagrinde, nei teismo posėdžio metu ieškovas nenurodė jokių aplinkybių dėl ginčijamo statinių pripažinimo tinkamu naudoti akto neatitikties teisės aktų reikalavimams, tame tarpe Statybos įstatymui, patvirtintiems STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos“ reikalavimams. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, jog atitinkamos valstybės institucijos ir pareigūnai, pripažindami statinį tinkamu naudoti, turi patikrinti statybos faktines bei teisines aplinkybes, t. y. turi išsiaiškinti, ar statytojo teisė buvo įgyvendinta teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nenustatyta, kad komisija, spręsdama statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą, pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus, kas sudarytų pagrindą ginčijamą aktą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ir jį panaikint, kaip minėta tokių aplinkybių, kaip reikalavimo pagrindo nenurodė ir neįrodinėjo pats ieškovas.

38. Vadovaujantis akto išdavimo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktu statytojas privalo nustatyta tvarka organizuoti baigto statyti statinio pripažinimą tinkamu naudoti. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numatė, jog pastatytas statinys pripažįstamas tinkamu naudoti atlikus statinio projekte numatytus statybos darbus ir įvykdžius to statinio projektavimo sąlygas, o statinio pripažinimas tinkamu naudoti yra nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytus esminius statinio reikalavimus. Vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 2-4 dalimis, pastatytų statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką, reikalavimus ir komisijos sudėtį nustato Vyriausybės įgaliota institucija, statinį galima naudoti tik įvykdžius šio straipsnio 1 dalies reikalavimus, o pripažintas tinkamu naudoti statinys turi būti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus.

39. Tiek ginčijamo akto surašymo metu (2006 m. rugsėjo 20 d.), tiek ginčo garažų G. P. nuosavybės teisių įregistravimo metu (2007 m. lapkričio 15 d.) galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau - STR) 34, 35 punktuose buvo nustatyta, jog „Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. <...> Jeigu statinys, vadovaujantis neteisėtu jo pripažinimo tinkamu naudoti aktu, jau įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, šis aktas gali būti atšauktas, teismui pripažinus statinio įregistravimą Nekilnojamojo turto registre negaliojančiu“. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo iš dalies panaikinti ginčo garažų pripažinimo tinkamais naudoti aktą dalyje dėl statytojo, nurodant, jog tai jis buvo tikrasis statytojas. Tačiau pažymėtina, kad minėto STR 9.6 punktas apibrėžė, jog statinio pripažinimas tinkamu naudoti – nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka Statybos įstatymo nustatytus esminius statinio reikalavimus bei teisės aktais nustatytos veiklos sričių reikalavimus. Byloje ieškovas neginčijo minėto akto teisėtumo, neginčijo kaip pagrindo jam išduoti statybos projekto ir statybos leidimo, teismo posėdžio metu pripažino, kad Komisija atliko darbą, nurodė, jog neginčija, kad statyba atitiko projektą. Nors byloje nebuvo pateikta ginčo garažų statybos projekto ir statybos leidimo, tačiau ieškovas pripažino, kad viskas buvo daroma G. P. vardu, kad statybos projektas, statybos leidimas buvo išduoti G. P. vardu, jis jų neginčija, ginčija tik statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto dalį, liečiančią statytoją. Kita vertus, nors ginčo statinių statybos projekto ir statybos leidimo nepateikta byloje, tačiau ieškovas neginčija statybos projekto ir statybos leidimo, juolab kaip minėta, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas yra baigiamasis statybos proceso dokumentas, išduodamas patikrinus ir įvertinus visą statybos proceso teisėtumą, šis ginčo aktas yra išvestinis iš privalomų statinio projekto rengimo dokumentų, statinio projekto, statybos leidimo. Be to, ginčijamame statinių pripažinimo tinkamais naudoti akte aiškiai nurodyta, jog Komisija, dalyvaujant statytojai ir rangovei G. P., peržiūrėjo statytojo pateiktą statinio projektą ir kadastrinių matavimų duomenis, apžiūrėjo statinius ir nustatė, kad priimamų naudoti statinio projektas 1993 m. gruodžio 7 d. suderintas su Kauno rajono architektu A. U. ir 2004 m. kovo 25 d. suderintas su Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėju F. J..

40. Vadovaujantis STR 10.6 punktu, negyvenamosios paskirties statinius pripažįsta tinkamais naudoti komisijos, kurias skiria apskrities viršininkas arba jo įgaliotas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (skyriaus) vadovas. STR 11 punktas numatė, jog statinius (išskyrus išvardytuosius šio STR 10.5 punkte) pripažįsta tinkamais naudoti komisija, susidedanti iš šiame punkte nurodytų institucijų atstovų. Vadovaujantis STR 15-16 punktais, statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai pateikiama statybos techninė ir vykdymo dokumentacija, išvardyta STR 3 priede, ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto projektas. Komisijos nariai (pagal kompetenciją) vizualiai patikrina statinio atitiktį statinio projektui, išnagrinėja visus STR 3 priede išvardytus dokumentus (jų apimtį, sudėtį, juridinio įforminimo reikalavimus), pagal tai nustato, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir įvertina statinio tinkamumą naudoti. Komisija turi teisę atrankos būdu patikrinti statinio dalių, konstrukcijų, elementų, inžinerinių sistemų ir kt. atitiktį statytojo (užsakovo) pateiktiems dokumentams. Trūkstant STR 3 priede išvardytų dokumentų, jiems neatitinkant nustatytų reikalavimų bei pastebėjus statinio neatitikimus šiems dokumentams, komisija pateikia statytojui (užsakovui) šių trūkumų ir neatitikimų sąrašą, pasirašytą komisijos narių (pagal kompetenciją) ir komisijos pirmininko. Pašalinus sąraše išvardytus neatitikimus, statytojas (užsakovas) suderina su komisija naują statinio pripažinimo tinkamu naudoti datą, bet ne vėlesnę kaip 10 darbo dienų nuo statytojo pranešimo apie darbų užbaigimą gavimo. Pastatytas statinys pripažįstamas tinkamu naudoti, atlikus statinio projekte numatytus statybos darbus ir įvykdžius to statinio projektavimo sąlygas (STR 17 punktas). Pasirašius statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, statytojas (užsakovas) privalo statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir jį naudoti teisės aktais nustatyta tvarka (STR 24 punktas). Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre (STR 34 punktas). Jei statinys pripažintas tinkamu naudoti, pažeidus įstatymus, poįstatyminius teisės aktus arba šį STR, jo pripažinimo tinkamu naudoti aktą atšaukia komisiją paskyrusi institucija iki šio statinio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Jeigu statinys, vadovaujantis neteisėtu jo pripažinimo tinkamu naudoti aktu, jau įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, šis aktas gali būti atšauktas, teismui pripažinus statinio įregistravimą Nekilnojamojo turto registre negaliojančiu (STR 35 punktas). Komisijos pirmininkas ir jos nariai, pasirašę statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atsako pagal kompetenciją už įstatymų, poįstatyminių teisės aktų bei šio STR pažeidimus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis STR 3 priedo nuostatomis, be kitų dokumentų komisijai turi būti pateiktas statinio projektas ir statybos leidimas (kai jis privalomas). Vadovaujantis ginčo statinių statybos pradžioje galiojusios redakcijos Statybos pagrindų laikinųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937, 17 punktu, statybos užsakovas (investitorius) be kita ko privalo gauti statybos sklypą ir savivaldybės leidimą projektuoti statybą, turėti parengtą, nustatytąja tvarka suderintą ir po valstybinės (savivaldybės) ekspertizės patvirtintą statybos projektą.

41. Kaip nustatyta iš byloje esančio ginčijamo akto ir iš pačio ieškovo paaiškinimų, garažų statybos projektas ir statybos leidimas buvo išduoti, juolab teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad tiek projektas, tiek statybos leidimas buvo išduoti mamos G. P. vardu. Iš pačio ginčijamo akto matyti, jog ginčo statinio projektas buvo 1993-12-07 suderintas su Kauno rajono architektu A. U. ir 2004-03-25 suderintas su Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėju F. J.. Ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, jog jis garažų statybos projekte ir statybos leidime butų buvęs nurodytas 1/8 dalies garažo 1G1/p ir viso garažo 2G1/p statytoju, juolab kaip minėta, jis patvirtino, jog projektas buvo rengiamas, leidimas išduotas vieno fizinio asmens G. P. vardu. Esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į tuo metu galiojusias statinių pripažinimą tinkamais naudoti reglamentavusias teisės aktų nuostatas, ginčijamas aktas pagrįstai buvo išduotas G. P. kaip statytojai, kuri įvykdė statytojui nustatytą pareigą turėti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamos akto dalies ir ginčo garažų statytoju pripažinti ieškovą, juolab pats ieškovas tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčo garažų statytojais be jo buvo dar ir kiti asmenys: S. P., S. Ž., K. M., J. B., J. S., tačiau jų ieškinio reikalavimu dėl akto pakeitimo neprašoma pripažinti statytojais. Pažymėtina, jog aktas priimtas G. P. išduoto leidimo statyti ginčo garažus pagrindu, todėl atitinkamai nenuginčijus garažų statybą leidžiančio dokumento, nėra teisinio pagrindo naikinti jo pagrindu priimto akto. Kita vertus, byloje ginčijamas aktas laikytinas individualiu administraciniu aktu, skirtu konkrečiam asmeniui – G. P., jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, priimtas laikantis tuo metu galiojusių statybos užbaigimo procedūrų bei pasirašytas kompetentingo subjekto, kas atitinka tiek ginčijamo akto priėmimo metu, tiek šiuo metu galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas negali būti ginčijamas kaip sandoris, nes jis yra kompetentingo viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas, todėl akto teisėtumas gali būti ginčijamas tik nurodant ir įrodant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje reglamentuotus skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindus. Nagrinėjamojoje byloje ieškovas nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių akto negaliojimo pagrindų. Priešingai, ieškovas tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, jog surašytas ginčo aktas yra teisėtas šios institucijos kompetencijos įgyvendinimo prasme, nurodant, kad institucija patikrino ginčo pastatų statybos leidimo išdavimo faktą, ginčo turto projektinę dokumentaciją bei kitas būtinas prielaidas, todėl akto dalis, susijusi su statybos teisėtumu ir pastatų pripažinimu tinkamais naudoti, nėra ginčijama.

42. Pažymėtina, kad ieškovas tiek ieškinio reikalavimą dėl akto dalyje panaikinimo, tiek reikalavimus dėl nuosavybės teisės liudijimo ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais, tiek ieškovo asmeninių nuosavybės teisių į pastatą pripažinimo reikalavimą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kad tai jis tikrasis statytojas, tėvai nestatė ginčo garažų, jų statybos nefinansavo. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų teismo nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir jas pagrindžiančių duomenų visumos, minėtos ieškovo aplinkybės neįrodytos leistinais įrodymais, jas paneigia oficialūs rašytiniai bylos duomenys. Taip pat teismas pabrėžia, kad neįrodyta, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, juolab ieškovas nenurodė, koksai iš tikrųjų sandoris buvo sudarytas, ieškovo nurodomos aplinkybės dėl tikrųjų statytojų buvo nenuoseklios, teigiant, kad tikrieji statytojai buvo viso šeši asmenys: D. P., S. P., S. Ž., K. M., J. B., J. S., tačiau prašant pripažinti statytoju tik jį vieną – D. P., juolab ginčo garažų perleidimo sandorių ieškovas neginčijo. Atkreiptinas dėmesys, kad notarė tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog G. P. atvyko savo iniciatyva, ji valingai darė veiksmus dėl paveldėjimo, mokėjo notarinius mokesčius, prašė tikslinti duomenis, atvykusi jai teigė, kad pastatai (garažai) yra įgyti gyvenant santuokoje iš bendrų lėšų ir mirusiajam sutuoktiniui nuosavybės teise priklauso ½ dalis šio turto, jai jos prašymu buvo išduotas liudijimas nustatantis sutuoktinio turto dalį, ji sutiko dėl sutuoktinio turto dalies, pasirašė dėl lygių dalių, ginčo dėl dalių dydžio nebuvo, kalbos, kad tėvas ar motina buvo tik popieriniai savininkai nebuvo, priešingu atveju būtų iš karto sakiusi, kad kreiptųsi į teismą. Minėtas notarės nurodytas aplinkybes patvirtina rašytinė bylos medžiaga – paveldėjimo byloje esantys dokumentai, rodantys, kad G. P. teikė prašymą tikslinti duomenis, raštiškai sutiko, kad būtų išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis dokumentas, jį pasirašė, juolab teismo posėdžio metu G. P. pati patvirtino, kad ji prašė išduoti ir nuosavybės teisės liudijimą ir paveldėjimo teisės liudijimą į mirusio vyro turtą, notarei nesakė, kad garažai ne jos, o 2006 m. pasirašius pripažinimo tinkamais naudoti aktą suprato, kad ji tapo šių garažų savininke, garažų pirkimo pardavimo sandoriuose ji dalyvavo, pasirašė, suprato, kad veikia kaip savininkė.

43. Atsižvelgiant į vis tai kas aukščiau išdėstyta, ieškinio reikalavimas dėl ieškovo pripažinimo statytoju iš dalies panaikinant 2006 m. rugsėjo 20 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktą dalyje dėl statytojos G. P. ir iš šio reikalavimo kylantys išvestiniai teisiniai reikalavimai dėl 2019 m. gegužės 22 d. Nuosavybės teisės liudijimo ir 2019 m. liepos 3 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei ieškovo asmeninių nuosavybės teisių į pastatą pripažinimo, yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl ieškinio senaties

44. Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek ir kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turtėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

45. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai.

46. Statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto, kaip baigiamojo statybos metu priimto dokumento, apskundimui taikytinas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys; asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas. Vis dėlto, tiksliai nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turėtų būti atliktas ir tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas.

47. Aktyvus ieškovo, veikiančio pagal įgaliojimus, vaidmuo rodo, kad ieškovas domėjosi ginčo garažų statybomis, pats jose dalyvavo, atliko atitinkamus aktyvius veiksmus. 2003 m. lapkričio 5 d. įgaliojimu ieškovas buvo įgaliotas atlikti G. P. nuosavybės teise priklausančių ginčo pastatų inventorizaciją ir teisinę registraciją, gauti nuosavybės dokumentus ir juos įregistruoti Valstybės Įmonės Registrų centro Kauno filiale, taigi, akivaizdu, kad jau tuo metu ieškovas apie ginčo garažų teisinę registraciją, nuosavybės teisių įregistravimo procesą žinojo, pats pagal minėtą įgaliojimą ir atliko ginčo pastatų teisinę registraciją, ginčo akto pagrindu įregistravo atsakovės G. P. nuosavybės teises į ginčo garažus. Kita vertus, net jei ir ne pats ieškovas atliko minėtus veiksmus pagal įgaliojimą, VĮ Registrų centro duomenys yra vieši, todėl teismo nuomone, vėliausia termino kreiptis į teismą dėl dalies akto panaikinimo eigos pradžia yra 2007 m. lapkričio 15 d., t. y. nuo tada, kai akto pagrindu atsakovės nuosavybės teisės į abu garažus buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, juolab, kaip minėta, atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimus, jog garažo statybomis nuo pat pradžios jis rūpinosi, įvertinus rašytinius bylos duomenis, tame tarpe ieškovui išduotus įgaliojimus susijusius su ginčo garažais, ieškovo veiksmus pagal įgaliojimus, pagrįstai tikėtina, kad ieškovui apie akto turinį buvo žinoma ir gerokai anksčiau.

48. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo tuo pačiu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises. Kitoks aptariamo termino eigos skaičiavimas (asmens nuomone, papildomas vėlesnis sužinojimas apie pažeistas teises) sudarytų prielaidas asmenims piktnaudžiauti teise kreiptis į teismą, būtų aiškiai pažeisti teisinio tikrumo, teisinių santykių stabilumo principai (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose: Nr. AS502-268/2008, Nr. AS143-699- 09, Nr. AS822-169/2010). Nagrinėjamojoje byloje ginčo aktas yra sudarytas net prieš 16 metų, apie kurį kaip teismas aukščiau nustatė ieškovui buvo žinoma vėliausiai nuo jo išviešinimo, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 15 d., tačiau ieškovas į teismą pasikreipė praėjus tik 13 metų dėl šio akto negaliojimo, kas akivaizdu neatitinka jokių sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, tokio akto pripažinimas negaliojančiu pažeistų teisinio stabilumo principą.

49. Taip pat ieškovas yra praleidęs ir bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, dėl 2006 m. rugsėjo 20 d. akto panaikinimo bei CK 5.8 straipsnyje įtvirtintą 1 metų ieškinio senaties terminą ginčyti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, juolab pačio palikimo priėmimo teisėtumo fakto ieškovas neginčija. Kaip nustatyta aukščiau šiame sprendime, po K. P. mirties išduotas 2015 m. spalio 5 d. Liudijimas dėl mirusiojo įpėdinių, nustatant, kad 2015 m. liepos 5 d. mirusiojo K. P. palikimą priėmė pagal įstatymą S. P., D. P., E. D. ir pergyvenusi sutuoktinė G. P.. Taigi, ieškovui nuo 2015 m. spalio 5 d. tapo žinoma apie mirusio tėvo palikimą priėmusius asmenis, tačiau ieškovas net ir praleidęs nurodytą 1 metų ieškinio senaties terminą, 2020 m. balandžio 15 d. pateiktu teismui pirminiu ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, pagal kurį iškelta ir nagrinėjama byla, neginčijo minėto palikimo priėmimo teisėtumo, nenurodė šio termino praleidimo priežasčių, neprašė šio termino atnaujinti.

50. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog klausimą, ar termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios, ekstraordinarios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1473-520/2019). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtinais atvejais (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-24d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

51. Nagrinėjamu atveju ieškovas neprašė atnaujinti aukščiau nurodytų senaties terminų, nenurodė jokių terminų praleidimo priežasčių. Įvertinus aukščiau nurodytą aktyvų ieškovo elgesį, liečiantį ginčo garažų statybą, jų teisinę registraciją, sandorių sudarymą, teismas nenustatė jokių objektyvių, trukdžiusių laiku kreiptis į teismą, aplinkybių. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, atnaujinti praleistus terminus teisinio pagrindo nėra.

52. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, kas reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Atsižvelgiant į tai, kad teisinio pagrindo atnaujinti praleistus ieškinio senaties terminus teismas nenustatė, todėl ieškinio senaties terminų pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.125, 1.126, 1.131 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

53. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

54. CPK 47 straipsnio 2 dalis nustato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

55. Tretysis asmuo E. D. buvo atstovaujama dviejų advokačių, ji pateiktais į bylą duomenimis patyrė viso 4600 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ir 28 Eur už archyvo dokumentų paiešką. Pastebėtina, kad ieškovo, kurį byloje atstovavo vienas advokatas, teisinės pagalbos išlaidos viršija nurodytas dviejų advokačių išlaidas.

56. Teismas, įvertinęs Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8 punkte įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, apimtį, ginčo pobūdį, advokato darbo laiko sąnaudas ruošiant atsiliepimą, rašytinius paaiškinimus, kitus procesinius dokumentus teismui, paklausimus kitoms institucijoms, atstovaujant teismo posėdžiuose, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pačio ieškovo advokato išlaidos yra dar didesnės nei šio trečiojo asmens, sprendžia, kad atmetus ieškinį pilna apimtimi minėtos advokato išlaidos, kaip pagrįstos šių išlaidų buvimą patvirtinančiais įrodymais ir kaip neviršijančios minėtose rekomendacijose nustatytų dydžių, priteistinos iš ieškovo trečiojo asmens naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

57. Įvertinus tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), šios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnis).

58. Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos 2020 m. spalio 14 d. teismo nutartimi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo taikytos 2020 m. spalio 14 d. teismo nutartimi, palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus- panaikinti.

Priteisti iš ieškovo D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 4600 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 180,27 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų 27 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinės teismo Kauno rūmus.