- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-135-238/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis, Danguolė Šiugždinytė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- R. Š.
- Nukentėjusysis
- V. A.
- Civilinis ieškovas
- V. A.
- Advokatai
- Ugnius Čižiūnas, Romas Kersnauskas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL dydžio (t. y. 1 883 Eur) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jam iš R. Š. priteista 6 971,16 Eur turtinės žalos ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1 000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB (duomenys neskelbtini) pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu būdu jas pagrobė, taip padarė nukentėjusiajam V. A. 6 971,16 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau-Skundas) nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas Ugnius Čižiūnas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. Š. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
2.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis priimtas netinkamai (neišsamiai) ištyrus ir įvertinus byloje surinktus duomenis. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi savo paties padarytomis prielaidomis, kurių nepatvirtina bylos duomenys ir kaltinimui palankia linkme interpretavo byloje nustatytas aplinkybes. Be to, teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad R. Š. veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių. Nuosprendis priimtas teismui padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Todėl tai prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai ir nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. Š. parodymus, kad jis tebuvo medienos atliekų pardavimo tarpininkas O. P. prašymu padėjęs jam (O. P.) ieškoti medienos atliekų pirkėjo. Nesutinkant su teismo R. Š. parodymų vertinimu kaip gynybine versija, kurios nepatvirtina kiti bylos duomenys, skunde tvirtinama, kad toks vertinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja bylos duomenims. Anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad medienos atliekas O. P. pasiūlė 2013 m. vasarą, vertino kaip prieštaraujančius liudytojų O. P., A. Z. ir R. A. parodymams, kurie teigė, kad R. Š. apie biokurą Alytaus rajone pradėjo kalbėti gerokai prieš tai, kai A. Z. ir R. A. apžiūrėjo biokurą vietoje, tačiau išanalizavus bylos duomenis matyti, kad ši teismo išvada nėra pagrįsta ir R. Š. duoti parodymai neprieštarauja kitiems bylos duomenims, o sklandžiai juos papildo. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme R. Š. nurodė, jog O. P. biokurui skirtas medienos atliekas jam pirkti pasiūlė 2013 m. vasaros pradžioje. Skunde cituojami V. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad O. P. pradėjo dirbti darbus Alytaus rajone 2013 m. kovą-balandį ir dirbo maždaug iki birželio-liepos, taip pat O. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad V. A. jam davė darbo Alytaus rajone, kur jis dirbo iki 2013 m. liepos mėn. ar pan., taip pat R. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad R. Š. apie Alytaus rajone parduodamas medienos atliekas jam paminėjo 2013 m. vasaros pradžioje, taip pat A. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad gegužės pabaigoje-birželio pradžioje jam paskambino R. A. ir paklausė ar jis nenupirktų apie 1000 kietmetrių kirtimo atliekų, kurios yra Alytaus rajone, ir pabrėžiama, kad iš aptartų duomenų analizės matyti, kad R. Š. parodymai, jog pasiūlymą surasti medienos atliekų pirkėją O. P. jam pateikė būtent 2013 m. vasarą (vasaros pradžioje) ir jis iš karto šį pasiūlymą pateikė (perdavė) R. A., yra teisingi. Nuosprendyje padaryta išvada, kad šiuos R. Š. parodymus paneigia kiti bylos duomenys nėra pagrįsta. Ši teismo padaryta išvada nėra pagrįsta, jau vien todėl, kad jei imti už pagrindą teismo pateiktą išvadą, kad pasiūlymą R. A. įsigyti medienos atliekas R. Š. pateikė gerokai anksčiau, tokiu atveju R. Š. turėjo siūlyti medienos atliekas R. A. dar iki joms būnant sukrautoms į krūvas (bylos duomenimis nustatyta, kad medienos krovimo į krūvas darbai buvo pradėti 2013 m. kovo - balandžio mėn. ir baigti birželio mėn.). Todėl R. Š. negalėjo siūlyti R. A. medienos atliekų, kol jos dar nebuvo sukrautos į krūvas, nes jis negalėjo žinoti kada tos medienos atliekos bus sukrautos į krūvas, kad būtų galima jas paimti. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis sakė R. A., jog biokurą parduoda traktorininkas, t. y. O. P., vertino kaip paneigtus R. A. paaiškinimais, jog suprato, kad R. Š. siūlė pirkti jam priklausantį biokurą, tačiau toks vertinimas neatitinka R. A. 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d. duotų parodymų, iš kurių matyti, kad jis suprato ir žinojo, jog R. Š. nėra medienos atliekų savininkas ir suvokė, kad šios medienos atliekos priklauso ne R. Š., o kitam asmeniui (ar bent jau jiems dviem). Skundo autoriaus manymu, būtent šie R. A. parodymai yra teisingi, kadangi jie užfiksuoti pirmesnėse liudytojo apklausose. Be to, jei R. Š. būtų vienas, t. y. be O. P. pasiūlymo, ketinęs parduoti V. A. priklausančias medienos atliekas, kam tada jam reikėjo R. A. minėti, kad tas šakas parduoda kitas asmuo (kaip nurodė R. A. „asmuo iš Šilutės ar Švedijos“). Atkreipiamas dėmesys ir tai, kad teisme nukentėjusysis V. A. taip pat nurodė, kad R. A. telefoninio pokalbio metu paminėjo traktorininką, turbūt tai buvo O. P., nes kito traktorininko nėra. Taigi, apelianto nuomone, akivaizdu, kad R. A. žinojo apie traktorininką, kuris parduoda medienos atliekas, nes priešingu atveju, nebūtų apie tai minėjęs V. A.. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis nežinojo apie medienos šakų savininką ir neturėjo tyčios pagrobti, vertino kaip nelogiškus, prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms, kad R. Š. žinojo, jog O. P. dirbo V. A. įmonėje traktorininku, tačiau tokie motyvai nepagrįsti. Pabrėžiama, kad R. Š. žinojo, jog O. P. darbdavys V. A. leidžia savo darbininkams dirbti su jo technika (traktoriumi), atliekant darbus kitiems asmenims, ką patvirtina R. Š. 2014 m. sausio 2 d. parodymai. Būtent tokiu pagrindu O. P. ir V. B. dirbo pas R. Š., kai 2012 m. pabaigoje-2013 m. pradžioje traukė medieną iš R. Š. priklausančio miško. Šią aplinkybę teisme patvirtino tiek V. A., tiek O. P.. Todėl akivaizdu, kad R. Š. atvykęs į Alytaus rajoną, kur dirbo O. P., neturėjo realaus pagrindo manyti (suvokti), kad O. P. dirba būtent V. A. sklype ir tvarko V. A. priklausančias medienos atliekas. Iš savo asmeninės patirties R. Š. žinojo, kad O. P. yra samdomas darbuotojas įmonėje, kuri teikia medienos ruošos darbų paslaugas įvairiems klientams ir vyksta dirbti ten, kur yra pasiunčiamas arba pats susiranda darbą. Taigi, skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad R. Š. atvykęs į Alytaus rajoną, kur su traktoriumi dirbo O. P., turėjo suvokti, kad šis dirba V. A. sklype, yra nelogiška ir nepagrįsta. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis nežinojo, jog medienos atliekos yra V. A. turtas ir neturėjo tyčios pagrobti svetimą turtą, nes galvojo, kad O. P. turi teisę realizuoti medienos atliekas už skolą, vertino kaip nelogiškus, paneigtus O. P. parodymais, kad R. Š. tai žinojo, taip pat, jog R. Š. reiškė savo nepasitenkinimą, kad V. A. neleido O. P. grįžti dirbti į R. Š. mišką, dėl ko jo mediena supuvo, tačiau toks vertinimas prieštarauja bylos duomenims. Akcentuojama, kad teismas neįvertino ir nepagrįstai atmetė nuoseklius R. Š. parodymus, jis nepatyrė jokių nuostolių dėl V. A. kaltės ir jam (R. Š.) nebuvo jokio motyvo grobti V. A. turtą, kadangi nors aptariamu atveju V. A. traktoriumi medienos traukimo iš jam (R. Š.) priklausančio miško iš tiesų nebuvo užbaigti, tačiau R. Š. pasamdė kitus darbininkus, kurie užbaigė darbus ir nuostolių nepatyrė, kadangi medieną ištraukė laiku ir ji nesupuvo. Be to, priešingai, nei nurodė teismas, V. A. parodymai teisme, kad kaltinamasis jam niekada nereiškė pretenzijų, patvirtina R. Š. parodymus, o ne O. P.. V. A. nepatvirtino O. P. parodymų, kad R. Š. reiškė pretenzijas dėl nebaigtų darbų jo miške ir dėl to neva supuvusios medienos. Šių O. P. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl O. P. teiginiai, kad nebaigus medienos traukimo darbų R. Š. miške supuvo dalis medienos, yra tik O. P. sugalvota versija, siekiant pačiam išvengti atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nebaigtų darbų galėjo supūti R. Š. mediena. R. Š. parodymai, kad darbams užbaigti jis pasisamdė kitą firmą ir šie visus darbus užbaigė laiku ir jis neturėjo jokių nuostolių yra nepaneigti, ir nėra pagrindo jais netikėti. V. A. patvirtino, kad R. Š. jam niekada nereiškė jokių pretenzijų ir jis nėra skolingas R. Š.. Taigi, akivaizdu, kad R. Š. neturėjo jokio motyvo grobti V. A. turtą. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti O. P. parodymais, kad R. Š. galėjo turėti motyvą pagrobti V. A. priklausančias medienos atliekas. Taip pat, anot apelianto, nors teismas R. Š. parodymus apie tai, kad jis atidavė O. P. 20 000 Lt ir to jokiu būdu neįformino, vertino kaip prieštaraujančius logiškai, tačiau su šia išvada negalima sutikti. Pabrėžiama, kad dalį pinigų R. Š. perdavė O. P. dar negavęs jų iš R. A.. Kaip nurodė R. Š., jis norėjo išsaugoti gerus (draugiškus) santykius su O. P., nes norėjo nupirkti O. P. uošvės mišką. Suvokdamas, kad tai būtų geras sandoris R. Š., norėdamas užsitarnauti O. P. palankumą, 1000 Lt O. P. davė, kad būtų apmokėtas uošvienės miško kirtimo projekto parengimas. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantys O. P. ir R. Š. banko sąskaitų išrašai. Dar 4000 Lt R. Š. perdavė O. P. dar negavęs pinigų iš R. A., bet jau gavęs iš jo patvirtinimą, kad tas medienos atliekas paims. R. Š. šiuos pinigus O. P. davė, nes šis kreipėsi į jį, kad labai reikia pinigų, nes sugedo jo automobilis. Šie pinigai O. P. buvo perduoti Ramygaloje, Panevėžio rajone. Likusią dalį pinigų R. Š. perdavė O. P. jau gavęs juos iš R. A.. Šie pinigai O. P. buvo perduoti kai O. P. dirbo miške, esančiame Šilutės rajone. Pažymima ir tai, kad teisme R. Š. nurodė, kad R. A. iš jo neprašė jokio rašto, kad perduoda pinigus O. P.. Kai jis jau paprašė, tada ir nusiuntė žinutę O. P.. Taigi, skundo autoriaus manymu, teismas nepagrįstai konstatavo jog R. Š. paaiškinimas, jog jis O. P. perdavė 20 000 Lt ir to niekaip neįformino, yra neįtikinamas ir nelogiškas. Teismas padaręs tokią išvadą nebuvo nuoseklus, nes neįvertino, kad R. A. šiuos pinigus R. Š. taip pat perdavė jų niekaip neįforminęs, tačiau šių R. A. parodymų teismas nelaiko neįtikinamais ir nelogiškais, nors R. A. patirtis miško ruošos ir prekybos mediena versle yra ne mažesnė, nei R. Š.. Akivaizdu, kad R. Š. be jokio patvirtinimo (raštelio) gavęs pinigus iš R. A., juos perduodamas O. P., neturėjo pagrindo reikalauti iš O. P., kad šis raštiškai patvirtintų, jog gavo šiuos pinigus. Apklausų metu R. Š. nurodė, kad R. A. paprašė iš jo (R. Š.) patvirtinimo, kad šis gavo pinigus, tik kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuomet R. Š. davė O. P. telefono numerį R. A., o O. P. pasakė, kad šis parašytų raštelį, kad pinigus jis gavo iš R. A. ir nusiuntė jam SMS žinutę su užrašu „R. A.“. Šie R. Š. paaiškinimai yra logiški ir dera su kitais bylos duomenimis, todėl nėra pagrindo laikyti juos neįtikinamais, kaip kad nusprendė pirmosios instancijos teismas. Taip pat, anot apelianto, nors teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys (O. P. ir R. Š. telefoninių skambučių išklotinė) patvirtina O. P. parodymus, jog R. Š. darė jam poveikį ir todėl jis R. Š. nurodymu ir jo duotu numeriu skambino įmonei (duomenys neskelbtini), tačiau tokie teiginiai nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymima, kad, šiuo atveju, teismas neįvertino aplinkybės, jog telefoninių pokalbių išklotinė patvirtina, kad R. Š. ir O. P. bendravimas telefonu buvo abipusis, o situacija, kad asmuo kuriam neva daromas poveikis, pats skambinėtų tam asmeniui, kuris iš jo reikalauja nepagrįstai prisiimti kaltę ar pan., sunkiai įsivaizduojama. Be to, teismas kažkodėl neįvertino ir neatsižvelgė į R. Š. duotus parodymus, kad telefoninių pokalbių su O. P. metu jis nedarė jam jokio poveikio, o tik pasakė O. P., kad R. A. nori, jog jis pasirašytų pinigų gavimo lape ir tik dėl to skambino O. P., o vėliau nusiuntė jam SMS su R. A. vardu ir pavarde. Teismas kažkodėl atmetė R. Š. parodymus, bet vadovavosi O. P. parodymais, kurių taip pat nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad neva A. Z. nurodyta aplinkybė, kad jam skambino vyriškis, kurio telefono numeris 869217444 (O. P. telefono numeris) ir kalbėjo, kad tai jis neva parodė biokurą, taip pat patvirtina O. P. parodymus, kad R. Š. darė jam poveikį ir todėl jis R. Š. nurodymu skambino įmonei (duomenys neskelbtini), tačiau aplinkybė, jog O. P. skambino A. Z. niekaip nepatvirtina tariamo R. Š. poveikio O. P.. Netgi priešingai, jei O. P. niekaip nebuvo susijęs su V. A. medienos atliekų pardavimu, jis nebūtų skambinęs A. Z. ir nenurodinėjęs kaip šiam elgtis ir kokius parodymus reikia duoti. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Z. nurodė, kad jam skambino O. P. ir prašė nurodyti, kad tai jis parodė jiems tas medienos atliekas. Iš byloje esančių telefonų pokalbių išklotinių matyti, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. O. P. du kartus skambino A. Z.. Įvertinus šiuos duomenis kyla klausimas, jei O. P. nebuvo susijęs su minėtų medienos atliekų dingimu, tai kokiu tikslu jis skambinėjo A. Z. ir prašė jo nurodyti visai kitokias aplinkybes, nei buvo iš tikrųjų. Jei asmuo nėra prisidėjęs prie veikos padarymo, jam nėra jokio reikalo skambinti kitiems asmenims ir nurodinėti, kokius jiems reikia duoti parodymus. Skundo autoriaus tvirtinimu, O. P. tai darė, nes pats buvo susijęs su V. A. medienos atliekų pardavimu. Kaip nurodė R. Š., būtent jis (O. P.) pasiūlė jam įsigyti tas medienos atliekas, teigdamas, kad jos jam priklauso už skolą, ir paprašė padėti surasti joms pirkėją. Dėl medienos atliekų vagystės pradėjus ikiteisminį tyrimą, O. P. bandė derinti šį klausimą su A. Z., bet šiam atsisakius, ėmė teigti, kad A. Z. jis skambino R. Š. nurodymu. Tačiau A. Z. parodymai nepatvirtina tokių O. P. parodymų. Taigi, teismas netinkamai įvertino A. Z. ir O. P. parodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad A. Z. parodymai patvirtina O. P. parodymus apie R. Š. jam darytą poveikį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teigiama, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į R. Š. parodymus, laikydamas juos gynybine versija. R. Š. parodymai viso tyrimo metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti ir juos atmesti kaip nepagrįstus. Priimdamas nuosprendį teismas netinkamai įvertino bylos duomenis (įrodymus) ir nuosprendyje nepateikė jokių aiškių motyvų, kodėl R. Š. parodymus laikė nepagrįstais.
2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi O. P., R. A. ir A. Z. parodymais, šiuos asmenis įvardijant kaip liudytojus, tačiau neįvertino kad visiems jiems šioje byloje buvo pareikšti įtarimai ir jų statusas byloje ilgą laiką buvo kaip įtariamųjų. Iš kaltinamojo akto matyti, kad prokurorė taip pat šių asmenų parodymus vertino kaip liudytojų, nors šie asmenys duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu turėjo įtariamųjų statusą ir juos apklausiant jie nebuvo įspėjami apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Teigiama, kad toks šių asmenų parodymų vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikai, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio statusas, yra neutralus, t. y. kaip liudytojas gali būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Šioje byloje liudytojais įvardintų O. P., R. A. ir A. Z. prisidėjimas prie medienos atliekų dingimo yra net ne tikėtinas, o akivaizdus. Jų dalyvavimo forma ir pobūdis šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė, nes pagal LAT praktiką pakanka vien dalyvavimo fakto konstatavimo. Kaip liudytojas apklausiamas asmuo turi būti tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi, o tuo atveju kuomet asmenys duoda parodymus ir apie savo pačių atliktus veiksmus, šie asmenys negali būti laikomi nesuinteresuotais bylos baigtimi liudytojais, nes jie turi interesą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje tiek R. Š., tiek O. P., R. A. bei A. Z. atžvilgiu buvo pradėtas dėl to paties fakto – įtariant juos pagrobus V. A. priklausančias medienos atliekas. Įtarimai byloje buvo pareikšti visiems keturiems paminėtiems asmenims, tačiau ikiteisminis tyrimas O. P., R. A. bei A. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatavus, kad nesurinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių jų kaltę. Nepaisant to, bylos duomenys patvirtina, jog visi šie asmenys yra susiję su V. A. priklausančių medienos atliekų paėmimu. Todėl O. P., R. A. bei A. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, negalima vertinti kaip nesuinteresuotų liudytojų parodymų. Šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi turi interesą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl O. P., R. A. bei A. Z. parodymai negali būti laikomi nešališkais bei patikimais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas priimdamas nuosprendį šios aplinkybės neįvertino ir nesilaikydamas LAT suformuotos teismų praktikos šių asmenų parodymus vertino kaip nešališkų liudytojų parodymus.
2.4. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas bylos duomenų nevertino kaip visumos ir nesugretino tarpusavyje, o selektyviai atrinko tik tuos duomenis, kurie bent iš dalies galėtų pagrįsti R. Š. pareikštą kaltinimą. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad kai kurių asmenų skirtingu metu duoti parodymai yra skirtingi ir prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek kitiems bylos duomenims. Nepaisant to, teismas selektyviai išrinko iš tokių parodymų tik tas detales, kurios bent iš dalies galėtų pagrįsti kaltinimą, kartu ignoruodamas ir nevertindamas bylos duomenų, kurie paneigia R. Š. kaltę. Anot skundo autoriaus, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino R. A. parodymus. Pažymima, kad R. A. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė net 7 kartus. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad R. A. parodymai nuolat keitėsi ir jis paskutinėse apklausose davė visai kitokius parodymus, nei pirminių apklausų metu. Teismas rėmėsi tik tais R. A. parodymais, kurie buvo naudingi kaltinimui pagrįsti, nevertindamas tų jo parodymų, kurie paneigia R. Š. kaltę ar patvirtina R. Š. duotų parodymų teisingumą. Įvertinus aplinkybę, kad ir R. A. buvo pareikštas įtarimas dėl vagystės, akivaizdu, kad jo parodymai keitėsi ta linkme, kad visa kaltė dėl padarytos veikos tektų R. Š., o jis pats išvengtų atsakomybės. Pakartojama, kad 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 12 d. pirmosiose apklausose ikiteisminio tyrimo metu R. A. nurodė, jog jis suvokė, kad medienos atliekos priklauso ne R. Š., o kitam asmeniui (ar bent jau jiems abiem). Vėlesnėse ikiteisminio tyrimo apklausose ir teisme R. A. pakeitė savo poziciją ir teigė, kad jis suprato, jog medienos atliekų savininkas yra R. Š.. Tačiau duomenys, užfiksuoti pirmesniuose R. A. parodymuose tikėtina yra teisingesni, nei vėlesniuose parodymuose, nes po to kai jam buvo pareikšti įtarimai, jis buvo suinteresuotas duoti parodymus, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi R. A. parodymais, kad R. Š. jam (R. A.) turėjo išrašyti kasos pajamų orderį nuo savo įmonės, kuris patvirtintų, kad R. Š. gavo pinigus iš R. A., tačiau šie R. A. parodymai neteisingi, nes R. Š. objektyviai negalėjo išrašyti tokio orderio, kadangi nebuvo galima buhalteriškai pagrįsti tų pinigų įnešimo į R. Š. vadovaujamą UAB (duomenys neskelbtini). Be to, šią aplinkybę R. A. pirmą kartą nurodė tik apklausiamas ketvirtą kartą 2016 m. sausio 14 d. apklausos metu, t. y. nuo tiriamų įvykių ir ikiteisminio tyrimo pradžios praėjus 2,5 metų. Nesutinkant su teismo vertinimu dėl R. A. parodymų, kad jis pranešė R. Š. apie tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo smulkinti šakas, taip pat nuolat informavo R. Š. apie darbų eigą, kaip atitinkančius faktines bylos aplinkybes, nuoseklius ir patvirtintus kitais bylos duomenimis, skunde teigiama, kad toks vertinimas neteisingas ir jo nepatvirtina bylos duomenys. Pakartojama, kad R. A. parodymai keitėsi ne kartą, tačiau R. A. niekada nenurodė, kad jis informavo R. Š. apie tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo medienos atliekų smulkinimo darbus. Priešingai, iš R. A. 2013 m. spalio 21 d., 2015 m. lapkričio 25 d., 2016 m. sausio 14 d., 2016 m. balandžio 5 d. apklausų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad būtent iš R. Š. sužinojo apie tai, kad medienos atliekos jau yra susmulkintos (ką nurodė ir R. Š.). 2017 m. vasario 9 d. duodamas parodymus teisme R. A. dėl šios aplinkybės parodė, kad neprisimena, ar jam buvo žinoma apie (duomenys neskelbtini) atliekamus medienos smulkinimo darbus tų darbų atlikimo metu. Apie tai, kad (duomenys neskelbtini) susmulkino medieną, kiek prisimena, sužinojo iš R. Š.. Apelianto teigimu, iš šių duomenų, akivaizdu, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino R. A. parodymus ir nepagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. Š.. Taip pat, anot skundo autoriaus, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino A. Z. parodymus. Akcentuojama, kad būtent A. Z. vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) savavališkai, be medienos atliekų savininko žinios, pasisavino medienos atliekas, dėl kurių vagystės kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti R. Š., todėl teismui reikėjo itin kruopščiai vertinti A. Z. parodymus, ko teismas nepadarė. Teismas nesulygino A. Z. parodymų su kitais bylos duomenimis, dėl to nenustatė, kad A. Z. parodymai neatitinka kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl negali būti laikomi teisingais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis R. Š.. Nesutinkant su teismo vertinimu dėl A. Z. parodymų kaip patvirtinančių, kad apie siūlomas parduoti medienos atliekas jis sužinojo iš R. A., jie kartu važiavo į Alytaus rajoną jų apžiūrėti, dėl atliekų sandėliavimo vietos R. A. tikslinosi telefonu susisiekęs su kitu asmeniu, A. Z. galvojo, kad R. A. yra medienos atliekų savininkas, todėl jam nekilo įtarimas, kad atliekos parduodamos neteisėtai, skunde teigiama, kad toks vertinimas padarytas, neatsižvelgus į tai, kad šie A. Z. parodymai nesutampa su R. A. duotais parodymais, kad jis dalyvavo tik kaip tarpininkas, ką nustatė ir apylinkės teismas. Sugretinus šias teismo nustatytas aplinkybes matyti, kad jos prieštarauja viena kitai ir realybėje abi objektyviai negalėjo egzistuoti. Jei tikėti A. Z. parodymais, kad jis suvokė R. A. kaip medienos atliekų savininką, tai R. A. elgėsi ne kaip pardavimo tarpininkas, o kaip medienos atliekų savininkas, t. y. nepasakė A. Z., kad parduodamos medienos atliekos priklauso ne jam, o kitam savininkui. Jei vis tik tikėti R. A. parodymais, kad jis buvo tik tarpininkas ir tą aiškiai deklaravo A. Z., tai A. Z. neturėjo pagrindo manyti, kad R. A. yra tų medienos atliekų savininkas ir be tikrojo medienos atliekų savininko leidimo neturėjo teisės paimti tų medienos atliekų. Akivaizdu, kad kažkurio iš šių dviejų asmenų parodymai yra neteisingi, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino ir priimant nuosprendį rėmėsi akivaizdžiai prieštaringais A. Z. ir R. A. parodymais. Taip pat, anot skundo autoriaus, teismas netinkamai įvertino rašytinius bylos įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad medienos atliekų pirkimas buvo įformintas pirkimo-pardavimo sutartimi. Nesutinkant su teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. Medienos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 27-08-13 ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos išlaidų orderio vertinimu kaip patikimų įrodymų, nors sutartis ir ūkinės operacijos įformintos vėliau, nei faktiškai vyko darbai, skunde atkreipiamas dėmesys, kad pats teismas nurodė, jog nevertina minėtų dokumentų teisėtumo. Tokiu būdu teismas pripažino, kad apkaltinamąjį nuosprendį grindė neištirtu ir neįvertintu įrodymu – medienos pirkimo pardavimo sutartimi. Be to, teismas neatsižvelgė, kad A. Z. 2013 m. rugpjūčio 27 d. Medienos pirkimo-pardavimo sutartį pateikė tik 2013 m. spalio 25 d., t. y. po beveik 2 mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ši sutartis sudaryta 2013 m. rugpjūčio 27 d., o bylos duomenimis nustatyta, kad medienos atliekos iš V. A. sklypo buvo paimtos 2013 m. liepos 31 d.–2013 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu. Tai yra ši sutartis surašyta praėjus mažiausiai trims savaitėms nuo medienos atliekų paėmimo. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2013 m. rugpjūčio 19 d., todėl akivaizdu, kad ši medienos pirkimo-pardavimo sutartis buvo surašyta, kai UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui A. Z. tapo žinoma, kad dėl medienos atliekų paėmimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir tokiu būdu siekiant kaip nors pateisinti savavališką medienos atliekų pasisavinimą. Šią aplinkybę 2013 m. spalio 21 d. ir 2016 m. sausio 14 d. apklausų metu patvirtino ir R. A., kuris nurodė, kad minėtą medienos pirkimo-pardavimo sutartį surašė A. Z., kai sužinojo, kad tuo reikalu domisi policija. Pabrėžiama ir tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartis neturi tokiam dokumentui privalomų rekvizitų, kadangi joje nėra medienos pardavėju įvardinto R. A. parašo. Apelianto tvirtinimu, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma dokumentu, pagrindžiančiu UAB (duomenys neskelbtini) veiksmų teisėtumą įgyjant V. A. priklausančias medienos atliekas. Šis rašytinis įrodymas net negali būti laikomas medienos įgijimą patvirtinančia pirkimo-pardavimo sutartimi, nes joje nurodytas ne tikrasis medienos atliekų savininkas (pardavėjas) ir nėra vienos iš šalių (pardavėjo) parašo. Tokia sutartis galėtų būti vertinama tik kaip ruošinys, kuriuo buvo bandyta (siekiama) kaip nors pateisinti neteisėtą svetimo turto pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartį laikė tinkama pagrįsti UAB (duomenys neskelbtini) veiksmų teisėtumą įgyjant V. A. priklausančias medienos atliekas. Todėl laikytina, kad teismas netinkamai įvertino šį įrodymą, bei nepagrįstai juo rėmėsi spręsdamas dėl R. Š. kaltės. Nesutinkant su teismo vertinimu dėl O. P. banko sąskaitos išrašo, skunde atkreipiamas dėmesys, kad neįvertinta, jog O. P. nepateikė jokių aiškių argumentų, kuriais galima būtų pagrįsti 2013 m. rugsėjo 16 d. atliktą 2200 Lt įnešimą į jo banko sąskaitą. Pagal R. Š. parodymus būtent panašiu metu (kelios dienos prieš tai) jis ir perdavė O. P. paskutinę pinigų sumą, kurią buvo gavęs iš R. A.. Tuo tarpu O. P. nepateikė teismui jokių patikimų argumentų, iš kur pas jį atsirado ši pinigų suma. Iš O. P. banko sąskaitos išrašo matyti, kad O. P. tuo metu turėjo pasiėmęs dvi paskolas iš UAB „4FINANCE“, be to bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu jis turėjo ir kitų išlaidų, todėl, skundo autoriaus manymu, O. P. objektyviai negalėjo turėti tos pinigų sumos, kurią į savo banko sąskaitą įnešė 2013 m. rugsėjo 16 d. Šios piniginės lėšos buvo dalis pinigų, kuriuos O. P. perdavė R. Š., gavęs juos iš R. A., kaip atlygį už biokurui susmulkintas medienos atliekas, todėl teismas nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės. Nurodoma ir tai, kad teismas, vertindamas vieni kitiems prieštaraujančius O. P. ir R. Š. parodymus, nepagrįstai rėmėsi O. P. parodymais ir be pagrindo atmetė R. Š. parodymus, kadangi O. P. parodymus laikė pagrįstais ir patikimais be jokių aiškių argumentų. Tokiu būdu, be aiškių motyvų, teismas laikė vienus bylos duomenis svarbesniais nei kitus, nors tam nėra jokių objektyvių priežasčių. Pabrėžiama, kad R. Š. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs bei logiški, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl teismui nebuvo pagrindo juos atmesti. Kita vertus, apelianto teigimu, teismas nevertino bylos duomenų, kurie patvirtina, kad O. P. turėjo motyvą padaryti tą nusikalstamą veiką, kurios padarymu apkaltintas R. Š.. Skunde pakartojama, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog R. Š. galėjo turėti motyvą užvaldyti V. A. priklausančias medienos atliekas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tokį motyvą turėjo O. P.. 2013 m. lapkričio 5 d. O. P. apklausa patvirtina, kad V. A. įmonėse su O. P. už jo atliktą darbą nebuvo tinkamai atsiskaityta, taip pat, jog 2013 m. kovo mėnesį V. A. pareiškė O. P., kad O. P. jam yra skolingas 21 000 Lt, ir nors O. P. nesijautė skolingas V. A., nenorėdamas turėti nesutarimų su darbdaviu, O. P. paprašė V. A. „atidirbti skolą“ ir V. A. davė jam darbo, t. y. pasiuntė jį dirbti į Alytaus rajoną, kur jis traukė ir į krūvas sandėliavo medienos atliekas, dėl kurių dingimo ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje. Pažymima, kad O. P. nuosekliai patvirtino, kad niekada nesiskolino jokių piniginių lėšų nei iš V. A., nei iš jo valdomų įmonių. Taigi, akivaizdu, kad O. P. vienintelis turėjo motyvą pasisavinti V. A. priklausančias medienos atliekas, nes tokiu būdu jis galėjo siekti išvengti tariamos skolos V. A. grąžinimo. O. P. pripažino, kad šios skolos V. A. jis niekada nelaikė realia ir pagrįsta. Pabrėžiama ir tai, kad tik O. P. turėjo realias galimybes realizuoti šias medienos atliekas pagrįstai tikėdamasis išvengti atsakomybės už tai, nes tik jis vienas tiksliai žinojo, kiek yra medienos atliekų, o kiti asmenys, taip pat ir šios medienos savininkas V. A., to nežinojo. Taigi, O. P. turėjo realų pagrindą manyti, kad jam pasisavinus dalį medienos atliekų, niekas negalės reikšti jokių pretenzijų dėl jų dingimo, o jis pardavęs šias medienos atliekas (dalį jų) gaus pinigus, kurių iš jo kaip skolos reikalavo V. A., ir tokiu būdu išvengs tariamos skolos grąžinimo. Skundo autoriaus tvirtinimu, paminėtos aplinkybės parodo, kad R. Š. neturėjo motyvo padaryti veiką, dėl kurios yra nuteistas. Teismas neįvertino šių byloje nustatytų aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad jos patvirtina R. Š. duotų parodymų, kad pirkti medienos atliekas jam pasiūlė O. P. ir jis (R. Š.) tik padėjo O. P. ieškoti medienos atliekų pirkėjo, teisingumą. Taigi, R. Š. neturėjo pagrindo manyti, kad O. P. medienos atliekas parduoda neteisėtai, t. y. neturėdamas jų savininko leidimo, todėl jo veikos negalima laikyti nusikalstama.
2.5. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kad R. Š. padarytoje veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, t. y., kad R. Š. veiksmai neatitinka BK 178 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Cituojama BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 4 dalis, BPK 1 straipsnis ir akcentuojama, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Tik asmens veikoje nustačius pagrindinius nusikalstamos veikos sudėties požymius, galima konstatuoti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Cituojama BK 178 straipsnio 1 dalis ir teigiama, jog teismas, spręsdamas dėl R. Š. kaltės, neįvertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis neatliko veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis neužvaldė V. A. priklausančių medienos atliekų. Iš bylos duomenų matyti, kad V. A. priklausančias medienos atliekas susmulkino ir išsivežė UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad R. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) direktorius A. Z. nebuvo pažįstami ir dėl šių medienos atliekų pardavimo (paėmimo) niekada nėra bendravę. Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tai patvirtino R. Š. ir A. Z.. R. Š. ir A. Z. telefonų skambučių išklotinės taip pat patvirtina, kad R. Š. telefonu niekada nebendravo su A. Z.. Iš bylos duomenų matyti, kad gavęs pasiūlymą iš O. P., R. Š. tik pasiūlė šias medienos atliekas pirkti R. A., o šis savo ruožtu jas pasiūlė pirkti A. Z.. R. Š. nedalyvavo UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams atliekant medienos atliekų smulkinimo ir transportavimo darbus. Byloje nėra patikimų duomenų, kad R. Š. apskritai buvo žinoma, jog šias medienos atliekas paims UAB (duomenys neskelbtini) bei apie šių darbų atlikimo laiką. Taigi, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad R. Š. nebuvo užvaldęs V. A. priklausančių medienos atliekų. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai šias medienos atliekas susmulkino ir išsivežė, gavę šios bendrovės direktoriaus A. Z. žodinį nurodymą. Tą patvirtino ir liudytojas K. S., UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas organizavęs medienos atliekų smulkinimo ir transportavimo darbus. Kritikuojant apylinkės teismo išvadą, jog nustatyta, kad R. Š. padarė vagystę pasitelkęs asmenis, kurie dėl šios veikos nėra kalti, skunde teigiama, jog ši išvada neteisėta ir nepagrįsta. Pažymima, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl R. A. ir A. Z. kaltės (jie kalti ar ne), nes šis klausimas teisme nebuvo nagrinėjamas. Prokuroras nutraukdamas ikiteisminį tyrimą dalies asmenų (įtariamųjų) atžvilgiu nesprendžia tų asmenų kaltės klausimo, nes spręsti dėl asmens kaltumo (nekaltumo) yra išimtinė teismo teisė. Tai, kad prokuroro nutarimu R. A. ir A. Z. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai jų kaltę patvirtinančių įrodymų, jokiu būdu nepatvirtina jų nekaltumo ir automatiškai nedaro R. Š. kaltu dėl V. A. priklausančių medienos atliekų vagystės. Pakartojama, kad R. A. ir A. Z. parodymai dėl bylai reikšmingų aplinkybių yra prieštaringi, tačiau teismas vietoj to, kad grąžintų bylą prokurorui šiems trūkumams pašalinti, nuosprendyje nepagrįstai sprendė, kad R. Š. yra nusikalstamos veikos vykdytojas ir yra kaltas dėl V. A. priklausančių medienos atliekų pasisavinimo (vagystės). Pabrėžiama ir tai, kad R. Š. gynėjas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teikė prašymą grąžinti bylą prokurorui, siekiant pašalinti kliūtis trukdančias bylą nagrinėti teisme, tačiau šis gynėjo prašymas nebuvo patenkintas.
2.6. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kad R. Š. padarytoje veikoje taip pat nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Tvirtinama, kad byloje nėra surinkta patikimų duomenų, kad R. Š. turėjo tyčią neatlygintinai užvaldyti V. A. priklausančias medienos atliekas. R. Š. nurodė, kad medienos atliekas pirkti jam pasiūlė O. P., kurio prašymu jis ieškojo, kam galima būtų parduoti šias medienos atliekas, ir vykdydamas šį prašymą medienos atliekas pasiūlė pirkti R. A.. Iš bylos duomenų matyti, kad gavęs O. P. pasiūlymą pirkti medienos atliekas, ir vėliau siūlydamas jas įsigyti R. A., R. Š. nežinojo (nesuvokė ir negalėjo suvokti), kad tos medienos atliekos priklauso ne O. P., nes praktika, kai už darbą su darbininkais atsiskaitoma realizuojant dalį medienos, yra įprasta vykdant tokio pobūdžio darbus. O. P. patikino R. Š., kad jo siūlomos medienos atliekos priklauso jam kaip atlygis už darbą ir prašė paieškoti, kas galėtų nupirkti šias medienos atliekas. Toks O. P. prašymas R. Š. negalėjo pasirodyti įtartinas, nes O. P. kreipėsi į R. Š., žinodamas, kad šis užsiima medienos ir miško prekyba bei pažįsta nemažai asmenų, kurie užsiima panašiu verslu. Be to, R. Š. ir O. P. siejo ir bendri verslo interesai, nes R. Š. tarėsi su O. P., kad R. Š. padės sutvarkyti reikiamus dokumentus O. P. uošvei R. A. L. priklausančio miško kirtimo projektui parengti ir vėliau tarpininkaus kertant šį mišką ir parduodant medieną. Būtent siekdamas užtvirtinti gerus tarpusavio santykius ir taip pelnyti O. P. palankumą (tikintis, kad tai lems būsimą R. A. L. priklausančio miško kirtimo darbų ir medienos pardavimo sandorį) R. Š. ėmėsi ieškoti, kas galėtų nupirkti O. P. pasiūlytas medienos atliekas ir tuo tikslu jas pasiūlė R. A.. R. Š., siūlydamas medienos atliekas R. A. neįtarė, kad O. P. jas pardavinėja neturėdamas teisėto jų savininko leidimo. Šios R. Š. apklausų metu nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos kitais bylos duomenimis, todėl teismas neturėjo pagrindo laikyti jas neįrodytomis ir atmesti kaip gynybinę kaltinamojo versiją. Be to, pažymima, kad atmesdamas R. Š. parodymus teismas net nesiėmė veiksmų patikrinti R. Š. nurodytas aplinkybes. Teismas atmetė R. Š. gynėjo prašymą įpareigoti nukentėjusįjį V. A. pateikti dokumentus, patvirtinančius O. P. įsiskolinimą jam ir/ar jo įmonėms. Šie dokumentai galėjo pasitarnauti vertinant, ar O. P. galėjo turėti motyvą (suinteresuotumą) parduoti dalį V. A. priklausančių medienos atliekų. Teismas nepagrįstai atmetė R. Š. parodymus, kaip nepagrįstus ir rėmėsi O. P. duotais parodymais, nors O. P. parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Taigi, R. Š. parodymais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. neturėjo tyčios užvaldyti V. A. priklausančių medienos atliekų ir siūlydamas jas įsigyti R. A. nesuvokė, kad O. P. jas pardavinėja neturėdamas teisėto jų savininko leidimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. Š. veikoje nėra kaltės ir R. Š. veiksmai turėtų būti įvertinti kaip kazusas, t. y. veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo (nusikaltimo) požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Pabrėžiama ir tai, kad nuosprendžiu R. Š. nuteistas už visų V. A. sklype buvusių medienos atliekų vagystę, nepaisant, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. Š. siūlydamas R. A. pirkti medienos atliekas pasakė jam, kad parduodama tik dalis (ne visos) medienos atliekų ir tiksliai nurodė, kurias krūvas medienos atliekų O. P. buvo nurodęs kaip parduodamas. Teismas spręsdamas dėl R. Š. kaltės neįvertino, kad bylos duomenys patvirtina, jog R. Š. tikrai negalėjo turėti tyčios (siekio) parduoti visas V. A. sklype buvusias medienos atliekas, nes R. A. aiškiai nurodė, kad parduodamos ne visos tame sklype esančios medienos atliekų krūvos. Iš A. Z. ir R. A. parodymų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) pasiėmė net ir tas krūvas medienos atliekų, kurias R. Š. buvo nurodęs, kad jų negalima liesti, nes jos priklauso kitam asmeniui. Ir nors R. A. parodymai iš dalies nesutampa su R. Š. duotais parodymais, kad kaip galimos smulkinti buvo nurodytos tik tos krūvos, kurios buvo prie fermų, vis tik net ir ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad R. Š. buvo aiškiai įvardinęs, kad parduodamos ne visos į krūvas sukrautos medienos atliekos. UAB (duomenys neskelbtini) susmulkino ir išsivežė visas ten buvusias medienos atliekas, t. y. savavališkai pasisavino net ir tas medienos atliekas, kurias R. Š. buvo nurodęs R. A. kaip negalimas liesti, nes jos priklauso kitiems savininkams. Todėl, anot skundo autoriaus, akivaizdu, kad tą dalį medienos atliekų UAB (duomenys neskelbtini) pasisavino savavališkai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, ar R. A. perdavė informaciją A. Z., kad parduodamos ne visos medienos atliekų krūvos, o tik dalis jų. Šių asmenų parodymai dėl šios aplinkybės yra kardinaliai prieštaringi. Byloje taip ir liko nenustatyta, kas iš šių dviejų asmenų kaltas, kad UAB (duomenys neskelbtini) pasisavino net ir tas medienos atliekas, kurios R. Š. buvo nurodytos kaip neparduodamos. Tačiau teismas nevertino šios aplinkybės nuosprendyje nepagrįstai konstatuodamas, kad ikiteisminis tyrimas R. A. ir A. Z. atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl nėra pagrindo spręsti jų kaltės klausimo ir dėl visų medienos atliekų vagystės kaltu pripažino R. Š., nors bylos duomenys patvirtina, kad R. Š. neturėjo tyčios neteisėtai užvaldyti V. A. turto ir jo veikoje nėra kaltės. Tokiu būdu teismui pripažinus R. Š. kaltu dėl V. A. priklausančių medienos atliekų vagystės, R. Š. yra nepagrįstai apkaltintas dėl veikos, kurios realiai nepadarė. Cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BK 2 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnio 1 punktas, taip pat remiamasi LAT praktika, kurioje pasisakyta, kad nesant asmens veikoje bent vieno iš objektyvių ir subjektyvių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė, ir atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes, teigiama, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir R. Š. veiksmus nepagrįstai įvertino kaip atitinkančius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
2.7. Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, skunde konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. Š. kaltės, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi neišsamiai ištirtais ir nepatikrintais įrodymais, nesilaikė baudžiamojoje teisėje privalomai taikomo principo (reikalavimo) visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, todėl nuosprendis neatitinka LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo, 2009 m. spalio 20 d. plenarinės sesijos nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, nuostatų, keliamų nuosprendžio turiniui. Surinktus įrodymus teismas įvertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir LAT praktika, kad vidinis teisėjo įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad vidinis teisėjo įsitikinimas nėra pagrįstas objektyviu visų aplinkybių ištyrimu, nuosprendis neatitinka įstatymo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Aukščiau paminėti teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai bei nukrypimas nuo LAT praktikos turėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes netinkamai įvertintų bylos duomenų pagrindu R. Š. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neįvertino, kad R. Š. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties privalomųjų požymių.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino R. Š. kaltu padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų.
8. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą.
9. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. A. neteko savo turto – medienos atliekų, kurios buvo sudėtos į krūvas jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi turtas buvo pagrobtas. V. A. pareiškimu policijai ir jo parodymais nustatyta, kad medienos atliekos užvaldytos neteisėtai, t. y. be nukentėjusiojo, turto savininko, sutikimo ir neatlygintinai. Viso proceso metu nuteistasis R. Š. savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo neigė ir nurodė, kad nepagrobė svetimų medienos atliekų, o buvo tik tarpininkas jas parduodant, t. y. pažįstamo O. P. prašymu jis surado pirkėją – R. A., o vėliau, gavęs iš jo pinigus už parduotas medienos atliekas – 20 000 litų, atidavė juos O. P..
10. Liudytojas O. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad po įvykio (kuris nagrinėjamas šioje baudžiamojoje byloje) jam paskambino R. Š. ir pradėjo aiškinti, kad yra kažkokios bėdos dėl dingusių šakų, siūlė jam prisiimti kaltę, žadėjo pasamdyti jam pačius geriausius advokatus. R. Š. jam skambino ne vieną kartą, vis sakydavo, kad jis prisiimtų kaltę, nueitų pas V. A. ir prisipažintų, kad tai jo darbas, prašytų, kad šis atsiimtų pareiškimą, nes jis jam atlygintų žalą. Jis išsigando, pagalvojo, kad R. Š. nori jį „pakišti“, kad jis apsiimtų jo kaltę. Vėliau R. Š. telefonu paprašė, kad jis paskambintų UAB (duomenys neskelbtini) ir pasakytų, kad neva jis jiems viską aprodęs ir su jais taręsis, pasakė telefono numerį. Jis paskambino nurodytu numeriu ir paklausė, kas čia vyksta, kodėl jį norima kažkur įvelti. Atsiliepęs asmuo pasakė, kad jis irgi nieko nežino, nėra jo matęs ir girdėjęs, ir tai patvirtins. Po to jam paskambino R. Š. ir pasakė, kad jis parašytų raštelį, jog gavo 21 000 Lt iš R. A.. Jis tokio asmens nepažinojo ir atsakė, kad neprisimins pavardės, tada R. Š. atsiuntė jam to asmens vardą ir pavardę SMS žinute. Jis kategoriškai paneigė gavęs iš R. Š. 21 000 Lt už V. A. medienos atliekas. Jo teigimu, R. Š. žinojo V. A. priklausančių miškų buvimo vietas, nes R. Š. jam (O. P.) buvo sakęs, kad V. A. nusiuntė R. Š. savo miškų kadastrinius numerius. Taip pat nurodė, kad turi skolą V. A., t. y. prieš atsiskaitydamas iš darbo V. A. įmonėje jis pasirašė vekselį, kad yra skolingas jam virš 18 tūkst. litų, ši skola susidarė todėl, kad kai jis dirbdavo po visą Lietuvą, tai V. A. pervesdavo jam į sąskaitą „dienpinigius“, tai buvo pinigai kurui, detalėms pirkti, o šioms išlaidoms pateisinti jis privalėdavo pateikti sąskaitas faktūras, tačiau daliai jam pervestos sumos jis pateisinančių dokumentų neišsaugojo ir nepateikė, todėl V. A. ir užskaitė tai kaip jo skolą.
11. Pažymėtina, kad akistatos su R. Š. metu liudytojas O. P. patvirtino aplinkybes apie tai, kad jis sakė R. Š., jog traukia V. A. šakas. Taip pat paneigė R. Š. parodymus apie tai, kad gavo iš jo 20000 litų už sumaltą biokurą (t. 2, b. l. 7-8). Todėl pagrįsta teismo išvada, kad R. Š. žinojo kam priklausė medienos atliekos, o būtent V. A., gi O. P. buvo tik traktorininkas, kuris jas tvarkė, bet nebuvo turto savininkas ir negalėjo R. Š. siūlyti medienos atliekas pirkti. Kolegija konstatuoja, kad O. P. parodymai nebuvo vienintelis įrodymas byloje, patvirtinantis R. Š. kaltumą. Teismo nuosprendyje visi įrodymai nuosekliai išdėstyti, aptarti, įvertinti, padarytos motyvuotos išvados. Teismas pagrįstai ir teisingai įvertino kitų liudytojų parodymus, kurie neprieštarauja tarpusavyje ir atitinka kitus bylos duomenis.
12. Liudytojas R. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis pažįsta R. Š., nes abu yra tos pačios srities profesionalai, užsiima miško ruoša. Kartą R. Š. pasakė, kad jis nori parduoti medienos atliekas biokurui, kurios yra Alytaus rajone, ir klausė, ar jis žino kam būtų galima jas pasiūlyti. Iš R. Š. pasakojimo apie tą medieną, jos kiekį ir sandėliavimo vietą jis suprato, kad tai R. Š. priklauso medienos atliekos. Jis buvo įsitikinęs, kad toks žmogus kaip R. Š., turintis patirtį šiame versle, negali siūlyti parduoti svetimą turtą. Apie R. Š. siūlomas biokurui tinkamas atliekas jis pasakė pažįstamam A. Z., kuris vadovavo UAB (duomenys neskelbtini), ši įmonė supirkdavo medienos atliekas, su savo technika jas susmulkindavo ir veždavo parduoti į katilines. A. Z. susidomėjo pasiūlymu, todėl jie kartu nuvažiavo į Alytaus rajoną apžiūrėti biokuro. Kelią telefonu jiems nurodė R. Š., kuris dar paaiškino, kad parduodamos tos atliekos, kurios sudėtos į krūvas prie fermų. Kai nuvažiavo į vietą ir pamatė biokurą, A. Z. sutiko jį nupirkti. Prasidėjus medienos atliekų smulkinimo darbams, jis telefonu informavo apie tai R. Š.. Kai darbai buvo baigti, A. Z. per du kartus išmokėjo jam pinigus, kuriuos jis perdavė R. Š.. Pastarasis anksčiau buvo sakęs, kad kai gaus visus pinigus už medienos atliekas, tai išrašys kasos pajamų orderį, tačiau to nepadarė. Vėliau, jau kai vyko policijos tyrimas, jis paskambino tikrajam medienos atliekų savininkui ir pasakė, kad jam reikia aiškintis su R. Š..
13. Liudytojas A. Z. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad vadovauja UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. Pažinojo R. A., juos siejo verslo reikalai. Ne vieną kartą UAB (duomenys neskelbtini) pirko iš R. A. medieną ir jokių problemų nekildavo. 2013 m. vasarą UAB (duomenys neskelbtini) nupirko iš R. A. žaliavą biokurui. Tai buvo kirtimo atliekos, jas vietoje su technika susmulkino ir išvežė. R. A. sumokėjo pinigus už žaliavą biokurui per kelis kartus, R. A. pasirašė 2013 m. rugpjūčio 27 d. kasos išlaidų orderyje, kad pinigus gavo. Pas R. A. neprašė nuosavybės teisę į parduodamas atliekas patvirtinančių dokumentų, nes jie buvo pažįstami apie 10 metų, bendradarbiavo miško ruošos versle, todėl visiškai juo pasitikėjo. R. A. gal pusę metų siūlė jam pirkti tas atliekas, kol kartą jis sutiko jas apžiūrėti ir nuvažiavo į vietą. Kelią parodė R. A.. Vienu metu jis kažkam skambino ir tikslinosi dėl šakų krūvų vietos. Jis buvo tikras, kad R. A. parduoda jam priklausančias medienos atliekas, kurias iš kažko nusipirko ir jas perparduoda. Prisimena, kad matė sukrautas kelias medienos atliekų krūvas, jos buvo skirtingo dydžio. Smulkinimo darbai vyko apie savaitę laiko, R. A. tuo metu jam kelis kartus skambino ir domėjosi darbų eiga. Po to, kai darbai buvo baigti ir tapo aiškus biokuro kiekis, jis parengė sutartį, kuria įformino biokuro pirkimą iš R. A., kurio prašymu davė jam dar vieną tokios sutarties egzempliorių, kuri buvo neužpildyta, t. y. be sutarties šalių pavardžių.
14. Liudytojas K. S., UAB (duomenys neskelbtini) vadybininkas, pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad vykdant UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. Z. nurodymus, šios įmonės darbuotojai Alytaus rajone susmulkino ir išvežė medienos atliekas, kurias pardavė UAB (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu K. S. parodymai buvo patikrinti vietoje ir jis parodė vietas (duomenys neskelbtini), iš kur vežė medienos atliekas, kas atitinka nukentėjusiojo V. A. parodymus, taip pat įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotus duomenis apie vagystės vietą.
15. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir patvirtinantys vieni kitus, esminių skirtumų dėl pagrindinių bylos faktinių aplinkybių juose nenustatyta, o parodymuose esantys neatitikimai nelaikytini tokiais, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojų parodymų patikimumu nagrinėjamo įvykio kontekste. Liudytojų parodymų tarpusavio neatitikimai dėl medienos atliekų krūvų buvimo vietų ir jų skaičiaus, taip pat kas, jų teigimu, buvo medienos atliekų savininkas, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais apie tai, kad V. A. priklausančios medienos, buvusios (duomenys neskelbtini), pagrobimą ir pardavimą organizavo būtent R. Š..
16. Aukštesniojo teismo nuomone taip pat nėra pagrindo manyti, kad liudytojų O. P., R. A. ir A. Z. parodymai yra nepatikimi dėl to, kad jie tame pačiame ikiteisminiame tyrime buvo įtariamieji, tačiau vėliau jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes remtis asmenų, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamieji, tačiau jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymais.
17. BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. Š. kaltės, be liudytojų parodymų, pagrįstai vadovavosi ir nukentėjusiojo V. A. parodymais dėl nuteistojo motyvo padaryti vagystę (pretenzijų turėjimas dėl sugadintos medienos), įeinančių ir išeinančių A. Z., R. A., R. Š. ir O. P. mobiliojo ryšio telefonų skambučių išklotinėmis, kuriomis spręstas jų tarpusavio bendravimo intensyvumo klausimas, taip pat R. Š. siųsta SMS žinute O. P., pasak kurio, vykstant ikiteisminiam tyrimui, R. Š. prašė jo nurodyti, kad jis gavo pinigus iš R. A.. Be to, pirmosios instancijos teismas išanalizavo R. Š. parodymus, kad jis prašė R. A. padėti surasti biokuro pirkėją, taip pat sakė R. A., kad biokurą parduoda O. P., kad gautus pinigus iš R. A. už medienos atliekų pardavimą perdavė O. P., nežinojo, kad medienos atliekos priklauso V. A., ir neturėjo tyčios pagrobti svetimą turtą. Teismas palygino šiuos R. Š. parodymus su kitais bylos įrodymais ir pateikė argumentus kodėl, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, jais nesivadovauja. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir ištyręs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad R. Š. neteisėtai, neturėdamas medienos atliekų savininko sutikimo, savo nuožiūra disponuodamas svetimu turtu kaip savu, pardavė medienos atliekas kitam asmeniui, pardavimui pasitelkęs R. A., kuris surado pirkėją – UAB (duomenys neskelbtini), taigi R. Š. padarė vagystę pasitelkęs asmenis, kurie dėl šios veikos nėra kalti, todėl laikytina, kad jis yra vagystės vykdytojas.
18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 322 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.
19. Byloje neginčytinai nustačius, kad būtent R. Š. 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., be V. A. žinios UAB (duomenys neskelbtini) pardavė (duomenys neskelbtini) buvusius ir V. A. priklausančius 602 kietmetrius medienos atliekų, kurių vieno kietmetrio vertė 11,58 Eur, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajam V. A. priklausantį 6 971,16 Eur vertės turtą, todėl jo veika pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.
20. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai R. Š. skyrė bausmę – baudą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos vidurkiui. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
21. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. Š. pritaikytas tinkamai, jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Ugniaus Čižiūno apeliacinį skundą atmesti.