Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas R. Petrauskas Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00227-2010-7

2013 m. vasario 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-12-14 nuosprendžio, kuriuo P. J. pripažintas kaltu padarius neatsargų nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 1 d., ir nuteistas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Civiliniams ieškovams O. S. ir P. J. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. B., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. J. nuteistas už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2010-07-25 apie 11.44 val. kelio Švenčionys-Adutiškis 25 kilometre, Švenčionių rajone, būdamas transporto priemonės vairuotojas ir vairuodamas jam priklausantį automobilį „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) važiuodamas link Adutiškio miestelio pusės, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 p. reikalavimus – pasirinkdamas greitį neatsižvelgė į važiavimo ir kelio sąlygas, o būtent asfaltuotos važiuojamosios kelio dangos plotį, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 125 p. reikalavimus – nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, Kelių eismo taisyklių 132 p. reikalavimus – nesilaikė saugaus atstumo ir nepaliko tokio tarpo iš šono, kad prasilenktų su priešpriešiais atvažiuojančiu automobiliu, dėl ko važiuodamas apie 86 km/h greičiu dalinai kelio Švenčionys-Adutiškis važiuojamosios dalies kaire puse ir būdamas apie 26 m atstumu nuo vietos, kurioje įvyko susidūrimas, sureagavo eismo saugumo grėsmei ir nusuko automobilį link kelio dešiniojo krašto ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu R. B. vairuojamu automobiliu „Subaru Legacy Outback“, v/n. (duomenys neskelbtini), po ko automobilis „Subaru Legacy Outback“, v/n. (duomenys neskelbtini), pasisuko judėjimo kryptimi dešiniuoju šonu, trenkėsi į griovio išorinį šlaitą ir persivertė per stogą, ko pasėkoje automobilio „Subaru Legacy Outback“, v/n (duomenys neskelbtini), keleivei O. S. padarytas nubrozdinimas kaklo dešinėje pusėje, kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, krūtinkaulio lūžis, iš kurių paskutinysis sužalojimas kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Taip pat nesutinka su teismo išvada, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teigia, kad savo kaltę pripažino dalinai, kadangi kaltė yra abipusė ir jis taip pat nukentėjo – jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, iki šiol turi nepatogumų dėl judėjimo, yra neįgalus, darbingumas tik 50 procentų. Be to, šeimoje auga neįgali dukra, šeimos materialinė padėtis yra labai sunki.

2013-02-01 Vilniaus apygardos teisme gauti kito nuteistojo R. B. 2013-02-01 atsikirtimai į apeliacinį skundą, kuriuose prašoma P. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Pagal formuojamą teismų praktiką, kai eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, ir nustatoma, kad abiejų jų pažeidimai buvo priežastiniame ryšyje su padariniais, tačiau vienas iš jų patyrė BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, baudžiamojon atsakomybėn už šį nusikaltimą traukiamas tik vienas kaltininkas. Baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą pačiam pažeidėjui. BK 281 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik už KET pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį, dėl kurio sutrikdyta kito žmogaus sveikata (kasacinė nutartis Nr. 2K-19/2007).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. B. ir P. J. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius bei jų veiksmus, esančius priežastiniame ryšyje su padariniais. Būtent todėl R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., o P. J. pagal – BK 281 str. 1 d..

Apklaustas teisiamajame posėdyje Lietuvos teismo ekspertizės centro Eismo įvykių tyrimo skyriaus vyriausiasis ekspertas Vytautas Šakėnas paaiškino, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad vairuotojai, prasilenkdami nustatytais greičiais, nepaliko tarpo iš šono, kad prasilenkimas būtų saugus esant fiksuotam kelio važiuojamosios dalies pločiui 3,80 m, nes dviems automobiliams, važiuojantiems tokiu greičiu, prasilenkti tokiame plotyje neįmanoma. Šiuo konkrečiu atveju abu vairuotojai išvažiavo 0,4 m už įsivaizduojamosios kelio skiriamosios dalies. Eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu abu vairuotojai būtų sumažinę greitį ir pasitraukę kiek galima dešiniau, palikdami saugų prasilenkimo tarpą, nei vienas iš vairuotojų to nepadarė – vienas bandė, bet ne savalaikiai, o kitas net nebandė to daryti, nuokalnė ar įkalnė vertinimui reikšmės neturi (t.3, b.l. 68-69).

Apklaustas teisiamajame posėdyje P. J. parodė, kad iš Švenčionių į Adutiškį įvykio vietoje važiavo maždaug 80 km/h greičiu. Minėtoje vietoje buvo atliekami kelio darbai, buvo pastatytas kelio ženklas „kelio darbai“ ir greičio ribojimo ženklas „70 km/h“, akseleratoriaus pedalą atleido tik pravažiavęs šį ženklą, o automobilio šviesas pamatė prieš pat susidūrimą. Stabdyti nebandė, tikėjosi, kad priešais atvažiuojantis vairuotojas pasitrauks, prieš susidūrimą tik spėjo pasukti vairą į dešinę tiek, kiek, jo manymu, buvo galima, kad automobilio neužneštų. Dar anksčiau sumažinti greitį ir pasukti į dešinę teoriškai buvo galima (t.3, b.l.63-64).

Taigi, apelianto argumentai, kad jo kaltės laipsnis yra mažesnis, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl apelianto argumentų, jog teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš dalies prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009 ir kitos). Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad nuteistasis P. J., apklaustas įtariamuoju, duoti parodymus atsisakė (t.2 b.l. 94, 96-97). Teisiamajame posėdyje savo kaltę jis pripažino tik iš dalies, verčiamas neginčijamų įrodymų, todėl baigiamojoje kalboje P. J. gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų, argumentų, jog paskirta jam bausmė yra per griežta ir prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad P. J. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog kaltinamojo P. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, P. J. charakterizuojamas teigiamai, dirba, anksčiau neteistas, yra vedęs, augina neįgalią dukrą A. J., gim. 2003-03-18, pats yra netekęs pusės darbingumo, pagrįstai paskyrė jam 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą, kuri, būdama ženkliai mažesnė už BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, surašant apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje nereikia papildomai nurodyti, kuo asmuo yra kaltinamas, kadangi tai jau padaryta kaltinamajame akte. Aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tai yra nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės ir t.t. (BPK 305 str. 1 d.).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012-12-14 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo P. J. apeliacinį skundą atmesti.