Kauno apygardos teismo sprendimas

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia. 2018 m. sausio 2 d. ieškovė su atsakove sudarė sandorį, kuriuo ieškovei buvo perleisti 5 akinių lęšių centravimo įrenginiai, o atsakovei – penkios transporto priemonės, taip pat sutartyje išvardinti kompiuterinė įranga bei mobilaus ryšio telefonai, šalims nurodžius, kad perleidžiamas lygiavertis turtas, kurio vertė yra 17 844 Eur. 2018 m. vasario 14 d. buvo sudarytos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, kurių pagrindu nuosavybės teisės į 2018 m. sausio 2 d. sutartyje nurodytas penkias transporto priemones įregistruotos atsakovės vardu. Bankroto byloje paskirta ieškovės bankroto administratorė ieškiniu ginčija nurodytų sandorių teisėtumą CK 6.66 straipsnio, taip pat CK 1.91 straipsnio pagrindais.

8. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo eigos, ieškovės bankroto administratorė pradiniu ieškiniu ginčijo penkias 2018 m. vasario 14 d. sudarytas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovei atsiliepime į ieškinį nurodžius, kad šiomis sutartimis tebuvo galutinai įformintas šalių 2018 m. sausio 2 d. sandoris dėl nuosavybės teisių į automobilius perleidimo, patikslintu ieškiniu ieškovė nurodė ginčijanti ir šį sandorį. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2018 m. vasario 14 d. sutarčių pagrindu jose nurodyta automobilių kaina nebuvo mokama, kadangi už automobilius ir kitą 2018 m. sausio 2 d. sutarties pagrindu ieškovės atsakovei perduotą turtą atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei nuosavybės teises į penkis akinių lęšių centravimo įrenginius. Aplinkybę, kad 2018 m. vasario 14 d. sutartys nebuvo savarankiški sandoriai, bet buvo skirtos įforminti nuosavybės teisių į transporto priemones perleidimą taip, kaip to reikalauja VĮ „Regitra“, patvirtino ir visi bylos nagrinėjimo metu paaiškinimus teikę tretieji asmenys.

9. Įvertinęs 2018 m. sausio 2 d. sutarties turinį teismas pažymi, kad, nors sutartis yra įvardijama kaip pirkimo–pardavimo sandoris, savo pobūdžiu ir esme jis atitinka kitą CK įtvirtintą sutarčių rūšį – mainus, kadangi už pagal sutartį ieškovės atsakovei perduotus daiktus atsakovė atsiskaitė ne sumokėdama tam tikrą pinigų sumą, kaip numatoma pirkimo–pardavimo sutarties atveju (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), bet perduodama kitus daiktus, kas atitinka CK 6.432 straipsnio 1 dalyje aptartą mainų sutarties sampratą. Taigi ginčas byloje iš esmės kilo dėl šalių susitarimo atlikti joms priklausiusio turto mainus teisėtumo. Teikdama ieškinį ieškovė akcentuoja, kad jos atsakovei perduotas turtas buvo vertingesnis už iš atsakovės mainais gautą turtą, o nelygiaverčiais mainais buvo pakenkta ieškovės ir jos kreditorių interesams.

10. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Nagrinėjamu atveju reikalavimus teisme reiškia bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus ginanti bankroto administratorė, kuriai tokią teisę suteikia ieškinio pareiškimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, taip pat bylos nagrinėjimo metu įsigaliojusio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 59 straipsnio 6 punktas.

12. Į bylą yra pateikti duomenys apie ieškovės nemokumą, įsiskolinimus kreditoriams ir bankroto bylos įmonei iškėlimą. Nors nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimta 2019 m. sausio 7 d., pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pateiktas 2018 m. liepos 13 d., t. y. praėjus pusei metų po 2018 m. sausio 2 d. sandorio sudarymo. Kaip nurodyta ieškinyje ir patikslintame ieškinyje, dalis Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, kuria įmonė pripažinta bankrutavusia, patvirtintų 485 613,53 Eur kreditorinių reikalavimų buvo pradelsti jau ginčijamų sandorių sudarymo metu: 2018 m. sausio 2 d. – 122 097,31 Eur, o 2018 m. vasario 14 d. – 122 663,75 Eur. Ieškovė su patikslintu ieškiniu pateikė detalius jos įvardintų sumų skaičiavimus, pridėdama ir kreditorių, prievolių kuriems vykdymo terminas buvo pradelstas ginčijamų sandorių sudarymo metu, finansinius reikalavimus su priedais. Kadangi dalis dokumentų buvo pateikta ne lietuvių kalba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 113 straipsnio 3 dalimi, ieškovei buvo pasiūlyta pateikti tinkamai patvirtintus dokumentų vertimus. 2020 m. liepos 15 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovei iškėlus klausimą, ar, taupant lėšas, dokumentus galėtų išversti ji, atsakovės atstovas tokiai galimybei neprieštaravo, jam buvo išaiškinta teisė teikti poziciją dėl galimo vertimų netikslumo. Ieškovei 2020 m. rugpjūčio 18 d. pateikus į bylą dokumentų vertimus, 2020 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino pretenzijų dėl vertimų kokybės nereiškiantis, todėl teismas pripažįsta, kad aptariami dokumentai pateikti į bylą laikantis teisės aktų reikalavimų. Kartu akcentuotina, kad atsakovės atstovas, turėjęs galimybę įvertinti duomenis apie kreditorinių reikalavimų susidarymą, neteikė jokių argumentų, kurie leistų abejoti ieškovės argumentais dėl ieškinio sumą ženkliai viršijančių pradelstų įmonės kreditorinių reikalavimų egzistavimo ginčo sandorių sudarymo metu. Kartu pažymėtina, kad ir su ieškiniu į bylą pateiktuose viešuose „Creditinfo“ duomenyse yra užfiksuotas ilgalaikių (vidutiniškai 440 d. trukmės) įmonės įsiskolinimų mažiausiai keturiems kreditoriams egzistavimas 2018 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis. Dėl nurodytų aplinkybių abejoti kreditorių, kuriuos atstovauja bankroto administratorė, neabejotina ir galiojančia reikalavimo teise nėra pagrindo.

13. Kita actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – kreditorių teisių pažeidimas sudarant sandorį. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris laikomas pažeidusiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kreditoriaus teisės pažeidžiamos kitaip.

14. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018), kuo konkrečiai pažeidimas pasireiškė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019).

15. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį iš esmės grindžia aplinkybe, kad 2018 m. sausio 2 d. sutartimi ieškovės atsakovei perleisto turto vertė buvo ženkliai didesnė, nei sutartyje nurodoma 17 844 Eur suma, todėl mainai, kuriais ieškovei perduoti nurodytos vertės akinių lęšių centravimo įrenginiai, įmonei buvo žalingi, kadangi realizavus iki sandorio sudarymo valdytą turtą už jo realią kainą buvo galima gauti didesnę sumą, kuri galėjo būti panaudota įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Įvertinęs šį argumentą teismas pažymi, kad ginčydama sandorį, kuriuo buvo perleistas įvairus ieškovei priklausęs turtas, ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad 2018 m. sausio 2 d. sutarties 1 priede nurodyta mobiliojo ryšio telefonų ir kompiuterinės įrangos vertė (942 Eur) neatitiko realios šių turto objektų kainos. Ieškovė, tiek įvardindama ieškinio dalyką, tiek ir formuluodama faktinį ieškinio pagrindą, iš esmės akcentavo, kad penkios transporto priemonės buvo perleistos už 16 902 Eur, nors reali jų vertė sudarė 42 100 Eur. Būtent prie šios sumos pridėjusi sutartyje nurodytą kitos įrangos sumą ieškovė ir pareiškė 43 042 Eur (42 100 Eur + 942 Eur) ieškinį. Tokiu būdu, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 12–13 straipsniai), buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, į kurias nepateko 2018 m. sausio 2 d. sutartyje nurodytos ieškovės atsakovei perleistos įrangos vertės pagrįstumo vertinimas.

16. Ginčijamuose sandoriuose nurodomos tokios automobilių perleidimo kainos: (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 000 Eur, T. L. Cruiser, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 000 Eur, (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 000 Eur, (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – 7 495 Eur, Honda CR-V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 6 407 Eur. Ieškovė, įrodinėdama, kad tikroji automobilių vertė buvo didesnė, teikė duomenis iš interneto svetainės autoplius.lt apie siūlomas panašių automobilių pardavimo kainas. Vertindamas šiuos duomenis teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių. Pirma, vien tai, kad automobilių savininkai internetinėje svetainėje nurodė norintys už jiems priklausančią transporto priemonę gauti tam tikrą sumą, nereiškia, jog automobilis tiek ir vertas bei kas nors jį nupirko už skelbime nurodytą kainą. Antra, iš į bylą pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad yra lyginami identiško amžiaus ir komplektacijos automobiliai. Pavyzdžiui, automobilis Honda CR-V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra lyginamas su dvejais metais naujesniu, mažesnės ridos iš Jungtinių Amerikos Valstijų pargabentu automobiliu su papildomu padangų komplektu ir nurodoma specifine komplektacija (tamsintais langais, odinėmis sėdynėmis, lengvo lyginio ratlankiais, stoglangiu ir pan.). Trečia, net ir tų pačių metų, modelio bei komplektacijos automobilio vertė gali kardinaliai skirstis dėl skirtingos automobilių būklės (naudojimo pobūdžio, priežiūros ir pan.). Pavyzdžiui, 2018 m. liepos 2 d. sutartyje, kuria atsakovė pardavė iš ieškovės įsigytą automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nurodomas pavarų dėžės gedimas. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovės pateikti duomenys negali būti vertinami kaip itin objektyvūs.

17. Kartu teismas pažymi, kad atsakovė su 2020 m. vasario 18 d. prašymu į bylą pateikė keturių automobilių (iš penkių, kuriuos atsakovė įsigijo ginčijamų sandorių pagrindu) pardavimo sutartis. Įvertinęs į bylą surinktus duomenis apie aptariamus automobilius teismas pažymi tokias reikšmingas aplinkybes:

17.1. Automobilis (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį 2018 m. vasario 14 d. atsakovė iš ieškovės įsigijo už 1 000 Eur, 2018 m. liepos 2 d. buvo parduotas už 4 500 Eur. Šie duomenys aiškiai parodo, kad automobilio vertė buvo ženkliai didesnė, nei nurodoma ginčijamuose sandoriuose. Byloje nesant jokių duomenų, kad automobilis buvo faktiškai perparduotas už didesnę kainą, nei nurodyta sutartyje, taip pat įrodymų, jog per trumpą laikotarpį, kurį automobilis priklausė atsakovei, jo būklė pablogėjo (kad pavarų dėžės gedimo nebuvo ginčo sandorio sudarymo metu), taip pat jog nurodytu laikotarpiu automobilio būklė buvo iš esmės pagerinta (šios aplinkybės atsakovė neįrodinėjo), spręstina, kad būtent 2018 m. liepos 2 d. sutartyje nurodyta šio automobilio kaina (4 500 Eur) tiksliausiai atskleidžia jo vertę ginčo sandorių sudarymo metu bei vertintina kaip objektyvesnė už ieškovės pateiktame skelbime iš dalies panašaus modelio transporto priemonės savininko už jam priklausantį automobilį pageidaujamą gauti sumą.

17.2. Nors ieškovė nurodė, kad automobiliai T. L. Cruiser, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurių kiekvienas ginčijamais sandoriais ieškovei buvo perleistas už 1 000 Eur, yra ženkliai didesnės vertės (T. L. Cruiser – 7 900 Eur, (duomenys neskelbtini) – 6 000 Eur), tačiau atsakovės su 2020 m. vasario 18 d. prašymu į bylą pateiktos 2018 m. kovo 4 d. ir 2018 m. birželio 16 d. sutartys patvirtina, jog automobiliai, praėjus itin trumpam laiko tarpui buvo parduoti už tokią pačią kainą, už kurią buvo įsigyti (po 1 000 Eur už kiekvieną automobilį). Kaip minėta sprendimo 17.1 punkte, ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad automobiliai buvo faktiškai perparduoti už didesnę kainą, nei nurodyta sutartyje, taip pat įrodymų, jog per trumpą laikotarpį, kurį automobiliai priklausė atsakovei, jų būklė pablogėjo, taip pat kad nurodytu laikotarpiu automobilių būklė buvo iš esmės pagerinta, todėl ieškovės argumentai, jog reali automobilių vertė buvo didesnė, vertintini kaip pakankamais įrodymais nepagrįsta prielaida.

17.3. Ginčijamais sandoriais automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei perleistas už 7 495 Eur, o, kaip matyti iš atsakovės su 2020 m. vasario 18 d. prašymu pateiktos sutarties, jau 2018 m. vasario 26 d. oficialiam BMW markės automobilių distributoriui šį automobilį atsakovė pardavė už 20 500 Eur. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų abejoti, kad būtent ši suma atitinka tikrąją automobilio vertę.

18. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad automobilis Honda CR-V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris atsakovei buvo perleistas už 6 407 Eur, vis dar yra registruotas atsakovės vardu. Ieškovė įrodinėja, kad reali šio automobilio vertė buvo 14 100 Eur. Kaip minėta sprendimo 16 punkte, ieškovė, vadovaudamasi skelbimu interneto svetainėje, automobilį lygino su dvejais metais naujesniu, mažesnės ridos iš Jungtinių Amerikos Valstijų pargabentu automobiliu su papildomu padangų komplektu ir nurodoma specifine komplektacija (tamsintais langais, odinėmis sėdynėmis, lengvo lyginio ratlankiais, stoglangiu ir pan.). Be to, vien skelbimo buvimas nereiškia, kad kas nors už tokią kainą buvo pasiruošęs automobilį įsigyti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie leistų palyginti ginčo automobilio ir skelbime nurodomo automobilio būklę. Kartu pabrėžtina, kad ieškovė, kuriai tenka įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis), į bylą neteikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti ne dėl panašaus automobilio rinkos kainos, bet dėl konkretaus ginčo automobilio vertės, bet neprašė tokių įrodymų išreikalauti.

19. Apibendrindamas sprendimo 16–18 punktuose nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad į bylą surinkta medžiaga patvirtina didesnę, nei nurodyta ginčijamuose sandoriuose, dviejų automobilių vertę: (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 4 500 Eur vietoje 1 000 Eur (skirtumas 3 500 Eur), ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – 20 500 Eur vietoje 7 495 Eur (skirtumas 13 005 Eur), o ieškovės argumentai dėl kitų automobilių didesnės vertės nėra įrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

20. Akcentuodama, kad 2018 m. sausio 2 d. sutartyje perleidžiamo turto kaina buvo nurodoma pagal buhalterinę jo vertę, atsakovė kartu pažymėjo, jog reali ieškovei perleistų akinių lęšių centravimo įrenginių vertė buvo didesnė. Kaip matyti iš į bylą pateikto 2018 m. sausio 2 d. sutarties 2 priedo, kiekvienas iš penkių įrenginių buvo įvertintas 3 568,80 Eur suma. Kilus ginčui dėl tikrosios šių įrenginių vertės, atsakovė 2020 m. vasario 18 d. raštu informavo teismą, kad įmonės dokumentacija nėra išsaugota, įmonės likvidatorius nedisponuoja nei įrenginių įsigijimo dokumentais, nei dokumentais, susijusiais su tokių įrenginių įtraukimu į buhalterinę apskaitą. Savo poziciją dėl didesnės faktinės įrenginių vertės atsakovė grindė su 2020 m. vasario 18 d. raštu pateiktu komerciniu pasiūlymu, pagal kurį naujo įrenginio su priedais, pristatymu, įdiegimu ir darbuotojų apmokymu kaina sudaro 11 314 Eur. Aplinkybę, kad jokie papildomi įrodymai negali būti pateikti, atsakovės atstovas patvirtino ir 2020 m. birželio 8 d. teismo posėdyje, kuriame šalių atstovams buvo dar kartą pasiūlyta pateikti visą turimą informaciją, taip pat dėl tokios informacijos gavimo kreiptis į įrenginių tiekėją.

21. Atsižvelgdama į minėtame teismo posėdyje iškilusius klausimus, ieškovė 2020 m. rugpjūčio 18 d. pateikė teismui susirašinėjimo su įrenginių tiekėja Carl Z. V. H. K.. medžiagą, prie kurios pridėta 2013 m. vasario 5 d. sudaryta 4 įrenginių pardavimo sutartis, kurioje nurodoma vieno įrenginio kaina – 6 500 Eur. Įrenginių tiekėja taip pat paaiškino, kad iš viso buvo parduoti 5 įrenginiai, jog rekomenduojama tokio įrenginio pardavimo kaina yra 10 300 Eur, kad po 5 m. eksploatacijos įrenginio vertė vis dar turėtų sudaryti apie 4 000 – 5 000 Eur. Šią informaciją teismas vertina kaip paneigiančią atsakovės argumentus dėl to, jog 2018 m. sausio 2 d. sutartyje buvo nurodyta realios įrenginių vertės neatitinkanti jų kaina. Pirma, įrenginiai faktiškai buvo įsigyti ne už atsakovės nurodomą 11 314 Eur sumą, bet už 6 500 Eur. Į bylą nebuvo pateikta jokių papildomas išlaidas patvirtinančių įrodymų. Antra, tiekėjo pateikta pozicija dėl įrenginio vertės po 5 m. naudojimo, viena vertus, tėra tik subjektyvi nuomonė (pažymėtina, kad ir pačios tiekėjos nurodoma rekomenduojama įrenginių kaina nuo realios jų pardavimo kainos skyrėsi apie 37 proc. (100 proc. – (6 500 Eur / 10 300 Eur * 100 proc.)), kita vertus, yra pateikta teorinio vertinimo principu, neatsižvelgiant į konkretaus įrenginio faktinę būklę, jo naudojimo intensyvumą bei priežiūrą ir pan. Trečia, pagal tiekėjo pateiktus rekomendacinius skaičiavimus, įrenginiai per penkerius metus nusidėvi mažiausiai 51,5 proc. (100 proc. – (5 000 Eur / 10 300 Eur * 100 proc.), o nagrinėjamu atveju ginčo sutartyje nurodyta jų kaina yra tik 45 proc. mažesnė už jų įsigijimo kainą (100 proc. – (3 568,80 Eur / 6 500 Eur * 100 proc.). Be to, ši kaina vos 431,20 Eur (4 000 Eur – 3 568,80 Eur) dydžiu skiriasi nuo tiekėjo nurodomo rekomenduojamo kainų intervalo žemesniosios ribos, kas, atsižvelgiant į tai, kad tiekėjui teikiant poziciją nebuvo vertinama konkreti įrenginių būklė, negali būti vertinama kaip esminis neatitikimas. Ketvirta, jeigu šalys sutarties sudarymo metu laikėsi pozicijos, kad tiek ieškovės atsakovei perduodamas turtas, tiek ir atsakovės ieškovei perduodami įrenginiai yra didesnės vertės, nėra aišku, kodėl jie nustatė būtent tokią kainą, kokia yra nurodyta ginčijamuose sandoriuose.

22. Reikšminga teismas pripažįsta ir aplinkybę, kad, kaip matyti iš ieškovės 2020 m. liepos 16 d. į bylą pateikto ilgalaikio turto inventorizacijos aprašo, 3 iš penkių akinių lęšių centravimo įrenginių į ieškovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukti 2018 m. sausio 31 d. užfiksuojant, jog reali kiekvieno įrenginio buhalterinė vertė sudaro 3 172,36 Eur. Šie duomenys, viena vertus, paneigia atsakovės argumentus, kad įrenginių kaina buvo nustatyta pagal jų buhalterinę vertę, kita vertus, nesant priešingų įrodymų, vertintini kaip dar kartą patvirtinantys atsakovės argumentų dėl 2018 m. sausio 2 d. sutartyje neteisingai nurodytos įrenginių kainos, subjektyvumą.

23. Sprendimo 22 punkte aptarto ilgalaikio turto inventorizacijos aprašo duomenys, juos vertinant kartu su trečiųjų asmenų J. P. ir R. B. teismo posėdžių metu teiktais paaiškinimais, patvirtina aplinkybę, kad atsakovė įvykdė savo 2018 m. sausio 2 d. sutartimi prisiimtus įsipareigojimus perduoti ieškovei akinių lęšių centravimo įrenginius. Nors į ieškovės apskaitą buvo įtraukti tik 3 iš 5 įrenginių, kaip paaiškino trečiasis asmuo R. B., kiti du įrenginiai, kuriais ir iki tol naudojosi ieškovė, tapo nebereikalingais dėl juos naudojant teikiamų paslaugų dvejose prekybos vietose atsisakymo. Trečiasis asmuo patvirtino žinanti, kad šiais įrenginiais dar jos vadovavimo įmonei metu disponavo potencialus investuotojas iš Latvijos. Kartu akcentuotina, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog ir iki ginčijamų sandorių sudarymo faktiškai įrenginiais naudojosi ieškovė. Faktas, kad šiuo metu nėra žinoma šių įrenginių buvimo vieta, neaiškus jų likimas, nagrinėjamos bylos kontekste gali būti svarbus vertinant restitucijos natūra taikymo galimybes, tačiau neturi jokios įtakos pagrindinio byloje reiškiamo reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrįstumui.

24. Apibendrindamas nurodytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad įgyvendindamos mainų sandorį šalys viena kitai perdavė 2018 m. sausio 2 d. sutartyje aptartą turtą, bei konstatuoja, jog ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti didesnę, nei nurodyta sutartyje, ieškovės atsakovei perduoto turto, išskyrus automobilius (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę, o atsakovė neįrodė didesnės, nei nurodyta sutartyje, ieškovei perduotų akinių lęšių centravimo įrenginių vertės. Tokios išvados patvirtina ieškovės nurodytą kreditorių teisių pažeidimo, kaip sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, egzistavimą ta apimtimi, kad perdavusi dvi ieškovei priklausiusias transporto priemones atsakovei už jų vertės neatitinkančią kainą vien tam, jog bendra perduodamo turto vertė atitiktų iš atsakovės gaunamo turto vertę, ieškovė prarado galimybę realizuoti šias prekes rinkoje ir gauti už jas papildomai 16 005 Eur (3 500 Eur + 13 005 Eur) (žr. sprendimo 19 punktą), kurie galėjo būti naudojami kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.

25. Trečioji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – skolininko pareigos sudaryti ginčo sandorį nebuvimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013, 2016 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).

26.1. Nors viena iš sąlygų akcijų pirkimo–pardavimo sandoriui užbaigti įvardijamas ginčo sandorio sudarymas, aplinkybė, kad abu sandoriai buvo sudaryti dviejų savaičių laikotarpiu, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, jog nurodyta sąlyga į akcijų pirkimo–pardavimo sutartį buvo įtraukta būtent investuotojų iniciatyva, kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad būtent ieškovės akcininkas ir jo šeimos nariai siekė įmonių tarpusavio turtinius santykius išspręsti taip, jog ieškovės naudojamas atsakovei priklausantis turtas atitektų ieškovei nuosavybės teise, o ieškovės veikloje nenaudojamas ieškovės turtas būtų perduotas atsakovei.

26.2. Sprendimo 26.1 punkte pateiktą išvadą sustiprina ir trečiųjų asmenų J. P. bei R. B. bylos nagrinėjimo metu teikti paaiškinimai, kad ginčo sutartimis perleistu ieškovės turtu (transporto priemonėmis, mobiliojo ryšio telefonais ir kompiuterine technika) faktiškai naudojosi ieškovės ir atsakovės akcininkas G. G. bei jo šeima asmeniniais tikslais, jog ieškovės veikloje šis turtas iš esmės nebuvo naudojamas. Šios aplinkybės galėjo sąlygoti subjektyvų ieškovės akcininko siekį asmeninėms reikmėms naudojamą turtą iškelti iš ieškovės balanso prieš įmonę parduodant.

26.3. Reikšminga teismas pripažįsta ir aplinkybę, kad, kaip bylos nagrinėjimo metu pripažino tiek šalių atstovai, tiek ir tretieji asmenys G. G. bei R. B., akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įgyvendinta, kadangi investuotojai iš Latvijos, įvertinę įmonės padėtį, atsisakė akcijas pirkti. Ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga tuo aspektu, kad atskleidžia, jog investuotojai tik po sutarties sudarymo papildomai gilinosi į ieškovės turtinę padėtį, todėl kaip mažai tikėtina vertintina galimybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo sąlyga į sutartį buvo įtraukta būtent jų iniciatyva.

26.4. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš sprendimo 15–24 punktuose aptartų aplinkybių, ginčijamus sandorius negaliojančiais prašoma pripažinti ne dėl paties turto mainų fakto, bet dėl to, jog ieškovės atsakovei perleistas turtas buvo ženkliai didesnės vertės, nei atsakovės ieškovei mainais perduoti įrengimai. Kitaip tariant, net darant prielaidą, kad viena iš akcijų pirkimo–pardavimo sutarties įsigaliojimo sąlygų buvo potencialių investuotojų reikalavimo perkelti į įmonės balansą jos veikloje naudojamus akinių lęšių centravimo įrenginius įgyvendinimas, spręsti, jog ieškovė buvo prisiėmusi įsipareigojimą visą 2018 m. sausio 2 d. sutartyje nurodytą turtą parduoti už 17 844 Eur ir negalėjo gindama savo ir savo kreditorių interesus jį realizuoti už rinkos kainą bei už akinių lęšių centravimo įrenginius su atsakove atsiskaityti gautomis lėšomis arba už akinių lęšių centravimo įrenginius perleisti mažesnės apimties turtą, nėra pagrindo.

26.5. Akcentuotina ir tai, kad net ir pačioje akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma atsakovei perduodamo turto balansinė vertė yra didesnė (20 020 Eur) už 2018 m. sausio 2 d. sutartyje nurodomą jo kainą (17 844 Eur). Ši aplinkybė parodo, kad ginčo sandoris nebuvo sudaromas akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis.

33. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, ieškovė taip pat prašė sandorius pripažinti negaliojančiais savarankišku CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu, akcentuodama, kad ieškovės vardu sandorius sudarę J. P. ir R. B. buvo priklausomos nuo darbdavio, t. y. sandorių sudarymas neatitiko jų tikrosios valios. Teismas sprendžia, kad nurodytos aplinkybės nepripažintinos savarankišku sandorių negaliojimo pagrindu dėl kelių priežasčių. Ieškovė akcentuoja ne sandorio šalies (ieškovės), bet ją atstovavusių asmenų, priklausomybę nuo sandorių sudarymu suinteresuotų įmonių akcininko ir jo šeimos narių. Ši aplinkybė jau buvo įvertinta analizuojant sandorio šalių sąžiningumo klausimą bei sprendžiant, kad J. P. ir R. B. nebuvo tikrieji sandorio ieškovės vardu sudarymo iniciatoriai ir vykdytojai. Analizuojant sąlygų nuginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu egzistavimą konstatavus tikruosius sandorio šalių tikslus bei jų veiksmų ydingumą, spręsti, kad sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais dar ir dėl to, kad galimai neatitiko tikrosios šiuos sandorius ieškovės vardu pasirašiusių asmenų valios, nėra pagrindo.

35. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi, sandorį pripažinus negaliojančiu yra taikoma restitucija, t. y. šalys turi grąžinti viena kitai tai, ką gavo sutarties pagrindu. Kai pritaikyti restituciją neįmanoma, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). CK 6.66 straipsnyje nurodyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Nagrinėjamu atveju atsakovė sandorių pagrindu įgytus automobilius (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra perleidusi, o ieškovės bankroto administratorė taip pat nurodė, kad jai nėra perduoti 2018 m. sausio 2 d. sutarties pagrindu gauti įrenginiai, šių įrenginių likimas ir buvimo vieta nežinomi. Dėl nurodytų priežasčių restitucija natūra byloje yra negalima.