Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-190-212/2007 pagal ieškovės A. A. B. ieškinį atsakovams Utenos rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, tretysis asmuo F. Č. (teisių perėmėja - V. Č. ), dėl įpareigojimo grąžinti paimtą kompensaciją už konfiskuotus pastatus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir kt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos rajono savivaldybė 1999 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 1-45-615 pranešė, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v paskirta kompensacija, kuri nebuvo išmokėta, remiantis LR Vyriausybės 1999 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 372, bus perskaičiuota ir mokama nuo 2000 m. (t. 1, b. l. 10).

Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 7 d. raštu (t. 1, b. l. 12) atsisakė išduoti ieškovei ir B. A. vykdomąjį raštą, kuriuo būtų išieškota 8 534 Lt kompensacija iš Utenos raj. savivaldybės, nes Kauno m. apylinkės teismo 1999 m. kovo 31 d. nutartimi nebuvo nutarta priteisti minėtą kompensaciją iš Utenos rajono savivaldybės.

Utenos rajono savivaldybės administracija 2002 m. birželio 20 d. raštu Nr. (S1-54)2002/5-24 (t. 1, b. l. 13) pranešė, kad Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v V. Č. skirta kompensacija bus išmokėta jos turto paveldėtojams, kai tik šie pristatys paveldėjimo teisės liudijimą; 2002 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. B-314/6-4 (t. 1, b. l. 14) – B. A. išmokėta maksimali kompensacijos už konfiskuotą turtą suma, t. y. kiekvienam L. A. ir P. A. paveldėtojui po 1 000 Lt (iš viso – 3 000 Lt). Priskaičiuota 5 534 rb. kompensacija už pastatus pagal Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimą Nr. 1238 2 punktą neperskaičiuojama ir nemokama.

LR Finansų ministerija 2002 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. 0203-04-0217879/0210576 (t. 1, b. l. 15) nurodė, kad klausimai dėl kompensacijos už konfiskuotus ūkio pastatus turėtų būti nagrinėjami Utenos rajono savivaldybėje.

(Duomenys neskelbtini) B. A. mirė (t. 1, b. l. 16).

Utenos rajono savivaldybės administracija 2006 m. liepos 17 d. raštu Nr. 6.4/59-287 (t. 1, b. l. 18) pranešė, kad neturi duomenų apie kompensacijų už konfiskuotus pastatus ir ūkio turtą išmokėjimą, todėl A. B. prašymą persiuntė Utenos apskrities VMI.

Utenos rajono savivaldybės administracija 2006 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 4/59-326 (t. 1, b. l. 19) informavo, kad nuo 1999 m. gruodžio 31 d. nebegalioja LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368, todėl paskirta 5 534 rb. dydžio kompensacija už konfiskuotą nekilnojamąjį turtą nebus perskaičiuota ir išmokėta.

Ieškovės nuomone, atsakovai, vilkindami 5 534 rb. kompensacijos už konfiskuotus pastatus perskaičiavimą ir išmokėjimą, paėmė ieškovės ir jos velionės sesers B. A. nuosavybę – po 1/3 dalį 5 534 rb. kompensacijos už konfiskuotus pastatus, todėl privalo ją grąžinti.

Be to, jeigu ieškovė nuo 1992 m. spalio iki 2002 m. imtinai 5 689 Lt (2/3 x 8 534 Lt) būtų laikiusi banke, ji būtų gavusi 56 495 Lt palūkanų (t. 1, b. l. 20). Dėl to, kad 3 000 Lt kompensacija už kilnojamąjį turtą nebuvo indeksuota, ieškovė prarado 3 689 Lt, iš viso ieškovės turtinės žala lygi 60 184 Lt (56 495 Lt + 3 689 Lt).

Taip pat atsakovai turi sumokėti ieškovei 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už sukeltus nepatogumus ir patirtus dvasinius sukrėtimus, o būtent: 1) kad ieškovės sesuo B. A. mirė taip ir neatgavusi jai priklausančios kompensacijos už konfiskuotus pastatus; 2) įvykdytos diskriminacijos ir politinio persekiojimo tiek ieškovės, tiek ieškovės velionių seserų B. A. ir V. A. Č. atžvilgiu; 3) nuosavybės negynimo ir nuosavybės apsaugos garantijų pažeidimo; 4) ieškovės sveikatos luošinimo ir žalojimo, siekiant, kad ją ištiktų velionių seserų likimas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir apeliacinis skundas atmestini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė, tad sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde (jei priimtas - atsiliepime į skundą) nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ar proceso teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Utenos rajono valdyba 1992 m. vasario 26 d. potvarkiu Nr. 45v ir jo priedėliu pavedė rajono valdybos ekonomikos skyriaus finansų – biudžeto poskyriui sumokėti reabilituotiems asmenims – P. A. įpėdiniams (nenurodyta kokiems) – 5 534 rb. už konfiskuotus ūkio pastatus ir 3 000 rb. už kitą konfiskuotą kilnojamąjį turtą, iš viso – 8 534 rb. (t. 1, b. l. 28-29). Utenos rajono valdyba 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 215v panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktą liudytojams V. A. , J. M. A. ir O. V. pakeitus parodymus apie P. A. turto konfiskavimą (t. 1, b. l. 32-33).

Utenos rajono apylinkės teismas 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje A. A. B., B. A. ir V. A. Č. v. Utenos rajono valdyba, bylos Nr. 2-377/1994 (46 psl.) panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 215v dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punkto panaikinimo, nes liudytojų parodymų apie P. A. pastatų pardavimą nepatvirtino nė vienas rašytinis įrodymas.

Kauno miesto apylinkės teismas 1999 m. kovo 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. A. B., B. A. , V. A. Č. v. V. A. , Utenos rajono valdyba dėl turto grąžinimo, bylos Nr. 2-1341/1998, turto grąžinimo klausimo neišsprendė, patvirtino bylos šalių sudarytą taikos sutartį dėl tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto V. A. , pripažinimo negaliojančiu (t. 1, b. l. 9).

Byloje keliamas ginčas yra priskirtinas teisinių santykių sričiai, kuriuos reguliavo LTSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ (toliau – Ministrų Tarybos nutarimas). A. A. B., B. A. ir V. A. Č. ginčas su Utenos rajono valdyba dėl 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 215v (civilinės bylos Nr. 2-377/1994) baigėsi tik 1994 m. gegužės 30 d. Vyriausybė 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 337 3.1. punktu Ministrų Tarybos nutarimą pripažino netekusiu galios (Žin., 1989, Nr. 1-4) tiek, kiek tai susiję su pastatų ir įrenginių grąžinimu (likusios Ministrų Tarybos nutarimo nuostatos neteko galios 1999 m. gruodžio 31 d.). Taigi nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims ar jų įpėdiniams santykius nuo 1993 m. reguliuoja nebe specialus teisės aktas (Ministrų Tarybos nutarimas), o visiems asmenims, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, taikomas teisės aktas – Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija, Nr. I-1454, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija, Nr. VIII-359, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurie numato specialias teises 1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams). P. A. turėti pastatai, kurie buvo konfiskuoti (gyvenamasis namas, klėtis, klojimas, du tvartai, daržinė, pirtis ir kiti ūkiniai pastatai), buvo išardyti, nugriauti (t. 1, b. l. 30), t. y. neišliko, todėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas nagrinėjamoje byloje netaikytinas.

Dėl materialinio pobūdžio klausimų

Nors CPK 135 straipsnyje, kuris reglamentuoja reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui, nustatyta, kad ieškovas privalo išdėstyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. faktines aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą, o nurodyti teisinį ieškinio pagrindą nebūtina arba teismas gali jo nepaisyti ir tai nebus laikoma dispozityvumo principo pažeidimu, bet teismas ginčo teisinį santykį ex officio kvalifikuoja būtent iš ieškovo išdėstyto faktinio pagrindo ir reikalavimo, t. y. susiedamas faktinį ieškinio pagrindą su ieškinio dalyku.

Ieškiniu ieškovė, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovus grąžinti iš jos neatlygintinai paimtos kompensacijos už konfiskuotus L. A. ir P. A. pastatus dalį (2/3), remdamasi CK IV knygos normomis, susijusiomis su savininko teisių apsauga. Kitaip tariant, ieškovė laiko save esant kompensacijos už konfiskuotus pastatus dalies savininke, o atsakovus ir kitus asmenis, kurie byloje nedalyvauja, kaltina melagingų parodymų davimu, dokumentų klastojimu ir dalies kompensacijos pasisavinimu.

Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime nurodė, kad vertinant piliečio, kuris siekia atstatyti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, statusą, esminę reikšmę turi tai, nuo kada jis įgyja teisę konkretų turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas (mutatis mutandis bet koks kitas teisės aktas, kuris susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu), kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria.

Vadinasi, tik grąžinus turtą natūra ar kompensavus už jį ekvivalentine natūra, pretendentas atkurti nuosavybės teises tampa atitinkamo turto savininku ir įgyja CK IV knygoje savininkams suteikiamas teises. Kadangi ieškovė nėra dalies kompensacijos už konfiskuotus pastatus savininkė, teisės normos, reglamentuojančios savininko teisių apsaugą (CK IV knygos normos), nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių apsaugą, netaikymas byloje savo ruožtu suponuoja tai, kad nėra pagrindo stabdyti nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar apeliantės išvardinti Vyriausybės nutarimai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, kuris reguliuoja nuosavybės teisinius santykius. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad Vyriausybės nutarimai, kurie pripažino netekusiomis galios kitų Vyriausybės nutarimų nuostatas, gali pažeisti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą dėl tos priežasties, kad kitiems asmenims pagal Ministrų Tarybos nutarimą (kol jo atskiros dalys ar visas nutarimas in corpore nebuvo pripažintas netekusiu galios) buvo atkurtos nuosavybės teisės inter alia ir į pastatus. Tokia situacija paaiškintina tuo, kad nuosavybės teisės neatkuriamos automatiškai, priimant teisės aktą. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nustato tvarką, sąlygas ir terminus, kurių laikydamiesi, asmenys turi aktyviai veikti, siekdami įgyti numatytas teises. Pagal teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę teisiniams santykiams turi būti taikomi jų atsiradimo metu galioję teisės aktai; pasibaigus akto galiojimui gali būti įgyvendinamos ir ginamos galiojant tam teisės aktui įgytos subjektinės teisės. Tačiau įpareigoti įvykdyti Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktą, t. y. perskaičiuoti paskirtą, bet neišmokėtą kompensacijos už pastatus dalį ir ją išmokėti, ieškovė neprašė, o peržengti ieškinio ribas draudžiama. Be to, bylos dėl administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir jų veiksmų teisėtumo, šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus teismingos specializuotam – administraciniam – teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1-2 p.). Galiausiai atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucinio Teismo praktikai, informacinio turinio dokumentų (koks yra Utenos raj. savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. raštas Nr. 6.4/59-326) atitikties Konstitucijai ir/arba Konstitucinio Teismo praktikai, Konstitucinis Teismas apskritai nenagrinėja (Konstitucijos 102 str. 1 d., 105 str. 2 d.).

Laikant, kad atsakovai, 1992 m. nesumokėdami kompensacijos dalies už konfiskuotą turtą, kuris neišliko, gavo naudos ieškovės ir jos velionės sesers B. A. sąskaita, šie turėtų grąžinti nukentėjusiajai šaliai tiek, kiek sudaro nepagrįstas praturtėjimas (1964 m. CK 512 str. 1 ir 4 d.).

Nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių prielaidos yra šios: 1) vienas asmuo sutaupo turtą kito asmens sąskaita, o antrojo asmens turtas atitinkamai sumažėja (neigiami padariniai); 2) asmuo sutaupo turtą kito asmens sąskaita be įstatymu ar sandoriu numatyto pagrindo (neteisėtumas); 3) be pagrindo sutaupęs turtą asmuo neturi būti dėl to kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/1999).

Atsakovas Utenos rajono savivaldybė negali būti pripažintas veikęs neteisėtai dėl to, kad, V. A. , J. M. A. ir O. V. davus melagingus parodymus apie P. A. ūkio pastatų pardavimą, panaikino Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punktą. Ieškovei pradėjus bylinėtis su Utenos rajono valdyba dėl 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 215v panaikinimo, byla ieškovės naudai buvo baigta nagrinėti tik 1994 m. gegužės 30 d., kai Ministrų Tarybos nutarimas tiek, kiek jis susijęs su nuosavybės teisių į konfiskuotus pastatus, kurie neišliko, grąžinimu, jau buvo netekęs teisinės galios. Kad atsakovas Utenos r. savivaldybė su byloje nedalyvaujančiais asmenimis J. M. A. ir Utenos apskrities VMI viršininke D. B. V. A. vardu suklastojo 1992 m. vasario 18 d. pareiškimą dėl ¼ dalies kompensacijos už P. A. konfiskuotus pastatus ir turtą skyrimo bei 1992 m. kovo 9 d. įgaliojimą J. M. A. paimti kompensaciją, t. y. ėmėsi neteisėtų veiksmų, ieškovė neįrodinėjo (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pinigų suma, skirta išmokėti kaip kompensacija, liko savivaldybės biudžete (buvo sutaupyta) pagrįstai, todėl atsakovas Utenos rajono savivaldybė (juo labiau – Lietuvos valstybė) neturi grąžinti ieškovei kompensacijos dalies už konfiskuotus pastatus.

Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teisėjų kolegija šalina pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su reikalavimui dėl žalos atlyginimo pritaikytu praleistu 3 m. ieškinio senaties terminu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., CK 1.127 str. 1 d.). Pripažinus, kad atsakovai ieškovės, kaip dalies kompensacijos už konfiskuotus pastatus savininkės, teisių nepažeidė (nepaėmė jos kompensacijos, nepagrįstai nepraturtėjo), su tuo susijusios žalos atlyginimo ieškinio senaties termino eiga atsakovų atžvilgiu net neprasidėjo.

Dėl procesinio pobūdžio klausimų

F. Č. , buvęs ieškovės velionės sesers V. A. Č. sutuoktinis, buvo patrauktas dalyvauti byloje trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais teisėmis ieškovės iniciatyva (t. 1, b. l. 26). Tačiau tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais negali būti patraukti dalyvauti byloje prieš savo valią, todėl tikrasis F. Č. procesinis statusas yra tretysis asmuo ieškovės pusėje be savarankiškų reikalavimų. Toks F. Č. procesinis statusas reiškia, kad jis turi teisę, bet ne pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 str. 1 d.) ir jis neprivalo pareikšti jokių savarankiškų reikalavimų, kaip pageidauja ieškovė.

Pirmosios instancijos teismas 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartyje (t. 2, b. l. 29) konstatavo, kad įteikti registruotu paštu teismo šaukimų trečiajam asmeniui F. Č. nepavyksta (šaukimai grįžta siuntėjui pasibaigus jų saugojimo laikui), todėl nutarė pavesti antstoliui įteikti teismo šaukimą. Šaukimą atvykti į 2007 m. spalio 2 d. posėdį antstolis S. U. įteikė F. Č. asmeniškai, bet pasirašyti ant įteikimo pažymos adresatas atsisakė (t. 2, b. l. 34). 2007 m. spalio 1 d. teismas gavo F. Č. vardu pasirašytą prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant: atvykti į teismą trukdo pašlijusi sveikata (t. 2, b. l. 38).

2007 m. spalio 17 d. F. Č. mirė (t. 2, b. l. 91). Skirti F. Č. rašysenos ir/ar psichiatrinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar 2007 m. spalio 1 d. prašymą pasirašė F. Č. , ar jis, pasirašydamas prašymą, galėjo suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti, ieškovė neprašė. Tokiu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantė neįrodė, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pažeidžiant trečiojo asmens F. Č. procesines teises (CPK 178 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. nutartimi (t. 2, b. l. 147-148) pradinis tretysis asmuo F. Č. pakeistas jo teisių perėmėja V. Č. .

Priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas ne atmetė jos pateiktus įrodymus (tremtinių pažymėjimų kopijas, 2000 m. kovo 23 d. medicininę pažymą, 2006 m. rugpjūčio 24 d. išrašą iš medicininių dokumentų), o jais, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo. Minėti įrodymai neturi teisinės reikšmės sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą dėl įpareigojimo grąžinti kompensaciją ir priteisti su tuo susijusį turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą, nes ginčo dėl to, kad ieškovė ir abi jos velionės seserys buvo pripažintos tremtinėmis, kad ieškovės sveikata prasta, nėra.

Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 30 d. sprendimu, Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. kovo 31 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas rėmėsi. Juos įvertinęs, teismas padarė išvadas, kad Utenos rajono valdyba 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 215v dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. vasario 26 d. potvarkio Nr. 45v priedėlio 1 punkto panaikinimo priėmė ne iš savanaudiškų paskatų ir kad ieškovė 8 534 rb. kompensacijos už konfiskuotą (ne)kilnojamąjį turtą iki 1999 m. negavo ne dėl atsakovų kaltės, bet tai lėmė objektyvios priežastys.

Panevėžio apygardos teismo teisėja R. Č. 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi (t. 1, b. l. 40-41) nutarė iškeltą civilinę bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Ieškovė A. A. B. ir jos atstovas A. B. dėl minėtos nutarties padavė atskirąjį skundą (t. 1, b. l. 48-49), pašaipiai atsiliepdami apie bylą nagrinėjančią teisėją.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 29 d. priėmė atskirąjį nutartį (t. 1, b. l. 66-67) pranešti Generalinei prokuratūrai apie nusikalstamų veikų, numatytų BK 154, 155, 232 straipsniuose, turinčius apeliantės ir jos atstovo veiksmus, bei nutartį, kuria apeliacinį skundą tenkino: panaikino Panevėžio apygardos teismo nutartį dėl bylos perdavimo kitam teismui pagal teismingumą ir perdavė nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui iš esmės (t. 1, b. l. 69-70).

Panevėžio apygardos teismo teisėja R. Č. 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi (t. 1, b. l. 142) savo iniciatyva nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi (t. 1, b. l. 146) byla buvo perduota nagrinėti kitai Panevėžio apygardos teismo teisėjai Z. M. .

2007 m. birželio 11 d. ieškovės atstovas A. B. pareiškė nušalinimą (t. 1, b. l. 173) Panevėžio apygardos teismo teisėjai Z. M. ir visam Panevėžio apygardos teismui dėl to, kad teisėja Z. M. paskyrė šios bylos nagrinėjimą tą pačią dieną ir tą pačią valandą, kai kita Panevėžio apygardos teismo teisėja L. S. nagrinės kitą civilinę bylą Nr. 2-65-280/ 2007, todėl ieškovo atstovas yra verčiamas pasirinkti, į kurį posėdį atvykti, o į kurį – ne, bei dėl teisėjų solidarizavimosi su nušalintąja teisėja R. Č.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2007 m. birželio 11 d. nutartimi (t.1, b. l. 174) atmetė ieškovės atstovo A. B. prašymą dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjos Z. M. nušalinimo, o Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas 2007 m. birželio 26 d. nutartimi (t. 1, b. l. 181-182) - prašymą dėl Panevėžio apygardos teismo nušalinimo.

2007 m. spalio 1 d. pareiškime (t. 2, b. l. 41) ieškovės atstovas A. B. nurodė, kad teisėja R. Č. su prokuratūra ir policija pradėjo jo šantažą už kritiką ir politinį persekiojimą už tai, jog ieškovė ėmėsi ginti savo teises teisme, sufabrikavo baudžiamąją bylą jam ir ieškovei, todėl Panevėžio apygardos teisme negalimas nešališkas ieškovės teisių gynimas.

Nepagrįstos abejonės, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja Z. M., priimdama skundžiamą sprendimą, galėjo būti šališka ir atmetė ieškinį kerštaudama ieškovei ir/ar atstovui už tariamą teisėjos R. Č. įžeidimą. Atvirkščiai, tai ieškovės atstovas linkęs manipuliuoti esama situacija: iš pradžių dėl menko procesinio pažeidimo (bylos perdavimo nagrinėti administraciniam teismui) kupinu pagiežos atskiruoju skundu išprovokavo konfliktą su bylą nagrinėjusia teisėja R. Č., o vėliau, prisidengdamas šiuo konfliktu, mėgina pagrįsti nepalankaus jo atstovaujamajai sprendimo priėmimą.

Susiklosčius nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė ieškovės išvardintų materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Iš ieškovės valstybei priteistinos 43,15 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.) (b. l. 94).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. A. B. 43,15 Lt (keturiasdešimt tris litus 15 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.