- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-10-11
- Bylos Nr.
- 2-190-212/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- A. A. B.
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybės, Lietuvos Respublikai
- Trečiasis asmuo
- F. Č.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, Utenos rajono savivaldybei, trečiajam asmeniui F. Č. dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimo, vykdant politines represijas ir padarytos žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ir jos atstovas prašo pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų Vyriausybės ir Utenos rajono savivaldybės veiksmai jos ir jos velionės sesers B. A. atžvilgiu yra antikonstituciniai, kai 1992-02-26 paskyrus kompensaciją už konfiskuotą neišlikusį ūkio nekilnojamąjį turtą, 1999-05-25 įsipareigojus kompensaciją perskaičiuoti ir išmokėti, 2002-06-20, 2002-08-01, 2002-09-18 neperskaičiavus ir neišmokėjus, 2006-07-17 ir 2006-08-23 pranešė, kad 1992-02-26 joms paskirtos kompensacijos už konfiskuotą neišlikusį nekilnojamąjį jų ūkio turtą 1999-12-31 panaikintos ir neatlygintinai iš jų paimtos, todėl nebus išmokamos; pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atstovas Vyriausybė ir atsakovas Utenos rajono savivaldybė neužtikrino jų teisių į veiksmingą paskirtos kompensacijos paskaičiavimą ir išmokėjimą, vykdė diskriminaciją ir politines represijas jos ir jos velionės sesers B. A., kaip tremtinių atžvilgiu; pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Vyriausybė ir atsakovas Utenos rajono savivaldybė negynė jos ir jos velionės sesers B. A. nuosavybės, neužtikrino nuosavybės apsaugos garantijų; įpareigoti atsakovo Lietuvos Respublikos atstovą Vyriausybę ir atsakovą Utenos rajono savivaldybę grąžinti jai ir jos velionei seseriai B. A. neatlygintinai paimtą paskirtos kompensacijos už jų ūkio konfiskuotus neišlikusius pastatus dalį, perskaičiavus paskirtos kompensacijos dalį lygiomis teisėmis su perskaičiuota ir išmokėta paskirtos kompensacijos dalimi už konfiskuotą ūkio kilnojamąjį turtą; įpareigoti atsakovus Lietuvos Respubliką ir Utenos rajono savivaldybę atlyginti jos velionei seseriai B. A. ir jai padarytą 160 184 Lt turtinę ir patirtą neturtinę žalą. Sprendimo vykdymą pavesti solidariai atsakovo Lietuvos Respublikos atstovui Vyriausybei ir atsakovui Utenos rajono savivaldybei; CPK 299 str. pagrindu priimti atskirąją nutartį dėl atstovo Vyriausybės ir atsakovo Utenos rajono savivaldybės antikonstitucinių veiksmų, nusiunčiant nutarties nuorašus Prezidentui, Seimui ir Vyriausybės vadovui.
Reikalavimus grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6, 13, 14 straipsniais, 1 Protokolo 1 straipsniu, Konstitucijos 23, 29, 30 straipsniais, CK 4. 67, 4. 93, 6. 6 straipsniais. Nurodo, kad Utenos rajono savivaldybės 1992-02-26 potvarkiu Nr. 45v buvo paskirta išmokėti 5 534 rublius tremtinėms velionėms seserims V. A. – Č., B. A. ir jai už jų ūkio konfiskuotus pastatus ir 3 000 rublių už kitą konfiskuotą kilnojamąjį turtą, o iš viso 8 534 rublius. Utenos rajono savivaldybė 1992-08-20 potvarkiu Nr. 215v panaikino potvarkio Nr. 45v priedelio 1 punktą, kuriuo buvo paskirta išmokėti kompensaciją, tačiau Utenos rajono apylinkės teismas 1994-05-30 sprendimu šį potvarkį panaikino. Kauno miesto apylinkės teismas 1999-03-31 nutartimi patvirtino taikos sutartį, kurioje buvo nustatyta, kad tik ji ir jos seserys yra savo velionių tėvų turtinių teisių ir pareigų paveldėtojos. 1999-05-25 Utenos rajono savivaldybė pranešė, kad paskirta kompensacija bus perskaičiuota ir mokama nuo 2000 metų. 2002-06-20 Utenos rajono savivaldybė pranešė, kad paskirta kompensacija bus išmokėta, tačiau jau 2002-08-01 pranešė, kad mokama bus tik 3 000 Lt kompensacija, o kita kompensacijos dalis neperskaičiuojama ir nemokama. Vėliau, 2006-08-23, Utenos rajono savivaldybė pranešė, kad Vyriausybė 1999-12-31 nutarimu panaikino 1988-12-27 nutarimą Nr. 368, pagal kurį buvo numatyta mokėti kompensacijas už konfiskuotus neišlikusius pastatus, todėl paskirta 5 534 rublių kompensacijos dalis nebus perskaičiuota ir išmokėta. Mano, kad atsakovai solidariai vykdė diskriminaciją ir politines represijas jos ir jos velionių seserų atžvilgiu. Atsakovų veiksmai neteisėti, antikonstituciniai ir pažeidžia Konvencijoje įtvirtintą nuosavybės apsaugą. Atsakovai privalo atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Turtinė žala sudaro 60 184 Lt, ją skaičiuoja už negautą 8 534 rublių kompensaciją ir nuo tos sumos galimas palūkanas pagal Lietuvos banko palūkanų normas. Taip pat reikalauja iš atsakovų 100 000 Lt moralinės žalos už sukeltus nepatogumus ir patirtus dvasinius sukrėtimus, o būtent, kad: mirusios seserys taip ir negavo kompensacijos už jų konfiskuotą turtą; buvo vykdoma diskriminacija ir politiniai persekiojimai jos ir jos velionių seserų atžvilgiu; buvo pažeidžiamos nuosavybės apsaugos garantijos; buvo luošinama ir žalojama jos sveikata, kad dėl amžiaus ir sveikatos būklės numirtų ir negautų paskirtos kompensacijos.
Dublike nurodė, kad su atsakovų motyvais nesutinka ir prašo visiškai tenkinti jos ieškinį. Utenos rajono savivaldybė nuo 1992 metų sąmoningai reketavo ją ir jos seseris neteisėtai sumokėti 1/4 dalį paskirtos kompensacijos, kaip kyšį ar nepagrįstą atlyginimą su tarybų valdžia kolaboravusio ir nuo partizanų rankos 1950 metais žuvusio P. A. žmonai J. A. ir jos vaikams. Atsakovas slaptai su J. A. ir Utenos rajono valstybinės mokesčių inspekcijos viršininke D. B. suklastojo 1992-02-18 pareiškimą, 1992-03-09 įgaliojimą ir parašus, kuriuos patvirtino D. B., 1/4 daliai kompensacijos neteisėtai gauti. Neteisėtus ir savanaudiškus Utenos rajono savivaldybės veiksmus įrodo 1994-05-30 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-377/94. Dėl šių neteisėtų ir savanaudiškų veiksmų ji ir jos velionės seserys buvo priverstos iki 1999-03-31 bylinėtis Kauno miesto apylinkės teisme. Mano, kad šį ginčą ir kompensacijos nemokėjimą išprovokavo Utenos rajono savivaldybės neteisėti ir savanaudiški veiksmai. Būtent todėl jos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra teisėtas. Nesutinka su atsakovo motyvu dėl ieškinio senaties termino. Ieškininės senaties nepraleido ir tai įrodo byloje pateikti dokumentai. Nepagrįsti teiginiai, kad nepateikti įrodymai dėl Valstybės kaltės. Tai įrodo Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarimas ir jame nustatytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra tinkamas atsakovas, nes nepateikė įrodymų, kad ėmėsi visų priemonių, jog būtų paskirta ir išmokėta kompensacija asmenims.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas Utenos rajono savivaldybė nurodo, kad su reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti. Mano, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kuris pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį yra 3 metai. Apie atsisakymą mokėti 5 534 Lt kompensaciją ieškovė ir jos atstovas sužinojo 2002 m. rugpjūčio mėnesį, nes 2002-08-01 jiems išsiųstas raštas. Be to, 2002-07-15 mokėjimo pavedimu ieškovei sumokėta 1 000 Lt kompensacija ir dėl to ji pretenzijų nereiškė. Ieškinys pareikštas tik 2006-10-10. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988-12-27 nutarimą Nr. 368 turtas grąžinamas arba jo vertė atlyginama tik nesant ginčų tarp pretendentų. Tarp ieškovės ir jos velionių seserų bei brolio kilo ginčas, kuris buvo išspręstas tik 1999-03-3, todėl kompensacija ieškovei nebuvo išmokėta. Dėl šių aplinkybių ieškovės reikalavimas atlyginti žalą nuo 1992 metų yra nepagrįstas. Be to, LTSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 368 nuo 1999-12-31 neteko galios, o teisės aktas, reglamentuojantis kompensacijų už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams perskaičiavimą, priimtas 2000-10-17. Šiuo nutarimu nustatyta, kad viso konfiskuoto turto, išskyrus pastatus ir įrenginius, kompensacijos suma negali būti didesnė kaip 3 000 Lt šeimai, iš jų 500 Lt už namų apyvokos daiktus. Taip pat buvo nustatyta, kad kompensacijos bus pradėtos mokėti tada, kai Vyriausybė 2000 metų valstybės biudžete numatytus asignavimus paskirstys savivaldybėms. Iki 2001 metų dėl sunkios valstybės ekonominės padėties šių lėšų nebuvo skiriama pakankamai. Kompensacija už turtą buvo išmokėta 2002-07-15 nepažeidžiant Vyriausybės 2000-10-17 nutarime Nr. 1238 nustatytų terminų, nors V. Č. turto paveldėtojas F. Č. tik 2002-05-08 pateikė pažymą ir paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovė prašo atlyginti žalą, kurios atsiradimą sieja su neteisėtu savivaldybės neveikimu viešojo administravimo srityje, o tai reiškia, kad žala atlygintina savivaldybei, arba jos pareigūnui neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos, arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti, arba pažeidus pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6. 271 str. atsakomybė atsiranda tik dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Kadangi klausimas dėl kompensacijos mokėjimo už neišlikusius pastatus įvertinimo rezultatas nėra pripažintas neteisingu deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu, todėl ir CK 6. 271 str. taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Taigi, nėra ir teisinio pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Triplike nurodė, kad su ieškovės motyvais, išdėstytais dublike, nesutinka. Dublike nurodyti motyvai nepaneigia atsiliepime pateiktų argumentų, tame tarpe ir dėl praleisto ieškinio senaties termino. Ieškinio senaties termino pradžią įstatymas sieja su asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie atsisakymą mokėti kompensaciją už neišlikusius pastatus ieškovė sužinojo gavus 2002-08-01 atsakymą, todėl ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senatį. Prašo ieškinio senatį taikyti ir ieškinį atmesti.
Atsiliepime į ieškinį atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad ieškovės reikalavimai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, klausimus, susijusius su kompensacijos perskaičiavimu (išmokėjimu), nagrinėjo savivaldybės vykdomosios institucijos. Jei buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, tai pagal ieškovės pareikštus reikalavimus turi atsakyti savivaldybė. Mano, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti pagal ieškinį, ne Lietuvos valstybei. Jei ieškovė nesutiktų keisti atsakovą, ieškinys Lietuvos valstybei turi būti atmestas. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių Valstybės neteisėtus veiksmus dėl neperskaičiuotos ir neišmokėtos kompensacijos už konfiskuotus ūkio pastatus. Triplike nurodo, kad su dublike išdėstytais ieškovės motyvais nesutinka. CPK 12, 178 str. numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų ir nenurodė motyvų, pagrindžiančių Valstybės veiksmų neteisėtumą. Veiksmų neteisėtumas nepreziumuojamas, todėl ieškovei tenka pareiga tai įrodyti. Mano, kad santykiai dėl kompensacijos už konfiskuotą turtą išmokėjimo susiklostė tarp P. A. įpėdinių ir Utenos rajono savivaldybės, o Valstybė nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių subjektas ir negali atsakyti pagal pareikštus reikalavimus. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis asmuo F. Č. bylą prašo nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimo į ieškinį ir savarankiškų reikalavimų per teismo nustatytą terminą jis nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš šalių, jų atstovų paaiškinimų, byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad Utenos rajono valdyba 1992-02-26 potvarkiu Nr. 45v pavedė rajono valdybos ekonomikos skyriaus finansų-biudžeto poskyriui apmokėti reabilituotiems asmenims už konfiskuotą turtą iš rajono biudžeto lėšų pagal priedelį. Šio potvarkio priedėlyje numatyta P. A. įpėdiniams išmokėti 8 534 rublius, iš kurių už pastatus – 5 534 rubliai, už turtą – 3 000 rublių (b. l. 28-30). Liudytojams pakeitus parodymus, minėtas potvarkis buvo panaikintas Utenos rajono valdybos 1992-08-20 potvarkiu Nr. 215v (b. l. 32), tačiau Utenos rajono apylinkės teismo 1994-05-30 sprendimu pastarasis pripažintas negaliojančiu (b. l. 8, civ. byla Nr. 2-377/1994). Utenos rajono valdybos 1992-02-26 potvarkis Nr. 45v priimtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988-12-27 nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ pagrindu. Pagal šį nutarimą viso konfiskuoto turto, išskyrus pastatus bei įrenginius, kompensacijos suma negalėjo būti didesnė kaip 3 000 rublių šeimai, iš jų 500 rublių – už namų apyvokos daiktus. Šis Ministrų Tarybos nutarimas, kiek tai susiję su pastatų ir įrenginių grąžinimu buvo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-05-17 nutarimu Nr. 337.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-04-02 nutarimo Nr. 372 pagrindu kompensacijos buvo perskaičiuotos santykiu 1 litas už 1 rublį ir nustatyta, kad kiekvienu atveju viso konfiskuoto turto, išskyrus pastatus, įrenginius, kompensacijos suma negalėjo būti didesnė kaip 3 000 litų šeimai, iš jų 500 litų – už namų apyvokos daiktus.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-10-17 nutarimas Nr. 1238 nustatė, kad kompensacijos bus pradedamos mokėti tada, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžete numatytus asignavimus perskaičiuotoms kompensacijoms už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams išmokėti paskirsto savivaldybėms ir bus mokamos iki 2002-12-31.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, P. A. įpėdiniai, B. A., A. A. B., V. A. Č. ir V. A. 1998 – 1999 metais sprendė ginčą dėl turto grąžinimo. Civilinė byla buvo išnagrinėta 1999-03-31, šalims sudarius taikos sutartį (b. l. 9). Viena iš įpėdinių V. A. Č. mirė 1999-05-16, paveldėjimo teisės liudijimas po jos mirties išduotas trečiajam asmeniui F. Č. 2000-05-19, tačiau Utenos rajono savivaldybei jis pateiktas tik 2002-05-08. Gavus paveldėjimo teisės liudijimą, kompensacija P. A. įpėdiniams išmokėta 2002-07-15 (b. l. 100-103).
Įvertinus byloje esamus įrodymus, darytina išvada, kad Utenos rajono savivaldybė kompensaciją ieškovei sumokėjo nepažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų kompensacijų dydžio ir terminų. Utenos rajono savivaldybė 2002-08-01 raštiškai pranešė ieškovei, kad kompensacija už pastatus, 5 534 rubliai, mokama nebus (b. l. 14). Utenos rajono savivaldybė negalėjo išmokėti ieškovei ir kitiems P. A. įpėdiniams didesnės kompensacijos nei numatė galioję teisės aktai. Kaip minėta Ministrų Tarybos 1988-12-27 nutarimas Nr. 368 pripažintas netekusių galios, kiek tai susiję su pastatų ir įrengimų grąžinimu, 1993-05-17 nutarimu Nr. 337. Kompensacijos išmokėjimas ieškovei užsitęsė dėl objektyvių priežasčių: įpėdinių ginčai, vieno iš įpėdinių mirtis, pavėluotas dokumentų pateikimas.
Ieškovė nurodė: prieš ją ir jos veliones seserys buvo vykdoma diskriminacija ir politiniai persekiojimai, buvo pažeidžiamos nuosavybės apsaugos garantijos; buvo luošinama ir žalojama jos sveikata; Utenos rajono savivaldybė nuo 1992 metų sąmoningai reketavo ją ir jos seseris neteisėtai sumokėti 1/4 dalį paskirtos kompensacijos, kaip kyšį ar nepagrįstą atlyginimą su tarybų valdžia kolaboravusio P. A. žmonai J. A. ir jos vaikams. Nurodė, kad neteisėtus ir savanaudiškus Utenos rajono savivaldybės veiksmus įrodo 1994-05-30 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-377/94.
Šios ieškovės aplinkybės nepagrįstos įrodymais. Iš civilinės bylos Nr. 2-377/1994 matyti, kad B. A., A. A. B. ir V. A. Č. prašė pripažinti neteisėtų ir panaikinti Utenos rajono valdybos 1992-08-20 potvarkį Nr. 215v. Ieškinio pagrindu nurodė šias aplinkybes: turtas, už kurį buvo skirta išmokėti kompensaciją, nebuvo parduotas; Utenos rajono valdyba negalėjo spręsti apie turto pardavimą, remdamasi liudytojų parodymais, nes pardavimas turėjo būti įformintas notariškai; įrodymų, kad notaras tvirtino pardavimo sutartį, nėra. Duomenų, kad byloje būtų nustatyti Utenos rajono valdybos savanaudiški veiksmai, nėra ir ieškovai tokiomis aplinkybėmis nesirėmė ir jų neįrodinėjo.
Ieškovė reikalauja žalos atlyginimo ir iš Lietuvos Respublikos teigdama, kad valstybė nesiėmė visų priemonių, kad paskirta kompensacija būtų laiku išmokėta; atsakovai pažeidžia ir netinkamai taiko Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarime nustatytas aplinkybes ir įrodymus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005-08-23 byloje Nr. 19/02, nagrinėjo klausimą ar Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3 dalims ir 29 straipsniui. Konstitucinis Teismas nagrinėjo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų atitikimą Konstitucijai. Ieškovei ir kitiems P. A. įpėdiniams nekilnojamas turtas grąžintas ir paskirta išmokėti kompensacija Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988-12-27 nutarimo Nr. 368 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-05-16 nutarimo Nr. 158 pagrindais, kaip žala asmenims kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu. Ir pagal šiuos norminius aktus priklausanti 3 000 Lt kompensacija išmokėta tinkamai.
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6. 249 str.). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Jis reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiam asmeniui būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado, t. y. jam turi būti visiškai atlyginti padaryti nuostoliai.
Teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė reikalavimo dėl 60 184 Lt padarytos žalos atlyginimo. Be to, pagal CK 1. 125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovei 2002-08-01 pranešta, kad 5 534 rublių kompensacija už pastatus neperskaičiuojama ir nemokama, o 3 000 lt kompensacija išmokėta 2002-07-15 (b. l. 14, 102-103). Ieškovė pripažino, kad šį pranešimą gavo, todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo turėjo pareikšti iki 2005 m. rugpjūčio mėnesio. Tačiau ieškinys pareikštas tik 2006-10-10, t. y. praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovė neprašė šio termino atnaujinti, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1. 131 str. 1 d.).
Ieškovė prašo priteisti jai 100 000 Lt moralinei (neturtinei) žalai atlyginti už sukeltus nepatogumus ir patirtus dvasinius sukrėtimus, kurie pasireiškė seserų mirtimis 1999 ir 2005 metais; įvykdyta diskriminacija ir politiniu persekiojimu jos ir jos velionių seserų, kaip tremtinių atžvilgiu; jų nuosavybės negynimu ir nuosavybės garantijų pažeidimu; jos sveikatos luošinimu ir žalojimu, tikslu dėl amžiaus ir sveikatos būklės sukelti jos mirtį.
Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą moralinę (neturtinę) žalą yra konstitucinis principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Vienas iš principų, teisingumo principas, reikalauja, kad padaryta žala būtų atlyginta teisingai, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, galėtų ne tik reikalauti teisingo šios žalos atlyginimo, bet ir gauti jį. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Įstatymas reglamentuoja, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Ši žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 6. 250 str.). Taigi, vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Įstatymas akcentuoja ir žalą padariusio asmens kaltę.
Ieškovės nurodomos aplinkybės tik deklaratyvios, neparemtos jokiais įrodymais, kaip to reikalauja CPK 12, 178 straipsnių nuostatos. Įrodinėjimo procesas byloje susideda iš faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo ir vertinimo. Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek ieškovė, tiek jos seserys yra garbaus amžiaus. B. A. mirė 2005-11-25, o mirties priežastimi nurodytas tiesiosios žarnos ampulės vėžys (b. l. 16). Dėl kokios priežasties mirė V. Č. duomenų nėra. Tačiau iš paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad ji gim. 1921-02-06, mirusi 1999-11-16 (b. l. 101). Ieškovė turi įpėdinių, todėl atsakovai negali būti jos turto paveldėtojais. Teiginiai, kad atsakovai vykdė ieškovės ir jos seserų atžvilgiu diskriminaciją, politines represijas, luošino ir žalojo jos sveikatą tikslu užvaldyti turtą taip pat yra neparemti jokiais įrodymais.
Nesant įrodymų teismas negali pripažinti, kad atsakovų veiksmai ieškovės ir jos sesers B. A. atžvilgiu yra antikonstituciniai, kad atsakovai neužtikrino jų teisių į veiksmingą paskirtos kompensacijos paskaičiavimą ir išmokėjimą, vykdė diskriminaciją ir politines represijas ieškovės ir jos sesers B. A., kaip tremtinių, atžvilgiu, kad atsakovai negynė jų nuosavybės ir neužtikrino nuosavybės apsaugos garantijų.
Ieškovės reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12,178 str.).
Iš ieškovės priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 79, 83, 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškovės A. A. B. ieškinį dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimo, vykdant politines represijas ir padarytos žalos atlyginimo atsakovams Lietuvos Respublikai, Utenos rajono savivaldybei, trečiajam asmeniui F. Č., atmesti.
Priteisti iš A. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 246,85 Lt (du šimtus keturiasdešimt šešis litus 85 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Sprendimą per 30 dienų galima skųsti apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.