- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-157-1035/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34828-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Kaltinamasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- T. B.
- Advokatai
- Renata Janušytė, Haroldas Stankevičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,
nepilnamečio nukentėjusiojo T. B. jo atstovei pagal įstatymą (motinai) R. B. ir įgaliotai atstovei advokatei Renatai Janušytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
V. V. buvo kaltinama tuo, kad smurtaudama žmogui sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2024 m. rugsėjo 4 d. apie 19.05 val. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kieme konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametį T. B., t. y. tyčia rankomis sugriebė T. B. už rankų ir jas laikė bei dešine koja įspyrė jam į kairės kojos blauzdos sritį, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam T. B. poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje, t. y. sužalojimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukėlė jam fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu prokurorė I. Galkevičienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: 1) pripažinti V. V. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant V. V. tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (750 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; 2) tenkinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį. Kartu prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresnįjį teismo medicinos ekspertą J. P., pateikusį 2024 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvadą Nr. G2898/2024(01). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje nėra nuoseklių ir patikimų duomenų, patvirtinančių V. V. inkriminuotus smurtinius veiksmus, yra nepagrįsta. Teismas neišsamiai, neobjektyviai, selektyviai ir fragmentiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas atskiriems įrodymams, nesusiejo ir neanalizavo įrodymų visumos bei padarė klaidingas, byloje surinktų įrodymų visumai neatitinkančias išvadas. Teismas iš esmės vadovavosi kaltinamosios parodymais, nepagrįstai suteikė jiems didesnę įrodomąją reikšmę, nevertino jų patikimumo, išsamiai nepalygino jų su visais kitais byloje esančiais įrodymais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu nukentėjusiojo T. B. ir liudytojų D. I., G. I., R. B., T. B. parodymus teismas vertino atsietomis frazėmis, nesistemiškai, neįvertino jų esmės nuoseklumo, nesugretino jų su kitais įrodymais, taip pat su Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, nepagrįstai sumenkindamas jų įrodomąją vertę veikos ir kilusių padarinių priežastiniam ryšiui pagrįsti.
1.2. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad V. V. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai pasakojo analogišką įvykių eigą, laikėsi nuoseklios pozicijos tiek dėl faktinių įvykio aplinkybių, tiek dėl savo kaltės, kategoriškai neigdama kaltinimo aplinkybes. Tokie teismo argumentai vertintini kritiškai, kadangi pats kaltinamojo procesinis statusas reiškia jo suinteresuotumą bylos baigtimi. Siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, asmuo gali neatskleisti tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, todėl sprendžiant kaltinamojo parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą ypatingą reikšmę įgyja kitų apklaustų asmenų parodymai ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys kaltinamojo poziciją. Sutiktina, kad šioje byloje kaltinamoji nepripažino savo kaltės bei nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu fizinio kontakto iš jos pusės su nukentėjusiuoju nebuvo. Visgi, tokie kaltinamosios parodymai vertintini kaip gynybinė versija, kurią paneigia kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visuma. Visų pirma, nukentėjusiojo T. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuos patvirtina tiesioginio įvykio liudytojo D. I. parodymai. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad paties spyrio nematė, tačiau prisiminė, jog, kol laukė motinos, nukentėjusysis minėjo, kad jam spyrė. D. I. aiškiai patvirtino, kad moteris buvo paėmusi jo draugą už abiejų rankų riešų abejomis savo rankomis, o šis, norėdamas atsiplėšti, buvo įsirėmęs koja į moters kojos šlaunį ir bandė atsispirti. Taip pat D. I. nurodė, kad atvažiavus tėvams jis ant T. B. kojos pamatė naują ir ryškią žaizdą.
1.3. Nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I. paaiškinimai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ir tarpusavyje nesutampa. Pasak prokurorė, abu berniukai analogiškas įvykio aplinkybes iš karto po įvykio nurodė ir savo tėvams. Tai matyti iš liudytojų T. B. ir R. B. bei G. I. parodymų. R. B. nurodė, kad sūnus pasakojo, jog konflikto metu moteris buvo sugriebusi jį už abiejų rankų riešų, o jis, bandydamas gintis, buvo įsirėmęs į moters koją. Moteris laikė jį už rankų ir spyrė į koją, dėl to sūnus pajuto fizinį skausmą. R. B. taip pat patvirtino, kad sūnus medicinos specialistams nurodė, jog jį laikė už rankų ir spyrė į koją, kad skauda koją. Ji matė nubrozdinimą sūnaus blauzdoje, nors ryte to sužalojimo dar nebuvo. Nukentėjusiojo tėvas T. B. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą sūnus pasakė, kad moteris, išlipusi iš automobilio, sugriebė jį už rankų, o sūnui besilaisvinant ir įsispyrus į moterį, ji rankomis jį nustūmė ir jam įspyrė. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo tėvas taip pat nurodė, kad grįžus iš ligoninės sūnus papasakojo, jog konflikto metu moteris sugriebė jam už rankų, o T. B. bandė iš jos vaduotis atsispirdamas koja. Nors ant sūnaus rankų jis akivaizdžių žymių neapstebėjo, tačiau T. B. pasakojo jam apie rankas, o ekspertizės metu gydytojas nurodė, kad ant rankų yra įspaudų. Liudytoja G. I. nurodė, kad iš vaikų pasakojimų suprato, jog konflikto momentu moteris sugriebė T. B. už abiejų rankų ir nepaleido, T. B., įsispyręs į moterį, bandė iš jos rankų išsilaisvinti, o moteris jam spyrė į koją. G. I. taip pat nurodė, kad ant T. B. kojos, žemiau kelio, pastebėjo žaizdą, sumušimą, kuris atrodė „šviežias“. Tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis T. B. buvo nurodęs ir susitikimo su vaiko teisių apsaugos specialistais metu, praėjus vos kelioms dienoms po įvykio. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2898/2024(01), kurioje nustatytas T. B. padarytas sužalojimas – poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, padaryta kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytomis „konkrečiomis“ aplinkybėmis, t. y. kitam asmeniui įspyrus į kairę blauzdą.
1.4. Teismų praktikoje nagrinėjant bylas dėl smurto prieš nepilnametį nurodyta, kad svarbiausi įrodymų šaltiniai yra asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu ir kuriems vaikas pasakojo apie patirtą smurtą, parodymai. Įrodymų grandinėje ypatingą reikšmę turi paties smurtą patyrusio nepilnamečio parodymai, o nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų — suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Vertinant nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I. duotus parodymus, buvo būtina atkreipti dėmesį į tai, kad abu nepilnamečiai tiriamo įvykio metu patyrė stiprius emocinius išgyvenimus, kurie galėjo turėti įtakos jų galimybei tiksliai atkartoti tam tikras įvykio aplinkybes ir jų tikslią eigą. Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo akcentuojama, kad nukentėjusysis motinai paskambino verkdamas, sakydamas, jog jį mušė. Įvykio vietoje liudytoja G. I. ir tėvai jį rado įsiverkusį ir stipriai susijaudinusį. Nukentėjusysis T. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad, kol jie laukė tėvų, jis verkė, nes buvo išsigandęs, jam buvo nemalonu, kad moteris jį užpuolė. R. B. patvirtino, kad T. B. po įvykio buvo išsigandęs, drebėjo, verkė. Nors pritartina teismo vertinimui, kad tokia nepilnamečio reakcija galėjo kilti dėl susiklosčiusios nemalonios situacijos, įvykusio konflikto su suaugusiu asmeniu ir policijos pareigūnų atvykimo, tačiau, nukentėjusiojo tėvų teigimu, nukentėjusysis nėra linkęs meluoti, jis prisipažino konflikto metu vartojęs necenzūrinius žodžius, todėl tėvams atrodė įtikinama tai, ką jiems pasakojo sūnus. Priešingai nei teigiama teismo nuosprendyje, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis bijojo galimų pasekmių dėl savo elgesio ar nerimavo dėl to, kaip tėvams reikės paaiškinti įvykio aplinkybes. Liudytojo D. I. taip pat nurodė, jog įvykio metu labai dideliame strese ir šoke, todėl ne viską prisimena.
1.5. Sugretinus berniukų parodymus matyti, kad esminių neatitikimų dėl bylai reikšmingų įvykio aplinkybių tarp jų nėra. Šie parodymai taip pat nesiskiria nuo liudytojų duotų parodymų, juos patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada bei vaiko teisių apsaugos specialistų pateikti duomenys. Tam tikri nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I. parodymų neatitikimai nėra esminiai ir nesuteikia pagrindo jais netikėti, nes abu berniukai nuosekliai nurodė tas pačias esmines įvykio aplinkybes, kurios nurodytos ir V. V. suformuluotame kaltinime, t. y. kad kaltinamoji buvo sugriebusi nukentėjusįjį T. B. už riešų, šis buvo įsispyręs į jos koją, o kaltinamoji jam įspyrė, dėl to buvo sukeltas fizinis skausmas ir padaryta poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad toks veiksmas objektyviai nėra įmanomas, o nukentėjusysis kairės blauzdos sritį galėjo susižaloti bet kokiomis kitomis aplinkybėmis, bei pažymėjo, kad byloje esanti specialisto išvada nėra kategoriška. Neginčijama, kad bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus ir nuspręsti dėl jų patikimumo bei pakankamumo, tačiau šiuo atveju teismo padaryta išvada yra paremta išimtinai subjektyvia teismo nuomone, o ne objektyviais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis ir nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis. Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų, kuris šiuo atveju ne tik nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų, bet, priešingai, patvirtina nukentėjusiojo T. B. parodymus apie įvykio aplinkybes, kuriomis jam buvo padarytas kojos sužalojimas, t. y. kad poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje buvo padaryta „konkrečiomis“ aplinkybėmis – kitam asmeniui įspyrus į kairę blauzdą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu išteisinti V. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2011).
Bylos duomenimis, tarp išteisintosios V. V. ir nepilnamečių T. B. bei jo draugo D. I. įvyko žodinis konfliktas dėl to, kad nagrinėjamo įvykio dieną abu nepilnamečiai paspirtukais važinėjo prie V. V. gyvenamojo namo laiptinės esančia rampa, kuri nėra tam skirta, nes apklijuota plytelėmis, kurios nuo smūgių trupa. V. V. davus pastabą nepilnamečiams, kad jie nevažinėtų rampa paspirtukais, tarp jų įvyko žodinis ginčas (vėliau peraugęs net į fizinį kontaktą), kuris pasibaigė nukentėjusiajam T. B. nustatytu nežymiu sveikatos sutrikdymu, t. y. poodine kraujosruva kairėje blauzdoje. Iš esmės vienodas aplinkybes dėl konflikto priežasties ir pradžios nurodė tiek išteisintoji, tiek nukentėjusysis ir jo draugas. Visgi, kitas kilusio ginčo faktines aplinkybes jame dalyvavusios šalys apibūdina skirtingai. Nukentėjusiojo teigimu, moteris iš pykčio užšoko ant jo, trenkė per paspirtuką, kurį jis buvo pastatęs tarp savęs ir moters, griebė už rankenos ir tempė link savęs, pradėjo stumti, agresyviai ėjo link jo, stipriai, laikydama už paspirtuko, pastūmė jį, todėl jis nugriuvo, užkliuvęs už kito paspirtuko, kuris buvo už jo. Kai jis pasakė, kad reikia kviesti tėvus, moteris išsigando ir nubėgo į automobilį. Jis pabarbeno pirštais po automobilio žibintu. Moteris iššoko iš automobilio ir puolė, jį, griebė už rankos, bandė parversti. Jie buvo vienas prieš kitą, moteris laikė jį už rankų ir bandė paguldyti ant žemės. Jis savo koją uždėjo ant moters šlaunies, prašydamas nulipti nuo jo. Tuo metu draugas padėjo moterį atskirti nuo jo. Moteris spyrė jam (nukentėjusiajam) kaire koja tuo momentu, kai jis savo dešine koja atsirėmė jai į dešinę koją. Pasak V. V., išėjusi iš laiptinės ji pamatė vaikus su triukams skirtais paspirtukais. Vienas iš vaiku paspirtuku važiavo prie namo įrengta rampa. Ji vaikams pasakė, kad čia nevažinėtų ir negadintų rampos, ir ėjo link automobilio. Davus vaikams pastabą, jie pradėjo atsikalbinėti, vartojo necenzūrinius žodžius ir įžeidžiančias frazes. Jai ketinant sėsti į automobilį, nukentėjusysis pavadino ją „kekše“. Ji pasisuko nuo automobilio link jo norėdama paaiškinti, kokią teisę jis turi taip bendrauti su suaugusiu asmeniu, padarė keletą žingsnių link jo. Jai priėjus prie nukentėjusiojo, šis visą laiką laikė rankose paspirtuką ir vis suko prieš ją, pakeldamas paspirtuką į orą, prasukdamas aplink savo ašį ir pastatydamas ant žemės, šį veiksmą kartojo. Kažkuriuo momentu, siekdama apsaugoti save, ji instinktyviai sugriebė už paspirtuko rankenų, per vidurį. Nukentėjusiojo rankos buvo ant paspirtuko rankenų šonų kraštų. Ji neėmė nukentėjusiajam už plaštakų ar riešų. Jai paėmus už paspirtuko rankenų, nukentėjusysis spardė jai į kojas, dėl to ant jos baltos spalvos kelnių liko žymės. Kažkuriuo momentu ji paleido paspirtuką ir atsitraukė. Ji nestūmė paspirtuko, o tiesiog paleido. Kai ji dar laikė paspirtuką, nukentėjusysis visą laiką jį judindavo į visas puses. Paspirtukas, kai buvo tarp jų, vis atsitrenkdavo į jos ir nukentėjusiojo kojas. Jai paleidus paspirtuką, nukentėjusysis ėjo atbulomis ir užkliuvo už jo stovėjusio draugo, abu nukrito. Ji nespyrė nukentėjusiajam. Pamačiusi, kad beprasmiška tęsti ginčą, nuėjo link automobilio. Atsisėdus į automobilį, išgirdo stiprų smūgį į automobilio galinę dalį. Tuomet išlipo iš automobilio ir griežtu tonu pasakė, kad kviestų tėvus.
Baigus ikiteisminį tyrimą, V. V. buvo pareikšti kaltinimai tuo, kad ji minėto konflikto metu tyčia rankomis sugriebė T. B. už rankų ir jas laikė bei dešine koja įspyrė jam į kairės kojos blauzdos sritį, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir sukėlė jam fizinį skausmą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, sprendimas dėl V. V. išteisinimo iš esmės grindžiamas tuo, kad: 1) ji viso baudžiamojo proceso metu (bendraudama mobiliuoju telefonu su pareigūne, savo rašytiniame paaiškinime, apklausų ikiteisminio tyrimo ir teisme metu, be to, tas pačias aplinkybes buvo nurodžiusi į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams) nuosekliai papasakojo analogišką įvykių eigą (kuri išsamiai aptarta skundžiamo nuosprendžio 25 punkte), laikėsi nuoseklios pozicijos dėl savo kaltės – kategoriškai neigė kaltinime nurodytas aplinkybes, tvirtino, kad nebuvo suėmusi nukentėjusiajam už rankų ir jų nelaikė, jam nespyrė ir nesukėlė fizinio skausmo; 2) kitų įvykyje dalyvavusių asmenų, t. y. nukentėjusiojo ir jo draugo, paaiškinimai dėl konflikto aplinkybių yra nenuoseklūs ir skiriasi tarpusavyje; 3) nepaisant to, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiojo kairės blauzdos srityje buvo poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas, byloje nepakanka duomenų, kad šis sužalojimas atsirado būtent dėl V. V. veiksmų, kaip ir nepakanka duomenų, jog V. V. buvo sugriebusi nukentėjusiajam už rankų, tuo sukeldama jam fizinį skausmą.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu ir savo nesutikimą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik išteisintosios V. V. parodymais, tokiu būdu nepagrįstai suteikė jiems didesnę įrodomąją reikšmę, nevertino jų patikimumo, išsamiai nepalygino jų su visais kitais byloje esančiais įrodymais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu nukentėjusiojo T. B. ir liudytojų D. I., G. I., R. B., T. B. parodymus teismas vertino atsietomis frazėmis, neįvertino jų nuoseklumo, nesugretino jų su kitais įrodymais, taip pat su Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada. Teisėjų kolegija su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).
V. V. versija dėl įvykio aplinkybių ir jos užimta pozicija, kurių išteisintoji nuosekliai laikėsi nuo konflikto pabaigos ir viso baudžiamojo proceso metu, kaip minėta, išsamiai nurodyta skundžiamo nuosprendžio 25 punkte. Prokurorė apeliaciniame skunde sutinka su tuo, kad išteisintoji viso proceso metu davė nuoseklius paaiškinimus, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako. Tačiau, pasak prokurorės, atsižvelgiant į V. V. procesinį statusą šioje byloje, ji neabejotinai yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymai, kuriuos paneigia kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti įrodymai, laikytini gynybine versija, kuria nėra pagrindo vadovautis. Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis ir liudytojai, išskyrus policijos pareigūnus, analogiškai yra suinteresuoti šios bylos baigtimi, todėl nagrinėjamu atveju jų parodymai taip pat turi būti tikrinami nuoseklumo, tarpusavio neprieštaravimo ir atitikimo kitiems byloje surinktiems objektyviems duomenims aspektu.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštarauja tarpusavyje. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo T. B. parodė, kad jis kartu su draugu D. I. važinėjo paspirtukais prie laiptinės. Tada išėjo moteris ir pasakė jiems šioje vietoje nevažinėti. Jie su draugu nuvažiavo į šalį ir kalbėjosi. Moteris iššoko iš savo automobilio ir pasakė „durniai, jums liepiau dingti iš čia“. Jis paprašė moters nesikeikti, dėl to ši užšoko ant jo. Jis tarp savęs ir moters pastatė paspirtuką, o ji trenkė per jį, griebė už paspirtuko rankenos, tempė link savęs, galiausiai, laikydama už paspirtuko, pastūmė jį ant kito ant žemės stovėjusio paspirtuko ir jis pargriuvo. Jis pasakė, kad kvies tėvus, dėl to moteris nubėgo į savo automobilį. Jis pabarbeno po automobilio galiniu žibintu. Moteris iššoko iš automobilio, puolė, griebė jam už rankų ir bandė paguldyti ant žemės. Jis savo dešine koja atsirėmė į moters dešinės kojos šlaunį, o ji tuo metu kaire koja jam įspyrė. Moteris pasakė, kad neišauklėti vaikai ir reikia kviesti tėvus. Ant abiejų rankų buvo nagų žymės, ant kairės kojos žemiau kelio, kur moteris spyrė, buvo pažeista oda – atsilupęs mažas odos sluoksnis. Ant kojos nieko nejautė, kitą dieną ta vieta užgijo, liko raudona, o ranką skaudėjo gal kokias penkias minutes. Kai nuvažiavo į ligoninę, žymės buvo tik ant kojų. To įvykio metu jis vadino moterį negražiai, bet nepamena kaip (1 t., b. l. 50–53).
Panašias nagrinėjamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis T. B. papasakojo ir savo tėvams R. B. ir T. B., kurie buvo atvykę į įvykio vietą. Vis dėlto, iš byloje pateiktos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VTAS) 2024 m. rugsėjo 7 d. vaiko situacijos vertinimo anketos matyti, kad nukentėjusysis T. B. 2024 m. rugsėjo 7 d. bendravo su vaiko teisių apsaugos specialistais ir jiems jau nurodė kiek kitokias nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad pokalbis su VTAS specialistai įvyko trečią dieną po įvykio, o apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko net 2024 m. gruodžio 18 d. (t. y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams). Šio pokalbio metu nukentėjusysis T. B. nurodė, kad moteris jį pagriebė ir pastūmė rankomis, o ne laikydama už paspirtuko; vėliau griebė jį už riešo, o ne už abiejų rankų; pradėjo jam gnybti, nors to neminėjo savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, metu, to nenurodė ir savo tėvams; jis įsispyrė į jos koją, kad atsistumtų; moteris, paleisdama jį, spyrė savo koja jam į koją, tačiau negalėjo pasakyti, kuria koja jam įspyrė. Pastebėtina ir tai, kad liudytojas Ž. M. (policijos pareigūnas), kuris bendravo su nukentėjusiuoju T. B. iš karto po įvykio, parodė, kad nukentėjusysis T. B. kalbėjo apie tai, kad jį pastūmė, tačiau apie jokius gnybimus, spyrius į koją, griebimą už rankų jis neminėjo. Į įvykio vietą atvykusios greitosios medicinos pagalbos specialistams ir gydytojui – vaikų chirurgui ligoninėje nurodė tik apie tai, kad moteris spyrė jam į koją, skundėsi kairės blauzdos skausmu, o apie rankas apskritai neminėjo. Nuvykęs pas teismo medicinos specialistą, nurodė, kad moteris jam buvo sugriebusi už kairio riešo, o ne už abiejų rankų.
Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusiųjų nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, t. y. neesminiai netikslumai ir nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl tokio asmens amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko ir pan. Vis dėlto, teismų praktikoje aiškinama, kad toks vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244-788/2023, 2K-239-495/2023). Minėta, kad nukentėjusiojo T. B. skirtingiems asmenims (tėvams, policijos pareigūnams, VTAS specialistams, medicinos specialistams, ikiteisminio tyrimo teisėjui) duoti paaiškinimai apie įvykį, priešingai nei išteisintosios V. V., nepasižymi nenuoseklumu, nes juose yra prieštaravimų. Nukentėjusysis nurodydavo vis skirtingus V. V. prieš jį atliktus smurtinius veiksmus.
Aptariamo konflikto metu dalyvavo ir nukentėjusiojo T. B. draugas D. I.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo D. I. parodė, kad jie su draugu (T. B.) važinėjo paspirtukais prie laiptinės. Išėjo moteris ir supyko, pradėjo jiems aiškinti. Jie su T. B. sustojo pakalbėti, ką veiks toliau. Tada ji pradėjo sakyti, kad jie greičiau važiuotų, pradėjo su jais negražiai kalbėti. Jie nekalbėjo negražiai. Jo draugas lyg ir pasakė „prašyčiau nesikeikti“, tada ji abiem rankomis paėmė jo draugą už abiejų rankų riešų. Kai moteris laikė jį už rankų, paspirtukas buvo tarp jo kojų. Draugas bandė atsispirti į jos kairę šlaunį dešine koja, kad ji nebelaikytų, bet ji laikė jį už rankų, draugas prašė jį paleisti. Jis padėjo draugui, patraukdamas jį, atplėšdamas rankomis nuo jos. Kai T. B. norėjo atsiplėšti, paspirtukas stovėjo ant koto, kai spyrėsi koja, gal iškrito paspirtukas. Moteris kojomis nedarė nieko, bet prisimena, kad, kai laukė mamos, T. B. minėjo, jog jam spyrė. Atsitraukus moteris pabandė paimti už paspirtuko, kad jie nepabėgtų. Paspirtukas buvo tarp T. B. kojų, jis laikė suglaudęs, kad paspirtukas nenukristų. Tada ji pabandė traukti, jis atsiplėšė. Ji pradėjo stumti už vairo, tuo metu nelabai lietėsi prie T. B. ir jis užkliuvo už paspirtuko, jie abu nukrito užpakaliais ant plytelių. Moteris daug kartų siūlė kviesti tėvus nuo to laiko, kai jie nukrito. Iki nukritimo nesiūlė kviesti tėvų (1 t., b. l. 64–68). Kaip matyti, liudytojas D. I., nors ir tiesiogiai dalyvavo konflikto metu, tačiau jo parodymai iš dalies neatitinka nukentėjusiojo T. B. nurodytų aplinkybių.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju sugretinus abiejų nepilnamečių (nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I.) parodymus, juose įžvelgiama prieštaravimų ir nesutapimų dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Pirmiausia matyti, kad T. B. duodamas parodymus prisipažino, kad nagrinėjamo įvykio metu jis negražiai kalbėjo su V. V. ir vartojo necenzūrinius žodžius, tuo tarpu D. I. teigė, kad jie su moterimi nekalbėjo negražiai; T. B. teigimu, išteisintoji iš pradžių laikydama paspirtuką pastūmė jį, vėliau nubėgo į savo automobilį, išlipusi iš automobilio griebė jam už rankų, vėliau jis bandė atsispirti savo koja į jos koją, o D. I. nurodė, kad iš pradžių išteisintoji griebė nukentėjusiajam T. B. už rankų, o tik vėliau nukentėjusysis T. B. bandė atsispirti koja į jos koją ir jam atsitraukus ji pabandė paimti paspirtuką; T. B. duodamas parodymus nurodė, kad laukdami tėvų, D. I. kalbėjosi su išteisintąja, tačiau D. I. nurodė, kad jie su moterimi nekalbėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors T. B. daugiausiai tvirtino, kad V. V. jam įspyrė į koją, D. I. labiau akcentavo V. V. laikymą ir griebimą už nukentėjusiojo rankų, o dėl spyrio jis nurodė, kad apskritai nematė, jog konflikto metu V. V. darytų ką nors savo kojomis, tik vėliau prisiminė, kad nukentėjusysis jam pasakė, jog moteris jam įspyrė. Vienintelė sutapusi abiejų nepilnamečių nurodyta aplinkybė yra ta, kad jie abu nurodė, jog po V. V. išsakytos pastabos, jog jie nebevažinėtų paspirtukais, jie taip ir padarė, tačiau V. V. išlipusi iš automobilio juos vis tiek užpuolė bei kelis kartus pakartojusi pasišalinti iš tos vietos griebė už paspirtuko ir laikė, kad jie nepabėgtų. Vis tik, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tokia nepilnamečių iškelta versija stokoja elementarios logikos, nes jeigu nepilnamečiai vaikai iš tikrųjų būtų sutikę su išteisintosios pastaba, neaišku ir nesuprantama, kokiu tikslu suaugusiai nepažįstamai moteriai reikėtų juos pulti, juolab, laikyti nukentėjusiojo paspirtuką. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tokius nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I. parodymus pagrįstai nelaikė nuosekliais ir patikimais.
Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad iškart po nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis T. B. verkė, buvo išsigandęs ir patyrė neigiamus išgyvenimus, tai matė tiek įvykio vietoje būdama liudytoja G. I., o vėliau ir atvykę į įvykio vietą nukentėjusiojo T. B. tėvai. Vis dėlto, liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Ž. M., kuris atvyko į įvykio vietą pagal iškvietimą, parodė, kad paauglys, dalyvavęs konflikte nei tai verkė, nei ką, bet jo būklė buvo kitokia nei įprastai. Vaiko būsena prie tėvų stipriai pasikeitė, jo pasirodymas padidėjo, pasunkėjo ir sveikatos būklė. Jis pradėjo aiškinti kaip jam skauda, kaip jį skriaudė, kad jį nustūmė, puolė, o jie (su D. I.) nieko nedarė. Iš byloje esančio policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašo „PSS-20240904-195604UTC+0300“, kuriame nukentėjusiojo tėvai R. B. ir T. B. įvykio vietoje bendrauja su policijos pareigūnais, užfiksuotas ir pats nukentėjusysis T. B., kuris, nors ir atrodo sutrikęs, tačiau neverkia. Kita vertus, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis T. B. galėjo patirti šoką ir verkti dėl to, kad įvyko konfliktinė situacija su suaugusiu asmeniu, jam teko skambinti savo tėvams, o jiems atvykus reikėjo paaiškinti visas įvykio aplinkybes. Natūralu, kad tokios situacijos kontekste nepilnametis vaikas patirs neigiamas emocijas ir didelį stresą, ypač turint omeny aplinkybę, kad patys nukentėjusiojo T. B. tėvai nurodė, kad jis yra jautrus vaikas, visgi, tai savaime nepatvirtina, kad V. V. atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį ir sukėlė jam fizinį skausmą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad nukentėjusiojo sužalojimus – kraujosruvą ir nubrozdinimus ant kojos matė jo tėvai R. B. ir T. B. bei liudytoja G. I., pažymėtina, kad nėra jokių abejonių, kad šie sužalojimai iš tikrųjų buvo patirti. Tai įrodo ir byloje pateikti medicininiai dokumentai, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad šiuos sužalojimus nukentėjusiajam padarė išteisintoji V. V.. Pabrėžtina, kad nukentėjusiojo T. B. tėvai ir liudytoja G. I. tiesiogiai įvykio nematė ir visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo T. B. ir liudytojo D. I. pasakojimų, kurie, kaip minėta, kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Nukentėjusiojo motina R. B. apklausiama kaip liudytoja nurodė, kad dar iki nagrinėjamo įvykio ryte ant vaiko kojos sužalojimo nebuvo, tas sužalojimas buvo „šviežias“, tuo tarpu liudytojas T. B. nurodė, kad nors ir nematė akivaizdžių sužalojimų ant sūnaus, tačiau jo sūnus nėra linkęs meluoti, jis prisipažino, jog konflikto metu vartojo necenzūrinius žodžius, todėl juo tiki. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis T. B. pats patvirtino, kad jis važinėjo paspirtuku, skirtu triukams daryti, jis darė ir rodė įvairius „triukus“ savo draugams, kelis kartus jis jau buvo nukritęs nuo paspirtuko, nors nebuvo susižalojęs, nes paprastai jis važinėja su apsaugomis, tačiau nagrinėjamo įvykio dieną kaip tik važinėjo be apsaugų. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir nukentėjusiojo tėvas T. B., todėl neatmetama tikimybė, kad T. B. tą dieną galėjo susižaloti ir krisdamas nuo paspirtuko.
Kritiškai vertintini ir liudytojos G. I. parodymai. Ši liudytoja, nors ir teigė, kad ant T. B. kojos, žemiau kelio, pastebėjo žaizdą, sumušimą, kuris jai taip pat atrodė „šviežias“, tačiau ji tuo pačiu nurodė ir visiškai skirtingas nagrinėjamo įvykio aplinkybes apie įvykusį konfliktą tarp nukentėjusiojo T. B. ir V. V.. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. I. parodė, kad jai sūnus D. I. pasakojo, jog jis su T. B. važinėjosi paspirtukais; iš laiptinės išėjo V. V. ir jiems pasakė pastabą; po kažkokio jų atsako V. V. priėjo prie T. B. ir pradėjo laikyti už rankų; T. B., įsispyręs į V. V., bandė ištrūkti iš jos rankų; ji įsėdo į automobilį, T. B. pastukseno į jį, V. V., išlipusi iš automobilio, pastūmė T. B., po to jis nukrito, o ji jam spyrė į koją (1 t., b. l. 74–76). Pastebėtina, kad šių G. I. nurodytų aplinkybių, kad V. V. išlipusi iš automobilio, pastūmė nukentėjusįjį, dėl ko jis nukrito, o vėliau jam nukritus dar spyrė į koją, nebuvo nurodęs nei liudytojas D. I., nei nukentėjusysis T. B., jų nepatvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, todėl šiais liudytojos G. I. parodymais nėra pagrindo vadovautis.
Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad nukentėjusiojo T. B. nurodytas aplinkybes apie V. V. atliktus smurtinius veiksmus, kuriais jam buvo padaryti sužalojimai, patvirtina Valstybės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvada Nr. G 2898/2024(01). Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad T. B. nustatyta poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, kuri padaryta kietu, buku daiktu, galimai užduotyje nurodytomis ir tiriamojo patikslintomis aplinkybėmis, t. y. kitam asmeniui įspyrus į kairę blauzdą ir laiku (2024 m. rugsėjo 4 d.). Kaip matyti, specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiojo T. B. nurodytų aplinkybių apie sugriebimą ir laikymą už rankų, nes rankų srityje jokių sužalojimų jam nebuvo nustatyta. Kita vertus, specialisto išvada, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, dėl joje nustatyto kojos sumušimo nukentėjusiajam nėra kategoriška, o tik tikėtina ir ji savaime neįrodo, kad nukentėjusiajam T. B. nustatytą kojos sužalojimą kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė būtent V. V.. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas šią išvadą pateikęs specialistas J. P.. Jis paaiškino, kad iš tikrųjų neatmetama tikimybė, jog nukentėjusiajam T. B. padaryta poodinė kraujosruva poodinėje srityje kietu, buku daiktu galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, t. y. spyrus koja į nukentėjusiojo kairę blauzdą. Jeigu nukentėjusysis būtų sužalojęs kairę kojos blauzdą į paspirtuką, tai turėjo likti nubrozdinimai. Kai nukentėjusysis buvo specialisto apžiūrimas, buvo nustatyta tik gelsva, nykstanti poodinė kraujosruva kairės blauzdos vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje. Nubrozdinimas galėjo išnykti iki nukentėjusiojo T. B. apžiūros, nes apžiūra buvo atlikta rugsėjo 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms po įvykio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš 2024 m. rugsėjo 4 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, į kurias, be kita ko, nukentėjusysis T. B. buvo pristatytas ne dėl aptariamo įvykio, o dėl pakilusio cukraus lygio (bylos duomenimis, nukentėjusysis serga cukriniu diabetu), 2024 m. rugsėjo 4 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad T. B. nagrinėjamo įvykio dieną, be kita ko, buvo nustatytas kairės blauzdos sumušimas ir nubrozdinimas (1 t., b. l. 88, 90-91). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė (kad nustatytas ne tik sumušimas, bet ir nubrozdinimas) tik sustiprina apeliacinės instancijos teismo manymą, kad nukentėjusiojo T. B. kairės blauzdos srityje nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti nuo jo kontakto su paspirtuku, t. y. darant „triukus“, pargriuvus ir pan. Kaip minėta, specialistas J. P. paaiškino, kad labiau tikėtina, kad nubrozdinimas galėjo likti nuo kontakto su paspirtuku, o mažai tikėtina, jog nuo bato pado. Pasak specialisto, nubrozdinimai gali atsirasti tik nuo statybinių batų, tačiau nuo bato pado, kuris yra minkštas, o ypač nuo basučių, galėjo likti tik kraujosruva, o ne nubrozdinimai. Pažymėtina, kad išteisintoji V. V. nagrinėjamo įvykio metu avėjo kaip tik baltos spalvos basutes. Tai reiškia, kad išteisintoji V. V. savo tuo metu dėvėta avalyne, t. y. basutėmis, vargu ar negalėjo sukelti tokio pobūdžio sužalojimą nukentėjusiajam. Taigi, specialisto išvada, nei vertinant ją atskirai, nei kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nepatvirtina, kad nukentėjusiajam nustatyta poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje atsirado būtent dėl V. V. tyčinių smurtinių veiksmų (spyrio) ir dėl to ji turėtų būti pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Analogiška išvada darytina ir dėl V. V. inkriminuotų veiksmų rankomis sugriebiant nukentėjusiajam už rankų. Nukentėjusiojo teigimu, jam net buvo išlikusios žymės nuo nagų. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių apie kokius nors išlikusius nukentėjusiojo rankų sužalojimus. Jų nenustatė ne tik specialisto išvadą pateikęs specialistas J. P., kuris apžiūrėjo nukentėjusįjį po kelių dienų, bet ir tą pačią įvykio dieną nukentėjusįjį apžiūrėję greitosios medicinos pagalbos specialistai bei vaikų gydytojas.
Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.). Išteisintoji V. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš nukentėjusįjį neatliko smurtinių veiksmų, o tik sudrausmino vaikus išsakydama jiems žodinę pastabą dėl jų nederamo ir nepagarbaus elgesio, laikė už paspirtuko rankenos, kurią paleidus nukentėjusysis nugriuvo ant užpakalio. Įrodymų, patikimai patvirtinančių nukentėjusiojo T. B. nurodytas aplinkybes apie V. V. jam padarytus sužalojimus, byloje nėra, o apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien prielaidomis negalima.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai išteisino V. V., konstatavęs, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo, todėl prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl išteisintosios patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Išteisintosios V. V. gynėjas advokatas H. Stankevičius prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, išteisintosios patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikti dokumentai, patvirtinantys 816,75 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas (2 t., b. l. 193–195).
BPK 106 straipsnio 3 dalis numato, kad, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018).
Nagrinėjamu atveju ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklaustas specialistas, vyko du teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo išteisintosios gynėjas, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su išteisintosios patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, laikytina proporcinga ir pagrįsta, todėl priteistina išteisintajai iš valstybės lėšų.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
Nagrinėjamoje byloje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2026-03056 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos atstovaujant nukentėjusįjį T. B. sudaro 354,15 Eur.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tuo tarpu BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos tik iš kaltu pripažinto asmens, į tai, jog ši baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, paliekamas pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas už nukentėjusiajam T. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą yra negalimas, todėl jos šiuo atveju valstybės naudai nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Ivetos Galkevičienės apeliacinį skundą.
Priteisti išteisintajai V. V. 816,75 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti iš valstybės lėšų nustatyta tvarka.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino įgalioto atstovo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš išteisintosios V. V. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.