- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-24
- Bylos Nr.
- I2-7122-561/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07643-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti 2024 m. gruodžio 19 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) sprendimą Nr. 24S299453 (toliau – ir Sprendimas).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šis leidimas galiojo iki 2026 m. kovo 19 d.
Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas nepagrįstai ir skubotai, neįsigilinus į visas reikšmingas aplinkybes. Paaiškina, kad šiuo metu yra išvykęs iš Lietuvos, tačiau turėdamas leidimą laikinai gyventi jis dirbo pagal iškvietimą įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, uždarojoje akcinėje bendrovėje „Mes šimtas“ (toliau – ir UAB „Mes šimtas“, Bendrovė). Šiuo metu Bendrovės direktorius yra išvykęs į užsienį, todėl pareiškėjas neturi galimybės su juo kontaktuoti nuo 2024 m. gruodžio mėn. Bendrovė pareiškėjui nedavė jokio darbo, nesudarė galimybės dirti ir užsidirbti. Pažymi, jog šiuo metu Bendrovės faktiškai nėra. Su Bendrovės direktoriumi pareiškėjui nepavyko susitarti dėl tolimesnių darbų, apmokėjimo už darbą ir darbo sąlygų. Pareiškėjo darbo sutartis nebuvo pakeista, darbo negavo, todėl direktorius vienašališkai nutraukė darbo sutartį, iš anksto pareiškėjo apie tai neinformavo. Mano, kad buvo atleistas neteisėtai ir pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas. Nurodo, jog žada įsidarbinti kitoje įmonėje statybininku.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2024 m. lapkričio 30 d. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba.
Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovei nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Preziumuoja, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Departamentas pabrėžia, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi.
Atmestini pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, aiškintis susidariusią situaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).
Departamentas tvirtina, kad Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760342693, galiojęs iki 2026 m. kovo 19 d.).
Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes darbo sutartis su pareiškėju 2024 m. lapkričio 30 d. buvo nutraukta.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad su Bendrove 2024 m. lapkričio 30 d. buvo nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjo argumentai, kad Bendrovė nepagrįstai nutraukė darbo sutartį esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.
Teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 30 d. buvo atleistas iš darbo, turėjo spręsti dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Pareiškėjas teismui nenurodo, kad kreipėsi į atsakovą ir informavo apie pasikeitusias aplinkybes, nors tokią pareigą turėjo.
Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas teismui nurodo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nes yra nemotyvuotas bei jame nėra pateiktos faktinės aplinkybės.
Teismas pažymi, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Pareiškėjo minimi trūkumai niekuo nepagrįsti.
Pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjas sieks įsidarbinti kitoje Lietuvos įmonėje neturi reikšmės priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas teisingai įvertino bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais ir 4¹ dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.