Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Kęstučio Jucio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. ir nuteistojo D. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2018 m. rugsėjo 3 d. teismo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės dalis, ir K. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. (pagal 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį) ir nuo 2018 m. sausio 9 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

D. G. pagal BK 129 straipsnio1 dalį, pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. sausio 9 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. K. D. ir D. G. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 0.00 val. iki 2017 m. gruodžio 31 d. 23.59 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, nužudė nukentėjusįjį A. L.:

1.1. minėto laikotarpio nenustatytą dieną viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su A. L. metu K. D. tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė A. L. į dešinės pusės skruostą, nuo ko šis nugriuvo ant žemės, po ko, tęsiant nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 0.00 val. iki 2017 m. gruodžio 31 d. 23.59 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), prie požeminės pėsčiųjų perėjos, vedančios į (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su A. L. metu, K. D. tyčia vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė A. L. per kairiąją ausį, po ko, tęsdami savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 21 d. 0.00 val. iki 2017 m. gruodžio 31 d. 23.59 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) rūsyje, tarpusavio konflikto su A. L. metu, D. G. tyčia bukos briaunos savybes turinčiu daiktu – kuolu, tyčia sudavė A. L. ne mažiau kaip šešis smūgius į kojas, rankas, galvą, krūtinę, o K. D. tyčia sudavė A. L. keletą kartų į galvą, taip pat keletą kartų spyrė į krūtinę. Tokiais bendrais veiksmais K. D. ir D. G. padarė A. L. krūtinės dešinės pusės sumušimą su II-V šonkaulių tiesioginiais lūžiais priekinėje pažastinėje linijoje ir šešias muštines žaizdas veide ir kaktos bei viršugalvio srityje, kas komplikavosi kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, epidurine hematoma viršugalvio srityje, kurių pasėkoje, išsivysčius žaizdų supūliavimui, sepsiui, pūlingam galvos minkštųjų dangalų uždegimui ir progresuojant galvos smegenų ir plaučių pabrinkimui A. L. laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku mirė.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų K. D. ir D. G. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir sprendžia, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, bei priėjo bylos duomenimis pagrįstos išvados dėl K. D. ir D. G. padarytų konkrečių veiksmų ir šių jų veiksmų juridinės kvalifikacijos. Nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai jų veikoje nustatyti tinkamai. Teismo išvados pagrįstos įrodymais, kurių turinys papildo vienas kitą. Ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumos pagrindu nustatytas nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia. Aplinkybės, turinčios reikšmės padarytos veikos kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį, atitinkamai įvertintos. Baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo prieiti kitokių išvadų dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistųjų K. D. ir D. G. kaltę, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodytumo. Pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės, nustatytos, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl K. D. ir D. G. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

15. Iš tiesų, baudžiamojoje byloje objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. D., naudodamas fizinį smurtą prieš A. L., tuo pačiu būtų panaudojęs ir kokį nors įrankį (daiktą) žaloti nukentėjusįjį, nebuvo surinkta. Tačiau vien ši aplinkybė neduoda pagrindo vertinti nuteistojo veiksmus kaip mažiau pavojingus ar mažiau intensyvius. Nustatyta, kad K. D., būdamas rūsyje, nukentėjusiajam sudavė keletą kartų į gyvybei svarbias ir pažeidžiamiausias kūno dalis – į galvos sritį kumščiu ir spyrė į krūtinės sritį kaustytų batu. Gi specialisto išvada ir pirmosios instancijos teisme duotas teismo medicinos eksperto paaiškinimas patvirtina, kad tokie jo veiksmai, sudarydami dalį padarytų sužalojimų, buvo susiję su kilusiomis pasekmėmis. Nors nuteistasis K. D. apeliaciniame skunde prašė apklausti teismo medicinos ekspertą, prašymą motyvuojant eksperto išsakytu teiginiu dėl asmens sužalojimo kumščiu aplinkybių, iš bylos medžiagos matyti, kad šis nuteistojo argumentas buvo žinomas - išsakytas teisminio bylos nagrinėjimo metu, apklausiant ekspertą, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai analizuotas. Jokių naujų, netirtų ar dar nevertintų aplinkybių apeliantas nenurodė. Teismo medicinos ekspertas buvo išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, o jo nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus ir jų atsiradimo (padarymo) mechanizmą abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių grindė išsamia specialisto išvados analize, pirmosios instancijos teisme duotais teismo eksperto paaiškinimais kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nuteistojo apeliacinio skundo argumentu pakartotinai apklausti teismo medicinos ekspertą dėl aplinkybių, kurios jau buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme.

16. Bylos medžiaga paneigta ir nuteistojo D. G. pozicija, kad nagrinėjamo įvykio metu mediniu kuolu jis sudavė tik nukentėjusiajam per kojas (blauzdas). Minėta specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai šią poziciją paneigia - tyrimo metu nebuvo konstatuoti jokie sužalojimai ant A. L. kojų, išskyrus nesusijusius su įvykiu. Gi nukentėjusiojo galvoje ir kairės nukentėjusiojo plaštakos nugariniame paviršiuje buvo fiksuoti sužalojimai, kurie padaryti bukos briaunos savybe turinčiu daiktu. Priešingai nuteistojo D. G. teiginiams, nuteistasis K. D. parodė, kad D. G. mediniu kuolu daužė nukentėjusįjį, gulintį ant šono, susirietusį ir rankomis besidengiantį, suduodamas šiam ir per galvą, rankas bei krūtinę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje surinktų duomenų visumą, nenustatė pagrindo abejoti tokiais K. D. parodymais ir laikyti juos nepatikimais. Tokių pagrindų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, argumentų paneigti šiuos parodymus nepateikė ir apeliantas. Be to, bylos duomenimis, ant įvykio vietoje rasto medinio kuolo, kurį pats D. G. atpažino kaip tą, kuriuo jis sudavė A. L., buvo rastas nukentėjusiojo kraujas (t. 1, b. l. 24–30; t. 2, b. l. 36–39; t. 3, b. l. 130–133). Šios aplinkybės pagrindu teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo kraujo ant medinio kuolo buvimas taip pat paneigia D. G. poziciją dėl jo suduotų nukentėjusiajam smūgių išsidėstymo - nebuvus kontakto su sužalotomis kitomis kūno dalimis, kraujo ant medinio kuolo nebūtų buvę. Teismo medicinos eksperto aiškinimu, sudavus smūgius basliu per kojas, kaip tai parodė D. G., turėtų likti žymės, tačiau tokios nebuvo nustatytos. Šiuo atveju buvo nustatyti tik vyraujantys atitinkamos srities sužalojimai, padaryti tuo pačiu metu. Taigi, priešingai nei teigė nuteistasis D. G., objektyvi baudžiamosios bylos medžiaga paneigia tokią jo gynybinę versiją ir duoda pagrindą teigti, jog tokiu būdu jis siekia menkinti savo paties vaidmenį nusikaltimo padaryme, yra nelinkęs atskleisti visos nusikaltimo padarymo eigos ir aplinkybių apie prieš A. L. pavartoto smurto intensyvumą.

17. Pirmiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantų K. D. ir D. G. atliktų veiksmų, žalojant A. L., apimtį ir pobūdį (vaidmenį), rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais.

18. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji kelia klausimą, ar kiekvieno iš jų prieš nukentėjusįjį atlikti veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose išvados dėl priežastinio ryšio daromos, įrodymų pagrindu nustatant loginę priežasčių seką - ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-381/2011, 2K-38-942/2017, 2K-231-303/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti nukentėjusiojo A. L. mirtį, išskyrus nuteistųjų K. D. ir D. G. prieš jį panaudotą smurtą. Būtent nuteistųjų suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas – galvą ir krūtinę vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios jis nebūtų miręs, t. y. nustatytų sužalojimų pobūdis (tiek galvos, tiek krūtinės sumušimai) nulėmė komplikacijų atsiradimą, dėl kurių kilo negrįžtamos pasekmės. Nors specialisto išvada konstatuota, kad nukentėjusiojo galvoje fiksuoti sužalojimai buvo padaryti tik bukos briaunos savybes turinčiu daiktu, kaip nustatyta mediniu kuolu, kuri panaudojo D. G., nustatyta ir tai, kad į galvos sritį nukentėjusiajam kumščiu smūgiavo ir K. D.. Gi teisme medicinos ekspertas pateikė tikėtiną išvadą, kad galvos srityje padarytus menkesnius sužalojimus galėjo užmaskuoti didesni sužalojimai, t. y. rankomis ir kojomis suduotus smūgius paslėpti galėjo smūgiai bukos briaunos savybes turinčiu daiktu. Tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, nuo kokio trauminio kontakto buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiojo krūtinės srityje, tačiau teismo medicinos ekspertas nurodė, kad nustatyti sužalojimai šioje kūno srityje galėjo būti padaryti tiek spiriant apkaustytu batu, tiek suduodant smūgius medinio kuolo galu. Bylos įrodymai patvirtinta, kad nukentėjusiajam į krūtinės sritį apkaustytu batu spyrė K. D., o mediniu kuolu smūgius sudavė D. G.. Tokiu būdu, tiek K. D., tiek D. G. smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvos ir krūtinės sritis yra susijęs priežastiniu ryšiu su A. L. mirtimi. Aptartos aplinkybės, atsižvelgus į specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimą, neduoda pagrindo vertinti K. D. veiksmus kaip mažiau pavojingus, nei D. G., ir atvirkščiai – D. G., nei K. D.. Šių nuteistųjų smurtinių veiksmų visuma dėsningai sąlygojo nuketėjusiojo mirtį ir yra pagrindinė to priežastis. Nors, kaip nustatyta, nukentėjusysis mirė ne iš karto po smurtinių veiksmų jo atžvilgiu, nesikreipė pagalbos į medikus, vien ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp nuteistųjų K. D. ir D. G. padarytos veikos ir kilusių padarinių, nepanaikina nuteistųjų smurtinę veiką ir nukentėjusiojo mirtį siejančio priežastinio ryšio. Nustatyta, kad po sužalojimo iki to laiko, kol dėl patirtų traumų pasireiškė komplikacijos, nukentėjusysis kurį laiką galėjo atlikti sąmoningus veiksmus, juolab, kad po tokių sužalojimų mirtinos pasekmės atsirado ne iš karto. Šiuo konkrečiu atveju atsiradę padariniai buvo tyčinių pakankamai stipri nuteistųjų smūgių pasekmė. Specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto parodymai patvirtina, kad šie padariniai yra dėsningi – tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos A. L. mirčiai. Mirtis nukentėjusįjį ištiko dėl komplikacijų, patyrus nustatytus sužalojimus, atsiradimo.

20. Nagrinėjamoje byloje išankstinis susitarimas nužudyti nukentėjusįjį nebuvo nustatytas, tačiau abu nuteistieji smurtavo prieš A. L. (atitinkamai smūgiavo kumščiu, spyrė koja, sudavė mediniu kuolu). Abiejų nuteistųjų smurtavimas buvo panašaus pobūdžio ir masto – abu smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, krūtinę. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas kito veiksmus (K. D. D. G. veiksmus), tiek juos suprasdamas (D. G. apie K. D. veiksmus), suvokė, kad tokiais veiksmais jie kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę (kelia pavojų) ir tokiems vienas kito smurtiniais veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais – veikė kartu. Ir nors jie nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, savo veiksmų padariniams buvo abejingi. Nustatytas nusikaltimo motyvas – pyktis dėl negrąžintų pinigų už priduotus vandens maišytuvus ir noras pamokyti nukentėjusįjį už neatiduotą skolą bei melavimą, jog pinigų skolai atiduoti neturi. Tarp nuteistųjų veiksmų ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kiekvienas jų atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviems nužudymo požymiams, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta pagrįsta išvada, jog jie abu atsako kaip bendravykdytojai, nepriklausomai nuo to, kas ir kokio pobūdžio smurtinius veiksmus atliko.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir tai, kad nuteistieji K. D. ir D. G. savo bendrais - konkliudentiniais veiksmais išreikšto susitarimo pagrindu atliktais smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. L. kūno sužalojimus, kurie lėmė nukentėjusiojo sveikatos komplikacijų sukėlusių pastarojo mirtį, atsiradimą, daro išvadą, jog nėra pagrindo K. D. ir D. G. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal kitus BK straipsnius, reglamentuojančius baudžiamąją atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą ar nusikaltimus žmogaus sveikatai kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai bei tinkamai nustatė visas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jas nuosekliai ir logiškai susiejo su įrodinėtinomis aplinkybėmis ir padarė pagrįstą išvadą, jog K. D. ir D. G. nužudė A. L. ir teisingai kvalifikavo jų veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pagal nustatytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmės

22. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. D. ir D. G. už padarytą nusikalstamą veiką bausmes paskyrė aiškiai per griežtas ir bausmės paskirčiai prieštaraujančias bausmes.

23. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

24. Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam K. D. ir nuteistajam D. G. bausmę, jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgta tiek į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, kaltininkų asmenybes, į nustatytą jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių buvimą, tiek į kitas aplinkybes, susijusias su K. D. ir D. G. padarytos nusikalstamos veikos ir jų asmenybių pavojingumą apibūdinančių duomenų vertinimu bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog tiek K. D., tiek D. G. veiksmais buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 129 straipsnio 1 dalis). Savo veiksmais jie sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Akcentuotina, jog žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Nors pats nusikaltimas nebuvo planuotas, įvertinus paties įvykio eigą, padarytų sužalojimų pobūdį – smūgių sudavimas mediniu kuolu, kumščiu ir koja nukentėjusiam į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę, dėl to kilusias komplikacijas, darytina išvada, kad padarytas sužalojimas lėmęs (priežastiniu ryšiu susijęs) A. L. mirtį, buvo ne atsitiktinumas, bet nuteistųjų veiksmų pasekmė.

26. Skiriant nuteistiesiems bausmes, vertindamas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog K. D. ir D. G. atsakomybė lengvina tai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys, t. y. pinigų už priduotus vandens maišytuvus negrąžinimas ir melas, jog pinigų neturi, nors buvo įsigijęs namų gamybos alkoholinius gėrimus ir cigarečių (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

26.1. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistojo K. D. gynėjas pastarąją aplinkybę akcentavo, kaip pagrindą nuteistajam paskirtai laisvės atėmimo bausmei švelninti. Tačiau, kaip minėta, parenkant bausmę, pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę jau atsižvelgė, todėl nėra teisinio pagrindo dar kartą į ją atsižvelgti ir tuo pačiu pagrindu švelninti K. D. paskirtąją bausmę. Nuteistojo K. D. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jis neneigė naudojęs fizinį smurtą prieš A. L., tik nepripažino jį nužudęs, nuo pat sulaikymo pradžios davė parodymus bylą tiriančiam pareigūnui, bendradarbiavo viso bylos tyrimo metu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyto nepakanka pripažinti dar vieną K. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Šiuo aspektu matyti, kad K. D., duodamas parodymus apie jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, tik iš dalies pripažino savo kaltę, sureikšmino paties nukentėjusiojo elgesį, stengėsi sušvelninti savo padėtį, nurodydamas, kad tokie jo veiksmai nukentėjusiojo mirčiai neturėjo reikšmės.

27. Byloje nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad veika buvo padaryta, veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei tai, jog nusikalstamą veiką jie padarė, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo teigti, kad šios aplinkybės nustatytos neteisingai. Jokių argumentų dėl to apeliaciniuose skunduose nenurodė ir apeliantai.

28. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, individualizuodamas skirtinas bausmes, įvertino ir nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis K. D. anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, buvo baustas administracine tvarka už sistemingai daromus teisės pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų (t. 2, b. l. 90–117; t. 2, b. l. 58–69, 71–82) iki sulaikymo nedirbo, pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, liudytojų apibūdintas kaip agresyvus, linkęs vartoti smurtą asmuo; nuteistasis D. G. – anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, buvo baustas už sistemingai daromus administracinės teisės pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų (t. 3, b. l. 79–102; t. 3, b. l. 16–26, 30–33, 35–78), iki sulaikymo nedirbo, pastovios gyvenamosios vietos neturėjo, turi neįgalumą. Nustatytos aplinkybės rodo nuteistųjų požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusias jų pačių vertybines orientacijas, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodydamas apie nuteistųjų didesnį pavojingumą visuomenei pobūdį.

28.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teisme pabrėžiamas nuteistojo K. D. noras taisytis leidžia manyti, kad apeliantas neigiamai vertina savo elgesį, siekia keisti savo gyvenimo būdą, visgi, atsižvelgus į duomenis apie jo ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veiksmų chronologiją, laikytinas deklaratyviu teiginiu. Šios išvados nepaneigia ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prie bylos pateikta Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos padėka K. D. už aktyvų dalyvavimą viktorinoje. Savo ruožtu apeliaciniame skunde nuteistojo D. G. akcentuojamos aplinkybės dėl jo neįgalumo jau buvo vertintos, todėl taip pat nėra teisinio pagrindo dar kartą į jas atsižvelgti. Vertintina ir tai, kad turimos sveikatos problemos nuteistajam D. G. nebuvo kliūtis nusikalsti. Byloje esantys tiek nuteistąjį K. D., tiek nuteistąjį D. G. charakterizuojantys duomenys rodo, kad jie yra linkę nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, o jų daromos veikos tik sunkėja.

29. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininkų padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kiekvieno jų veiksmus, asmenybes, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, nepaliekant jokių neįvertintų nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nuteistųjų asmenybes, charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančių aplinkybių balansą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems K. D. ir D. G. paskirtos bausmės, atitinkančios baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (11 metų), nėra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti nėra teisinio pagrindo. Kiekvienam iš nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, skundžiamu nuosprendžiu K. D. paskirta bausmė BK 63 straipsnio 4 dalies, 9 dalies pagrindu dalinio bausmių sudėjimo būdu pagrįstai subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, paskiriant galutinę subendrintą 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

30. Šiuo konkrečiu atveju nuteistiesiems taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jų įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismo tinkamai atsižvelgta ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, pagrindžiančių galimybę taikyti ir BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šiuo atveju taip pat nenustatyta. Tiek K. D., tiek D. G. taikomas poveikis yra adekvatus, atitinka teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. D. ir D. G. paskirtos bausmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

31. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija

nutarė:

nuteistojo K. D. ir nuteistojo D. G. apeliacinius skundus atmesti.