Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės vilkas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-372-124/2010 pagal ieškovo bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės vilkas“, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė „STA Logistik“, Baltarusijos Respublikos atvira akcinė draudimo bendrovė „B&B Insurance Co“, uždaroji akcinė bendrovė „Adictus“, A. J., dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo tarptautinio krovinio vežimo dalyvių ginčas dėl krovinio gavėjo nuostolių, atsiradusių dėl dalies krovinio vagystės, atlyginimo.

Ieškovas bendra Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovė „Bevaleks“ (toliau – BĮ RAB „Bevaleks“) ir trečiasis asmuo Baltarusijos Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė „STA Logistik“ (toliau - RBA „STA Logistik“) 2008 m. vasario 4 d. sudarė Transporto ekspedicijos sutartį Nr. 49 (toliau - ekspedijavimo sutartis), kuria RAB „STA Logistik“ įsipareigojo ieškovo sąskaita ir jo pavedimu organizuoti ieškovo krovinių pervežimą ir atsiskaityti su vežėjais už šiuos pervežimus (1 t., 72-76 b. l.). Ekspedijavimo sutarties 2.4 punkte šalys nustatė, kad iš šios sutarties kylantiems ginčams bus taikoma 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR Konvencija). Ieškovas 2009 m. sausio 22 d. trečiajam asmeniui RAB „STA Logistik“ pateikė 180 890 JAV dolerių vertės kompiuterinės įrangos krovinio pervežimo iš Nyderlandų Karalystės į Baltarusijos Respubliką užsakymą (1 t., 77-78 b. l.). Šio užsakymo įvykdymui trečiasis asmuo RAB „STA Logistik“ 2009 m. sausio 22 d. sutartimi pasitelkė trečiajį asmenį UAB „Adictus“ (1 t., 98 b. l.), kuris su atsakovu UAB „Šiaurės vilkas“ 2009 m. sausio 23 d. sudarė ieškovo krovinio vežimo sutartį (1 t., 79-91, 122-123 b. l.). 2009 m. sausio 23 d. Nyderlandų Karalystėje, Venlo rajone nakties metu dalis krovinio (10 palečių) buvo pavogta (1 t., 84-90 b. l.). Trečiojo asmens RBA „STA Logstik“ draudikas Baltarusijos Respublikos atvira akcinė draudimo bendrovė „B&B Insurance Co“ (toliau - draudimo bendrovė „B&B Insurance Co“) vagystę pripažino draudžiamu įvykiu ir pagal CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalį išmokėjo ieškovui ne didesnę kaip 8.33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, t. y. 23 136,33 JAV dolerių (ekvivalentas litais 56 309,19 Lt) išmoką už prarastą 1 887, 33 kg svorio krovinį (1 t., 94 b. l.). Ieškovo teigimu, draudimo išmoka nepadengė patirtų 75 210 JAV dolerių (126 736,89 Lt) nuostolių, todėl prašė priteisti juos bei procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas iš faktinio vežėjo atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pagal atsakovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro tarptautinio krovinių vežimo dalyvių santykių kvalifikavimo, jų atsakomybės ribų, kaltės bei įrodymo vertinimo atitikties CPK nuostatoms klausimai.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Sutarties laisvės principas leidžia sutartinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti įstatyme nenumatytas, bet jam neprieštaraujančias sutartis, sudaryti sutartis, turinčias kelių skirtingų rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str.). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir sutarties šalių atsakomybės, tampa aktualus sutarties kvalifikavimo klausimas. Sutartis kvalifikuojama pagal jos tikrąjį turinį, nustačius, kas yra sutarties šalys, ir tikrąją jų valią – kokias tarpusavio teises ir pareigas šalys prisiėmė tarpusavio susitarimu, šiuo aspektu neturi esminės reikšmės tai, kaip šalys sutartį pavadino.

Nagrinėjamu atveju apelintas kelia tarptautinio krovinių vežimo dalyvių, kaip vežėjų CMR Konvencijos prasme atsakomybės klausimą dėl nuostolių atlyginimo vagystės atveju, praradus dalį krovinio dėl vieno iš tarptautinio krovinių vežimo dalyvių kaltės.

Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebūtinai turi būti krovinio savininkas; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį. Sutartiniai tarptautinio krovinių pervežimo santykiai yra daugialypiai ir sudėtingi jų kvalifikavimo aspektu, nes paprastai juose dalyvauja ne tik pervežimo sutarties šalys – krovinio siuntėjas ir vežėjas bei gavėjas, kurio naudai sutartis sudaroma, bet ir pervežimo procesą organizuojantys ekspeditoriai, faktiškai vežantys krovinį vežėjo atstovai, darbuotojai ir kiti asmenys. Be pagrindinės krovinio vežimo sutarties, atskirų jo dalyvių sudaromos kitos, santykinai vadinamos pagalbinėmis, sutartys, kurių tikslas – pervežimo proceso užtikrinimas. Tokios sutartys, priklausomai nuo jų turinio, gali būti kvalifikuojamos skirtingai – kaip ekspedicijos, pavedimo, krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais, krovinio vežimo nacionaliniais maršrutais ar kt. Pagal įstatyminę apibrėžtį krovinio ekspedicijos sutarties turinys – ekspeditoriaus įsipareigojimas už atlyginimą užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 str. 3 d.). Tarp tokių paslaugų gali būti ir ekspeditoriaus pareiga savo ar kliento vardu sudaryti vežimo ar kitas sutartis. Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR Konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR Konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CMR Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl kilusiam ginčui taikytinos šio teisės akto nuostatos.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir dėl to neteisingai išsprendė tinkamo atsakovo klausimą, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Tokią išvadą kolegija grindžia šiais motyvais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali būti laikomas vežėju pagal CMR Konvenciją, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, bylos Nr. 3K-3-165/2009; kt.).

Ieškovas ir trečiasis asmuo RAB “STA Logistik“ 2008 m. vasario 4 d. sudarė Transporto ekspedijavimo sutartį Nr. 49, kuria RAB „STA Logistik“ įsipareigojo ieškovo sąskaita ir jo pavedimu organizuoti ieškovo krovinių pervežimą ir atsiskaityti su vežėjais už šiuos pervežimus (1 t., 72-78 b. l.). Šio užsakymo įvykdymui trečiasis asmuo RAB „STA Logistik“ pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Adictus“ ir 2009 m. sausio 22 d. pateikė jam užsakymą organizuoti minėto krovinio pristatymą, o trečiasis asmuo UAB „Adictus“ su atsakovu UAB „Šiaurės vilkas“ 2009 m. sausio 23 d. sudarė krovinio vežimo sutartį (1 t., 79-91, 122-123 b. l.). Minėta, kad ekspeditorius gali būti laikomas vežėju pagal CMR Konvenciją, nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Iš ieškovo su trečiuoju asmeniu RAB „STA Logistik“ sudarytos sutarties ir šio su trečiuoju asmeniu UAB „Adictus“ sudarytos sutarties spręstina, kad šie tretieji asmenys neprisiėmė visos atsakomybės už krovinio pervežimą, o tik jį ekspedijavo. Trečiojo asmens UAB „Adictus“ su atsakovu sudaryta sutartis ir CMR važtaraščiai liudija, kad ginčo krovinio vežėju buvo atsakovas UAB „Šiaurės vilkas“ (1 t., 42-43, 79-80 b. l.), kuris įsipareigojo pervežti ieškovo krovinį iš Nyderlandų Karalystės į Baltarusijos Respubliką. Pagal CMR Konvencijos 36 straipsnį, kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jo metu buvo padaryta kroviniui žala, tai reikalavimo teisę turintis asmuo gali pareikšti ieškinį tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir nustačius, kad tuo metu, kai buvo prarasta dalis krovinio, jo vežimą vykdė atsakovas (1 t., 42-43, 79-80 b. l.), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą šis vežėjas yra tinkamas atsakovas. Faktinės aplinkybės, kad ieškovas pareiškė pretenziją ekspeditoriui RAB „STA Logistik“ ir šios bendrovės atsakomybę apdraudusi kompanija išmokėjo ieškovui draudimo išmoką už prarastą 1 887, 33 kg svorio krovinį (1 t., 94 b. l.), nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo reikalavimo teisės atsakovui nebuvimą.

Dėl vežėjo civilinę atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuojančių CMR konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo

Esant vežimo teisiniams santykiams gabenamo krovinio vagystės atveju krovinio savininkas (tiek siuntėjas, tiek gavėjas, tiek kitas asmuo, kuriam priklauso pavogtas krovinys ir kuris dėl to patyrė nuostolių) turi teisę į žalos atlyginimą. Pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti ir iki jo perdavimo momento. CMR Konvencija griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtindama jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR Konvencijos 17, 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR Konvencijos 23 str. 1–3 d., 28 str.). Tačiau CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio ribojimo išimtis: vežėjas negali vadovautis CMR Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo vairuotojas nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir pareigingas vežėjas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir nesiėmė visų reikiamų priemonių išvengti vagystės, nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, todėl pripažino, kad dalis krovinio buvo prarasta dėl vežėjo šiurkštaus aplaidumo, kuris prilygsta tyčiniams veiksmams, ir pagal CK 6.246 straipsnį, 6.248 straipsnio 3 dalį, CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalį taikė atsakovui atsakomybę. Apeliantas kvestionuoja šias teismo išvadas, motyvuodamas netinkamu įrodymų vertinimu ir neteisingu atsakovo vairuotojo kaltės laipsnio nustatymu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai sprendė dėl atsakovo vairuotojo kaltės laipsnio. Apelianto teigimu, atsakovo vairuotojas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, ėmėsi pakankamų priemonių krovinio išsaugojimui nakties metu, atliko visus veiksmus, kurie mažina žalos atsiradimo riziką arba visai ją panaikina.

Taigi, apeliaciniame skunde keliamas vežėjo veiksmų kvalifikavimo dideliu neatsargumu klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, taikant CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009).

Nagrinėjamu atveju, nuostoliai atsirado (žalos padaryta) dėl įvykdytos vagystės, kurios metu prarasta dalis atsakovo vežto krovinio. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui (vežėjo agentui), bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybė tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007). Dėl to pripažintina, kad net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo didelį neatsargumą, prilyginamą tyčiniams veiksmams. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, kai transporto priemonę su vežamu kroviniu vežėjas pastato poilsiui nesaugomoje aikštelėje <...> ir, nors miega transporto priemonėje ir jos nepalieka, tačiau vis dėlto pavagiama krovinio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, byla Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, byla Nr. 3K-3-318/2009).

Siekiant teisingai kvalifikuoti vežėjo veiksmus vagystės metu, būtina įvertinti faktines bylos aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau, kolegijos vertinimu, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai sprendė dėl atsakovo vairuotojo kaltės laipsnio. Atsakovo kaltę ieškovas grindžia didele krovinio verte, kurią turėjo žinoti ir žinojo atsakovo vairuotojas, todėl turėjo imtis visų įmanomų priemonių kroviniui išsaugoti. Iš byloje esančių sutarčių spręstina, kad vertingo krovinio pervežimui ieškovas užsakė tentinę (medžiaginę), o ne kietašonę krovininę transporto priemonę; žinodamas didelę krovinio vertę ir jo paklausą rinkoje, jokių papildomų reikalavimų krovinio saugumui užtikrinti nenurodė; krovinio papildomo draudimo atsisakė, todėl užsakymas buvo priimtas kaip paprastam kroviniui vežti, be jokių specialių sąlygų. Šios aplinkybės rodo neatsakingą ieškovo elgesį užsakant vertingo krovinio pervežimą. Krovinys buvo vežamas į Baltarusiją, todėl užtruko muitinės procedūros. Iš anksto, iki krovinio krovimo pradžios siuntėjas nepasirūpino muitinės dokumentais ir šias funkcijas pavedė atlikti vairuotojui, nors pagal CMR Konvencijos 11 straipsnio 1 dalį ši pareiga tenka siuntėjui. Ekspeditorius UAB „Adictus“ keitė pasikrovimo vietą (iš Zwolle į NL-5692 Son), todėl 2009 m. sausio 22 dieną buvo sugaišta apie 3.5 valandos (3 t., 128 -131 b. l.), krovinys nebuvo laiku paruoštas pakrovimui, todėl vairuotojas buvo priverstas išvykti į kitą pakrovimo vietą (3 t., 67-76 b. l.). Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Taigi, akivaizdu, kad darbo dienos laikas buvo sugaištas ne dėl atsakovo vairuotojo kaltės. Atsakovo vairuotojas ne savo valia pasirinko nakvynės vietą, laiką ir priežastis, o minėtų nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių visuma lėmė, kad jis neturėjo galimybės išvykti iš Nyderlandų Karalystės, į ieškovo teigimu, saugesnę šalį. Bylos duomenimis, Nyderlandų Karalystėje krovinio vagystės metu nebuvo krovininiams automobiliams skirtų saugojimų aikštelių. Atsakovo pasirinkta nakvynės vieta buvo visiškai netoli muitinės, šalia visą parą veikiančios degalinės kroviniams automobiliams skirtoje mokamoje aikštelėje (2 t., 11-13, 62-65 b. l.), kuri nors ir nebuvo iš visų pusių aptverta tvora, tačiau įvažiavimas ir išvažiavimas iš jos buvo galimas tik pro šlagbaumą. Taigi, krovininė transporto priemonė nakties metu nebuvo palikta nuošalioje ar atokioje vietoje. Priešingai, automobilis stovėjo tokioms transporto priemonėms skirtoje aikštelėje, kuri pagal bylos duomenis (2 t., 160 b. l., 3 t., 159-164 b. l.) priskirtina saugioms šioje šalyje stovėjimo aikštelėms. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Nyderlandų Karalystėje tuo metu nebuvo saugomų krovininėms transporto priemonėms skirtų aikštelių (2 t., 86-87 b. l.), bet kuris rūpestingas ir atidus vežėjas esant tokiai situacijai, kai išvykti iš šalies sutrukdė nuo vežėjo nepriklausančios su muitinės procedūromis susijusios aplinkybės, nakties metu krovininį automobilį būtų pastatęs su muitine ir degaline besiribojančioje mokamoje krovininių automobilių stovėjimo aikštelėje. Šalyje nesant krovininiams automobiliams skirtų saugomų aikštelių, ieškovas nepagrįstai krovinio apsaugą sieja su saugomos vietos aplinkybe, kurios vairuotojas negalėjo įvykdyti. Vertinant faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, net ir atidus, dėmesingas, rūpestingas asmuo tokiomis aplinkybėmis neturėjo galimybės labiau užtikrinti krovinio apsaugos, išskyrus fizinę apsaugą atsisakius poilsio nakties metu, tačiau tokiu atveju būtų pažeistos vagystės metu galiojusio Europos šalių susitarimo Dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, poilsio rėžimą reglamentuojančios nuostatos (AETR 8 str. 1 d.) (Žin., 2000 Nr. 59-1762). Įvertinusi byloje nustatytų krovinio saugumo užtikrinimo ir jo praradimo aplinkybių visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo vairuotojo elgesys negali būti laikomas dideliu vežėjo neatsargumu, prilyginamu tyčiniams veiksmams, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui visišką atsakomybę už krovinio dalies praradimą.

Žalai dėl dalies ar viso krovinio praradimo atlyginti pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalį kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR Konvencijos 23 str. 1 d.). Apskaičiuojant iš vežėjo priteistiną krovinio vertės sumą, turi būti vadovaujamasi CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 punktu, kuriame nurodyta, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, bei SDR (Special drawing right) (Tarptautinio Valiutos Fondo įvestas sąlyginis atsiskaitymo vienetas, kurio oficialų kursą nustato TVF) ir lito santykiu teismo sprendimo priėmimo dieną ar tą dieną, dėl kurios susitarė šalys. SDR ir lito santykį (santrumpa XDR) skelbia Lietuvos bankas. Jeigu šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės ir dėl to numatė užmokesčio už vežimą priedą bei padarė apie tai žymą važtaraštyje, kompensacija už prarastą krovinį gali viršyti CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą (CMR Konvencijos 24 str.).

Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens RAB „STA Logstik“ draudimo bendrovė vagystę pripažino draudžiamu įvykiu ir pagal CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalį išmokėjo ieškovui ne didesnę, kaip 8.33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio - 23 136,33 JAV dolerių (ekvivalentas litais 56 309,19 Lt) išmoką už prarastą 1 887, 33 kg svorio krovinį (1 t., 94 b. l.). Byloje nėra ginčo dėl draudimo bendrovės išmokėtos kompensacijos dydžio. Šalių susitarimo dėl kompensacijos, viršijančios CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą, nėra (CMR Konvencijos 24 str.). Tokiu atveju kolegija sprendžia, kad vagystės metu padaryta žala pagal CMR Konvencijos nuostatas ieškovui yra atlyginta.

Teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas konkrečios bylos faktus. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai nustatė jais grindžiamas faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, todėl jų pagrindu priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 3 706 Lt žyminį mokestį (3 t., 107 b. l.), todėl iš ieškovo atsakovui priteistinos šios išlaidos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme turėjo 4 000 Lt, o apeliacinės instancijos teisme 3 000 Lt atstovavimo išlaidų (2 t., 69, 178 b. l., 3 t., 122- 123 b. l.). Byloje atsakovas teikė atsiliepimą į ieškinį bei tripliką, dalyvavo keliuose teismo posėdžiuose, teikė rašytinius paaiškinimus, rinko įrodymus, todėl pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos pripažintinos neviršijančiomis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nustatytų dydžių ir priteistinos iš ieškovo. Šios išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 1 200 Lt (Rekomendacijų 8.11 p.).

Pirmosios instancijos teismas turėjo 245 Lt, o apeliacinės instancijos teismas 4 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų (1 t., 105 b. l., 3 t., 36, 167, 191 b. l.), kurios, ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovo valstybei (CPK 96 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės vilkas“ 3 706 Lt (tris tūkstančius septynis šimtus šešis litus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 5 200 Lt (penkis tūkstančius du šimtus litų) advokato pagalbos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų.

Priteisti iš ieškovo bendros Baltarusijos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės „Bevaleks“ 249 Lt (du šimtus keturiasdešimt devynis litus) su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose susijusių bylinėjimosi išlaidų.