Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-255/2015

Teisėja E. Šatkuvienė Proceso Nr. 1-31-1-01782-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.;2.4.7

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. kovo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės, Eduardo Maškevičiaus, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį jam paskirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jam paskirta 2 (dvejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 (dvejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį iš dalies pridėta švelnesnė 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, ir V. J. paskirta subendrinta bausmė – 3 (treji) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. J. paskirta galutinė bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (viena para) ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. (keturiolika dienų), vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Iš V. J. priteista 100 Lt (28, 96 EUR) R. M. turtinei žalai atlyginti ir 3987,17 Lt (1154,76 EUR) T. Š. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino pagrobti svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, t. y. jis 2014 m. lapkričio 13 d., apie 12.00 val., atėjo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pro neužrakintas namo sandėliuko duris, įsibrovė į patalpą ir, išdaužęs po namu esančio garažo lango stiklą, įsibrovė į garažą, tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo užkluptas nukentėjusiojo.

Be to, V. J. nuteistas ir už tai, kad pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą, t. y. jis 2014 m. lapkričio 13 d., apie 13.00 val., atidaręs rūsio langą, įsibrovė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė T. Š. priklausančius daiktus: 1000 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „DELL“; 2532 Lt vertės vyrišką rankinį laikrodį „Oris“; 860 Lt vertės vyrišką rankinį laikrodį „Swiss Military“; juvelyrinius aukso dirbinius: 220 Lt vertės apyrankę; 150 Lt vertės auskarus; 150 Lt vertės žiedą; 200 Lt vertės žiedą; 200 Lt vertės žiedą; 150 Lt vertės pakabuką; 50 Lt vertės pakabuką; 100 Lt vertės pakabuką; 2 JAV dolerius, tai sudaro 5,40 Lt; juvelyrinius sidabro dirbinius: 50 Lt vertės pakabuką; pakabuką ir žiedą, kurių bendra vertė – 180 Lt; 70 Lt vertės žiedą; 80 Lt vertės žiedą; 70 Lt vertės auskarus ir 1,5 EUR, tai sudaro 5,17 Lt. Tokiu būdu V. J., įsibrovęs į patalpą, pagrobė nukentėjusiajam T. Š. priklausančio turto už 6072,57 Lt.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistojo advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo V. J. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, paskyrė teisingą bausmę, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pats apeliantas nusikalstamos veikos padarymo fakto, veikos kvalifikacijos neginčija, skundžiasi tik dėl jam paskirtos bausmės dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 straipsnyje įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis. Teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmės ir jos dydžio skyrimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamasis padarė du apysunkius nusikaltimus nuosavybei, iš kurių vienas baigėsi pasikėsinimu; aptarė kaltės formą ir rūšį, t. y., kad abi nusikalstamas veikas V. J. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas vertino atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jog jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 p.). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nusikaltimus kaltinamasis padarė, būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumas nėra išnykęs ar panaikintas, todėl V. J. yra recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o tokį nusikaltimą padaręs asmuo yra recidyvistas. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar nepanaikinus teistumo už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis V. J. anksčiau teistas trylika kartų, paskutinį kartą 2014 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo už nusikaltimą nuosavybei, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam skyrė bausmę laikydamas jį recidyvistu ir taikydamas recidyvistams skirtas bausmių skyrimo taisykles: BK 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog duomenys apie teistumus rodo, kad kaltinamasis nėra linkęs laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių, taisytis, o priešingai – kad yra linkęs nusikalsti, tai, atitinkamai, rodo didesnį jo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį.

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas V. J. už padarytus nusikaltimus skyrė mažesnę negu BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas nepažeidė anksčiau nurodytų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. J. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir nori atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau akivaizdu, jog šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos skiriant bausmę neperžengiant sankcijos ribų bei pritaikant BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinant nuteistajam bausmę vienu trečdaliu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertino, kad išvadų iš ankstesnių teistumų jis nepadarė, iki šio laiko niekur nedirba, toliau daro naujas nusikalstamas veikas, nors nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį pripažįsta visiškai, tačiau turtinės žalos ar bent jos dalies pastariesiems neatlygino. Šių aplinkybių visuma ir sąlygojo laisvės atėmimo bausmės paskyrimą kaltinamajam.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad serga ligomis, kurių gydymas neturi teigiamos pagijimo perspektyvos, šiuo metu jo sveikatos būklė yra labai bloga ir reikalinga specializuota medicininė pagalba, todėl atlikti paskirtą bausmę dėl sveikatos būklės praktiškai negalės. Apeliacinės instancijos kolegija pažymi, kad nuteistojo sveikatos būklė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat yra aptarta, byloje nėra duomenų, leidžiančių taikyti BK 76 straipsnį ir atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos.

Atmestinas apelianto argumentas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011, 2K–447/2014). Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, priešingai apelianto tvirtinimui, nelaikytinos išimtinėmis, suteikiančiomis pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą. Pagal teismų praktiką laikomasi nuomonės, kad, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsiprašo nukentėjusiųjų, atlygina padarytą žalą. Taigi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2012). Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Kaip jau minėta anksčiau, V. J. teisiamas jau keturioliktą kartą, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui ir tik atlikęs bausmę. Šie duomenys parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, įžūlumą, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, daryti turtinius nusikaltimus vieną po kito, jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, keisti gyvenimo būdo. Bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kurios sumažinti taip pat nėra pagrindo, nes už abi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, švelnesnės nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes ir apelianto asmenybę, daro išvadą, kad V. J. paskirta bausmė nėra per griežta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skiriant apeliantui bausmes BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmių paskyrimą, taikytos tinkamai. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo teisinio pagrindo skirti švelnesnes bausmes ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.