- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-24
- Bylos Nr.
- e2-1153-831/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00044-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys patenkintas (visiškai).
- Teisėjas
- Vitalijus Krivičius (pirm.)
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės ,,Turto bankas“, Lietuvos valstybė,atstovaujama VĮ Turto bankas
- Trečiasis asmuo
- Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija
- Advokatai
- Arūnas Sakalauskas
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės ,,Turto bankas“, atstovui,
trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės ,,Turto bankas“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija, dėl pastatų pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų esmė.
Ieškovas J. G. (toliau – ieškovas) ieškiniu prašo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį tarp J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), sudaryta ir galiojančia (e. b. l. 4).
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad J. G., 1989 metų pabaigoje grįžo iš kariuomenės, o 1990 metų pradžioje pradėjo dirbti mechanizatoriumi tuometiniame Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkyje. 1990 metų pavasarį iš „Taikos“ kolūkio, už jam skirtą 10 000 rublių paskolą, nusipirko gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini). Kolūkio kontoroje dėl namo ir kitų pastatų pirkimo- pardavimo buvo surašyti dokumentai, tačiau nei vieno šių dokumentų egzempliorių negavo. Apie paskolos skyrimą gyvenamojo namo pirkimui nurodyta ir Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo 2022 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. M7-1018, apie J. G. turėtus pastatus, kurioje nurodoma: „Vilkaviškio rajono Bartninkų apylinkės „Taikos“ kolūkio archyvinio fondo dokumentuose, 1990 metų kolūkio visuotinių narių susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolų byloje įrašyta: 1990 m. vasario 15 d. kolūkio visuotinio narių susirinkimo protokole Nr. 1 įrašyta: „Pareiškimų svarstymas. <...> G. J. pareiškimas - prašo skirti paskolą gyvenamojo namo pirkimui 10 000 rb. Nutarta: Pareiškimą patenkinti.“ 1990 metų pavasarį iš Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio, už jam suteiktą 10 000 rublių paskolą, įgijo šiuos statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini)). Pirmąją įmoką (76 rublius) už jam suteiktą paskolą Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkiui sumokėjo 1990 m. balandžio 15 d. (kvito Nr. 079230), o paskutinę įmoką 7 734, 60 rublius sumokėjo 1992 m. balandžio 29 d. Jam buvo skirta beprocentinė 10 000 rublių paskola, o jis grąžino 10 055,60 rublių. Pažymėtina, kad paskolą jam suteikė tuometinis Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkis, kuriam dalį paskolos mokėjo iki 1991 m. gegužės 3 d., o po to likusią paskolos dalį mokėjo „Taikos“ kolūkio vienam iš teisių perėmėjui Vilkaviškio rajono Piliakalnio kolūkiui, o po to jau šio kolūkio teisių perėmėjui Vilkaviškio rajono Piliakalnio žemės ūkio įmonei. 2022 m. gruodžio 5 d. gauta informacija iš Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos, rašto Nr. C2-118, kuriame nurodyta, kad Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkis egzistavo, vykdė veiklą nuo 1956 metų iki 1991 m. vasario 26 d.; Vilkaviškio rajono Piliakalnio kolūkis iki 1991 m. vasario 1 d., o po to jau šio kolūkio teisių perėmėjas Vilkaviškio rajono Piliakalnio žemės ūkio įmonė - iki 1993 m. rugsėjo 1 d.. Minėti ūkio subjektai nuo nurodytų datų buvo likviduoti bei išregistruoti iš juridinių asmenų registro. Nors jis Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio suteiktą beprocentinę 10 000 rublių paskolą grąžino, pilnai atsiskaičiau 1992 m. balandžio 29 d., tačiau pirkimo- pardavimo sutartis dėl gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo nebuvo sudaryta nei suteikiant paskolą, nei vėliau, kai suteikta paskola buvo grąžinta. Taip pat pažymėtina, kad jis visą paskolą grąžino iš savo asmeninių lėšų, kadangi jo santuoka su L. G. (ikisantuokinė pavardė – A.) buvo sudaryta 1994 m. vasario 12 d., kai paskola jau buvo išmokėta. Ieškovas 1990 metais Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio perduotą turtą, gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais perėmė, pastatais naudojasi iki šiol, juos prižiūri, moka visus mokesčius, už šį turtą yra pilnai atsiskaitęs. Jis atliko būtinus pirkimo-pardavimo sandoriui veiksmus, elgėsi sąžiningai, be to jau 1992 m. balandžio 29 d. buvo visiškai grąžinęs suteiktą paskolą, suteiktą gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais įgijimui, tačiau sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka dėl pardavėjo kaltės. 1990 metais, kai ieškovui buvo suteikta paskola, galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota bei numatyti šio reikalavimo pažeidimo padariniai, t. y. įstatymo nustatytos formos nesilaikymas sandorį darė negaliojančiu. Minėtu laikotarpiu galiojusio civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Atitinkamai šiuos santykius reguliuoja ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, LR CK 6.393 straipsnio 1, 2 dalys, 1.93 straipsnio 3, 4 dalys, LR 6.309 straipsnis. Tiek galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio LR CK normomis yra įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant. Sprendžiant klausimą, ar vadovaujantis LR CK 1.93 straipsnio 4 dalimi sandoris laikytinas galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir buvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros susijusios su pirkimu-pardavimu. Be to tam, kad aukščiau nurodyta išimtis galėtų būti taikoma, turi būti trys sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nesant bent vienos sąlygos, nėra pagrindo sandorį pripažinti galiojančiu. Nekilnojamieji daiktai - statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), bei daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Iš 2015 m. spalio 27 d. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. B-ĮV-1237 priedo matyti, kad namui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas adresas, o taip pat statiniams šiuo adresu sudaryta kadastrinių matavimų byla. Ieškovas įvykdė visas sąlygas gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo- pardavimo sutarčiai sudaryti, naudojasi turtu ligi šiol, Ieškovas įvykdė esminę sutarties sąlygą - sumokėjo daikto kainą, tačiau Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkis notarinės rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė. Turto pirkimo-pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, bet dvišalis, t. y. jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Pareiga organizuoti visų reikalingų pirkimo-pardavimo sutartims įforminti dokumentų rengimą, sudarytų sutarčių tvirtinimą ir teisinę registraciją buvo numatyta pardavėjui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 19 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pagrįstai mano, kad jo ieškinys turėtų būti tenkintinas, nes pripažįstant sandorį, sudarytą tarp jo ir Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio, negaliojančiu būtų pažeisti teisėti lūkesčiai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio (jos darbuotojų) veiksmų, nes gavus pinigus už perkamą turtą, kolūkis buvo likviduotas, nevykdžius šalių suderinto susitarimo dėl gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo. Mano, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės atitinka LR CK 1.93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią teismui pripažinti sandorį galiojančiu, kai viena iš šalių vengia jį įforminti notarine tvarka. (e. b. l. 1-4).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama VĮ ,,Turto bankas“ (toliau – atsakovas) į ieškinį pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad VĮ Turto banko nuomone, šiuo metu byloje esantys rašytiniai įrodymai ieškovo pareikšto reikalavimo visapusiškai nepatvirtina. Ieškovo į bylą pateikta kadastrinių matavimų bylos kopija patvirtina tai, kad minėti pastatai buvo statomi 1966 - 2016 metai, tačiau nėra pateikta dokumentų, kurių pagrindu jie buvo suteikti ieškovui, taip pat patvirtinančių jų statybos užbaigimą ir duomenų apie jų statytoją. Dėl to ieškovas turėtų patikslinti savo ieškinyje nurodytas aplinkybes, pateikti papildomus įrodymus joms pagrįsti ir paaiškinti dėl kokių priežasčių jis nuo 1990 metų neketino įregistruoti jo ieškinyje nurodyto nekilnojamojo turto objekto ir visa apimtimi į jį neįgyvendino savo, kaip savininko, teisių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-161/2009). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti šalių kilusį ginčą. Šiuo atveju VĮ Turto bankas nėra materialinio teisinio santykio dalyvė iš kurio yra kilęs ginčas, taip pat neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, todėl nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje, todėl prašė pašalinti VĮ Turto banką iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo ir ieškovo J. G. ieškinio reikalavimus pagal šiuo metu byloje esančius rašytinius įrodymus atmesti kaip nepagrįstus (e. b. l. 90-2).
Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija pateikė į ieškinį atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškovo ir Vilkaviškio rajono ,,Taikos“ kolūkio 1990 m. balandžio 15 d. sandoris dėl gyvenamojo namo ir jo priklausinių yra dvišalis; ieškovas sandorį įvykdė – turto kainą sumokėjo 1992 m. balandžio 29 d. Pirkėjui įmokėjus sutartą kainą, pirkimo–pardavimo sutartis turi būti tvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama viešame registre. Tokiems teisiniams veiksmams reikalinga abiejų sutarties šalių objektyviai išreikšta valia. Akivaizdu, kad po sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio Vilkaviškio rajono ,,Taikos“ kolūkis nesiėmė aktyvių veiksmų pirkimo – pardavimo sutartį patvirtinti notarine tvarka. Iš to darytina išvada, jog pirkimo–pardavimo sandoris notarine tvarka nebuvo įformintas ne dėl ieškovo kaltės. Manytina, kad aukščiau išdėstytos aplinkybės atitinka 1964 m. LR CK 58 straipsnio 5 dalies, 2000 m. LR CK 1.93 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl nekilnojamojo turto pardavimo–pirkimo sandoris, sudarytas tarp Vilkaviškio rajono ,,Taikos“ kolūkio ir ieškovo, teismo pripažintinas galiojančiu. Pažymi, kad ginčo objektas Vilkaviškio rajono savivaldybei nepriklauso (e. b. l. 74-75).
II. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teismo posėdyje esmė.
Ieškovas J. G. teismo posėdyje savo ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti, patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai nurodė, kad realiai tų 10000 rublių negavo. Tuos pinigus už namą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) atskaitydavo „Taikos“ kolūkis iš atlyginimo kol ten dirbo. Į bylą pateiktuose kvituose pervestos sumos yra būtent už šį namą ir ūkinius pastatus dėl kurių kilęs ginčas. Tuo metu 1990 metais buvo namas ir ūkinis pastatas. Gyvendamas tuose namuose pernai metais pasistatė stoginę, priestatą už tvarto, taip pat kluoną už ūkinio pastato, tvartuką, prie ūkinio pastato pastogę. Visi pastatai pastatyti jo asmeninėmis lėšomis. Paskutinę įmoką už namą sumokėjo 1991 metų pabaigoje. Kažkokį dokumentą, kad sumokėjo įmokas pasirašė kolūkio buhalterijoje, bet kiek jam žinoma kažkas vėliau tą archyvą sudegino ir jokių dokumentų neliko. Kaip pradėjo mokėti įmokas už namą jokių siūlymų vykti pas notarą nebuvo, jam buvo pasakyta tik, kad dokumentai bus sutvarkyti. Susitvarkyti dokumentus ilgai delsė dėl finansų trūkumo. (2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 3 min. 47 sek.- 13 min. 22 sek.
Ieškovų atstovas teismo posėdyje ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai, bei papildomai paaiškino, kad nesutinka, kad atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės ,,Turto bankas“ būtų pašalinta iš civilinės bylos nagrinėjimo, kadangi dėl pastatų, kurie yra neįregistruoti valstybės vardu kaip patikėtinis veikia „Turto bankas“. Be to, ieškinyje yra nurodytas pagrindas (1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalį), kuriuo prašo pripažinti pastatų – pirkimo pardavimo sandorį sudarytu ir galiojančiu, kas atitinka šiuo metu galiojančio civilinio kodekso 193 straipsnį. Todėl mano, kad ieškinys yra pagrįstas. Taip pat nesutinka su atsakovo pozicija, kad ieškovas turėtų patikslinti savo ieškinyje nurodytas aplinkybes, pateikti papildomus įrodymus joms pagrįsti. Ieškovo atstovo nuomone, byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų pagrindžiančių ieškinio reikalavimą. Be to, ieškovas turi visus originalius mokėjimo kvitus, kad ieškovas sąžiningai už viską yra sumokėjęs (2023 m. kovo 9 d. teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 6 min. 43 sek.- 10 min. 03 sek., 2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 38 min. 55 sek.- 47 min. 43 sek.).
Liudytoja L. G. paliudijo teismo posėdžio metu, kad ji yra ieškovo J. G. sutuoktinė. Jei yra žinoma, kad jos vyras iš kolūkio gavo namą, į kurį įleido jį gyventi, o jis už tą namą kolūkiui mokėjo įmokas. Visos aplinkybės jai yra žinomos, kadangi ji yra iš to pačio kaimo. Jie susituokė 1994 metas, iširus kolūkiams. Savo lėšomis už namą nėra prisidėjusi. Kai vyras pradėjo ten gyventi pastatai buvo šie: namas, tvartas, kluonas. Vėliau atsirado kiti pastai, jau už asmenines lėšas. Kada tiksliai atsirado namai ir kas juos pastatė jei nėra žinoma. Už namą visus pinigus sutuoktinis sumokėjo gal apie 1992 metus. Kiek jai žinoma jokių dokumentų išsaugota nėra, yra likę tik įmokos kvitai (2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 14 min. 53 sek.- 18 min. 50 sek.).
Liudytojas V. A. paliudijo teismo posėdžio metu, kad kiek jam žinoma kolūkis „Taika“ supirkdavo namus iš žmonių ir įleisdavo darbininkus į juos gyventi, o žmonės galėdavo namus per tam tikrą laiką išsipirkti. J. G. gyvena (duomenys neskelbtini). Name, kuriame jis gyvena ieškovas pradėjo gyventi apie 1990 metus. Ieškovas dirbo „Taikos“ kolūkyje mechanizatoriumi. Iš kolūkio ieškovas namą įsigijo išsimokėtinai. Kada ieškovas sumokėjo paskutinę įmoką už namą jam nėra žinoma, tačiau tikrai ieškovas yra pilnai už namą atsiskaitęs. Jis taip pat gyvena name įsigytame iš kolūkio už paskolą (2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 20 min. 45 sek.- 24 min. 57 sek.)
Liudytoja J. B. paliudijo teismo posėdžio metu, kad ji „Taikos“ kolūkyje, esančiame Vilkaviškio rajone pradėjo dirbti 1987 metais buhaltere, todėl jai visa šita situacija yra žinoma. Ji tvarkydavo dokumentus ir atskaitydavo iš žmonių atlyginimo pinigus už namų įmokas. Kolūkis buvo nupirkęs namus iš žmonių į kuriuos įleisdavo gyventi kitus žmones ir leisdavo tuos namus jiems išsimokėti. J. G. mokėjo įmokas už namą, esantį (duomenys neskelbtini). J. G. į tą namą įėjo gyventi 1990 metais. Kolūkis iširo 1992 metais, ten ji ir dirbo iki kolūkio iširimo. Už namą jis turėjo sumokėti 10000 rublių. Jos žiniomis šią sumą jis sumokėjo. Kadangi kolūkis iširo viskas taip ir liko neįdokumentuota. Sprendimus, kad žmogui išsimokėtinai suteikiamas namas priimdavo kolūkio valdyba. Būdavo priimamas valdybos sprendimas ir tuo pagrindu būdavo atskaičiuojami pinigai už namą iš žmogaus darbo užmokesčio. Baigus žmogui išsimokėti už namą jam duodavo sprendimą su kuriuo reikėdavo važiuoti pas notarą ir susitvarkyti įforminimą. Ji pati tokiu pat būdu yra įsigusi savo namus. Ji asmeniškai išsimokėjusi už savo namą važiavo tai įforminti į Marijampolę pas notarą, tačiau kad reikia važiuoti pas notarą ir tai įforminti žinojo ne visi žmonės. Pas notarą važiavo vieni, niekas iš kolūkio atstovų su ja pas notarą nevažiavo. Kodėl sprendime forminama būdavo kaip paskola ji nežino, tačiau visi žmonės suprasdavo, kad atsiskaito už namą. Kai ieškovas baigė mokėti įmokas kolūkis buvo beveik iširęs. Kolūkio archyve apie 1993 metais įvyko gaisras, kurio metu sudegė visi dokumentai (2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio protokolo - garso įrašo 26 min. 42 sek.- 38 min. 28 sek.)
Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės ,,Turto bankas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko.
Trečiojo asmens Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai dalyvavimas nepripažintas privalomu ir byla nagrinėjama šio trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
III. Dėl ginčo esmės.
Byloje kilęs ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl pirkimo-pardavimo sutarties tarp J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo sudaryta ir galiojančia.
Su ieškiniu atsakovas nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė pašalinti VĮ Turto banką iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo, kadangi VĮ Turto bankas nėra materialinio teisinio santykio dalyvė iš kurio yra kilęs ginčas, tačiau tokį atsakovo prašymą teismas atmeta kaip nepagrįstą, kadangi šiuo atveju ginčo objektai yra neįregistruoti valstybės vardu, todėl kaip Lietuvos valstybės atstovas šiuo atveju veikia „Turto bankas“.
Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija pateikė į ieškinį atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nekilnojamojo turto pardavimo – pirkimo sandoris, sudarytas tarp Vilkaviškio rajono ,,Taikos“ kolūkio ir ieškovo, teismo pripažintinas galiojančiu.
IV. Dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.
Byloje reiškiamas reikalavimas - sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnis 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Be to, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį, sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1990 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Tiek dėl 1964 metų civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl šiuo metu galiojančio civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).
Ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad apie paskolos skyrimą gyvenamojo namo pirkimui nurodyta Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo 2022 m. lapkričio 11 d. pažymoje Nr. M7-1018, apie J. G. turėtus pastatus, kurioje nurodoma: „Vilkaviškio rajono Bartninkų apylinkės „Taikos“ kolūkio archyvinio fondo dokumentuose, 1990 metų kolūkio visuotinių narių susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolų byloje įrašyta: 1990 m. vasario 15 d. kolūkio visuotinio narių susirinkimo protokole Nr. 1 įrašyta: „Pareiškimų svarstymas. <...> G. J. pareiškimas - prašo skirti paskolą gyvenamojo namo pirkimui 10 000 rublių Nutarta: Pareiškimą patenkinti.“ (e. b. l. 10).
Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 1990 metų pavasarį iš Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio, už man suteiktą 10 000 rublių paskolą, įgijo šiuos statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini)).
Iš prie bylos pateiktų kvitų matyti, kad ieškovas pirmąją įmoką (76 rublius) už jam suteiktą paskolą Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkiui sumokėjo 1990 m. balandžio 15 d. (kvito Nr. 079230), o paskutinę įmoką 7 734, 60 rublius sumokėjo 1992 m. balandžio 29 d. Dalį paskolos ieškovas mokėjo iki 1991 m. gegužės 3 d. Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkiui, o po to likusią paskolos dalį mokėjo „Taikos“ kolūkio vienam iš teisių perėmėjui Vilkaviškio rajono Piliakalnio kolūkiui, o po to jau šio kolūkio teisių perėmėjui Vilkaviškio rajono Piliakalnio žemės ūkio įmonei (e. b. l. 11-14).
Iš 2022 m. gruodžio 5 d. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos, rašto Nr. C2-118, nustatyta, kad Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkis egzistavo, vykdė veiklą nuo 1956 metų iki 1991 m. vasario 26 d.; Vilkaviškio rajono Piliakalnio kolūkis iki 1991 m. vasario 1 d., o po to jau šio kolūkio teisių perėmėjas Vilkaviškio rajono Piliakalnio žemės ūkio įmonė - iki 1993 m. rugsėjo 1 d.. Minėti ūkio subjektai nuo nurodytų datų buvo likviduoti bei išregistruoti iš juridinių asmenų registro.
Ieškovas ieškinyje nurodė, bei teismo posėdžio metu patvirtino, kad Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio suteiktą beprocentinę 10 000 rublių paskolą grąžino, pilnai atsiskaitė 1992 m. balandžio 29 d., tačiau pirkimo- pardavimo sutartis dėl gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo-pardavimo nebuvo sudaryta nei suteikiant paskolą, nei vėliau, kai suteikta paskola buvo grąžinta. Kažkokį dokumentą, kad sumokėjo įmokas pasirašė kolūkio buhalterijoje, bet kiek jam žinoma kažkas vėliau tą archyvą sudegino ir jokių dokumentų neliko. Kaip pradėjo mokėti įmokas už namą jokių siūlymų vykti pas notarą nebuvo, jam buvo pasakyta tik, kad dokumentai bus sutvarkyti. Visą paskolą grąžino iš savo asmeninių lėšų, kadangi jo santuoka su L. G. (ikisantuokinė pavardė - Ališauskaitė) buvo sudaryta 1994 m. vasario 12 d., kai paskola jau buvo išmokėta (e. b. l. 9).
1990 metais Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio perduotą turtą, gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais perėmė, pastatais naudojasi iki šiol, juos prižiūri, moka visus mokesčius, už šį turtą yra pilnai atsiskaitęs (e. b. l. 24-31). 1992 m. balandžio 29 d. buvo visiškai grąžinęs suteiktą paskolą, suteiktą gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais įgijimui, tačiau sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka dėl pardavėjo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. 309 patvirtintą Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 19 punktą pareiga organizuoti visų reikalingų pirkimo-pardavimo sutartims įforminti dokumentų rengimą, sudarytų sutarčių tvirtinimą ir teisinę registraciją buvo numatyta pardavėjui.
Nekilnojamieji daiktai - statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) bei daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Iš 2015 m. spalio 27 d. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. B-ĮV-1237 priedo matyti, kad namui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas adresas, o taip pat statiniams šiuo adresu sudaryta kadastrinių matavimų byla (e. b. l. 21-22).
Nurodytas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai J. B., L. G. ir V. A. (2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Teismas vertindamas, ar sudaryta sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, ar nepažeidžiamas viešasis interesas, atsižvelgia į tai, kad 1990 metų pavasarį iš Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio, J. G. už jam suteiktą 10 000 rublių paskolą, įgijo šiuos statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini)). O tuo pačiu ieškovui buvo suteiktos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio šalies – pirkėjo teisės, kas patvirtina sandorio šalių suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų, t.y. sudaryti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, pirkimo - pardavimo sutartį. Šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkis tapo pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo - pardavimo sutartį bei perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, o ieškovas atliko faktinius gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, sumokėdamas nustatytą kainą ir priimdamas perkamą turtą, kurį valdo iki šiol. Nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamą turtą nėra įregistruotos jokių fizinių ar juridinių asmenų, savivaldybės ar valstybės vardu. Tokiu būdu konstatuotina, kad ieškovui faktiškai įvykdžius gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 str., 255 str. 1 d.), o pardavėjui neįforminus sandorio notarine tvarka, yra pagrindas pripažinti tokį sandorį galiojančiu (1964 m. CK 58 str. 5 d., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d.). Ieškovui faktiškai įvykdžius gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 str., 255 str. 1 d.), o pardavėjui (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus (per tris mėnesius vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip tai numatė 1964 m. CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11). Atsižvelgiant į tai kas paminėtina, ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems subjektams ir sudaro teisinį pagrindą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre (CK 4.254-4.255 str., Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymas), tame tarpe ir atlikti teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovų nuosavybės teisių į šiuo teismo sprendimu (jam įsiteisėjus) pripažintu sudarytu (galiojančiu) pirkimo-pardavimo sandoriu įgytą turtą (CK 5 str., 18 str.).
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Ieškinį tenkinus ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, tačiau ieškovas nei ieškiniu nei teismo posėdžio metu neprašė šių išlaidų iš atsakovo priteisti, bylos šalys savo teisėmis naudojasi dispozityvumo principu savo nuožiūra, esant šioms aplinkybėms ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.
Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 259, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį tarp J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Vilkaviškio rajono „Taikos“ kolūkio dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), sudaryta ir galiojančia.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.