Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 154 str. 1 d. ir nubausta 20 MGL dydžio, t. y. 2600,00 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. ir nubausta 20 MGL dydžio, t. y. 2600,00 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda (2012 m. gegužės 4 d. veikos), pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir nubausta 20 MGL dydžio, t. y. 2600,00 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. ir nubausta 20 MGL dydžio, t. y. 2600,00 Lt (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) bauda (2012 m. gegužės 5 d. veikos).

Vadovaujanti Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., 4 d., už tą pačią dieną padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė J. A. paskirta 30 MGL dydžio, t. y. 3900,00 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) bauda.

J. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. A. priteista 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Taip pat iš J. A. nukentėjusiajai J. Ž. priteista 1400,00 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai litų) išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusios atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nuteista už tai, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo ir viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų, t. y. ji 2012 m. gegužės 4 d., apie 20.00 val., Vilniaus raj., Zujūnų sen., Buivydiškių km., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme, girdint kieme buvusiems kaimynams, J. Ž. atžvilgiu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „matė ją besivoliojančią girtą, kad ji yra laisvo elgesio moteris“, siekdama paniekinti ir pažeminti J. Ž., viešai vadino ją įžeidžiančiais žodžiais taip ją pažemindama.

Taip pat ji 2012 m. gegužės 5 d., apie 16.00-17.00 val., Vilniaus raj., Zujūnų sen., Buivydiškių km., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme, J. Ž. sutuoktiniui D. Ž. skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, garsiai šaukė, kad jo žmona prostitutė, girta voliojasi viešbučiuose, vadino J. Ž. necenzūriniais žodžiais, taip siekdama pažeminti J. Ž..

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį - J. A. išteisinti, o J. Ž. civilinį ieškinį atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) normas. Apeliantės vertinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagristai sprendė, kad jos pateikti duomenys - pažyma, kad 2012 m. gegužės 4 d., nuo 10 iki 19 val., ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei 2012 m. gegužės 5 d. kvitas, liudijantis sumokėjimą už kanalizacijos stovo pravalymą, - neįrodo, kad tiriamų nusikalstamų veikų apeliantė padaryti negalėjo. Skunde pažymima, jog be šių dokumentų aplinkybę, kad nukentėjusiosios nurodytu metu ji apskritai nebuvo minimame žemės sklype, taip pat patvirtino ir liudytojai V. B. bei G. T.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino minėtų liudytojų parodymus nurodydamas, kad minėti liudytojai su apeliante susiję giminystės ryšiais, yra jai artimi bei suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliaciniame skunde pažymima, jog minėti asmenys nėra J. A. giminaičiai, o jos atžvilgiu priimtas teismo sprendimas, nesvarbu koks jis būtų, jų teisėms ar pareigoms jokios įtakos neturi. Nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nurodyti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir jų parodymus vertinti kritiškai, nes V. B. bei G. T. parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jie niekada nebuvo keičiami, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo į juos atsižvelgti, spręsdamas dėl apeliantei pateiktų kaltinimų.

Apeliantės įsitikinimu, būtent liudytojų D. Ž., V. L., I. R., A. N. ir N. N. parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, kas duoda pagrindo abejoti jų atitikimu tiesai. Be to, D. Ž. yra nukentėjusiosios J. Ž. sutuoktinis, todėl jo parodymai yra šališki, jis turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atitinkamai suinteresuotumą bylos baigtimi turi ir A. N. bei N. N., kadangi A. N. Vilniaus rajono apylinkės teismui taip pat yra pateikęs pareiškimą privataus kaitinimo tvarka dėl tariamai apeliantės išsakytų įžeidinėjimų ir šmeižto tą pačią 2012 m. gegužės 5 d., toje pačioje vietoje bei yra pateikęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl ko jos atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje padėtų jam pasiekti jo atžvilgiu palankų teismo sprendimą kitoje Vilniaus rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje.

Bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad patys liudytojai – D. Ž., V. L., I. R., A. N. ir N. N. apklausos metu patvirtino, jog su apeliante konfliktuoja, yra nepatenkinti, kad ji teikia skundus dėl įvairių jų daromų pažeidimų. J. Ž. ir D. Ž. kartu su A. N. bei V. L. Vilniaus rajono apylinkės teismui taip pat yra pateikę ieškinį apeliantės atžvilgiu dėl įpareigojimo išardyti tariamai savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, yra inicijuoti ir kiti teisminiai procesai. J. A. manymu, nukentėjusioji ir jos kviesti liudytojai, galimai iš anksto susitarę, šį baudžiamąjį procesą jos atžvilgiu naudoja kaip savo galios demonstravimą ir spaudimo priemonę. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog byloje yra neginčijamai nustatyta, kad apeliantė paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir įžeidė nukentėjusiąją, remdamasis išimtinai nukentėjusios kviestų liudytojų parodymais, kadangi jie taip pat yra prieštaringi. Liudytojas D. Ž. nurodė, kad 2012 m. gegužės 4 d., kai jis atvyko į žemės sklypą, jame vaikščiojo kaimynė I. R., nors pati liudytoja nurodė, jog 2012 m. gegužės 4 d. buvo namuose ir konfliktą tariamai matė ir girdėjo per atidarą langą. Minėtas liudytojas parodymų pradžioje taip pat tvirtino, jog kai 2012 m. gegužės 4 d. išgirdo apsižodžiavimą, stovėjo 30-40 metrų atstumu nuo garažo, apeliantės nematė, ji buvo pasislėpusi už garažo, atpažino ją iš balso, o matė savo žmoną J. Ž., tačiau paaiškinimų pabaigoje jau teigė, kad neskaitant apeliantės, neprisimena ar už garažo dar matė žmonių. Liudytojas A. N. nurodė dar kitokias aplinkybes, t. y., kad vykstant konfliktui prie garažo susirinko žmonės. Jis taip pat tvirtino, kad lauke buvo I. R., nors, kaip minėta, pati I. R. nurodė, jog 2012 m. gegužės 4 d. buvo namuose ir konfliktą tariamai matė ir girdėjo per atdarą langą. Liudytoja N. N. nurodė, jog 2012 m. gegužės 4 d. apeliantė atvažiavusiam D. Ž. sakiusi „pažiūrėk su kuo tu gyveni“, nors pats D. Ž. tokių aplinkybių nenurodė, teigė, kad jam apeliantė jo sutuoktinę šmeižė 2012 m. gegužės 5 d., o 2012 m. gegužės 4 d. su apeliante nekonfliktavęs; J. Ž. taip pat nurodė, jog 2012 m. gegužės 4 d. apeliantė su D. Ž. nekonfliktavo, tačiau kiti liudytojai liudijo priešingai. Liudytoja N. N. taip pat tvirtino, jog 2012 m. gegužės 4 d. apeliantė įžeidinėjo J. Ž., o jau kitą dieną - 2012 m gegužės 5 d. – J. Ž. ir jos vyrą, o vėliau jau teigė, kad apeliantė D. Ž. sakiusi, jog „J. Ž. girta voliojasi, o jis nieko nemato“, tačiau nebežino, kurią dieną tai girdėjusi - 2012 m. gegužės 4 d. ar 2012 m. gegužės 5 d., abejojo, gal abi iš eilės, taigi, painiojosi savo pačios parodymuose. Liudytojas A. N., duodamas paaiškinimus apie 2012 m. gegužės 5 d. tariamai buvusį konfliktą, nurodė, jog apeliantė tariamai pykosi su D. Ž., o paskui įžeidinėjo jį patį. Kad ji tą dieną taip pat būtų įžeidinėjusi ir J. Ž., A. N. nepatvirtino, nors kiti liudytojai teigė priešingai. Liudytoja I. R. patvirtino, kad 2012 m. gegužės 5 d. buvo lauke, matė A. N. ir Ž.. Ji patvirtino, jog girdėjo kaip apeliantė tariamai išėjo ir pradėjo įžeidinėti A. N., tačiau taip pat nurodė, jog tarp apeliantės ir nukentėjusios jokiu konfliktų negirdėjo ir nematė. Liudytojas V. L. teismo posėdyje nurodė, kad 2012 m. gegužės 4 d. konfliktą tik girdėjo, bet nematė, apeliantę ir J. Ž. atpažino iš balso, ir nors pats teigia, jog konflikto esmės visgi negirdėjo, tačiau tvirtai tikina girdėjęs, kaip apeliantė necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją. Paaiškinimų pabaigoje jis jau teigė, jog tą dieną ne tik girdėjo, bet ir viską matė. Apeliantės vertinimu, šie parodymai neatitinka 2012 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste - VPK) Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau tekste - PK) nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodytų V. L. parodymų. Liudytojas V. L. taip pat nurodė, kad apeliantė 2012 m. gegužės 5 d. pirma plūdo J. Ž., o paskui jos vyrą, o kiti liudytojai tvirtino priešingai. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios teismas taip pat neįvertino, ar stovėdami nurodytais atstumais minėti liudytojai fiziškai būtų galėję girdėti balsus, ar dėl žemės sklype esančių statinių, medžių ir kitų augalų jie objektyviai galėjo matyti nurodytus konfliktus, taip pat teismas turėjo kritiškai vertinti aplinkybę, kad nepaisant to, jog liudytojai nurodė, kad konfliktas vyko 10-15 minučių ir visą tą laiką apeliantė įžeidinėjo bei keikė nukentėjusiąją, liudytojai pajėgia prisiminti tik po vieną ar du konkrečius sakinius ir sako nežinantys dėl ko vyko ginčas, negali prisiminti ir nurodyti kitų pasakytų sakinių.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi 2012 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nagrinėdami asmens pareiškimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nerenka įrodymų ir neturi pagrindo laikyti nustatytomis vienokių ar kitokių aplinkybių. Pateiktos medžiagos tyrimo procese buvo apklausti tik nukentėjusiosios pusės liudytojai, tačiau išvada dėl apeliantės veiksmų ar neveikimo nebuvo daroma, o buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir J. Ž. nurodyta galimybė kreiptis į teismą privataus kaitinimo tvarka, kur ir būtų tiriama ar buvo nurodyti veiksmai, ar ne. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nerinko papildomų duomenų ir nevertino J. Ž. nurodytų aplinkybių dėl jos nurodyto įvykio.

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu taip pat buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. Ž. pareiškimą, kad 2011 m. birželio 6 d. apeliantė tariamai besikeikdama necenzūriniais žodžiais išplėšė iš jos rankų fotoaparatą, kuriuo ji fiksavo galimai vykdomą nusikalstamą veiką, taip pat, kad šiame nutarime nurodyta, jog įvykio aplinkybių tyrimo metu nustatyta, kad V. P. ir J. A. veiksmuose formaliai įžiūrimi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 155 str., požymiai ir J. Ž. dėl įžeidimo pasiūlyta kreiptis privataus kaitinimo tvarka. Apeliantės nuomone, šis nutarimas turėtų būti vertinamas ne kaip patvirtinantis jos tariamai konfliktišką būdą, necenzūrinių žodžių vartojimą, charakterizuojantis jos asmenybę ar netiesiogiai patvirtinantis byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymą, o priešingai, kaip patvirtinantis, kad nukentėjusioji J. Ž. ne pirmą kartą ją nepagristai kaltina įžeidus, išvadinus necenzūriniai žodžiais ir iškeikus.

Minėtame Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK nutarime konstatuota, kad komisariate buvo gautas J. Ž. pareiškimas, jog 2011 m. birželio 6 d. apeliantė tariamai taip pat keikia ją necenzūriniais, žeminančio pobūdžio žodžiais, kad tai matė apie vienuolika asmenų, tame tarpe trys policijos pareigūnai, dėl to ji tariamai buvo viešai pažeminta, patyrusi stresą, pablogėjo sveikata. Nutarime nurodyta, jog D. Ž. taip pat patvirtino sutuoktinės nurodytas aplinkybes, t. y., kad apeliantė tariamai visų akivaizdoje pradėjo šaukti ir keiktis ant jo žmonos, viešai keikdamasi ir žemindama jo žmoną tariamai pažeidė jos garbę ir orumą. Tačiau pažymėtina, jog 2011 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK nutarime nurodyta, jog įvykį matęs Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono VTS PP Maišiagalos policijos nuovados tyrėjas M. Z. parodė, jog nors buvo gautas J. Ž. pranešimas, kad A. šeimos nariai atlieka neteisėtus žemės kasimo darbus, nuvykus nurodytu adresu nustatyta, jog jokie kasimo darbai vykdomi nebuvo, o šio incidento metu nei policijos pareigūnų, nei kitų kieme buvusių asmenų apeliantė neįžeidinėjo, necenzūriniais žodžiais nesikeikė (b. l. 58). Pažymėta, jog kiti du Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK VTS PP Maišiagalos PN tyrėjai davė analogiškus parodymus. Nutarime užfiksuotais tyrėjų parodymais nėra jokio pagrindo abejoti, kas patvirtina J. Ž. nesąžiningumą ir ne pirmą mėginimą nepagrįstai kaltinti apeliantę ją įžeidinėjant ir žeminant, bei siekti prisiteisti žalą ir pasipelnyti apeliantės sąskaita. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantė mano, kad bylą nagrinėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismas turėjo kritiškai vertinti ne jos, o būtent nukentėjusiosios ir jos kviestų liudytojų parodymus. Be to, remiantis vien nukentėjusiosios ir jos kviestų bei su ja susijusių liudytojų paaiškinimais ir nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, jog yra neginčijamai įrodytas nusikalstamos veikos padarymas. Priešingu atveju, keli asmenys iš anksto susitarę, galėtų baudžiamojon atsakomybėn melagingai patraukti bet kokį kitą asmenį ir jam nebūtų jokios galimybės įrodyti savo nekaltumo bei apsiginti.

Apeliantės vertinimu, skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl jos tariamai padarytos nusikalstamos veikos pagristos ne įrodymais, bet prielaidomis. Be to, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į teisinančius, vieniems įrodymų šaltiniams suteikdamas nepagrįstą pranašumą ir išankstinę galią prieš kitus. Nuosprendžiu atlikta kaltinimui palankių duomenų selekcija ir vertinti tik šie duomenys, kai kuriais atvejais dar ir esmingai pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Tuo tarpu, kita grupė bylos duomenų - nepalankių ir prieštaraujančių kaltinimui, vienaip ar kitaip teisinančių apeliantę - nuosprendyje iš viso nevertinti. Apeliantės įsitikinimu, nenustatyta jokių objektyvių įrodymų, jog buvo padaryta nukentėjusiosios nurodyta nusikalstama veika ar, kad ji dalyvavo padarant šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką.

Be to, turėtų būti peržiūrėtas Lietuvos Respublikos BK 154 str. ir 155 str. taikymas. Net pripažįstant buvus faktines aplinkybes tokias, kaip nurodė nukentėjusioji, Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK normas, dėl ko netinkamai taikė apeliantei atsakomybę ir skyrė bausmę.

Pripažinus, kad 2012 m. gegužės 4 d. apie 20 val. Vilniaus raj. Zujūnų sen., Buivydiškių km., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme ji vadino J. Ž. įžeidžiančiais žodžiais ir taip ją pažemino, galimai būtų pagrindas pripažinti, jog apeliantė įžeidė nukentėjusiąją asmeniškai, o ne viešai. Pasak pačios J. Ž., įžeidžiantys žodžiai buvo skirti jai ir nors pasakyti garsiu tonu, nėra pagrindo teigti, kad tiesiogine tyčia siekta viešo įžeidimo. Nurodytų veiksmų nėra pagrindo traktuoti ir kaip šmeižto. Kaip minėta, pati J. Ž. nurodo, jog tariamai įžeidimai buvo pasakyti jos atžvilgiu, tai, kad juos galėjo girdėti kiti asmenys negali būti prilyginama informacijos paskleidimui. J. Ž. kviesti liudytojai nurodė, jog tarp apeliantės ir J. Ž. buvo kilęs konfliktas. Tokiu atveju, nukentėjusiosios ir kai kurių liudytojų parodymai, kad buvo kalbama pakeltu tonu, rėkiama, keikiamasi ir pan., turėtų būti traktuojami tik kaip susijaudinimo, emocijų, kilusio konflikto pasekmė, o ne tikslas paskleisti vienokią ar kitokią informaciją viešai. Šmeižimas gali būti įvykdomas tik tiesiogine tyčia. Be to, nukentėjusiosios kviesti liudytojai nurodė, jog negatyvius ir žeminančius žodžius apeliantė tariamai vartojo nuolat ir ne tik nukentėjusiosios atžvilgiu, taigi, tokios informacijos nugirdimas iš privataus kivirčo negali būti vertinamas kaip galintis pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiąja, paniekinti arba pažeminti ją. Nė vienas iš liudytojų nenurodė, jog išgirsti žodžiai paveikė jų požiūrį į nukentėjusiąją, jos kaip asmenybės vertinimą. Atitinkamai, jei 2012 m. gegužės 5 d., apie 16.00-17.00 val., Vilniaus raj., Zujūnų sen., Buivydiškių km., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme apeliantė D. Ž. skleidė apie jo sutuoktinę J. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, sakė, kad jo žmona prostitutė, girta voliojasi viešbučiuose, taip siekdama pažeminti J. Ž., jos veiksmai galėtų būti vertinami kaip šmeižtas, tačiau ne kaip įžeidimas. J. A. įsitikinimu, atsižvelgiant į iš esmės privatų nukentėjusiosios teigimu padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, žalos visuomenei nepadarymą, apeliantės asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, tai, kad ji augina keturis vaikus, taip pat į jos mažas pajamas, jai turėjo būti paskirta minimali bauda.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu tenkindamas civilinį ieškinį dalyje dėl 1000,00 Lt neturtinės žalos priteisimo šio sprendimo nemotyvavo ir nepagrindė, neįrodytas nei neturtinės žalos patyrimo faktas, nei jos dydis. Nukentėjusioji nepatyrė jokio fizinio skausmo, nepatogumų ar bendravimo galimybių sumažėjimo, neįrodytas jos sveikatos pablogėjimo faktas. J. Ž. taip pat neįrodė ir aplinkybės, kad pablogėjo jos reputacija žmonių akyse. Kaip minėta aukščiau, nė vienas iš liudytoju nenurodė, jog tariamai išgirsti žodžiai paveikė jų požiūrį į nukentėjusiąją, jos kaip asmenybės vertinimą, todėl ši aplinkybė taip pat negali būti laikoma patvirtinanti neturtinės žalos padarymą. Jokia informacija nebuvo paskleista nepažįstamų ar mažai pažįstamų žmonių ratui. Pati J. Ž. teigia, jog ginčą girdėjo žemės sklype tuo metu buvę kaimynai, kurie visi apklausti liudytojais byloje ir kurių akyse, kaip minėta, nukentėjusiosios reputacija nepablogėjo. Nurodydama tariamai patirtos neturtinės žalos dydį, J. Ž. motyvuoja taip pat tuo, kad tai tariamai ne pirmas kartas kai ji yra įžeidinėjama. Tačiau šiuo atveju nagrinėjama baudžiamoji byla dėl konkrečią dieną - 2012 m. gegužės 4 d. ir 2012 m. gegužės 5 d. - buvusių ar nebuvusių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, J. Ž. šioje byloje negali reikalauti priteisti neturtinę žalą ar didinti jos dydį dėl prieš tai, ar po to buvusių veiksmų. Be to, J. Ž. nepateikus jokių neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, civilinis ieškinys turėjo būti pripažintas neįrodytu ir netenkintas. Apeliantė toliau skunde remiasi 2011 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal J. Ž. pareiškimą. Jau vien tai, kad nutarime J. Ž. išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja pareigūnų nurodytoms aplinkybėms, patvirtina, jog J. Ž. piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą, nepagristai kaltina apeliantę padarius nusikalstamas veikas, kurioms įrodyti nėra jokių objektyvių duomenų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji J. A. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas advokatas Aurimas Keidūnas prašė skundą atmesti.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiosios atstovas pateikė atstovaujamosios procesines išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, patvirtinančius dokumentus, o nuteistosios gynėja – prašymą dėl proceso išlaidų išieškojimo iš J. Ž., tuo atveju, jeigu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame ginčijama nuteistosios kaltė dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų bei šių veikų kvalifikacija, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei paskirtos baudos dydžiu ir priteistu civiliniu ieškiniu.

Dėl įrodymų vertinimo

Nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis, įrodymus vertino selektyviai. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatyti reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos teismo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės, ir jų vertinimui. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti nukentėjusiojo ar liudytojų parodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d.).

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos liudytojų G. T. ir V. B. parodymus, nes jie buvo nuoseklūs, niekada nebuvo keičiami. Pažymėtina, kad minėti gynybos liudytojai apklausti tik teisme, tuo tarpu kaltinimo liudytojai parodymus davė, sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dar 2012 metais ir šie jų parodymai užfiksuoti byloje (t. 1, b. l. 8-16). Taigi, gynybos liudytojai net negalėjo keisti savo parodymų, nes davė juos tik vieną kartą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji nusikalstamas veikas vykdė 2012 m. gegužės 4 d. ir 2012 m. gegužės 5 d. Savo gynybinėje pozicijoje ji teigė, kad nurodytomis dienomis jokiuose konfliktuose nedalyvavo, nurodytomis dienomis namuose nebuvo, nukentėjusioji ir jos liudytojai ją apkalba. Pažymėtina, kad G. T. duoti parodymai nepatvirtina J. A. teiginių, kad 2012 m. gegužės 4 d. jos nebuvo sklypo teritorijoje. Kaip matyti iš kitų liudytojų parodymų, 2012 m. gegužės 4 d. incidentas vyko apie 20.00 val., t. y. jau po J. A. pateiktoje pažymoje iš darbovietės nurodytų darbo valandų tą dieną (b. l. 108). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausimas liudytojas G. T. nurodė, kad minėtą dieną buvo paprašytas nuvežti kaltinamosios vaikus į „(duomenys neskelbtini)“. Vaikus pasiėmė apie 16.00-17.00 val., o grįžo apie 22.00 val. Akcentuotina, jog duodamas parodymus liudytojas nenurodė, kada konkrečiai J. A. prie jų prisijungė „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojas V. B. apie 2012 m. gegužės 4 d. įvykius nieko pasakyti negalėjo. Tuo tarpu net penki liudytojai ir nukentėjusioji patvirtino, kad 2012 m. gegužės 4 d., apie 20.00 val., Vilniaus raj., Zujūnų sen., Buivydiškių km., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme, J. A. konfliktavo su J. Ž. ir vadino ją įžeidžiančiais žodžiais, tarp kurių buvo įvardinti „prostitutė, k....va, pid....tė, ša....a“, taip pat buvo nurodytos nuteistosios pasakytos frazės, kad J. Ž. „kažkur voliojosi girta“, „yra laisvo elgesio moteris“. Netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo.

Dėl 2012 m. gegužės 5 d. įvykių nukentėjusioji parodė, kad J. A. su mažamečiu vaiku iš už sandėlio bloko pasirodė apie 16.00 val., įvyko apsižodžiavimas ir jos sutuoktiniui D. Ž. nuteistoji sakė, jog jis vargšas, nes nežino, jog jo žmona voliojasi po viešbučius. Šiuos nukentėjusiosios teiginius iš esmės patvirtino jos kviesti liudytojai.

Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytoju dėl minėtos dienos įvykių V. B. patvirtino, jog J. A. grįžo apie 17.00 valandą, tačiau kategoriškai nenurodė, kad ji nebuvo išėjusi į lauką ir nekonfliktavo su Ž. bei kitais kaimynais. Nurodė tik, kad pats asmeniškai J. Ž. nematė, jokių barnių negirdėjo (t. 1, b. l. 92-93). Liudytojas G. T. teigė, kad J. A. grįžo namo apie 17.00 val. 2012 m. gegužės 5 d. dirbo traktorius, po to buvo kviečiama policija, kuri atvyko gal apie 18.00 val. J. A. kvietė policiją apie 17.00 val. Paskambino jai, nes traktorius stūmė gruntą link jos kanalizacijos. J. A. pranešė policijai apie tai. Su pareigūnais nebendravo nei jis, nei J. A.. Pastaroji buvo išėjusi tik į savo sklypą. Daugiau niekur nevaikščiojo. Buvo visą laiką kartu. Iš jo akiračio J. A., kai grįžo iš miesto, nebuvo dingusi (t. 1, b. l. 93-94). Kolegijos vertinimu, minėtų liudytojų parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai, nes juos paneigia kitų liudytojų parodymai, įvykio dieną darytos sklypo aplinkos fotografijos. Akcentuotina ir tai, kad tuo atveju, jeigu 2012 m. gegužės 5 d. tarp nuteistosios ir jos kaimynų bei nukentėjusiųjų iš tiesų nebūtų įvykęs konfliktas, o J. A. nebūtų buvusi įvykio vietoje, liudytojai ir nukentėjusieji nebūtų galėję įvardinti, kad policijos pareigūnus iškvietė būtent J. A.. Nors byloje ir nėra duomenų, patvirtinančių V. B. ir G. T. J. A. giminystės ryšį, tačiau minėti liudytojai pripažino, kad yra geri jos pažįstami, su kuriais ji palaiko draugiškus santykius. Pažymėtina, kad suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti ne tik bylos baigties įtaka konkrečioms liudytojo teisėms ir pareigoms, bet taip pat ir jo siekiu pagelbėti pažįstamam asmeniui, palengvinti jo teisinę padėtį. Nors apeliaciniame skunde ir stengiamasi sumenkinti kitų liudytojų duotų parodymų įrodomąją vertę, nurodant, kad su jais yra susiklostę konfliktiški santykiai, tačiau tai jau matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos. Be to, aplinkybės, kad tarp nuteistosios, nukentėjusiųjų bei liudytojų vyksta kiti teisminiai procesai, nėra pagrindas konstatuoti, kad jie nuteistąją apkalba, nes liudytojų duoti parodymai nuoseklūs, taigi, nėra pagrindo jais abejoti. Apeliaciniame skunde nurodyti neatitikimai tarp liudytojų parodymų yra neesminiai, nes visi jie parodė, kad 2012 m. gegužės 4-5 dienomis vyko konfliktai, kurių metu buvo išsakyti J. Ž. įžeidžiantys žodžiai ir frazės. Akcentuotina, kad liudytojai teisme buvo apklausiami 2013 metais, t. y. nuo 2012 metų pavasario įvykių praėjus gan ilgam laiko tarpui, taigi, tam tikras detales jie galėjo pamiršti, o dėl kitų aplinkybių, pavyzdžiui liudytojos I. R. buvimo lauke 2012 m. gegužės 4 d., sąžiningai klysti. Nėra pagrindo kritiškai vertinti ir D. Ž. parodymų vien dėl to, kad yra nukentėjusiosios sutuoktinis, nes jis tiesioginis 2012 m. gegužės 4-5 d. įvykių liudytojas, jo parodymai patvirtinti kitų liudytojų parodymais. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2012 m. birželio 8 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, liudytojas V. L. nors nurodė, kad konkrečiai negali įvardinti įžeidžiančių J. A. žodžių, tačiau taip pat teigė matęs, kad tarp sutuoktinių Ž. ir jos kažkas vyksta. Todėl nėra pagrindo jo parodymus vertinti kritiškai.

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2012 m. birželio 8 d. bei Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutarimais atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Minėti dokumentai, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, patvirtina, kad juose nurodytuose apeliantės veiksmuose įžvelgtini nusikalstamų veikų, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, požymiai. Savaime šie dokumentai nepatvirtina nuteistosios kaltės dėl 2012 m. gegužės 4-5 d. įvykių, tačiau charakterizuoja nuteistąją, o taip pat patvirtina tarp šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių buvimą.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir aiškinimo

Lietuvos Respublikos BK 154 str. numatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, jei ši veika padaryta asmens, kuris suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ji žemina kito žmogaus garbę, ir norėjo taip veikti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas, o gali būti vertinamas kaip įžeidimas. Šmeižimas laikomas baigtu nusikaltimu, paskleidus atitinkamą informaciją, t. y. kai su tokia informacija supažindinamas bent vienas asmuo (išskyrus nukentėjusįjį).

Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra viešas, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje, internete. Nagrinėjamu atveju, tiek 2012 m. gegužės 4 d. tiek 2012 m. gegužės 5 d. nuteistosios išsakytos frazės bei žodžiai buvo pasakyti viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims, todėl nekyla abejonių, kad jos veikos vertintinos kaip viešas įžeidimas ir atitinka nesunkaus nusikaltimo, o ne baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Tiek šmeižimo tiek įžeidimo nusikaltimų objektas yra garbė ir orumas. Šmeižimas nuo įžeidimo (Lietuvos Respublikos BK 154 str.) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju, paprastai, nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi, visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius.

Iš bylos duomenų bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatyta veika J. A. inkriminuota už tuos pačius veiksmus, kaip ir Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neatribojo skirtingų sudėčių nusikalstamų veikų – šmeižimo ir įžeidimo, o jas iš esmės sutapatino, kas sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Nagrinėjamu atveju, J. A. apie J. Ž. išsakytos frazės, kad „matė ją besivoliojančią girtą, kad ji yra laisvo elgesio moteris“, „prostitutė, girta voliojasi viešbučiuose“ yra vertintinos kaip įžeidimas, žeminantis nukentėjusiąją jos pačios ir kaimynų akyse, o ne šmeižtas, nes laikytinos nepadoriu žmogaus įvertinimu, jo prestižo menkinimu. Be to, kaip matyti iš J. A. veiksmų, tiek 2012 m. gegužės 4 d., tiek 2012 m. gegužės 5 d., jos tikslas buvo įžeisti J. A. bei ją pažeminti, o ne paskleisti apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. apšmeižti, juo labiau, kad tiek nepadorios frazės, tiek išsakyti keiksmažodžiai buvo nukreiptos į J. A., pasakytos jai dalyvaujant ir girdint. Be to, minėtose frazėse nėra nurodyta konkreti informacija, o tik bendro pobūdžio teiginiai, kuriais bandyta parodyti tariamą J. Ž. amoralumą. Vien ta aplinkybė, kad nuteistosios išsakytus žodžius girdėjo pašaliniai asmenys, neįrodo, jog nuteistoji turėjo tikslą apšmeižti nukentėjusiąją. Nepadoriai apibūdindama J. Ž., girdint jai pačiai ir kitiems žmonėms, apeliantė suvokė, kad viešai užgauliai žemina nukentėjusiąją, ir to norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Nors 2012 m. gegužės 5 d. J. A. frazė, kad D. Ž. nežino, jog jo žmona „“prostitutė“, „k....a“, girta voliojasi po viešbučius“ buvo nukreipta D. Ž., tačiau ji pasakyta taip, kad minėtus žodžius girdėtų ir pati nukentėjusioji bei pašaliniai asmenys. Akcentuotina ir tai, kad nurodytu atveju, vėlgi siekta pabrėžti tariamą nukentėjusiosios amoralumą, o ne skleisti ją šmeižiančią informaciją, nes nuteistoji nesukonkretino savo išsakytos informacijos, t. y. kada matė, kur matė nukentėjusiąją amoraliai besielgiant. Akcentuotina ir tai, kad nė vienas iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, taip pat ir nukentėjusiosios sutuoktinis, nenurodė, kad patikėjo J. A. pasakytais teiginiais, atvirkščiai, jiems toks nuteistosios elgesys pasirodė įprastas, nes ji su visais konfliktuoja, keikia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nustatyta, jog J. A. viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų, t. y. padarė dvi Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, o būtent:

ji, 2012 m. gegužės 4 d., apie 20.00 val., Vilniaus raj., Zujūnų sen., Buivydiškių km., (duomenys neskelbtini)-ojo namo kieme, girdint kieme buvusiems kaimynams, J. Ž. atžvilgiu išsakė frazes, kad „matė ją besivoliojančią girtą, kad ji yra laisvo elgesio moteris“, siekdama paniekinti ir pažeminti J. Ž., viešai vadino ją įžeidžiančiais žodžiais taip ją pažemindama.

Taip pat ji, 2012 m. gegužės 5 d., apie 16.00-17.00 val., Vilniaus raj., Zujūnų sen., Buivydiškių k., (duomenys neskelbtini) namo kieme, J. Ž. sutuoktiniui D. Ž. garsiai šaukė, kad jo žmona prostitutė, girta voliojasi viešbučiuose, vadino J. Ž. necenzūriniais žodžiais, taip siekdama pažeminti J. Ž..

Dėl J. A. inkriminuotų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų ji išteisintina, nes nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d.).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skiriant bausmę nuteistajai, buvo atsižvelgta į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jos asmenybę apibūdinančius duomenis, ir pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. (2012 m. gegužės 4 d. ir 012 m. gegužės 5 d. epizodai) skirtos bausmės - baudos bendrintos bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu (Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 5 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji išteisintina dėl dviejų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (2012 m. gegužės 4 d. ir 2012 m. gegužės 5 d. epizodai), jai paskirtos bausmės turi būti bendrinamos, vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., be to, tai turi įtakos ir sprendžiant dėl jai paskirtos bausmės dydžio, nes mažina nuteistosios pavojingumą, dėl ko pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos baudos taip pat mažintinos.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nuosprendis dalyje dėl J. A. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (du epizodai) naikintinas ir šioje dalyje priimtinas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BK 329 str. 1 p.), taip pat keistina nuosprendžio dalis dėl J. A. paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. (Lietuvos Tespublikos BK 328 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų bei civilinio ieškinio dydžio

Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju, J. A. išteisintina dėl dviejų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., todėl pusė J. A. bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. 700,00 Lt, priteistinos iš nukentėjusiosios. Kadangi nuteistosios apeliacinis skundas tenkintas tik iš dalies – iš jos priteistina pusė nukentėjusiosios patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme, t. y. 250,00 Lt.

Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Nagrinėjamu atveju, buvo pasikėsinta į J. Ž. garbę ir orumą, o šios vertybės yra svarbios kiekvienam žmogui. Nukentėjusioji buvo įžeista ir pažeminta pašalinių žmonių akivaizdoje. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, neva nebuvo nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas. J. A. išsakyti įžeidimai neigiamai paveikė nukentėjusiąją, sukėlė daug neigiamų emocijų ir išgyvenimų, nuteistosios išsakytos frazės buvo užgaulios todėl neabejotina, jog ji įgijo teisę reikalauti jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. taip pat numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos eismas tinkamai vadovavosi minėta įstatymo nuostata, atsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes tenkino nukentėjusiosios ieškinį tik iš dalies ir iš prašytų 10 000,00 Lt, priteisė tik 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 p., 329 str. 1 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį dalyje dėl J. A. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (du epizodai) panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

J. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (2012 m. gegužės 4 d. epizodas) išteisinti, nepadarius veikos, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d.).

Taip pat ją pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. (2012 m. gegužės 5 d. epizodas) išteisinti, nepadarius veikos, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d.).

Nuosprendį dalyje dėl J. A. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. pakeisti:

J. A. už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. (2012 m. gegužės 4 d. epizodas) skirti 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) baudą.

Taip pat jai už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. (2012 m. gegužės 5 d. epizodas) skirti 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant, ir galutinę bausmę J. A. paskirti 15 MGL dydžio, t. y. 1950,00 Lt (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties litų) baudą.

Iš J.A. J. Ž. naudai priteisti 250,00 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Iš J. Ž. J. A. naudai priteisti 700,00 Lt (septynis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.