- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- 2K-315-693/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Alvydas Pikelis, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Civilinis ieškovas
- A. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Ž. išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės A. V. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Š. Ž. buvo išteisintas dėl kaltinimų tuo, kad: nuo 2011 m. spalio iki 2012 m. vasario mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, būdamas A. V. priklausančiame bute, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini), pasisavino jam gyvenamųjų patalpų nuomos pagrindu patikėtą svetimą A. V. priklausantį turtą: šaldytuvą „Snaigė“, mikrobangų krosnelę „Samsung“, kavos virdulį, elektrinę šašlykinę ir kitus daiktus, kurių bendra vertė 1580,75 Eur (5 458 Lt). Be to, per tą patį laiką, būdamas toje pačioje vietoje, sugadino svetimą A. V. priklausantį turtą: skalbimo mašiną „Ardo“, sulčiaspaudę, virtuvės kampą ir kitus daiktus, kurių bendra vertė 1802,88 Eur (6 225 Lt). Tokiais tyčiniais veiksmais, pasisavindamas ir sugadindamas svetimą turtą, iš viso padarė nukentėjusiajai A. V. bendrą 3383,63 Eur (11 683 Lt) turtinę žalą.
2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Daiva Armalienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
2.1. Kasatorė nurodo, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes priimta išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų bylos aplinkybių, nepatikrinus bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, netinkamai motyvuojant nutartį, taip nukrypstant nuo iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių reikalavimų teismo baigiamajam aktui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418-699/2015, 2K-20-746/2016 ir kt.). Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Š. Ž. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, o pati situacija vertintina kaip civilinio pobūdžio teisinis ginčas, prokuroras apeliaciniame skunde nurodė susiformavusią teismų praktiką (nurodydamas konkrečias nutartis), kai civiliniai teisiniai santykiai perauga į baudžiamuosius, akcentuodamas, kad Š. Ž. pasunkino galimybes nukentėjusiajai A. V. atkurti pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis. Į šį esminį prokuroro apeliacinio skundo argumentą skundžiamoje teismo nutartyje visiškai nebuvo atsakyta, todėl prokuroro apeliacinio skundo dalis liko neišnagrinėta. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų apie faktines bylos aplinkybes teisingumą, prokuroras apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į išteisintojo Š. Ž. ir liudytojos V. Ž. parodymų nuolatinę kaitą ir esminius prieštaravimus viso baudžiamojo proceso metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prokuroro argumentą atmetė remdamasis argumentais, prieštaraujančiais bylos duomenims. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas ir šiuo aspektu nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Neįvertinęs šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė išsamiai neišsiaiškinęs visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, taip iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.
2.2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes nutarties aprašomojoje dalyje pavartojo žodžius, rodančius palankumą vienai iš proceso šalių, taip nukrypdamas nuo teismo nešališkumo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pripažįstamo konstitucinėje ir kasacinėje jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, 2K-522/2008, 2K-446/2009). Apeliacinės instancijos teismas, nutarties aprašomojoje dalyje pasisakydamas dėl išteisintojo Š. Ž. ir liudytojos V. Ž. parodymų nenuoseklumo, nurodė, kad šie prieštaravimai niekaip nėra susiję su „neva dingusių daiktų identifikavimu“. Nurodyti žodžiai, vertinant juos visų nutarties išvadų kontekste, leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas parodė savo palankumą vienai proceso šalių, nes teismas, neturėdamas tiesioginio pagrindo, nutartyje netiesiogiai preziumavo, kad nukentėjusioji išgalvojo jai priklausančių daiktų dingimo faktą ir iš esmės nebeanalizavo jos parodymų nei atskirai, nei kartu su kitais bylos duomenimis (liudytojų E. K., B. M. parodymais dėl konkrečių dingusių bei sugadintų daiktų) ir tai sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes pavojingą ir atitinkančią BK 183 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies požymius išteisintojo Š. Ž. veiką įvertino tik kaip civilinio pobūdžio teisinį ginčą, kuris neužtraukia baudžiamosiose atsakomybės. Pagal teismų praktiką turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės dalykas. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Viena jų siejama su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo ir pažeistos teisės atkūrimo pasunkinimu dėl aktyvaus kaltininko vengimo atlyginti žalą slepiantis ar dėl kitų panašių priežasčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2003, 2K-23/2004, 2K-78/2009). Civilinei atsakomybei svarbu, kad nebūtų kliūčių atkurti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be kriminalinės justicijos įsikišimo. Šioje byloje nustatyti akivaizdūs civilinių teisinių santykių peraugimo į baudžiamuosius teisinius santykius pagrindai. Nukentėjusiosios A. V. patirtos žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas (iš esmės beveik neįmanomas) dėl Š. Ž. aktyvaus ir sąmoningo slapstymosi. Pažymėtina, kad nepraėjus net dviem mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, 2012 m. birželio 12 d. buvo paskelbta Š. Ž., kaip įtariamojo, paieška, o vykdant Europos arešto orderį jis Lietuvai perduotas tik 2015 m. sausio 5 d. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Š. Ž. parodė, kad jam seniai žinoma, jog jo ieško policijos pareigūnai dėl šioje byloje nagrinėjamų įvykių, tačiau jis nematė būtinybės dėl to susiekti su buto savininke, sugrįžti į Lietuvą ir prisistatyti policijos pareigūnams ar kitaip išsiaiškinti susidariusią situaciją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Š. Ž. per visą buto nuomos laiką niekada nenurodė savo pavardės, nepateikė jokių asmeninių dokumentų, jokių šeimos narių kontaktinių duomenų, mokant mokesčius už butą sąmoningai nurodė nukentėjusiosios A. V. asmens duomenis. Š. Ž., kaip asmens, žodžiu sudariusio buto nuomos sutartį su A. V., asmenybė buvo nustatyta tik atliekant ikiteisminį tyrimą, kai policijos pareigūnai išanalizavo įvykio vietoje rastus Š. Ž. neapdairiai paliktus jo motinos vardu išduotus dokumentus. Taigi, gyvendamas nukentėjusiosios A. V. bute, Š. Ž. aiškiai suvokė, kad į butą jį įleidusi B. M. neturėjo jokių duomenų, kurie leistų identifikuoti jo ar jo šeimos narių asmenybes, todėl akivaizdžiai tuo pasinaudojo įvykdydamas jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Dėl to, įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, darytina išvada, kad nukentėjusioji A. V. be kriminalinės justicijos įsikišimo neturėjo jokių realių galimybių atkurti pažeistas teises vien tik civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis ir šią situaciją sąmoningai sukūrė Š. Ž. Kasatorės nuomone, išvada, kad situacija negali būti vertinama kaip civilinis ginčas, negali būti argumentuojama tuo, kad nuomos sutarties sudarymo metu nenustatyta Š. Ž. tyčia pasisavinti ar sugadinti svetimą turtą. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nėra būtina įrodyti kaltininko tyčios susiformavimą pasisavinti svetimą turtą dar iki turto patikėjimo momento, nes tokiu atveju būtų galima įžvelgti visai kito nusikaltimo nuosavybei sudėties požymius.
Motyvuojamoji dalis
3. Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymo
4. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį teismas nagrinėdamas bylą kasacine tvarka patikrina skundžiamus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar vertinant bylos įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl to nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas iš naujo įrodymų nerenka, jų netiria bei nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustato. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie laikytini teisės klausimais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
5. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pavartojo žodžius, kuriais išreikšta abejonė nukentėjusiosios parodymų patikimumu, todėl buvo pažeistas reikalavimas, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertintų nešališkai, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Kasatorė nenurodo, o kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nenustatė jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija ar kuris nors bylą nagrinėjusių kolegijos narių turėtų išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties ar būtų tendencingas, todėl nėra pagrindo konstatuoti teisės į nešališką teismą pažeidimą subjektyviuoju aspektu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies matyti, kad abejonių dėl šios instancijos teismo nešališkumo kasatorei sukėlęs sakinys yra skirtas išteisintojo Š. Ž. ir liudytojos V. Ž. parodymų vertinimui, o dėl nukentėjusiosios parodymų juose pasisakyta tik tarp kitko, nepateikiant nukentėjusiosios parodymų dėl daiktų dingimo ar apskritai jos parodymų vertinimo. Kartu apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad visa byloje susiklosčiusi situacija buvo vertinta kaip civilinis ginčas dėl nuomos sutarties sąlygų vykdymo, kai galbūt pažeidžiant nuomos sutarties sąlygas tam tikri pagal nuomos sutartį perduoti naudotis daiktai buvo išmesti, nors nebuvo susidėvėję, ir pan., o abejonės dėl daiktų buvimo buvo siejamos su tuo, kad bylos duomenys dėl šios aplinkybės buvo prieštaringi. Dėl to vertinant kasatorei abejonių dėl teismo nešališkumo sukėlusį apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies sakinį visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šis sakinys galėjo sudaryti įspūdį kitiems asmenims, kad teismas yra šališkas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šios prokuroro kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės pati nukentėjusioji būtų skundusis paduodama kasacinį skundą ar kitokius prašymus kitoms valstybės institucijoms. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti teisės į nešališką teismą pažeidimo ir objektyviuoju aspektu.
6. Kasatorė skunde nepagristai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių ir dėl jų nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų, todėl padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šios instancijos teismas pagal apeliacinio skundo argumentus patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą ir tai atlikęs nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai vertinti kaip nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje detaliai ir aiškiai pasisakyta dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų Š. Ž. ir V. Ž. parodymų prieštaravimų, dėl nukentėjusiosios A. V. ir liudytojų B. M., E. K. parodymų vertinimo, taip pat dėl to, kodėl byloje susiklosčiusi situacija vertintina tik kaip civilinis ginčas. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl neišsamaus šių bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo esminių argumentų neišnagrinėjimo, motyvuotų išvadų neišdėstymo nutartyje vertinti kaip prieštaraujantys bylos medžiagai ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui.
Dėl to darytina išvada, kad pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo konstatuoti esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus.
Dėl BK 183 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo
7. BK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad Š. Ž. nepadarė veikų, turinčių BK 183 straipsnio 1 dalyje ar 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių. Dėl to nenustatę Š. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagrindo (kad jo veika atitinka baudžiamajame įstatymą aprašytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį), teismai pagrįstai jam baudžiamojo įstatymo netaikė.
8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinį skundą atmesti.