- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-334-177/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė, Laima Garnelienė
- Nuteistasis
- V. Š.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubausta laisvės atėmimu 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš V. Š. priteista: Valstybinei ligonių kasai 3 017,66 Eur, valstybei 66,81 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. Š. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2015 m. spalio 26 d. apie 12.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia mušdama savo brolį V. I., t. y. suduodama jam vieną kartą į galvos kairę pusę vandens semtuvu („rundeliu“), padarė nukentėjusiajam sužalojimus: kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairio pusrutulio kaktinę ir smilkininę skiltis, galvos smegenų kairio pusrutulio kaktinės skilties sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, smegenų skysčio susikaupimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, sukėlusį galvos smegenų suspaudimą, galvos smegenų dangalo uždegimą, muštinę žaizdą kairiame antakyje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, veide, kraujosruvas kairės akies vokuose ir kaktos minkštuose audiniuose, dėl to kraujui ir smegenų skysčiui (likvorui) išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudus galvos smegenis, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, t. y. V. Š. tyčia sunkiai sutrikdė savo brolio V. I. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Nuteistoji V. Š. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir sušvelninti paskirtą bausmę.
2.1. Nuosprendis nepagrįstas, nes teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl padaryta nepagrįsta išvada, kad ji padarė inkriminuotą nusikaltimą.
2.2. Apeliantė neigia sumušusi brolį. Įvykio dieną jie abu gėrė vyną, kurį ji parnešė iš degalinės. Už vyną mokėjo brolio duota banko kortele. Ji nežino, kas sumušė brolį. Įvykio naktį nenakvojo namuose, o grįžusi namo rado brolį jau sumuštą. Iš namo buvo paimtas dujų balionas ir televizorius. Ikiteisminio tyrimo metu sakė netiesą, nes jai nusibodo nuolatiniai pareigūnų klausinėjimai, todėl viską išgalvojo. Parodymus tikrinant vietoje, taip pat nurodė išgalvotas aplinkybes.
2.3. Nuosprendyje nurodyta nukentėjusiąją V. I. teisme parodžius, kad tėvas jai pasakė, jog jį sumušė „Vida su bernais“. Tačiau nuosprendyje nutylėta, kad teisiamojo posėdžio protokolo pabaigoje nukentėjusiosios parodymai įrašyti: „Tėtis sakė, kad kažkas su bernais, bet kas su bernais nesupratau. Aš klausiau kas sumušė. Jis atsakė, kad su bernais“. Nukentėjusioji V. I. aiškino taip: „Ligoninėje tėvą lankiau aš, nes brolis yra išvykęs. Ligoninėje su tėčiu kalbėjomės. Paklausiau, kas jį sumušė, bet jis pasakė, kad kažkas su bernais. Daugiau jo neklausinėjau. Jis su manimi bendravo po operacijos“. Tokiu būdu iš nukentėjusiosios V. I. parodymų matyti, jog jos tėvą sumušė ne apeliantė.
2.4. Teisme apeliantė paaiškino, kad ardė spintą ir ant durelių rado kraujo. Policijoje bei teisme prašė ištirti kraują. Gal broliui buvo trenkta su durelėmis, nes jos buvo išlaužtos, tačiau teismas jos prašymą atmetė. Dėl to nebuvo galimybės išsiaiškinti, kurioje patalpoje buvo sumuštas brolis ir ar tikrai jį mušė spintos durelėmis.
2.5. Teismo posėdyje apeliantė ne kartą prašė ją patikrinti melo detektoriumi, tačiau šis jos prašymas taip pat atmestas. Jai buvo suvaržyta galimybė įrodyti savo nekaltumą.
2.6. Jeigu kolegija nepatikės, kad ji tikrai nesužalojo savo brolio, prašo bent sušvelninti bausmę. Pasižada tinkamai elgtis, susirasti darbą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
4. Nuteistosios V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teisėjų kolegijos nuomone, V. Š. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, paskyrė tinkamą bausmę.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl padaryta nepagrįsta išvada, jog ji padarė inkriminuotą nusikaltimą.
6.1. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, ir tai yra jo išimtinė teisė bei pareiga.
6.2. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, ją palyginus su iš kitų šaltinių gauta informacija. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo požymių. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
6.4. Nuteistosios V. Š. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą teismas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – nukentėjusiosios V. I., liudytojų A. K., R. Ž., A. V., A. V., K. U., V. P. ir kitų nuosprendyje aptartų liudytojų parodymais, pačios V. Š. pirminiais parodymais, apžiūros protokolų, specialisto išvadų, ekspertizės akto duomenimis bei kitais įrodymais. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis.
6.5. Jeigu apeliantė ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kuo remdamasis jį priėmė. Tokie teismo motyvai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti. Dėl to atmetami apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
6.6. Nuteistoji nurodo, kad teismo prašė ištirti kraują ant spintos durelių, ją pačią patikrinti melo detektoriumi, tačiau šie prašymai buvo atmesti, tuo buvo suvaržyta galimybė jai įrodyti savo nekaltumą.
6.6.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad proceso dalyvių teisė pateikti prašymus, iš jų ir prašymus atlikti tyrimo veiksmus, nėra absoliuti, nes tokios teisės įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011 ir kt.).
6.6.2. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantės prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų priimti procesiniai sprendimai (t. 4, b. l. 182; t. 5, b. l. 22), todėl vien tai, jog nebuvo patenkinti apeliantės prašymai, nereiškia teismą pažeidus baudžiamojo proceso įstatymą ar jos procesines teises.
6.6.3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą pasisakė, jog tyrimas poligrafu (,,melo detektoriumi“) gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją, – pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, lemiantis ar darantis įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas (toliau – Poligrafo naudojimo įstatymas). Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negalima pripažinti įrodymais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018).
6.7. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus, atmesdamas apeliantės prašymus, pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.
Dėl V. Š. kaltės
7. Nuteistoji pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę sumušusi brolį tvirtindama, kad nežino, kas tai padarė, kadangi įvykio naktį namuose nenakvojo, o grįžusi namo rado brolį sumuštą.
7.1. Teisėjų kolegija atmeta tokius nuteistosios parodymus ir juos vertina kaip savo pačios ar kitų asmenų patarimu pasirinktą gynybos taktiką.
7.2. Teismas apklausė beveik dvidešimt liudytojų, nukentėjusiąją V. I., vienokiu ar kitokiu būdu žinojusių apie padarytą nusikaltimą arba turėjusių ryšių su nuteistąja ar nukentėjusiuoju V. I.. Jų parodymai kartu su rašytiniais bylos duomenimis – specialisto išvadomis, ekspertizės aktu, apžiūros protokolais – sudaro įrodymų visetą, kuris neleidžia abejoti nuteistosios V. Š. kalte. Šie įrodymai pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami, o tik vertinami.
7.3. Nėra pagrindo abejoti pačios nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 3, b. l. 141–142) ją smurtavus prieš brolį ir į galvą sudavus vandens semtuvu (,,rundeliu“) todėl, kad, pritrūkus išgertuvėms pinigų, jis neleido parduoti televizoriaus ir dujų baliono. Tokius parodymus V. Š. ne kartą pakartojo dalyvaujant gynėjai (t. 3, b. l. 161–162, 174–175), patvirtino parodymų patikrinimo metu (t. 3, b. l. 143–145). Savo kaltę ji pripažino ir apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 157–159).
7.3.1. Pirmosios instancijos teisme nurodytas nuteistosios parodymų pakeitimo motyvas (atsibodo visos apklausos, todėl anksčiau melavo ir viską išsigalvojo) yra neįtikinamas, kadangi ankstesnėse apklausose dalyvavo gynėjai. Byloje nėra duomenų, kad jie netinkamai atliko savo pareigą ir ginamajai nesuteikė teisinės pagalbos.
7.4. Nuteistosios parodymus nuosekliai patvirtino V. Š. prieš brolį panaudotą smurtą mačiusi liudytoja A. K.. Ji tai teigė tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 38, 43–45, 55–57), tiek pirmosios instancijos teisme.
7.5. Sesers smurtą prieš brolį patvirtino, nors ir ne iš karto, V. Š. draugas liudytojas A. S. (t. 2, b. l. 23–24). Pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė esąs jos sugyventinis ir atsisakė duoti parodymus, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.
7.6. Kitą dieną po įvykio į namus atvykus greitosios medicinos pagalbos medikei R. Ž. pats nukentėjusysis V. I. į jos klausimą atsakė, jog jį sumušė sesuo. Tokiais liudytojos parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 155–156, 157–158) teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.
7.7. Liudytojas A. V., iškvietęs greitąją medicinos pagalbą, girdėjo, ką V. I. atsakė medicinos darbuotojai, ir tai patvirtino tiriant bylą (t. 1, b. l. 138–139). Teisme jis neprisiminė savo ankstesnių parodymų, tačiau, juos perskaičius, patvirtino jų teisingumą.
Žemesnės instancijos teismas
7.8. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. V. ligoninėje bendravo su nukentėjusiuoju V. I. ir tiesiogiai iš jo išgirdo, kad jį sumušė sesuo. Tai jis parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 174–175), ir teisme.
7.9. Kai kurie kiti teisme apklausti liudytojai įvykio aplinkybes girdėjo ne tiesiogiai patys, bet iš kitų asmenų. Jų parodymai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir vertinami kaip įrodymų viseto dalis.
7.10. Apeliantė savo skunde kritikuoja nuosprendyje įrašytus nukentėjusiosios V. I. parodymus iš tėvo ligoninėje girdėjus, jog jį sumušė ,,Vida su bernais“. Protokole tokių parodymų nėra, tėvas dukrai pasakęs, kad jį sumušė ,,kažkas su bernais“. Iš to nuteistoji daro išvadą, jog nukentėjusiosios tėvą sumušė ne ji.
7.10.1. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Bylos medžiagoje iš tiesų nėra užfiksuota nukentėjusiosios V. I. parodymų tėvą sakius, kad jį sumušė ,,Vida su bernais“. Kita vertus, tai nepaneigia nuteistosios kaltės.
7.10.2. Iš liudytojos A. R., (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojos neurologės, parodymų teisme matyti, jog į ligoninės Priėmimo skyrių atvežto V. I. kalba, artikuliacija buvo neaiški dėl orientacijos susilpnėjimo. Ilgai negydant kraujo išsiliejimų, vystosi smegenų edema, dėl to gali pablogėti paciento būklė.
7.10.3. Iš specialisto išvados Nr. G 420/15 (10) duomenų (t. 1, b. l. 38–39) matyti, kad, V. I. pervežus į LSMUL Kauno klinikas, nuo 2015 m. lapkričio 4 d. jo būklė stabili, jis sąmoningas, tačiau neorientuotas. Operuotas 2015 m. spalio 30 d. ir lapkričio 10 d.
7.10.4. Nukentėjusioji V. I. teisme parodė, jog su tėvu bendravo po operacijos. Vadinasi, tai galėjo būti tik po 2015 m. spalio 30 d.
7.10.5. Šioje nutartyje minėti liudytojai nuteistosios smurtą prieš V. I. matė tiesiogiai arba su juo bendravo įvykio dieną ar viena diena vėliau.
7.10.6. Įvertinus gydytojos neurologės A. R. parodymus apie atvežto ligonio sveikatos būklę ir specialisto išvados Nr. G 420/15 (10) duomenis, tuo paaiškinama, kodėl V. I. R. greitosios medicinos pagalbos medikei R. Ž. ir policijos pareigūnui A. V. 2015 m. spalio 27 d. įvardijo jį sumušusį asmenį, t. y. seserį, o maždaug po savaitės dukra su tėvu jau sunkiai galėjo susikalbėti, ji tik suprato, kad tėvą sumušė ,,kažkas su bernais“.
7.11. Išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia neabejotinai teigti pirmosios instancijos teismą pagrįstai nustačius V. Š. kaltę dėl V. I. sužalojimo.
7.12. Jau minėtos specialisto išvados Nr. G 420/15 (10) duomenys įrodo, jog V. I. padarytas galvos sumušimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl to nuteistosios V. Š. nusikalstami veiksmai prieš brolį teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
7.13. Bylos 2 tome esantys duomenys įrodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama versija, ar kartu su V. Š. smurtavo ir kiti asmenys. Šiai versijai nepasitvirtinus, ikiteisminis tyrimas dėl N. K., G. K. ir E. A. nutrauktas (t. 2, b. l. 162–165).
Dėl bausmės
8. Apeliantė skunde prašo sušvelninti bausmę, nenurodydama jokių argumentų, kodėl paskirta bausmė yra netinkama ir į ką teismas neatsižvelgė.
8.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Š. paskirta teisinga bausmė, kuri nekeistina.
8.2. Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei jos dydžio apskaičiavimo metodu, remdamasis BK 41, 54, 61 straipsniais.
8.3. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nurodė, jog skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
8.4. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į tai, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
8.5. Už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą baudžiamajame įstatyme be jokių alternatyvų nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro septynerius metus. Nuteistajai V. Š. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
8.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė atsižvelgęs į tai, kad V. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), aptarė kaltininkės asmenybę – ji anksčiau du kartus teista, daugybę kartų bausta administracinėmis nuobaudomis, tačiau baudų nesumokėjo, registruota Darbo biržoje. Teismas nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltininkė nusikalstamą veiką padarė būdama recidyvistė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dar kartą į visa tai atsižvelgti ir tais pačiais motyvais švelninti paskirtą artimą minimaliai bausmę.
8.7. Skundo argumentas, jog apeliantė pasižada tinkamai elgtis, susirasti darbą, atmetamas kaip deklaratyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji turėjo galimybę tai padaryti iki nusikalsdama, tačiau girtavo, nekeitė visuomenėje nepriimtino gyvenimo būdo.
8.8. Nustatyti skiriamos bausmės dydį yra pirmosios instancijos teismo išimtinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas sušvelninti ar pagriežtinti bausmę gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
8.9. Pirmosios instancijos teismas, net esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajai V. Š. paskyrė žymiai mažesnę nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už tokią nusikalstamą veiką, sankciją, padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistosios asmenybės pavojingumą. Taigi paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir nėra teisinių argumentų jos švelninti.
8.10. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvavo, kodėl V. Š. negali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 ar 75 straipsnių nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nurodytais motyvais, todėl jų nekartoja.
9. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios V. Š. apeliacinį skundą atmesti.