Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017-01-06 nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d. ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. S. paskirta galutinė bausmė – šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 8 p., 67 str. 2 d. 9 p., 72² str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. R. S. pagal BK 140 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priteista iš R. S. 294,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2016-10-10 apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje, be priežasties metė į mažametį posūnį K. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) grybus ir sugriebęs jam už galvos spaudė ją prie pagalvės, taip sukėlė mažamečiui K. J. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 str. 3 d. ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį, t. y. jį pagal BK 140 str. 3 d. išteisinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 140 str. 3 d. ir nuteisė jį išsamiai bei visapusiškai neįvertinęs visų bylos aplinkybių. Teigia, jog jis savo kaltės nepripažino. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė parodymus, stengėsi padėti teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje. Jo parodymai buvo nuoseklūs, jis jų nekeitė. Apylinkės teismas jo kaltę grindė mažamečio vaiko ir jo motinos parodymais, kurie, apelianto nuomone, turėjo būti vertinami kritiškai. Kiti įrodymai, kuriais teismas grindė jo kaltę, yra šalutiniai, išvestiniai, keliantys abejonių. Byloje nėra duomenų, liudytojų parodymų, pavirtinančių, jog jis galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiriant įrodymus, buvo pastebėta ir nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu mažamečio vaiko apklausa buvo atliekama nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 186 str. reikalavimų. Nors teismas ir atliko papildomą mažamečio vaiko apklausą, ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų pašalinti nepavyko. Mažametis K. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad „jautė skausmą, kai patėvis jį murkdė į pagalvę“, o teisme jau nurodė, jog jam galvą skaudėjo po kurio laiko. Apylinkės teismas vertino tik dalį jo advokato išdėstytos gynybos pozicijos, kuri rėmėsi byloje esančiais duomenimis. Jo advokatui buvo gerai žinomos S. šeimos problemos, nesutarimai šeimoje. Prieš pradedant ikiteisminį tyrimą V. S. jau buvo pradėjusi skyrybų procesą. 2016-10-10 ji pateikė policijai pareiškimą, kad jis (apeliantas) ją namuose sumušė. Nesant įrodymų apylinkės teismas dėl šio kaltinimo jį išteisino. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apylinkės teisme santuoka tarp jų buvo nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Skyrybų procesą inicijavo V. S., kuri nurodė, jog dėl skyrybų kaltas yra jis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Anykščiai) prokuroras Vigandas Jurevičius prašo R. S. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apylinkės teismo išdėstyti teiginiai ir motyvai dėl R. S. kaltės yra argumentuoti ir pagrįsti. Nors R. S. neigia savo kaltę, jo kaltė įrodyta mažamečio nukentėjusiojo K. J., jo motinos V. S. parodymais. K. J. analogiškus parodymus davė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu. V. S. aiškino, jog policijos pareigūnus kvietė pamačiusi, kad R. S. liečia vaiką. Teismas pagrįstai rėmėsi ir svarbiais liudytojos I. Š., kuri pagal gautą pranešimą vyko į įvykio vietą, parodymais, kad vaikas aiškino, jog R. S. metė grybus į jį ir spaudė jo galvą į pagalvę. Ant pagalvės buvo grybų gabalėliai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 320 str. 3 d. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais.

Nagrinėjamu atveju apeliantas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka tik dėl jo nuteisimo pagal BK 140 str. 3 d. ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti, todėl kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, šią bylą patikrina tik šiuo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas, priimdamas R. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepažeidė, išsamiai, visapusiškai ir nešališkai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymo ir baudžiamojo įstatymo nuostatas bei padarė pagrįstas ir faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl to, jog apeliantas, būdamas neblaivus, smurtavo (metė į nukentėjusįjį saują supjaustytų grybų ir sugriebęs jam už galvos spaudė ją prie pagalvės) prieš savo mažametį posūnį K. J., ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir prašydamas jį panaikinti bei priimti naują – jį išteisinantį nuosprendį, iš esmės nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas jo kaltę grindė nepatikimais ir abejotinais įrodymais. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, jog apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai nustatė faktines aplinkybes bei veikos teisinę kvalifikaciją.

Pažymėtina, jog pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Pažymėtina, jog įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.). Įvertinami visi įrodymai ir pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgusi į visą baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Iš teisiamojo posėdžio protokolų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teismo posėdžiuose tiesiogiai apklausė mažametį nukentėjusįjį K. J., apeliantą, mažamečio nukentėjusiojo motiną V. S., liudytojus R. S., I. Š., užtikrino proceso rungtyniškumo principo laikymąsi, ištyrė ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir kitus rašytinius įrodymus. Visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami tiek atskirai, tiek kaip visuma, taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, nė vienai įrodymų grupei nesuteikiant pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma. Pagal bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., sudėties požymius. Taigi darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas priėmė motyvuotą, įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuris savo forma ir turiniu atitinka BPK nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su R. S. subjektyviu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados dėl apelianto kaltės, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme savo kaltės nepripažino ir teigė, kad savo posūnio jis nelietė, jo neskriaudė, prieš jį nesmurtavo ir grybų į jį nemetė. Apeliantas parodė, kad tarp jo ir tuo metu buvusios jo žmonos V. S. kilusio konflikto metu V. S. jį kambaryje, kuriame ant lovos sėdėjo jo posūnis, jį stumtelėjo, liepdama išeiti iš kambario, po ko jam iš puodo, kurį jis tuo metu laikė rankose, iškrito keli grybai. Tačiau kolegija šiuos apelianto paaiškinimus vertina kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido nustatyti iš esmės skirtingas, negu nurodė pats nuteistasis, faktines aplinkybes, kurios neabejotinai patvirtina, jog kaltinime nurodytu metu ir vietoje R. S. smurtavo prieš savo mažametį posūnį ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto kaltę grindė mažamečio nukentėjusiojo K. J., jo motinos V. S., liudytojų I. Š. ir R. S. parodymais bei kitais bylos įrodymais, kurių turinys išsamiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, kolegija dar kartą detaliai tų pačių įrodymų šioje nutartyje nekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir pačiam apeliantui.

Mažametis nukentėjusysis K. J., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, parodė, jog jam su sese žaidžiant kambaryje ant lovos ir abiem juokiantis, R. S., pamanęs, kad juokiamasi iš jo, atėjęs iš virtuvės į kambarį metė į jį saują grybų ir ranka jo galvą „murkdė“ į pagalvę, jam skaudėjo galvą. Netikėti šiais mažamečio nukentėjusiojo parodymais kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo, nes jo parodymai viso proceso metu buvo iš esmės analogiški, o apeliaciniame skunde nurodomi K. J. parodymų neatitikimai, priešingai nei teigia nuteistasis, nelaikytini prieštaringais, kadangi nepaneigia to, jog K. J. jautė galvos skausmą tiek prieš jį vartojamo smurto metu, tiek ir kurį laiką po jo. Be to, pirmiau paminėtus nuteistojo veiksmus prieš mažametį savo posūnį K. J. tiesiogiai matė bei patvirtino ir vaiko motina V. S., kuri iš karto iškvietė policijos pareigūnus, jos parodymai viso proceso metu taip pat nesikeitė, ko šiuo atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nebūtų galima pasakyti apie paties nuteistojo duotus parodymus, t. y. ikiteisminio tyrimo metu R. S., parodęs, kad V. S. jį pastūmus, jis šliukštelėjo iš puodo grybus vaikui į veidą, tokių aplinkybių teisme jau nebenurodė ir aiškino, jog grybai išsipylė ant pagalvės. Nuteistasis teisus teigdamas, kad mažamečio nukentėjusiojo K. J. ir jo motinos V. S. parodymai šioje byloje yra pagrindiniai įrodymai, tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, netikėti ir nesiremti jais pirmosios instancijos teismui dėl prieš tai paminėtų priežasčių nebuvo jokio pagrindo, o be to, jų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys, kurie kartu su jais (K. J. ir V. S. parodymais) sudaro vientisą įrodomąją medžiagą. Kaip liudytoja teisme apklausta policijos pareigūnė I. Š., kuri pagal gautą pranešimą buvo nuvykusi į įvykio vietą, parodė, kad V. S. jai sakė, jog tarp jos ir R. S. kilo konfliktas dėl valgio virimo ir to konflikto metu nukentėjo jos mažametis vaikas. Įvykio vietoje ji taip pat bendravo ir su vaiku, kuris jai aiškino, jog R. S. metė grybus į jį ir spaudė jo galvą į pagalvę. Ant pagalvės buvo grybų gabalėliai. Kartu su minėta liudytoja į įvykio vietą vykęs policijos pareigūnas R. S., apklaustas teisme kaip liudytojas, parodė, jog juos pasitiko V. S., kuri aiškino, kad R. S. elgiasi agresyviai, neduoda ramybės, išstumdė daiktus, rodė kambarį, kuriame sekcija, sofa buvo atstumtos, kambaryje buvo netvarka, taip pat sakė, jog vyras metė saują grybų į savo posūnį ir spaudė jo galvą, ant pagalvės matė grybų gabalėlius. Vaikas irgi aiškino, kad patėvis jam tėškė į veidą saują grybų ir dar paėmęs už galvos ją paspaudė. Liudytojas parodė, jog jam įstrigo tai, kad vaikas buvo skriaudžiamas, jis buvo išsigandęs. Netikėti šiais policijos pareigūnų parodymais kolegija taip pat neturi jokio pagrindo, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Taigi iš pirmiau aptartų mažamečio nukentėjusiojo, jo motinos ir liudytojų parodymų matyti, kad jie neprieštarauja vieni kitiems, priešingai, vieni kitus patvirtina bei papildo ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais atskleidžia išsamų įvykio vaizdą, neabejotinai patvirtinantį, kad nuteistasis nustatytomis aplinkybėmis smurtavo prieš savo mažametį posūnį K. J., t. y. metė į jį saują supjaustytų grybų ir ranka spaudė jo galvą prie pagalvės, ir tokie jo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis – fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimu. Fizinis skausmas yra subjektyvus dalykas, jį įvertinti geriausiai gali tik jį patyręs asmuo, o mažametis nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, kad jam skaudėjo galvą toje vietoje, kur patėvis spaudė ranka, be jo parodymų fizinio skausmo sukėlimą patvirtina ir vaiko motina V. S. bei kiti bylos įrodymai, kuriuos įvertino ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas R. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi nagrinėjamu atveju ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, remdamasis jų visuma apylinkės teismas pagrįstai nustatė ne tik kokius konkrečius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį mažametį K. J. atliko jo patėvis R. S., bet ir tai, kokius padarinius tokiais savo veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajam.

Kolegija, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, neturi pagrindo konstatuoti, jog mažamečio nukentėjusiojo apklausa vyko pažeidžiant BPK 186 str. reikalavimus, t. y. iš bylos duomenų matyti, kad K. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tyrėjos dalyvaujant tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei, tiek jo atstovei pagal įstatymą V. S., apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, po apklausos protokolo tekstu nė vienas apklausoje dalyvavęs asmuo nenurodė jokių pastabų. Peržiūrėjus vaizdo ir garso įrašą su mažamečio K. J. apklausa matyti, kad klausimai buvo formuluojami atsižvelgiant į vaiko amžių bei jo suvokimą, o šiuos kriterijus atitinkantys klausimai negali būti vertinami kaip menamų klausimų formulavimas ir tai nelaikytina pažeidimu BPK numatyta tvarka. Nors nuteistasis bandė įtikinti teismą, kad jo žmona yra suinteresuota bylos baigtimi, nes tarp jų vyko skyrybų procesas, o posūnis yra lengvai paperkamas ir tokius parodymus duoda dėl motinos įtakos, kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 str. nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.) ir atsakomybės pagal BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus. Nagrinėjamu atveju, vertinant V. S. duotus parodymus skundžiamo nuosprendžio apimtyje, matyti, kad teismas ją įspėjo už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str., taip pat jai išaiškino atsakomybę pagal BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, ji prisiekė duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad V. S. būtų sulaužiusi priesaiką, ta aplinkybė, jog tuo metu tarp jos ir R. S. vyko skyrybų procesas, savaime nesuponuoja kritiško jos bei jos vaiko – mažamečio nukentėjusiojo K. J. parodymų vertinimo, ir tai nėra pagrindas jų parodymų laikyti melagingais, juolab, kad kaip minėta, juos patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys. Taigi manyti, kad V. S. ir jos vaiko parodymai neatitinka tikrovės, o apelianto parodymai yra teisingi, kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo.

Apibendrindamas tai, kas pirmiau išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistojo R. S. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus duomenis, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad apeliantas smurtavo prieš savo mažametį posūnį K. J. ir taip jam sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 3 d., todėl išteisinti jį dėl šios veikos, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.