Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-123-450/2011 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams V. K. M., Vilniaus miesto Naujosios Vilnios seniūnijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, UAB „Eika“, UAB „Dalsta“, R. M., BUAB „Anvyra“, D. S., O. D. dėl sudarytų sandorių nuginčijimo, pripažinimo negaliojančiais, turto, įgyto pagal šiuos sandorius, pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 6 notarų biuro notarė D. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.Ginčo esmė

1. Jungtine sutuoktinių R. M. ir V. K. M. nuosavybe pripažinti:

2.1. 1995 m. sausio 5 d. valstybinio kolektyvinio sodo namelio priėmimo aktą, įformintą A. M. vardu ir pripažinti šio pastato statytoju pagal 1995 m. sausio 5 d. priėmimo aktą atsakovą V. K. M., laikant atliktą nekilnojamojo turto registraciją V. K. M. vardu;

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. K. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl senaties taikymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių teisinę reikšmę ir pagrįstai nustatė ieškinio senaties termino pradžią bei tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes yra nepagrįsti ir atmestini, visų pirma dėl to, jog motyvai nėra aiškūs, liečia tik kai kuriuos skundžiamo sprendimo argumentus. Dėl daugumos skundžiamo sprendimo argumentų ar atmestų ieškinio reikalavimo apeliaciniame skunde nėra pasisakyta (pvz. dėl ginčo automobilių, jų perleidimo sandorių, dujų vamzdyno ir kt.), todėl apeliacinis skundas pagal jo dalyką (ginčijant visą sprendimą) yra nepagrįstas. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas tinkamai sprendė ginčą ir nustatė byloje įrodinėtinas aplinkybes, t.y. 1) ieškovei ginčijant sandorius dėl to, jog jie yra apsimestiniai, reikia įrodyti šalių valios ydingumą ir įrodyti kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia; 2) bei įrodyti, jog ginčo turtas sukurtas ar įsigytas buvo iš bendrų sutuoktinių lėšų. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teismas išsamiai vertino kiekvieno ieškinyje pareikšto reikalavimo pagrįstumą ir vertino su tuo susijusius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus ir pagrįstai priėjo išvados, jog pagrindo tenkinti ieškinyje išdėstytus reikalavimus nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta, byloje paduodant apeliacinį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Iš apeliacinio skundo dalyko ir jo turinio matyti, jog ieškovė skundžiamo sprendimo teisėtumą ginčija remdamasi tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai nustatė, jog ieškinyje išdėstyti reikalavimai yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nėra nurodyta nei teisinių, nei faktinių pagrindų dėl skundžiamo sprendimo išvadų dėl reikalavimų susijusių su ginčo ūkiniu pastatu, dujų vamzdynu, ginčo automobiliais (tame tarpe ir perleidimo sandorių), dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau dėl nurodytų reikalavimų nepasisakys.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimams dėl: 1995 m. sausio 5 d. pastato priėmimo akto; 1995 m. sausio 27 d. dovanojimo sutarties tarp A. M. ir V. K. M., registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl sodo pastato su priklausančiais statiniais, esančiais sodo bendrijoje „Ramybė“ padovanojimo; 1997 m. vasario 11 d. dovanojimo sutarties sudarytos tarp V. K. M. ir B. M., dėl sodo pastato su priklausančiais statiniais, esančiais sodo bendrijoje „Ramybė“ padovanojimo; 1997m. vasario 11 d. dovanojimo sutarties tarp V. K. M. ir B. M. dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje „Ramybė“ pripažinimo negaliojančiais.

Nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais motyvais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį. Teismas tinkamai vadovavosi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimais ir spręsdamas ieškinio senaties klausimą pagrįstai nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams reikšti, kadangi ieškinį pateikė 2008 m. liepos 24 d. Priimdamas sprendimą, teismas atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką ir tinkamai vertino ieškovės bei kitų proceso šalių nurodomas su ieškinio senatimi susijusias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl senaties taikymo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog šioje dalyje jis grindžiamas tais pačiais teiginiais, kurie jau buvo pateikti ieškinyje, nurodyti teismo posėdžių metu ir pirmosios instancijos teismo išanalizuoti skundžiamame sprendime. Apeliantė nurodydama, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, apeliaciniame skunde nesuformulavo nei teisinių, nei faktinių argumentų, kuriais būtų pagrindžiamas skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, netinkamas materialinių ir procesinių normų, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, taikymas (CPK 306 str. 1 d. 4 p.).

Apeliantė bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog jai buvo žinoma, kad ginčo namas yra statomas ant atsakovo tėvui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o leidimas ginčo namo statybai A. M. buvo išduotas dar iki apeliantės ir V. K. M. santuokos sudarymo. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, jog leidimas buvo suklastotas ir juo vadovautis nei sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo, nei ieškinio pagrįstumo klausimus negalima. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atsižvelgti į šias aplinkybes, kadangi jos buvo nurodytos tik apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

Atmestini, kaip nepagrįsti, apeliacinio skundo argumentai dėl apeliantės duotų notarinių sutikimų dėl ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo reikšmės. Vertinant apeliantės teiginius dėl duotų sutikimų pasekmių nežinojimo ar galimai netikslaus jų įforminimo, atsižvelgtina į tai, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo.

Šio ginčo atveju ieškovė vertintina kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, kuris gyvendamas santuokoje turėjo domėtis ir žinoti apie bendrai vedamą ūkį, santuokoje įgytą turtą ir kitus su tuo susijusius reikalus. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ieškovė žinojo apie ginčijamas sutartis ir administracinius aktus jau daugiau kaip 10 metų.

Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovė ne tik praleido ieškinio senaties terminą minėtiems reikalavimams reikšti, tačiau ir nenurodė jokių priežasčių dėl tokio termino atnaujinimo, dėl ko apeliacinis skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas.

Vadovaujantis CPK 185 straipsniu byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta taisyklė, jog teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-464/2009 ir kt.). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, pagrįstai nustatė, kad sodo pastato, ūkinio pastato, esančių SB „Ramybė“, adresu (duomenys neskelbtini), teisinė nuosavybės teisių registracija buvo atlikta 1995 m. sausio 24 d. (1 t., 37-38 b.l.) Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filiale, vadovaujantis tuo metu galiojusios Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ reikalavimais, kuriuose buvo numatyta, kad statiniai registruojami tik juos inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti (6. p.). Instrukcija nustato, kad vieni iš nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų yra techninio inventorizavimo dokumentai ir valstybinių komisijų aktai apie pastatų priėmimą naudoti (9.2., 9.4. p.). 1995 m. sausio 5 d. aktas valstybiniam kolektyvinio sodo namelio priėmimui, pasirašytas Valstybinės komisijos narių ir komisijos pirmininko yra pakankamas teisinis pagrindas teisinei nuosavybės teisių registracijai (1 t. 39 b.l.). Pažymėtina, kad Valstybinė komisija nustatė, jog namo statyba pradėta 1992 m. pagal 1992 m. birželio 17 d. išduotą statybos leidimą Nr. 92/38 be nukrypimo nuo patvirtinto projekto, todėl pagrįstai buvo priimtas aktas A. M. vardu ir jo vardu buvo atlikta inventorizacija. Šias aplinkybes savo atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat patvirtino Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai nenustatė, kad ginčo sodo namas SB „Ramybė“ buvo pastatytas sutuoktinių lėšomis ir įgytas nuosavybėn pagal Civilinio kodekso 4.47 str. 4 d. įtvirtintą pagrindą - pagaminant naują daiktą. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kadangi jokių tai patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai šią ieškinio dalį atmetė, kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas įvertino byloje surinktų duomenų ir įrodymų visetą, t.y. ginčo sodo namo statybos pradžią, trukmę, baigto statinio pridavimą 1995 metais, nuosavybės teisių registravimą, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog priėmimo metu namas nebuvo baigtas. Teismas vertino ir ieškovės nurodytus argumentus dėl galimo ieškovės prisidėjimo statant ginčo namą medžiagomis bei darbu, tačiau juos taip pat atmetė, kaip neįrodytus. Be to, ieškovės nurodyto pagrindo - kad nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą atsirastų, atliekant jame remontą, atliekant kitus darbus ir pan., įstatymas nenumato. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010, nurodė, kad nekilnojamojo daikto pagerinimas, nesukelia pagrindo teisei į bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinti. Atsižvelgiant į išdėstytą matyti, jog nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde ieškovė nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų priešingai išvadai padaryti, o argumentai dėl nebaigtos statybos pridavimo prieštarauja oficialiems rašytiniams įrodymams.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl buto ir garažo - bokso, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sandorio nuginčijimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog butas (duomenys neskelbtini) buvo privatizuotas atsakovo vardu (2 t., 186-190 b.l.), ieškovė nepaneigė aplinkybės, jog jį pardavus lėšos buvo panaudotos šeimos reikmėms, o ne ginčo turtui pirkti. Tiek rašytinė bylos medžiaga, tiek ir šalių paaiškinimai patvirtina, jog šiuos nekilnojamuosius daiktus savo nuosavybe įsigijo B. M. (1 t., 196-198). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių V. K. M. pasirašytų skolos raštelių (2 t., 139-142) bei UAB „Eika“ išrašytų kasos pajamų orderių (1 t., 58-64 b.l.) matyti, jog atsakovo V. K. M. pasiskolintais pinigais buvo atsiskaityta už B. M. vardu įgytą turtą, o viename iš skolos raštelių net nurodytas įsigyjamo buto adresas ((duomenys neskelbtini); 2 t., 140 b. l.). Be to, tokią išvadą patvirtina aplinkybės, kad atsakovas skolos rašteliuose yra nurodęs, jog pinigus skolinasi buto pirkimui, o kai kurių mokėjimų UAB „Eika“ datos sutampa su paskolų gavimo datomis (1 t., 58 b. l., 2 t. 139 – 141 b. l.). Negana to, pasiskolintos pinigų sumos, sutampa su UAB „Eika“ pagal sutartį sumokėta 86 000 Lt suma. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris (CK 1.87 str.), siekiant pridengti tikrąjį buto pirkėją, nes už su bendromis sutuoktinių prievolėmis susijusį gautą turtą (pasiskolintus pinigus, gautus pagal skolos raštelius) įgytas nekilnojamasis turtas, kuris laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p., 3.109 str. 1 d. 5 p.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. rugsėjo 14 d. tarp B. M. ir UAB „Eika“ sudarytą dviejų kambarių buto bei garažo - bokso Nr. G-15, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Atitinkamai niekine bei negaliojančia pripažintina ir V. K. M. 2006 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto 6 notarų biure po B. M. mirties išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-2897 dalis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), su garažo boksu Nr. 9-15, paveldėjimo, nes šis turtas laikytinas bendrąją jungtine sutuoktinių R. M. ir V. K. M. nuosavybe.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš esmės pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes dėl ieškinio senaties taikymo ir šioje dalyje priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl buto ir garažo-bokso, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorio nuginčijimo, dėl ko yra pagrindas teismo sprendimą šioje dalyje pakeisti.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o ieškovė nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atleista (4 t., 50, 51 b. l.), iš atsakovo V. K. M. priteistina 1000 Lt (tokia pat dalis, kokią yra sumokėjusi ir ieškovė (4 t., 25, 54 b. l.) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei (CPK 93, 96 b. l.).

Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reiškė tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio reikalavimus, ieškinys apeliacinės instancijos teismo buvo tenkintas iš dalies, ieškovė iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo (2 t., 23 – 25 b. l.), iš atsakovo V. K. M. priteistina 3000 Lt (tokia pati dalis, kokia sumokėta ieškovės (1 t., 6 b. l., 2 t., 37 b. l.) žyminio mokesčio už ieškinį valstybei. Be to, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (338 Lt) priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovės R. M. ir atsakovo V. K. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. rugsėjo 14 d. pirkimo pardavimo sutartį tarp pirkėjos B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir pardavėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eika“ (į. k. 121191079) dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo bokso Nr. G-15, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ir pirkėjais pagal šią sutartį laikyti R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančia V. K. M. 2006 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto 6 notarų biure po B. M. mirties išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1-2897 dalį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), su garažo boksu Nr. 9-15, paveldėjimo.

Priteisti iš ieškovės R. M. 169 Lt (šimtą šešiasdešimt devynis litus) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei.

Priteisti iš atsakovo V. K. M. 3169 Lt (tris tūkstančius šimtą šešiasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Priteisti iš atsakovo V. K. M. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.