- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-733-719-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00178-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Valdas Meidus, Evaldas Vanagas
- Nukentėjusysis
- A. A., Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros
- Kaltinamasis
- K. T.
- Advokatai
- Vytautas Kazlauskas
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-733-719/2014
2014 m. spalio 16 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. A. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Pauliaus Jasiukaičio apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo K. T. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 str. neįrodžius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
K. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 5 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. nevykdė Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, t. y. 2008 m. kovo 5 d. nutarties (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria jis buvo įpareigotas sumokėti A. A. 5000 Lt avansinio mokėjimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško procesinio sprendimo įvykdymo, 150 Lt žyminio mokesčio, 79,20 Lt išlaidų už skelbimus laikraščiuose, 3 Lt pašto išlaidų, 15 Lt atlyginimo už kuratoriaus darbą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. A. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat tenkinti jo civilinį ieškinį. Nukentėjusysis cituoja skundžiamą nuosprendį ir teigia, kad byloje yra du teismo sprendimai – 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimas (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo jam iš K. T. buvo priteista 20000 litų ir 2008 m. kovo 5 d. sprendimas (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo iš K. T. jam buvo priteista 5000 litų. Nagrinėjant pastarąją civilinę bylą K. T. nedalyvavo, tačiau jam buvo paskirtas kuratorius – advokatas G. G., apie kurio paskyrimą buvo tinkamai pranešta dienraščiuose ir kuris teisme sutiko su pareikštu ieškiniu. Šioje civilinėje byloje priimti procesiniai dokumentai K. T. buvo įteikti net dviem būdais. Be to, vykdydama civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą procesinį sprendimą antstolė V. Ž. siuntė K. T. raginimą ir patvarkymus, todėl priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, K. T. tikrai žinojo apie civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą procesinį sprendimą. Pats K. T. taip pat patvirtino, kad jis žinojo apie teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis visą gyvenimą dirbo ir dirba šiuo metu, t. y. turėjo ir turi galimybę vykdyti minėtą teismo sprendimą, tačiau jo nevykdė sąmoningai ir tyčia, iš pykčio. Apylinkės teismo vertinimas dėl pinigų K. T. sugrąžinimo iš depozitinės sąskaitos nėra teisingas, nes K. T. privalėjo pats pasidomėti ar yra įvykdęs teismų sprendimus ir kodėl jis gauna raginimus bei patvarkymus iš antstolės. Savo tyčiniu elgesiu – prašydamas panaikinti areštą ir grąžinti į depozitinę sąskaitą sumokėtą pinigų sumą iki visiško teismo sprendimų įvykdymo – K. T. sukūrė tokią teisinę situaciją, kad teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo neįmanomas. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad K. T. geranoriškai nevykdant teismo sprendimo jis kreipėsi į antstolį dėl priverstinio sprendimo įvykdymo, kas patvirtina, jog civiliniame procese numatytos priemonės sprendimui įvykdyti buvo išnaudotos ir jos nebuvo efektyvios. Įvertinęs šiuos duomenis nukentėjusysis mano, kad K. T. veika atitinka visus BK 245 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, todėl šiuo atveju turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kartu A. A. teigia, kad K. T. ilgą laiko tarpą nemokėjo jam gana didelės pinigų sumos, dėl ko jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, todėl pripažinus K. T. kaltu pagal BK 245 str., jam ir K. T. turėtų būti priteista 16622,20 Lt dydžio civilinis ieškinys.
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti K. T. kaltu pagal BK 245 str. ir nubausti jį viešaisiais darbais 6 mėnesiams, per mėnesį neatlygintinai išdirbant po 25 valandas visuomenės labui, o nukentėjusiojo A. A. civilinį ieškinį atmesti. Prokuroras dėsto apie įrodymų vertinimą, cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., 5 d., 305 str. 1 d. 2 p., skundžiamą nuosprendį ir mano, kad jis nepagrįstas ir neteisingas, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas pagrindė tik kitiems byloje surinktiems objektyviems duomenims prieštaraujančiais išteisintojo K. T. teisiamajame posėdyje duotais parodymais apie tai, jog jam nebuvo žinoma apie teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimą. Tačiau apylinkės teismas neatsižvelgė į K. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad jis tyčia nevykdė minėto teismo sprendimo. Taip pat apylinkės teismas nevertino ir to, kad įvykdyti minėtą teismo sprendimą K. T. ragino ir antstolė V. Ž., kuri taip pat siuntė patvarkymus į K. T. darbovietę ir bankus. Tai rodo, kad K. T. buvo žinoma apie teismo sprendimą, kurio jis sąmoningai ir piktybiškai nevykdė, todėl K. T. pozicija teisiamajame posėdyje vertintina kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybinė taktika. Be to, prokuroro teigimu, šiuo atveju buvo išnaudotos galimybės teismo sprendimo vykdymą užtikrinti civiliniame procese numatytomis priemonėmis, nes K. T. geranoriškai nevykdant teismo sprendimo nukentėjusysis A. A. kreipėsi į antstolį dėl priverstinio sprendimo įvykdymo, tačiau šios priemonės nebuvo efektyvios, todėl šiuo atveju K. T. gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 str. Apibendrindamas šias aplinkybes prokuroras mano, kad apylinkės teismas turėjo pripažinti, jog K. T. padarė BK 245 str. numatytą nusikalstamą veiką ir jį nubausti, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nukentėjusysis ir prokuroras prašė apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintasis prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Visų pirmiausia aukštesnysis teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti nuomonę dėl jų. Tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla ir nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje labai glaudžiai susijusi baudžiamoji ir civilinė teisė, todėl šiuo atveju didelę reikšmę įgauna baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tuo tarpu civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą sprendžiant pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (pvz., administracinėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens veika, esant civiliniams teisiniams santykiams, vertinama kaip nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011 ir kt.). Be to, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus būtina paisyti protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Tai reiškia, kad nustatytos teisinės priemonės turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal suformuotą teismų praktiką BK 245 str. numatyta veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuomet, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą, nesusijusį su bausmėmis, tačiau sąmoningai vengė vykdyti tokį teismo sprendimą. Kita vertus, net jeigu asmuo ir sąmoningai nevykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytas priemones (baudas, priverstinį išieškojimą ar kt.), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju apskritai pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-47/2009, Nr. 2K-08/2012, Nr. 2K-219/2012 ir kt.).
Šioje baudžiamojoje byloje apeliantai iš esmės tvirtina, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu K. T. žinojo apie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimą (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau sąmoningai jo nevykdė, todėl padarė BK 245 str. numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau, kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą, bylos duomenimis pagrįstą ir suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose atitinkantį procesinį sprendimą.
Išteisintojo K. T. kaltė šioje baudžiamojoje byloje buvo grindžiama nukentėjusiojo A. A. pareiškimu ir jo parodymais, K. T. parodymais, Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo nurodymu ir kitais bylos duomenimis. Šie, o taip pat ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, jog išteisintajam buvo žinoma apie aptariamą teismo sprendimą, ir neabejotinai patvirtina, jog išteisintasis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Tačiau esminis klausimas yra, ar K. T. tokio teismo sprendimo nevykdė sąmoningai ir tyčia sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) teismo sprendimo vykdymas. Taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, turi būti įrodyta, kad toks asmuo elgiasi piktavališkai, t. y. vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia vykdyti teismo sprendimą. Kolegijos vertinimu, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintojo piktavališkumą, šioje byloje nėra.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu (šiuo atveju būtent taip ir yra – K. T. buvo kaltinamas sąmoningai nevykdęs įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje), negali būti taikomos automatiškai, kaip konstanta nustačius kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo faktą. Visų pirma tokiais atvejais turėtų būti išnaudotos visos galimybės siekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis CPK normomis, t. y. kreiptis į antstolius dėl priverstinio įsiskolinimo išieškojimo iš teismo sprendimo nevykdančio asmens, kreiptis dėl sankcijų (pvz., baudos) sprendimo nevykdančiam asmeniui CPK nustatyta tvarka ir pan. Iš bylos matyti, kad netrukus po 2008 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjimo, t. y. 2008 m. balandžio 10 d., nukentėjusysis A. A. iš tiesų kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir šį raštą 2008 m. birželio 9 d. pateikė antstoliui dėl priverstinio jo vykdymo. Tačiau antstoliui nespėjus įvykdyti 2008 m. kovo 5 d. sprendimo, paties nukentėjusiojo A. A. prašymu šis vykdomasis raštas buvo grąžintas nukentėjusiajam (1 t., 15 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į paties nukentėjusiojo elgesį – pagal byloje esančius duomenis seka, jog 2008 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjimo metu nukentėjusysis A. A. žinojo apie sprendimą priėmusio teismo depozitinėje sąskaitoje esančią K. T. pinigų sumą, kurios būtų pakakę 2008 m. kovo 5 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdyti, tačiau net per 20 dienų po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo (iki 2008 m. balandžio 28 d. nutarties grąžinti K. T. teismo depozitinėje sąskaitoje likusią pinigų sumą – 14323,63 Lt, 1 t., 60–61 b. l.) A. A. nesikreipė į teismą dėl depozitinėje sąskaitoje esančių K. T. pinigų pervedimo jam. Vietoje to, kaip jau paminėta pirmiau, netrukus po 2008 m. kovo 5 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo (per 3 dienas) A. A. į teismą kreipėsi dėl vykdomojo rašto, kurį tik po trijų mėnesių pateikė priverstiniam vykdymui, išdavimo (1 t., 15 b. l.). Akivaizdu, jog nukentėjusysis A. A., pats būdamas tiesiogiai suinteresuotu tinkamu 2008 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymu, nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas ir tokiu savo elgesiu apsunkino tinkamą minėto teismo procesinio sprendimo įvykdymą.
Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nebuvo išnaudotos visos galimybės siekti, kad 2008 m. kovo 5 d. teismo sprendimas būtų įvykdytas CPK įtvirtintomis normomis – priverstinį teismo sprendimo vykdymą nutraukė pats nukentėjusysis ir byloje nėra jokių duomenų apie kitų CPK įtvirtintų priemonių panaudojimą siekiant efektyvaus teismo sprendimo įvykdymo (pvz., apie tai, kad nukentėjusysis būtų kreipęsis į teismą dėl baudos arba arešto K. T. paskyrimo už sprendimo nevykdymą (CPK 616 str.) ir kt.). Pagal byloje esančius duomenis K. T. turi savo turtą, jis dirba (1 t., 122–123, 126 b. l.), todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo metu esant galimybei siekti teismo sprendimą efektyviai įvykdyti CPK įtvirtintomis normomis, šiuo metu baudžiamoji K. T. atsakomybė pagal BK 245 str. negalima.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nukentėjusiojo ir valstybės kaltintojo versijos, kad K. T. teismo sprendimo nevykdė sąmoningai ir piktavališkai, tyčia sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) teismo sprendimo vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai K. T. išteisino iš jam pareikšto kaltinimo. Apylinkės teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus bei padarė teisingas išvadas. Savo argumentus, kurie paneigė nukentėjusiojo ir valstybės kaltintojo poziciją, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti tokį nuosprendį taip, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Nukentėjusiojo A. A. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Pauliaus Jasiukaičio apeliacinius skundus atmesti.