Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžiu A. M. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu:

už A. B. turto prievartavimą – trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad, pirmu atveju veikdamas bendrininkų grupe su Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. nuosprendžiu už šį nusikaltimą nuteistu R. B., o kitą kartą – su V. M., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, užmaskuotai vertė kitą asmenį perduoti turtą savo ir kitų asmenų naudai:

A. M., iš nenustatytų asmenų sužinojęs, kad šie turi 2004 m. gruodžio 16 d. ,,duomenys neskelbtini“ pavogtą A. R. automobilį ,,duomenys neskelbtini“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) bei ketina jį realizuoti, ir R. B. 2004 m. gruodžio 19 d., 20.38 val., iš A. Ž. sužinojęs, kad A. R. per jį (A. Ž.) ir A. Š. siekia atgauti pavogtą automobilį, 2004 m. gruodžio 19 d. telefoninių pokalbių metu susitarė prievartauti nukentėjusiojo turtą – pareikalauti už automobilio sugrąžinimą 1400 eurų išpirką grasinant, jog nesumokėjus išpirkos jis nebeatgaus automobilio. Iš karto po to R. B. gruodžio 19–20 dienomis per A. Ž. ir A. Š., susitikusius ,,duomenys neskelbtini“ esančioje „Statoil žiedo“ degalinėje, už pavogto automobilio sugrąžinimą iš A. R. pareikalavo 1400 eurų duodami suprasti, kad, nesumokėjęs reikalaujamų pinigų, jis nebeatgaus savo automobilio. 2005 m. sausio 5–7 d., tęsdami nusikalstamą veiką, A. M. ir R. B. analogišku būdu per A. Ž. bei A. Š., susitikusius toje pačioje degalinėje, nukentėjusiajam nurodė už automobilio sugrąžinimą sumokėti 1400 eurų, teigdami, jog tai yra galutinė reikalaujama pinigų suma, kurios nesumokėjęs nukentėjusysis nebeatgaus savo automobilio. Nukentėjusysis, paveiktas grasinimo prarasti automobilį ir paklusęs reikalavimui sumokėti už jo grąžinimą išpirką, 2005 m. sausio 9 d., apie 17.00 val., bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, per A. Š. perdavė R. B. reikalaujamą išpirką – 4850 Lt;

A. M., 2005 m. sausio 12 d., apie 15.32–15.50 val., ,,duomenys neskelbtini“ iš A. B. sužinojęs, kad A. B. siekia atgauti 2005 m. sausio 8 d. ,,duomenys neskelbtini“ pavogtą automobilį ,,duomenys neskelbtini“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), už kurio grąžinimą nenustatyti asmenys, priešingu atveju grasindami automobilio negrąžinti, reikalauja iš A. B. per tarpininką (galimu tarpininku įvardiję jį – A. M.) sumokėti 1200–1300 eurų išpirką, tą pačią dieną, 15.51 val., apie A. B. sutikimą sumokėti išpirką už pagrobto automobilio grąžinimą telefonu informavo V. M., kuris patvirtino disponuojantis minėtu automobiliu bei ketinantis jį realizuoti. Po šio pokalbio nuvykęs į A. B. automobilių dirbtuves, esančias ,,duomenys neskelbtini“ A. M. nurodė nukentėjusiajam, kad padės jam už išpirką atgauti pavogtą automobilį. Po to A. M., toliau bendrininkaudamas su V. M. ir A. B. akivaizdoje bendraudamas su juo telefonu, perdavė nukentėjusiajam V. M. nurodymą už automobilio grąžinimą tą pačią dieną (sausio 12 d.) sumokėti 1000 eurų bei grasinimą, jog, nurodytu laiku nesumokėjus pinigų, automobilio kitą dieną jau nebeliks. Paveiktas grasinimo prarasti pagrobtą automobilį, A. B. pakluso jų reikalavimui ir 2005 m. sausio 12 d., apie 19.00 val., minėtose automobilių dirbtuvėse perdavė A. M. reikalaujamą 1000 eurų išpirką. A. M. apie tai telefonu informavo V. M. ir su juo susitarė, kad nuveš nukentėjusįjį į vietą, kurią nurodys V. M. ir kurioje bus paliktas nukentėjusiojo automobilis, o po to nuveš V. M. į jo nurodytą vietą gautus iš A. B. pinigus. Vėliau V. M. telefonu nurodžius vietą ir laiką, kur ir kada bus paliktas pagrobtas automobilis, A. M. 2005 m. sausio 12 d., apie 20.15 val., savo automobiliu nuvežė nukentėjusįjį prie jo automobilio, palikto kelyje Klaipėda–Liepoja, ties sankryža į ,,duomenys neskelbtini“. Nurodęs nukentėjusiajam apžiūrėti automobilį, įsitikinti, ar iš automobilio niekas nedingo, ir grąžinęs automobilį nukentėjusiajam, A. M. pagal susitarimą su V. M. iš karto po to nuvyko į ,,duomenys neskelbtini“ ir ten gautus iš A. B. pinigus perdavė V. M.

Visus minėtus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus kasatorius sieja su A. R. turto prievartavimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas į nurodytus pažeidimus neatsižvelgė, tinkamai jų neįvertino, nuosprendį grindė ne pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, o įrodymais, paimtais iš Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. nuosprendžio A. Ž. ir R. B. baudžiamojoje byloje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėjimais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), t. y. subjektyvia liudytojo V. G. nuomone, jam darant telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos turinio analizę, be to, taisant protokolų klaidas nebuvo pasirašoma bei nesilaikoma protokolo surašymo terminų, taip pažeisti BPK 179 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimai. Liudytojas pats teisme tai patvirtino.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nei patvirtino, nei paneigė aplinkybės, jog jis tarpininkavo išsiperkant vogtus automobilius. Byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisme neišnagrinėtais techninių priemonių panaudojimo protokolais (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą įvertino kaip nekonkrečias aplinkybes, skundžiamas apeliaciniu skundu. Tai neatitinka tikrovės, nes jis skunde nurodė, kad teisme nebuvo išklausyti ir išnagrinėti telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos kontrolės metu gauti duomenys: neišnagrinėti kasatoriaus telefoniniai pokalbiai bei jų suvestinės su R. B., A. Ž. ir A. Š. Kadangi šie duomenys nebuvo ištirti ir išklausyti, todėl jie neteisėtai pripažinti kaip atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme buvo išklausyti tik A. B. turto prievartavimą liečiantys telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos duomenys.

Taip pat neišnagrinėtas skundo argumentas, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog jis pas R. B. 2005 m. sausio 7 d. vyko aptarti nusikaltimo detalių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalį, remiamasi 2006 m. kovo 24 d. nuosprendyje padaryta nepagrįsta prielaida ir spėjimu.

Neišnagrinėtas skundo argumentas, kad neužfiksuota telefoninių pokalbių, turinčių svarbią reikšmę dėl pinigų gavimo bei dėl A. R. automobilio palikimo vietos aplinkybių. Teismas remiasi pareigūno V. G. parodymais, kad dėl techninių trukdžių nepavyko užfiksuoti telefoninių pokalbių, ir daro prielaidą dėl svarbių bylos aplinkybių. Taigi kasatoriaus argumentai paneigiami nenustatytomis ir nepatvirtintomis aplinkybėmis.

Iš esmės nenagrinėtas skundo argumentas, turintis reikšmės nustatant kasatoriaus dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, t. y. dėl jo buvimo Klaipėdoje 2005 m. sausio 9 d., vykstant pinigų perdavimui per A. R. tarpininką A. Š. Kasatorius teigia, kad nuo 2005 m. sausio 7 iki 2007 m. sausio 13 d. Klaipėdoje jo nebuvo ir kad tai patvirtina telefoninių bokštelių (celių) duomenys.

Dėl A. B. turto prievartavimo kasatorius iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, teigia, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas bei prieštaringas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo argumentų.

Teismas padarė nepagrįstą ir telefoninių pokalbių turiniui bei elementariai logikai prieštaraujančią išvadą, kad jis (kasatorius) iki susitikimo su A. B. bendravo su asmenimis, turinčiais jo automobilį: juk nieko nežinant apie įvykį ir nesant pagalbos prašymo, nėra prasmės kreiptis į kažkokius asmenis. Nurodytos aplinkybės dėl telefoninių skambučių fiksavimo laiko nepatvirtina fakto apie jo bendravimą su asmenimis, turinčiais A. B. automobilį.

Apeliacinės instancijos teismas paliko klaidingai nustatytas aplinkybes dėl jo vykimo namo su pinigais, radus A. B. automobilį. Kasatorius nurodo, kad teisme tokių aplinkybių jis nenurodė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas klaidingai pacitavo jo parodymus, turinčius svarbią reikšmę vertinant laiką, nustatant bylos aplinkybes. Kasatorius teigia nurodęs, kad „jei nebūtume išsipirkę, tai nebūtų likę automobilio“. Tai buvo pasakyta po įvykusio išsipirkimo ir šie žodžiai neturėjo įtakos A. B. priimant sprendimus ar įtakos veikiant prieš savo valią. Tai prieštarauja apeliaciniam nuosprendžiui dėl netiksliai pacituotų kasatoriaus parodymų ir paties A. B. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tą reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Dėl A. B. turto prievartavimo nuteistasis A. M. kasaciniu skundu ginčija žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą, pateikia savo įrodymų vertinimo versiją, tačiau nenurodo, kad vertinant įrodymus ar nustatant bylos aplinkybes buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, taip pat neteigia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nustatantį atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad teismai neteisingai įvertino įrodymus, klaidingai suprato jo ar nukentėjusiojo A. B. parodymus, todėl padarė netinkamas išvadas, kad surinkti bylos duomenys nepatvirtina jo kaltės, paliekami nenagrinėti. Pažymėtina, kad iš esmės analogiški motyvai dėl A. B. turto prievartavimo buvo nurodyti ir nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį A. B., nuteistąjį V. M., paskyrė telefoninių pokalbių fonoskopinę ekspertizę, patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir konstatavo, kad šie įvertinti teisingai ir kad įrodymų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstas išvadas, jog A. M., veikdamas bendrininkų grupe su V. M., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, užmaskuotai vertė A. B. perduoti turtą savo ir kitų asmenų naudai. Įrodymų vertinimas ir padarytos teismo išvados išsamiai motyvuotos, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Taigi nagrinėjami tik tie skundo argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindai.

Dėl BPK 80 straipsnio 1 punkto, 10, 45 straipsnio taikymo

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant R. B. ir A. Ž. baudžiamąją bylą, jis buvo iškviestas liudyti ir buvo verčiamas duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikaltimą, taip pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatą bei teises į gynybą. Be to, toje byloje buvo sprendžiamas jo kaltės klausimas.

BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką.

Iš tiesų, Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjant R. B. ir A. Ž. baudžiamąją bylą (iš šios bylos į atskirą tyrimą buvo išskirta A. M. ir V. M. byla), kaltinamasis A. M. buvo apklaustas pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau jis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apklausa nagrinėjant išskirtą kitų bendrininkų bylą atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl bendrininkų, kurie nagrinėjamoje byloje nekaltinami, apklausos (kasacinės nutartys: 2006 m. gruodžio 27 d. Nr. 2K-856/2006, 2007 m. sausio 16 d. Nr. 2K-26/2007). Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 24 d. nuosprendžio turinys patvirtina, kad A. M. toje apklausoje neigė pažinojęs A. Ž., patvirtino, kad naudojosi telefonu Nr. ,,duomenys neskelbtini“, bei pripažino, kad telefoninių pokalbių įrašuose užfiksuotas jo balsas, taip pat parodė, kad 2005 m. sausio mėnesio pradžioje jo pažįstamas R. B. į jį kreipėsi su prašymu padėti surasti pavogtą automobilį ,,duomenys neskelbtini“, tačiau jis jam niekuo nepagelbėjo – vyko tik pokalbis. Priimant minėto teismo 2006 m. kovo 24 d. nuosprendį, kuriuo nuteistas R. B., A. M. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas. Kasatorius pripažintas kaltu ir nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, tačiau jo kaltė negrindžiama parodymais, kuriuos jis davė R. B. ir A. Ž. byloje.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad susidariusioje procesinėje situacijoje apklausiant kaltinamąjį A. M. išskirtoje byloje, kurioje buvo kaltinami bendrininkai R. B. ir A. Ž., BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata nebuvo pažeista, nes A. M. buvo apklaustas neįspėjant jo dėl atsakomybės pagal BPK 163, BK 235 straipsnius. Kasatorius nepagristai teigia, kad tokiu atveju buvo pažeistos jo teisės į gynybą, numatytos BPK 10, 45 straipsniuose, nes kasatorius buvo apklaustas bendrininkų byloje ne kaip kaltinamasis, jo kaltės klausimas toje byloje nebuvo sprendžiamas ir jam nereikėjo gintis nuo kaltinimų. Kasatoriaus apklausa kitoje byloje buvo reikalinga sprendžiant toje byloje kaltinamų asmenų kaltės klausimą.

Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne byloje ištirtais įrodymais, o įrodymais, ištirtais Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 24 d. nuosprendyje. Teisme nebuvo išklausyti ir išnagrinėti telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos duomenys dėl A. R. epizodo, taigi šių duomenų vertinimas pagrįstas prielaidomis bei spėjimais, t. y. liudytojo V. G. nuomone.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

BPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymų tyrimo teisme metu gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą.

Pažymėtina, kad nagrinėjama baudžiamoji byla 2005 m. spalio 29 d. prokuroro nutarimu buvo išskirta į atskirą tyrimą iš R. B. ir A. Ž. baudžiamosios bylos, kurioje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl bendrininkų grupe įvykdyto turto prievartavimo iš A. R. ir A. B. bei automobilio ,,duomenys neskelbtini“ vagystės įtariamųjų A. M., V. M. ir R. P. atžvilgiu. Priede prie prokuroro nutarimo nurodytas išskirtų į šią baudžiamąją bylą dokumentų sąrašas, kuriame, be kitų dokumentų, yra šie: atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę užfiksuoti A. Ž., R. B., A. M., V. M. pokalbiai, jų stenogramos, techninių priemonių panaudojimo protokolai, pranešimai apie įtarimus A. M., taip pat A. M. apklausos protokolai, kiti duomenys.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teisme buvo išklausyti garso įrašai bei perskaityti dokumentai, esantys nagrinėjamoje byloje, išskirtoje į atskirą tyrimą iš R. B. ir A. Ž. baudžiamosios bylos. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad nuosprendis pagrįstas šioje byloje neištirtais įrodymais. Teismas teisiamajame posėdyje ištyrė šioje byloje surinktus įrodymus, todėl pagrįstai jais grindė kasatoriaus kaltę. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nepažeidė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundo argumentus, susijusius su komunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl šiuos duomenis pripažįsta įrodymais, todėl tų pačių motyvų nėra prasmės kartoti, o pokalbių įrašų turinys išanalizuotas lyginant su kitais surinktais įrodymais ir padarytos pagrįstos išvados.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes kasaciniame skunde tokių abejonių nenurodyta.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Apeliacinės instancijos teismas į esminius A. M. skundo argumentus – apie jo kaltę prievartavus turtą iš nukentėjusiųjų A. R. ir A. B. – atsakė, t. y. atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs nukentėjusįjį A. B. bei nuteistuosius R. B., V. M., kruopščiai išanalizavęs ir įvertinęs surinktų įrodymų visumą (byloje esančius telefoninius pokalbius, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis) padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl A. M. kaltės, padarius nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną jo skundo argumentą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas nepateikė detalaus atsakymo į kiekvieną A. M. skundo argumentą, nereiškia, kad tas skundas liko neišnagrinėtas, nes įstatyme (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis) reikalaujama pateikti išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės, t. y. dėl jame suformuluotų prašymų ir esminių argumentų. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė, t. y. aptariamų BPK normų reikalavimų nepažeidė. Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.