- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-08-01
- Bylos Nr.
- 1-712-298/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21384-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Vaclavas Karšulis
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- A. M.
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje A. S. (A. S.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, vidurinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:
1) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį 9 mėn. laisvės apribojimo bausme, kuri Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartimi pakeista į 45 paras arešto;
2) Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, atidėtas 1 metams;
3) Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 2 dalį 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. kaltinamas tuo, kad suvaržė asmens veiksmų laisvę ir sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent, kad jis:
1) 2017 m. gegužės 4 d. apie 07.00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventine A. M. metu, suvaržė A. M. veiksmų laisvę, tai yra, A. M. dėl jo agresyvaus, neprognozuojamo elgesio ir baimės dėl jų kūdikio T. M., gim. (duomenys neskelbtini), ketinant su kūdikiu išsikraustyti į Vilniaus miesto krizių centrą, panaudodamas psichinę prievartą, plūsdamas A. M. necenzūriniais žodžiais, tyčia sugriebęs dviem rankomis A. M. rankas ir užlaužęs jas už nugaros, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, įstūmė į kambario vidų bei, sakydamas, kad ji niekur neišeis, užrakino buto duris, į A. M. prašymą atrakinti duris nereagavo, reikalavo susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo – A. M. atsidarius langą ir bandant išsikviesti pagalbą, priėjęs uždarė langą, vėliau pastarajai užsidarius tualete ir mobiliojo ryšio telefonu bandant išsikviesti policijos pareigūnus, laužė tualeto duris, jas atidaręs išplėšė iš rankų mobiliojo ryšio telefoną bei, A. M. laukiant policijos pareigūnų, mėtė šios daiktus į kūdikio lovytę, duris atrakino tik atvykus policijos pareigūnams, po to, tęsdamas neteisėtus veiksmus, išvykus policijos pareigūnams, toje pačioje vietoje, apie 9.00 val., vėl atėmęs sugyventinės A. M. telefoną, mėtė šios daiktus, kad pastaroji negalėtų jų susidėti ir išvykti, o A. M. išėjus į koridorių išsikviesti pagalbos, užrakino buto duris, tokiu būdu, panaudodamas psichinę prievartą neleido A. M. apie 10 minučių patekti į butą, kuriame, ant lovos gulėjo jų naujagimis kūdikis T. M., o A. M. įėjus į butą ir atėmus iš jo (A. S.) savo mobiliojo ryšio telefoną, šis nustūmė ją ant lovos ir prispaudęs visu savo svoriu laikė jai už riešų, taip suvaržydamas nukentėjusiosios A. M. veiksmų laisvę,
t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalyje;
2) be to, 2017 m. gegužės 4 d. apie 07. 00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sugyventinę A. M., tai yra tyčia sugriebęs dviem rankomis A. M. rankas, užlaužė jas už nugaros, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei apie 09.00 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, nustūmė A. M. ant lovos ir prispaudęs visu savo svoriu laikė jai už riešų, šiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai A. M. fizinį skausmą,
t. y. kaltinamas padaręs, nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.
Kaltinamasis A. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino savo kaltės pagal jam pareikštą kaltinimą. Kaltinamasis laikėsi pozicijos, kad jokiais savo veiksmais nevaržė sugyventinės A. M. veiksmų laisvės ir nesukėlė jai fizinio skausmo. Teisme kaltinamasis parodė, kad apie pusę metų gyveno kartu su A. M.. Jie gyveno kartu su jo motina adresu (duomenys neskelbtini). Tarp jo ir A. M. nuolat vyko konfliktai, nes ji nenorėjo, kad jis bendrautų su draugais. 2017 m. gegužės 4 d. tarp jo ir A. M. kilo konfliktas, nes ji jam priekaištavo, jog jis nedirba. Jis jai pasakė, kad ji gali susirinkti daiktus ir eiti iš namų, jei jai kažkas negerai. Konflikto metu A. M. jo atžvilgiu vartojo smurtą, nagais draskė jam veidą, jis pastarajai nieko nedarė. Neėmė nukentėjusiosios telefono, ji neturi telefono. Kaltinime minimas telefonas priklauso jam, jame tik buvo įdėta nukentėjusios SIM kortelė. Nedraudė nukentėjusiajai skambinti telefonu. Galimai keletą nukentėjusios drabužių įmetė į vaiko lovytę. Nesilaužė į tualetą, kai nukentėjusioji ten būdama kvietė policiją. A. M. išėjus į laiptinės koridorių, užtrenkė namų duris, tačiau pastarajai pabeldus į duris, iš karto jas atidarė. Nedraudė A. M. važiuoti į Moterų krizių centrą, tik 2017 m. gegužės 4 d. ryte neleido A. M. niekur važiuoti su vaiku. Kaltinime nurodytu laiku buvo dviese su A. M., jo motina buvo darbe, nieko nematė (b. l. 174-176).
Nukentėjusioji A. M. teisme parodė, kad apie metus laiko gyveno kartu su kaltinamuoju A. S. ir jo motina. Tarp jų nuolat vyko konfliktai, dėl neadekvataus A. S. elgesio, pastarasis naudojo prieš ją psichologinį ir nežymų fizinį smurtą. Ne kartą kvietė policiją dėl kaltinamojo elgesio. Jiems gyvenant kartu kaltinamasis kiekvieną dieną vartojo narkotines medžiagas. 2017 m. balandžio 22 d. jiems gimė vaikas. Iki gimdymo gyveno su A. S.. Į Moterų krizių centrą buvo išvykusi ketvirtą nėštumo mėnesį, t. y. 2016 m. pabaigoje. Moterų krizių centre pragyveno apie mėnesį, po to grįžo gyventi pas kaltinamąjį. Po gimdymo grįžus namo, kaltinamojo visą dieną nebūdavo namuose, namo grįždavo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Nusprendė išsikraustyti iš A. S. namų, dėl to 2017 m. gegužės 4 d. pradėjo rinktis savo daiktus. Jai renkantis daiktus, A. S. buvo nepatenkintas, įžeidinėjo ją necenzūriniais žodžiais, stumdė. Norėjo išsikviesti policiją, dėl to kaltinamasis atiminėjo iš jos telefoną, neleido išsikviesti pagalbos. Užsidariusi tualete, telefonu paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, iškvietė policiją. Tuo metu A. S. pradėjo laužti duris, atėmė iš jos telefoną. Buvo susitarusi, kad apie 12 val. atvažiuos paimti jos daiktų, nes jai reikėjo persikaustyti, o būtiniausi daiktai buvo dideli. Kaltinamasis grasino, kad išmes jos daiktus, dėl to nenorėjo palikti savo daiktų be priežiūros iki kol atvažiuos jų paimti. Atvažiavus policijai, paaiškino situaciją. Pareigūnai siūlė ją su būtiniausiais daiktais nuvežti į Moterų krizių centrą. Kadangi jos būtiniausi daiktai buvo dideli, o pareigūnai nesutiko palaukti, kol atvažiuos paimti jos daiktų, ji atsisakė važiuoti su policijos pareigūnais. Policijai išvažiavus, A. S. pradėjo varyti ją lauk, buvo agresyvus. Norėjo vėl išsikviesti pagalbą, tačiau kaltinamasis atėmė jos telefoną, dėl to išėjo paprašyti kaimynų pagalbos. Jai išėjus iš buto, A. S. užrakino namų duris. Labai išsigando, nes viduje liko kūdikis, kuris gulėjo ant lovos ir galėjo nukristi. Šaukė, kad kaltinamasis atidarytų namų duris. Parėjus apie 5 minutėms A. S. atidarė buto duris. Jos veiksmų laisvės suvaržymas pasireiškė neleidimu išsikraustyti, durų rakinimu. Neatsimena, ar prieš atvažiuojant pirmam policijos ekipažui, ar po to A. S. laužė jai rankas, laikė prispaudęs prie lovos, laikė už riešų, dėl ko jautė fizinį skausmą rankų ir pilvo srityje. Policijos pareigūnams nesakė, kad A. S. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, nes bijojo kaltinamojo. Pareigūnams minėjo, kad A. S. ją stumdė. Atvykus antram policijos ekipažui, turėjo telefoną rankoje, laukiant policijos kaltinamasis buvo ramesnis (b. l. 170-174).
Liudytojas S. J. parodė, kad 2017 m. dirbo Vilniaus AVPK patrulių rinktinėje. 2017 m. gegužės 4 d., dirbant su K. A., anksti ryte buvo gautas pranešimas dėl konflikto tarp nukentėjusios ir kaltinamojo adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas adresas žinomas, tris kartu yra vykęs nurodytu adresus dėl kaltinamojo ir nukentėjusios santykių. Visus kartus policiją kvietė nukentėjusioji. Nuvykus nurodytu adresu, pranešėja atrodė išsigandusi, matėsi, kad verkė, paaiškino, jog jos sugyventinis trukdė vaikui miegoti, trankėsi, stumdė baldus, garsiai klausė televizoriaus, dėl to ji norėjo išvažiuoti. Pasiūlė nukentėjusiąją ir būtiniausius jos daiktus nuvežti į Moterų krizių centrą. Nukentėjusioji norėjo pasiimti visus savo daiktus, nes bijojo, kad kaltinamasis juos išmes. Nukentėjusioji atsisakė važiuoti su jais, nes bijojo dėl savo daiktų. Nukentėjusioji ir kaltinamasis konfliktavo ir policijos pareigūnų akivaizdoje. Nematė sužalojimų ant nukentėjusios veido, kūno neapžiūrėjo, atvirose vietose nesimatė smurto žymių. Nukentėjusioji minėjo, kad kaltinamasis neleidžia jai išsikraustyti iš namų. Kaltinamasis nukentėjusiajai sakė: „Kur tu važiuosi su mažu vaiku“, „Niekur tu nevažiuosi“. Įvykio vietoje buvo apie valandą, po to išvažiavo. Ilgai įkalbinėjo nukentėjusiąją, kad paliktų daiktus ir važiuotų su jais, tačiau ji vis tiek atsisakė. Dalis nukentėjusios daiktų buvo sukrauta, jie stovėjo koridoriuje prie durų. A. S. buvo energingas, vaikščiojo, garsiai kalbėjo, juokėsi iš nukentėjusiosios, ginčijosi su jais (b. l. 167-169).
Liudytojas O. K. parodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. buvo gautas pranešimas dėl konflikto tarp nukentėjusios ir kaltinamojo adresu (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji su vaiku norėjo vykti į Moterių krizių centrą, tačiau sugyventinis neleido jai ramiai pasiimti daiktų, varė ją iš namų, neleido sulaukti, kol atvažiuos jos paimti. Iš nukentėjusios paaiškinimo suprato, kad jos atžvilgiu naudojamas psichologinis smurtas, dėl to buvo iškviesta NVRS grupė. Neprisimena, ar nukentėjusioji minėjo apie fizinį smurtą. Kaltinamasis elgėsi neadekvačiai, buvo nenuspėjamas. Bendro naudojimo patalpose, prie buto durų buvo padėti nukentėjusios daiktai. Atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji buvo susijaudinusi, bijojo normaliai bendrauti su policijos pareigūnais. Kaltinamąjį atskyrus nuo nukentėjusios, pastaroji jam pasakė, kad kaltinamasis jos atžvilgiu naudoja tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą (b. l. 169-170).
Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad A. M. pareiškė, kad jos sugyventinis A. S. nuolat prieš ją smurtauja ir psichologiškai terorizuoja. Buvo apžiūrėta įvykio vieta, t. y. dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Užlipus laiptais į 5 aukštą, matosi sukrauti vaikiški daiktai: lovytė ir kiti asmeniniai daiktai. Butas pakankamai tvarkingas (b. l. 3-9).
Iš akistatos protokolo matyti, kad akistatos metu tarp nukentėjusios ir kaltinamojo nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu. A. M. laikėsi pozicijos, kad A. S. sukėlė jai fizinį skausmą ir suvaržė jos veiksmų laisvę. A. S. nesutiko su A. M. parodymais, neigė, jog smurtavo A. M. atžvilgiu, kad neleido jai susirinkti daiktų ir išeiti iš namų, neigė, kad atėmė telefoną iš A. M. (b. l. 45-47).
Iš Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 5-ojo būrio vyriausiojo patrulio O. K. 2017 m. gegužės 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2017 m. gegužės 4 d. apie 10.24 val., dirbdamas kartu su Mykolo Romerio universiteto studentais A. V. ir V. R., gavo pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje adresu (duomenys neskelbtini). Atvykus į įvykio vietą, prie namo įėjimo pasitiko pranešėja A. M. su kūdikiu (12 dienų gimimo), kuri paaiškino, kad jos sugyventinis A. S. neleidžia jai susirinkti daiktų, su ja konfliktuoja, rėkia ant jos, varo ją iš buto, trukdo 12 val. išvykti į Moterų krizių centrą, nuolatos naudoja prieš ją psichologinį smurtą. Užėjus į 507 butą, A. S., bendraujant visiems kartu, su nukentėjusiąja kalbėjo pakeltu balso tonu, sakė, kad jai reikia psichologų pagalbos. Pareiškėja taip pat sakė, kad jos sugyventinis dažnai naudoja fizinį smurtą jos atžvilgiu (b. l. 28).
Iš Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo A. N. 2017 m. gegužės 4 d. tarnybinio pranešimo dėl įvykio aplinkybių patikslinimo matyti, kad po apklausos A. M. buvo suteikta socialinė pagalba, ji buvo nuvežta į Moterų krizių centrą. A. M. skundėsi, kad dėl sugyventino elgesio ir psichologinio smurto jai sutriko sveikata (b. l. 30).
Iš Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo A. N. 2017 m. gegužės 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad prieš sulaikant A. S. gyrėsi, jog savo veiksmais privedė savo nepilnametį kaimyną prie savižudybės ir už tai buvo nuteistas bei, kad tokius veiksmus gali atlikti su kiekvienu asmeniu (b. l. 31).
Iš Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pranešimo matyti, kad 2017 m. gegužės 4 d. Centro informacinėje sistemoje yra nustatyti du pranešimai dėl įvykių adresu (duomenys neskelbtini). Skambinta iš telefono, kurio abonento numeris +(duomenys neskelbtini)ir iš telefono be SIM kortelės, kurio IMEI numeris (duomenys neskelbtini). Iš 2017 m. gegužės 4 d. 07.16 val. Bendrojo pagalbos centro užfiksuoto pokalbio stenogramos matyti, kad A. M. praneša, kad kraustosi iš savo vaikino, kuris neleidžia susidėti daiktų, mėto visus daiktus, įžeidinėja ją ir pan., norėtų, kad atvažiuotų policija, pastovėtų, kol ji ramiai susirinks daiktus. Adresas (duomenys neskelbtini). Iš tos pačios dienos 09.24 val. Bendrojo pagalbos centro užfiksuoto pokalbio stenogramos matyti, kad A. M. pakartotinai kviečia policijos pareigūnus, nes sugyventinis atiminėja telefoną. Išėjus pas kaimynus paprašyti, kad iškviestų pagalbą, sugyventinis užrakino duris ir neįleidžia į vidų. Viduje yra kūdikis. Paaiškino, kad 12 val. turi atvažiuoti paimti jos daiktų (b. l. 21, 22).
Dėl Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalies
Motyvuojamoji dalis
Pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems. Reikalavimo, kaip veikos, požymis suprantamas kaip tam tikras poveikis kitam asmeniui, siekiant kad šis pasielgtų prieš savo valią taip, kaip nori kaltininkas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad taikant Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį turi būti nustatytas reikalavimo neteisėtumas, t. y. turi būti konstatuota, kad reikalavimas nesusijęs su kaltininko ar kito asmens teisės įgyvendinimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas, reikalaudamas kitą žmogų elgtis pagal jo nurodymus, suvokia savo reikalavimo ir grasinimo neteisėtumą, kad taip suvaržo kito žmogaus veiksmų laisvę, ir to nori. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė yra numatyta tik už pavojingas veikas, todėl patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį galima ne už bet kokį reikalavimą elgtis pagal kaltininko nurodymą, o tik tada, kai toks reikalavimas yra neteisėtas, t. y. nesusijęs su kaltininko teisių įgyvendinimu (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016).
A. S. kaltinamas tuo, kad suvaržė A. M. veiksmų laisvę, o būtent: naudojamas psichologinį ir fizinį smurtą A. M. atžvilgiu, trukdė jai susidėti daiktus ir išsikraustyti iš jo namų. Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė, kad neleido A. M. susidėti daiktų, kad trukdė jai išsikraustyti. Nors nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad kaltinamasis trukdė jai išsikelti iš jo namų, kad atimdavo jos telefoną, kad užrakindavo namų duris, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Visų pirmą pažymėtina, kad teisme apklaustas liudytojas S. J. parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą, koridoriuje prie durų buvo sudėti A. M. daiktai. Taip pat iš liudytojo O. K. parodymų matyti, kad jam atvykus į įvykio vietą, šalia buto durų buvo sudėti nukentėjusios ir vaiko daiktai. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina nukentėjusios pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas su pridėtomis nuotraukomis. Šie liudytojų parodymai paneigia nukentėjusios nurodytą aplinkybę, kad kaltinamasis neleido jai susidėti daiktų, juos mėtė. Taip pat nukentėjusioji teigė, kad kaltinamasis atėmė iš jos telefoną, kad ji negalėtų išsikvieti pagalbos, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. gegužės 4 d. ji du kartus kvietė policijos pagalbą. Atsisakiusi išvažiuoti iš kaltinamojo namų su pirmuoju policijos ekipažu, nukentėjusioji teigė, kad jei reikės pagalbos, pakartotinai kvies policiją. Iš šių nukentėjusios parodymų galima daryti išvadą, kad ji suprato, kad galės pasinaudoti telefonu ir išsikvieti pagalbą, jei to reikės. Be to, iš nukentėjusios parodymų matyti, kad kaltinime nurodytu laiku ji buvo išėjusi iš buto, kas patvirtina, jog ji galėjo pati priimti sprendimus ir juos vykdyti, t. y. ji veikė laisva valia. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji galėjo savarankiškai priimti sprendimus ir atlikti įvairius veiksmus. Nukentėjusioji buvo nepatenkinta, kad jai išsikraustant iš kaltinamojo namų, pastarasis ją įžeidinėja, mėto jos daiktus, tačiau šitie kaltinamojo veiksmai nesudaro pagrindo teigti, kad A. S. suvaržė nukentėjusios veiksmų laisvę. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog kaltinamasis reikalavo, kad nukentėjusioji atliktų neteisėtus veiksmus ar susilaikytų nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtųsi pagal jo nurodymą. Iš pačios nukentėjusios parodymų matyti, kad jai dedantis daiktus, kaltinamasis liepė jai išeiti iš namų. Iš to seka, kad kaltinamasis neturėjo tikslo varžyti A. M. veiksmų laisvės, kad ji liktų jo namuose.
Kaip jau minėta baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį kyla tik už pavojingas veikas. Nors nukentėjusioji nuosekliai laikėsi pozicijos, kad kaltinamasis varžė jos veiksmų laisvę, tačiau jos veiksmai įvykio metu rodo, kad ji kaltinamojo veiksmų nevertino kaip keliančių pavojų jai ir naujagimiui. Kaip matyti iš liudytojo S. J. parodymų teisme, jis, atvykęs į įvykio vietą pagal A. M. pranešimą, ilgai įkalbinėjo ją važiuoti į Moterų krizių centrą, kur ji ketino važiuoti, tačiau ji atsisakė, nes nenorėjo palikti savo daiktų, prašė, kad policijos pareigūnai saugotų jos daiktus iki kol atvažiuos jų paimti. Policijos pareigūnams atsakius, kad jie negali saugoti jos daiktų, nukentėjusioji sąmoningai liko kaltinamojo namuose laukti apie 4 valandas, kol atvažiuos paimti jos daiktų. Tokie nukentėjusios veiksmai rodo, kad ji prioritetą teikė ne savo ir naujagimio saugumui, o daiktams, kas leidžia teismui daryti išvadą apie kaltinamojo veiksmų pavojingumą, jog jie nekėlė realaus pavojaus nei nukentėjusiajai nei naujagimiui.
Taip pat pažymėtina, kad tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusios parodymų matyti, kad jie nuolat konfliktuota. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo S. J. parodymai, kad dėl nukentėjusios ir kaltinamojo tarpusavio santykių tris kartus važiavo į jų gyvenamąją vietą, vieną kartą jau vežė nukentėjusiąją iš kaltinamojo namų į Moterų krizių centrą.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nesurinkta duomenų, kurie neginčytinai patvirtinančių, kad kaltinamasis suvaržė nukentėjusios A. M. veiksmų laisvę, dėl to kaltinamasis išteisintinas pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį, kaltinamojo veiksmuose nenustačius nusikaltimo sudėties požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Dėl Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalies
Teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis laikėsi gynybinės pozicijos, kad nenaudojo fizinio smurto nukentėjusios atžvilgiu. Kaltinamasis teisme parodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. ryte tarp jo ir nukentėjusios kilo konfliktas, nes nukentėjusioji jam priekaištavo, kad jis nedirba. Konflikto metu, jis liepė jai išeiti, jei jai kažkas nepatinka. Teismas šiuo kaltinamojo parodymus vertina kaip jo gynybinę versiją, kurią paneigia byloje surinkti įrodymai.
Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus, kad jai išsikraustant iš kaltinamojo namų, pastarasis laužė jai rankas, laikė prispaudęs prie lovos, laikė už riešų, dėl ko jautė fizinį skausmą rankų ir pilvo srityje. Nukentėjusioji paaiškino, kad skambindama į Bendrąją pagalbos centrą, nenurodė, kad kaltinamasis jos atžvilgiu naudoji fizinį smurtą, nes jo bijojo. Nors įvykio metu kaltinamasis ir nukentėjusioji namuose buvo vieni, tačiau nukentėjusios parodymus patvirtina teisme kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų, kurie pagal A. M. iškvietimą, buvo atvykę į įvykio vietą, parodymai. Liudytojas S. J. parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji atrodė susijaudinusi, verkusi, akivaizdžiai matomų smurto žymių nebuvo matyti. Liudytojas O. K. teisme patvirtino jo tarnybiniame pranešime nurodytą aplinkybę, kad bendraujant su nukentėjusiąja, ji jam sakė, kad kaltinamasis jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, dėl ko ji jautė fizinį skausmą.
Nors kaltinamasis neigė savo kaltę dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, tačiau nuoseklūs nukentėjusios parodymai, liudytojo O. K. parodymai teisme ir jo tarnybinis pranešimas, leidžia teismui daryti išvadą, kad A. S. 2017 m. gegužės 4 d. apie 07. 00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sugyventinę A. M., tai yra tyčia sugriebęs dviem rankomis A. M. rankas, užlaužė jas už nugaros, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei apie 09.00 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, nustūmė A. M. ant lovos ir prispaudęs visu savo svoriu laikė jai už riešų, šiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai A. M. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.
Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.).
Skiriant kaltinamajam bausmę atsižvelgtina į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 str.), į jo asmenybę, kuris tris kartus teistas, baustas administracine tvarka, į tai, kad jis nedirba, registruotas darbo biržoje, į tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl jam skirtina straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis rūpinasi savo vaiku, ketina įsidarbinti ir išlaikyti savo vaiką, teismas mano, kad bausmės tikslai, numatyti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, todėl bausmės vykdymas atidėtinas (BK 75 str.). Realiu bausmės atlikimo atveju, į bausmę įskaitytinas laikino sulaikymo laikas, kai A. S. buvo sulaikytas Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nustatyta tvarka nuo 2017-05-04 11.00 val. iki 2017-05-05 12.12 val., t. y. dvi paras, kai viena kardomojo kalinimo para prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai (BK 66 str.).
Kardomosios priemonės- rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktinos iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus- panaikintinos.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti- kompaktinis diskas, kuriame įrašyti garso įrašai iš Bendrojo pagalbos centro, saugomas prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti byloje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 301-302, 303, 304-305,307-308 straipsniais,
nusprendė:
A. S. (A. S.) pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir nuteisti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 4, 10 p., paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį auklėti ir prižiūrėti savo mažametį vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti jį, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, bei paskiri baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios A. M. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 metrų atstumu, išskyrus atvejus, kai bendraujama su jų bendru vaiku pagal jų tarpusavyje sutartą tvarką.
Realaus bausmės atlikimo atveju, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017-05-04 11.00 val. iki 2017-05-05 12.12 val., t. y. dvi paras, kai viena kardomojo kalinimo para prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai.
A. S. pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Kardomąsias priemones- rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti- kompaktinį diską, kuriame įrašyti garso įrašai iš Bendrojo pagalbos centro, saugomą prie bylos, palikti saugoti byloje.
Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.