- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-26
- Bylos Nr.
- 2A-1112-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00998-2009-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Pareiškėjas
- Č. Č., I. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Č. Č. ir I. G. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Č. Č. ir I. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir L. R. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai Č. Č. ir I. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjų tėvai K. Č. ir A. Č. iki žemės nacionalizacijos, t.y. iki 1940 m. liepos 22 d., nuosavybės teisėmis valdė 1939-1940 m. pirktą 2,00 ha žemės sklypą, esantį Mitkiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav., prašo atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į 2,00 ha žemės sklypą, esantį Mitkiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav., ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriui paduoti savininkų K. Č. ir A. Č..
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškino, kad nėra išlikę dokumentų, kurie patvirtintų, jog 1939-1940 m. laikotarpiu pareiškėjų tėvai pirko iš dvarininkės S. S. 2,00 ha žemės sklypą, kuriai nuosavybės teise priklausė Lemučionių dvaras ir jo žemė. Įstatymo nustatytus terminus dokumentų pateikimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėjai praleido dėl to, kad abu yra senyvo amžiaus, sergantys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Teismas nepripažino svarbiomis aplinkybių, nurodytų pareiškėjų, atnaujinti terminui, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą praėjus daugiau nei 17 metų nuo pirmojo prašymo atkurti nuosavybės teises į 6,83 ha žemės sklypą. Sveikatos būklė ir amžius nebuvo kliūtis pareiškėjams, siekiant, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjų tėvų nuosavybės teisėmis valdytą 6,83 ha žemės sklypą, esantį Mitkiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav., į kurį Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. liepos 8 d. sprendimais jiems ir buvo atkurtos nuosavybės teisės
Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų aplinkybes apie 2,00 ha žemės sklypo, esančio Mitkiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav., pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Iš pareiškėjų paaiškinimų matyti, kad jie remiasi jų motinos A. Č. pasakojimais, kada ir iš ko buvo pirktas žemės sklypas. 2009 m. kovo 27 d. Kazokiškių kadastro vietovės projekto autoriaus L. P. sudarytas 2,00 ha žemės sklypo, esančio Mitkiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav., planas (b.l. 27, 85), kuriuo remiasi pareiškėjai, kaip jame ir nurodyta, sudarytas pagal liudininkų parodymus, t.y. sklypo ribas parodė ir paliudijo liudininkai V. Č. ir S. M.. Teismo posėdyje liudytojais apklaustų V. Č. ir S. M. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, todėl teismo buvo vertintini kritiškai. S. M. nurodė, kad tikslių šio žemės sklypo ribų nežino, tiesiog su matininkais važiavo į vietą, kurioje yra šis sklypas, jie jau turėjo vietovės planą, kuriame buvo pažymėtos žemės sklypo ribos, ir jis su V. Č. pritarė plane nubraižytoms žemės sklypo riboms. S. M. nepatvirtino aplinkybės, jog 2,00 ha žemės sklypas buvo pirktas iki žemės nacionalizacijos, iš jo parodymų nėra aišku, ar šis žemės sklypas apskritai buvo pirktas, ar ne, jei buvo pirktas, neaišku, ar, kaip nurodo liudytojas, 1946 m., t.y. po karo, ar iki žemės nacionalizacijos. Šiuo atveju ši aplinkybė yra labai svarbi, kadangi jeigu minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis būtų buvusi sudaryta po 1940 m. liepos 22 d., t. y. po to, kai žemė buvo nacionalizuota, tai tokia sutartis apskritai teisinių padarinių nesukurtų, nes žemė tuo metu nebuvo civilinės apyvartos objektas. Iš liudytojo V. Č. paaiškinimų nėra aišku, kada buvo statytas gyvenamasis namas, ar 1940 m., ar 1941 m., neaišku, kada galimai buvo pirktas žemės sklypas, ar 1939 m., ar 1940 m., ar 1941 m.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjai Č. Č. ir I. G. prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. numato, jog buvusio savininko turtas, šiuo atveju velionių Apolonijos ir K. Č. įsigytas 2 ha žemės sklypas Mitkiškių k., Elektrėnų sav., iki žemės nacionalizacijos įstatymo priėmimo, turi būti grąžintas savininkams ar jų įpėdiniams. Teismas šiuo įstatymu nesivadovavo ir savo sprendimu pakartotinai nacionalizavo pareiškėjų tėvų turtą – žemę. Pareiškėjai prašymą institucijai, atkuriančiai nuosavybę į žemę, pateikė 1991 m. spalio 24 d. Taigi, pareiškėjai nebuvo abejingi savo tėvų palikimui. Tai, kad pareiškėjai negalėjo pagrįsti tikslaus jų tėvų valdytos žemės dydžio nėra jų kaltė, kadangi nuosavybės dokumentai neišliko, o apie tai, kad nuosavybė jiems atkurta ne į visą tėvų valdytą žemę, pareiškėjai sužinojo tik 2002 m. liepos 8 d., kai jiems buvo atkurto nuosavybės teisės į pareiškėjų tėvų nuosavybės teisėmis valdytą 6,83 ha žemės sklypą. Dėl sunkių ligų, nuolatinių rimtų negalavimų pareiškėjai negalėjo rūpintis nuosavybės į žemę dokumentų paieška. Tą patvirtina pareiškėjų į bylą pateikti medicininiai dokumentai.
2. Pareiškėjai negali patvirtinti jų tėvų nuosavybės teisių į 2 ha žemės sklypą, kadangi žemės pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas 1939 – 1940 m., todėl dokumentai galėjo dingti arba nebuvo perduoti į archyvą. Dokumentus taipogi galėjo išsivežti žemės sklypo pardavėja emigruodama į Lenkiją, arba jie galėjo būti atimti iš pareiškėjų tėvo Raudonosios armijos karių. Pareiškėjų tėvų nuosavybę į ginčo žemės sklypą patvirtina Kazokiškių kadastro vietovės projekto autoriaus L. P. pagal liudininkų parodymus sudarytas ginčo sklypo planas. VĮ Valstybinio Žemėtvarkos instituto sudaryti planai sutampa su planu, sudarytu pagal liudininkų parodymus. Aplinkybę, kad ginčo sklypas priklausė pareiškėjų tėvams patvirtinta ir tai, kad ant sklypo pastatytas gyvenamasis namas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nepagrįstai liudytojų V. Č. ir S. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius, prieštaringus. Liudytojas V. Č. 1939 – 1940 m. buvo 12 - 13 metų, gyveno toje pat vietovėje, kur ir pareiškėjų tėvai, todėl jis objektyviai gali atsiminti 1939 – 1945 m. įvykius. Be to, šio liudytojo paaiškinimai sutampa su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudijančiais pareiškėjų tėvų ginčo žemės sklypo pirkimo faktą. Nors liudytojas S. M. duodamas parodymus ne visai buvo nuoseklus, tačiau jis davė aiškius parodymus apie ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pareiškėjai teismui pateiktame prašyme nenurodė svarbių priežasčių bei konkrečiais įrodymais pagrįstų objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių jiems laiku pateikti atitinkamoms valstybės institucijoms dokumentus, reikalingus atkurti nuosavybės teises į K. Č. ir A. Č. iki nacionalizacijos priklausiusį 2 ha žemės sklypą, esantį Mitkiškių k., Elektrėnų sav. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. G. pateiktame 1991 m. spalio 24 d. prašyme grąžinti K. Č., Jono priklausiusią iki nacionalizacijos žemę nurodyta 6 ha žemės. I. G. vardu parengtoje 2000 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 11680 bei Č. Č. vardu parengtoje 2000 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 11679 yra nurodyta, kad K. Č. nuosavybės teisėmis valdė 6,83 ha žemės plotą, į kurį pretendentai turi teisę atkurti nuosavybę. Į Lietuvos centrinį valstybės archyvą apeliantai dėl dokumentų kreipėsi tik 2008 m. birželio 12d., t.y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos. Pareiškėjai nepateikia įrodymų, kad patys ar per atstovus negalėjo pateikti reikiamus dokumentus arba negalėjo kreiptis į teismą laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai taip pat nepateikia jokių kitų įrodymų, kad nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. jie susirašinėjo su valstybės institucijomis, archyvais ar būtų kreipęsi į Elektrėnų žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą. Bylai reikšmingų faktų dėl juridinio fakto nustatymo pareiškėjai nepateikė. Prie pareiškėjų tėvams priklausiusio gyvenamojo namo buvo suformuotas namų valdos žemės sklypas ir buvo leista jį išsipirkti, be to, turėto iki nacionalizacijos žemės sklypo ribų pagal turimus archyvinius dokumentus nebuvo galimybių tiksliai nustatyti, todėl suformuotas grąžintinas natūra žemės sklypas greta namų valdos žemės sklypo.
IV. Šalių papildomi prašymai
Pareiškėjai Č. Č. ir I. G. pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teigia, kad teismas nevisapusiškai įvertino liudytojų parodymus, yra pagrindas į teismo posėdį iškviesti liudyti Valstybinės žemės fondo matininką ekspertą M. N..
Motyvuojamoji dalis
V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Pagal CPK 322 str. apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantai papildomu prašymu prašė liudytoju apklausti matininką ekspertą , tačiau šis prašymas nebuvo reiškiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir prašyme nenurodyta kokias reikšmingas aplinkybes šis liudytojas gali patvirtinti, todėl tenkinti šį prašymą nėra pagrindo (CPK 314str.). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka proceso dalyviai duoda ne paaiškinimus, o sako procesinių dokumentų turinį atitinkančias kalbas (CPK 324str.2d.) , kurios negali būti vertinamos ir tiriamos kartu su kitais įrodymais (CPK 250str.). Taigi, apeliantų 2012-04- prašyme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nurodyti motyvai teismo vertinimu nėra reikšmingi , todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.
Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkinti pareiškėjų reikalavimai, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacijos objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei nusprendė, kad pareiškėjų reikalavimai atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus bei nustatyti juridinį faktą yra nepagrįsti. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas atskirai pasisako dėl abiejų pareiškėjų prašymų, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
Dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.
Apeliantai nesutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad jie be svarbių priežasčių praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nustatytus terminus. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, veikdamas privačioje sferoje, privalo laikytis įstatymų nustatytų sąlygų tinkamam savo subjektinių teisių ir interesų realizavimui. Ekonomiškumo tikslais įstatymų leidėjas atskirais atvejais nustato konkrečius terminus, per kuriuos asmenys turi teisę įgyvendinti savo subjektines teises. Lietuvos Respublikos piliečiai, siekiantys atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Tiek 10 str. 1 d., tiek 4 d. nurodyti terminai teismo gali būti atnaujinami, jeigu pripažįstama, kad juos interesantai praleido dėl svarbių priežasčių. Aptariamu atveju CPK 78 str. nėra taikomas, kada šiame straipsnyje įtvirtintos normos reglamentuoja tik procesinių terminų atnaujinimą. Ieškovų prašomas atnaujinti terminas yra procedūrinis, o jo atnaujinimo tvarka reglamentuoja specialiojo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Iš apeliantų reikštų reikalavimų aišku, jog jie prašė atnaujinti terminą, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.
Svarbiomis tokio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu atveju Lietuvos Respublikos piliečiui objektyviai sutrukdė ar atėmė galimybę įgyvendinti jam suteiktą teisę per įstatyme nustatytą terminą, ir tokios aplinkybės gali būti pripažįstamos kaip pateisinančios termino praleidimo laikotarpį. Jeigu tokių aplinkybių nėra nustatoma, ar jos negali būti pripažįstamos svarbiomis terminui praleisti, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyto termino atnaujinimas prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir tikslams, kuo operatyviau ir ekonomiškiau įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apylinkės teismas apeliantų nurodytos priežasties, dėl kurios buvo praleistas prašomas atnaujinti terminas, t.y. jų sveikatos problemų, pagrįstai nelaikė svarbia praleistam terminui atnaujinti. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantai faktą, jog jų tėvai pirko 2,00 ha žemės sklypą, esantį Mitkiškių k., Kazokiškių sen., Elektrėnų sav., žinojo dar iki paduodant prašymą (iki 1991 m. spalio 24 d.) grąžinti jų tėvų turėtą žemę. Be to, pareiškėjai apeliaciniame skunde pripažįsta, jog apie neatkurtą nuosavybę į visą tėvų žemę jie sužinojo ir 2002 m. liepos 8 d., kai jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,83 ha žemės sklypą. Tuo tarpu prašymą atkurti nuosavybės teises ir 2ha žemės jie padavė daugiau nei po 17 metų nuo pirmojo prašymo atkurti nuosavybės teises į 6,83 ha žemės sklypą padavimo (b. l. 34), t.y. tik 2008-12-08 (b.l. 22). Be to, byloje pateikti įrodymai niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjai net ir po nuosavybės atkūrimo į nevisą žemę negalėjo per protingą terminą kreiptis į atitinkamas instancijas dėl nuosavybės atkūrimo į 2ha žemės, ieškoti šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų, kreiptis į teismą, tačiau to padaryti negalėjo dėl svarbių priežasčių arba šios priežastys nepertraukiamai truko ištisus kelis metus ir jie patys negalėjo pasirūpinti net jų atstovavimu. Apeliacinės instancijos nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad jų sveikatos būklė ir amžius galėjo būti kliūtis laiku pateikti atsakingoms institucijoms būtinus duomenis ar kreiptis į teismą, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į apeliantų tėvų nuosavybės teisėmis valdytą ne tik 6,83 ha žemės sklypą, bet ir ginčo 2 ha ploto žemės sklypą. Apeliaciniame skunde faktiškai nenurodoma jokių pagrįstų argumentų, kurie Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyto termino praleidimą sąlygojusias aplinkybes galėtų leisti vertinti kaip svarbias ir sudarančias pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Išvardintų argumentų ir nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178str.).
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 str.). Juridinio fakto nustatymas yra tiesioginė bei betarpiška prašomo nustatyti fakto egzistavimo pagrindimo išdava.
CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Antai kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).
Apeliantai prašomo nustatyti juridinio fakto buvimą grindė iš esmės liudytojų parodymais bei savo paties paaiškinimais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. R4-3110 nurodyta, kad respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Trakų aps. 1945-1948 m. m. byloje, Žaslių vls. Naravų apylinkės vardiniame naujakurių sąraše (be datos) eil. Nr. 8 įrašyta naujakurė Č. A., valdžiusi 4,5 ha žemės ir, kaip mažažemė 1 ha žemės (b. l. 21). Rašytinių duomenų, kad apeliantų tėvai nuosavybės teise būtų įgiję jų nurodomus 2 ha žemės, nėra išlikę. Kazokiškių kadastro vietovės projekto autoriaus L. P. sudarytas sklypo planas yra parengtas remiantis liudytojų V. Č. ir S. M. parodymais (b. l. 27), o 2009 m. kovo 30 d. žemės sklypo planas nubraižytas paties apelianto Č. Č. (b. l. 28). Liudytojo V. Č. paaiškinimų, duotų teismo posėdžio pirmos instancijos teisme metu, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, nėra aišku, kada buvo statytas gyvenamasis namas, ar 1940 m., ar 1941 m., kada galimai buvo pirktas žemės sklypas, ar 1939 m., ar 1940 m., ar 1941 m. (b. l. 116-117). Liudytojas S. M. paaiškino, kad apeliantų tėvas namą statė ir ginčo žemę pirko po karo 1946-1949 m., tikslių žemės sklypo ribų nežinojo, o planą pasirašė pagal jau nubraižytas ribas (b. l. 117). Lietuvos ypatingojo archyvo 2009 m. vasario 27 d. pažyma apie K. Č. patvirtina, kad jis buvo nužudytas 1941 m. (b. l. 32-33). Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškinimų matyti, kad turėto iki nacionalizacijos žemės sklypo ribų pagal turimus archyvinius dokumentus nebuvo galimybių tiksliai nustatyti, todėl buvo suformuotas grąžintinas natūra žemės sklypas greta namų valdos žemės sklypo (b. l. 141).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai neleidžia daryti išvados, kad apeliantų tėvai K. Č. ir A. Č. iki žemės nacionalizacijos, t.y. iki 1940 m. liepos 22 d., nuosavybės teisėmis valdė 1939-1940 m. pirktą 2,00 ha žemės sklypą. Jokie rašytiniai įrodymai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina ginčo žemės sklypo įsigijimo fakto iki 1940 m. liepos 22 d., o liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pažymėtina ir tai, kad 1991 m. spalio 24 d. prašyme grąžinti žemę apeliantė I. G. prašė atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausią 6 ha ploto žemę (b. l. 34). Taigi, negalima sutikti su apeliantais, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes vadovaujantis CPK 185 str. teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo pareiškimą atmesti (CPK 178 str., 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Taip pat netenkintinas ir apeliantų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sklypams Nr.2925-2 ir 2925-3, kurie perduodami nuosavybėn pil I. I., kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl nurodyto Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-06-07 įsakymo ir žemės sklypų perdavimo neatlygintinai kitam asmeniui teisėtumo. Be to, pareiškėjų apeliacinis skundas yra atmestas ir ši apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos, todėl jokia nuosavybė apeliantams į nurodytus sklypus nebus atkuriama. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik siekiant užtikrinti įvykdyti galimai palankų sprendimą (CPK 144str.1d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.