- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-15
- Bylos Nr.
- A-753-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02209-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. buvo paskirtas gyventi į 17 nuteistųjų būrį, 172 brigadą, kur atlieka bausmę žalingų įpročių turintys (narkotikus vartojantys) nuteistieji. Pats pareiškėjas narkotinių medžiagų nevartoja, todėl kalinimas minėtame būryje pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir stresą, jis buvo nuolat skatinamas vartoti narkotikus, buvo priverstas matyti tai darant kitus asmenis, dėl ko ėmė jausti potraukį psichotropinėms medžiagoms, susirgo depresija, prarado susidomėjimą kasdiene veikla, jam sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai. Be to, Marijampolės PN nėra vykdomos jokios narkotinių medžiagų prevencijos programos, pareigūnai nesiima jokių priemonių, siekdami užkirsti kelią narkotikų vartojimui. Dėl tokių atsakovo veiksmų, nesudarant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 13–15) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Paaiškino, kad Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema. Pataisos namų direktoriaus įsakymas negali prieštarauti aukštesnės institucijos vadovo įsakymui (Teisingumo ministro įsakymu patvirtintoms Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėms), todėl minėta Diferenciacijos schema taikoma tada, kai yra užtikrinamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimas dėl minimalaus gyvenamojo ploto vienam laikomam asmeniui. Pareiškėjui buvo išaiškinta Marijampolės PN direktoriaus įsakymo, kuriuo jis buvo perkeltas į 17 būrį, apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas ja nepasinaudojo. Atsakovas pažymėjo, kad 17 būrys skirtas 18-30 metų amžiaus ir patenkinamo elgesio nuteistiesiems, turintiems adaptacijos problemų arba priklausomybių, kurių turėjo ir pats pareiškėjas. Dėl skundo dalyko ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Pareiškėjo skundas grindžiamas subjektyvaus pobūdžio teiginiais ir yra nepagrįstas. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir valstybės prievolė atlyginti neturtinę žalą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 82–86) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų ir nepagrįstų Marijampolės PN administracijos veiksmų kalinant jį 17 nuteistųjų būryje kartu su narkotikus vartojančiais asmenimis.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-91 buvo paskirtas į 172 brigadą (17 būrį). Minėtas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 4/07-157 patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, pagal kurią 17 būryje laikomi 18-40 m. amžiaus patenkinamo elgesio nuteistieji. Vėlesnėje Diferencijuotoje nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemoje, patvirtintoje 2014 m. balandžio 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-45, matyti, kad 17 būrys taip pat yra skirtas adaptacijos problemų turintiems nuteistiesiems. Atsakovas nurodo, jog šiame būryje kalinami ir tie nuteistieji, kurie turi priklausomybių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su jo paskyrimu į 17 būrį, nurodydamas, kad jis nevartoja narkotinių medžiagų, todėl negalėjo būti paskirtas atlikti bausmę kartu su šias medžiagas vartojančiais asmenimis. Nors pareiškėjas neginčija 2013 m. kovo 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymo „Dėl nuteistųjų pervedimo iš brigadų į šias brigadas“ ir byloje nagrinėjamas klausimas tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, net ir netirdamas nuteistojo atžvilgiu priimto įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi pareigą patikrinti, ar atsakovas elgėsi teisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis adm. byloje Nr. A492-3554/2011).
Kriterijai, kuriais vadovaujantis nuteistieji skirstomi į būrius, skyrius ar kameras, yra nustatyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 65 straipsnyje.
BVK 70 straipsnyje nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Jeigu yra tokia galimybė, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog BVK 70 straipsnyje nustatyta imperatyvi pareiga izoliuotus vienus nuo kitų laikyti tik vyrus ir moteris bei suaugusiuosius ir nepilnamečius. Tuo tarpu kitų nuteistųjų atžvilgiu, esant tam tikroms aplinkybėms, pataisos įstaigoms suteikiama teisė, tačiau ne pareiga, laikyti juos izoliuotus.
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. ir nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 65 punktą, pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius ir kameras, atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat laikomasi BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais. Šia tvarka vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu.
Marijampolės PN, skiriant nuteistuosius į būrius (ginčui aktualiu metu) buvo vadovaujamasi ir Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 4/07-157 bei vėlesniu 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 4/07-45 patvirtintomis Diferencijuotomis nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemomis.
Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nuteistųjų skirstymas į būrius yra pataisos įstaigos vadovo diskrecijos teisė, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad diferenciacijos schemos taikomos tada, kai yra užtikrinamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytas reikalavimas dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, skiriant nuteistuosius į būrius, turi būti atsižvelgta į gyvenamojo ploto normos užtikrinimą nuteistiesiems, tačiau paskyrimo nuteistųjų į būrius esminius kriterijus nustato būtent aukščiau nurodytuose teisės aktuose išvardinti kriterijai, t. y. privalu įvertinti neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat turi būti laikomasi BVK 70 straipsnyje nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Kadangi nuteistieji Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo skirstomi į gyvenamąsias patalpas vadovaujantis Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, pareiškėjo paskyrimo į 17 būrį atveju turėjo būti papildomai atsižvelgta ir į jo turimas/neturimas adaptacijos problemas, amžių, elgesį, žalingus įpročius bei priklausomybes.
Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad skiriant pareiškėją į 17 būrį, į minėtas aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus nebuvo atsižvelgta. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo amžius atitinka 17 būrio nuteistųjų amžiaus kategoriją. Taip pat iš byloje esančių įrodymų spręstina, jog pareiškėjas turi priklausomybę, susijusią su alkoholio vartojimu, kadangi yra įtrauktas į alkoholį linkusių vartoti asmenų įskaitą, dukart buvo baustas nuobaudomis už alkoholio vartojimą pataisos namuose, 7 kartus yra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, jo sveikatos istorijoje yra 3 apsvaigimo nuo alkoholio nustatymo aktai. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas nėra pateikęs. Nors pareiškėjas nurodo, jog neturi priklausomybės nuo narkotinių medžiagų ir atsakovas to iš esmės neginčija, minėti byloje esantys duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas turi kitą priklausomybės formą, susijusią su alkoholio vartojimu. 2014 m. balandžio 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-45 patvirtintoje Diferencijuotoje nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemoje nurodyta, kad 17 būrys yra skirtas adaptacijos problemų turintiems nuteistiesiems, ir, kaip paaiškino atsakovas, priklausomybių turintiems asmenims. Minėtoje diferenciacijos schemoje nėra nurodyta, kad 17 būrys skiriamas priklausomybę būtent nuo narkotinių medžiagų turintiems nuteistiesiems. Be to, iš atsakovo pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašų matyti, kad pareiškėjas charakterizuojamas kaip konfliktiško ir karšto būdo, nemokantis valdyti savo jausmų ir emocijų, nemandagiai besielgiantis su administracijos pareigūnais, nesukalbamo charakterio. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas patenka į priklausomybių ir adaptacijos problemų turinčių asmenų kategoriją, kurie, remiantis diferenciacijos schema, priskirtini 17 būriui.
Pažymėtina ir tai, kad, atsakovo teigimu, minėtame būryje kartu su pareiškėju kalinti asmenys žalingų įpročių neturėjo (b. l. 54). Pats pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių asmenų, kurie, jo teigimu, 17 būryje vartojo narkotines medžiagas bei nepateikia jokių kitų duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jam kalint 17 būryje kiti nuteistieji nuolat vartojo narkotikus, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.
Atsakovas į bylą taip pat pateikė Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafikus, iš kurių matyti, kad Marijampolės PN yra nuolat organizuojamos priklausomybių prevencijos programos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1R-27 patvirtinta Narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės laisvės atėmimo vietose koncepcija (Žin., 2004, Nr. 23-724). Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašų matyti, kad su pačiu pareiškėju taip pat buvo kelis kartus vestas profilaktinio pobūdžio pokalbis dėl narkotinių medžiagų vartojimo žalos bei dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, jog Marijampolės PN nesiima jokių priemonių užkirsti kelią narkotikų vartojimui, laikytini nepagrįstais.
Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės 2013 m. liepos 9 d. įrašo matyti, kad pareiškėjas buvo pateikęs Marijampolės PN administracijai prašymą perkelti jį į 8 būrį, todėl buvo pristatytas nuteistųjų paskirstymo komisijai. Pareiškėjui buvo pasiūlyta atlikti bausmę 9, 10, 11, 12 būriuose, tačiau jis nesutiko būti perkeltas į minėtus būrius. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2014 m. gegužės 16 d.) pareiškėjas būtų pateikęs Marijampolės PN administracijai kitų prašymų perkelti jį į kitą būrį ir tokie prašymai būtų netenkinti. Tą patvirtina ir pareiškėjo pateiktas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 13 d. raštas, kuriame konstatuota, kad Marijampolės PN, priešingai, nei teigė pareiškėjas, nebuvo užregistruotas joks panašaus pobūdžio prašymas. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Marijampolės PN direktoriaus įsakymą, kuriuo buvo paskirtas į 17 būrį. Paminėtina ir tai, kad, bylos duomenimis, 2014 m. gegužės 31 d. pareiškėjas buvo išreiškęs atsisakymą atlikti bausmę 17 būryje (dėl to pareiškėjui buvo paskirta nuobauda), tačiau savo pasiaiškinime kaip nesutikimo priežastį įvardijo patirtus konfliktus su „aukštesnės kastos“ nuteistaisiais, o ne problemas, susijusias su narkotikų vartojimu, kurias dėsto teismui pateiktame skunde.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad skiriant pareiškėją į 17 būrį buvo laikomasi tiek BVK 70 straipsnio, tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto reikalavimų bei Marijampolės PN direktoriaus patvirtintų Diferencijuotų nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemų, todėl pareiškėjo skyrimas į 17 būrį laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nekonstatuotini.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d.). LVAT yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A556 -95/2009). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikri asmenys skatino jį naudoti narkotines medžiagas ar kad dėl to jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, todėl teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, sprendžia, kad pareiškėjo įvardijamas potraukis narkotinėms medžiagoms, domėjimasis jomis, buvo sąlygoti paties pareiškėjo valios, o ne jo patalpinimo ir laikymo 17 būryje.
Atsiliepimas
Atsakovo pateiktoje Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas psichologinių konsultacijų metu neišsakė problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 37). Taip pat pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių susilpnėjusius socialinius ryšius ar kitas neigiamas pasekmes. Byloje nėra objektyvių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų 17 būryje poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 91) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjo manymu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo siekiamas tikslas (užtikrinti kalinamiems asmenims tinkamą kameros plotą) negali pateisinti neteisėtų veiksmų – t. y. pareiškėjo laikymo su priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turinčiais asmenimis. Todėl atsakovas negalėjo pažeisti BVK 70 straipsnio bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 98) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, jo manymu, teisėtas ir pagrįstas, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d. (ABTĮ pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo T. Ž. skundą, kuriuo pastarasis prašė jo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Marijampolės PN 17 būryje, kuriame buvo laikomi priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turintys nuteistieji, nors, pasak pareiškėjo, jis tokios priklausomybės neturėjo.
Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo nurodomame 17 būryje iki 2014 m. balandžio 8 d. buvo laikomi 18-40 m. amžiaus patenkinamo elgesio nuteistieji (b. l. 76–77), o nuo 2014 m. balandžio 8 d. – adaptacijos problemų turintys nuteistieji (b. l. 72–74). Atsakovas paaiškino, kad šiame būryje taip pat buvo laikomi nuteistieji, kurie turi priklausomybių (b. l. 13–15). Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad, skiriant pareiškėją į 17 būrį, BVK 70 straipsnio, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto ir Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 4/07-157 bei 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 4/07-45 patvirtintų Diferencijuotų nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemų reikalavimai nebuvo pažeisti. Todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo amžius atitiko 17 būrio nuteistųjų amžiaus kategoriją, kad byloje yra įrodymais pagrįstų duomenų, jog pats pareiškėjas turi priklausomybę, susijusią su alkoholio vartojimu, bei kad T. Ž. charakterizuojamas kaip konfliktiško, karšto būdo asmuo, nusprendė, kad pareiškėjas pagrįstai buvo priskirtas 17 būriui, todėl nagrinėjamu atveju nenustatė nė vienos iš trijų būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), kurioms esant pagal CK 6.271 straipsnį valstybei ar savivaldybei kyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytoms išvadoms sutinka. Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų ir jiems pritaria.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto teiginio, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė, arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. P-27-492/2017).
Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, kad, jo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, tačiau šio savo teiginio nepagrindė, t. y. nenurodė, kurio būtent jo skunde išdėstyto aspekto ar suformuluoto reikalavimo teismas neišnagrinėjo. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, minėtu aspektu ABTĮ nuostatų pažeidimo nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendime pasisakė dėl visų pagrindinių pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, teisingai įvertino bylos aplinkybes, sprendime nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, argumentus, dėl kurių atmetė atitinkamus pareiškėjo teiginius, taip pat tinkamai nurodė įstatymus, kuriais vadovavosi, darė nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, todėl padarė iš esmės teisingas ir pagrįstas išvadas. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog atsakovo siekiamas tikslas (t. y. užtikrinti kalinamiems asmenims tinkamą kameros plotą) negali pateisinti to, kad pareiškėjas buvo laikymas su priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turinčiais asmenimis, nors jis pats tokios priklausomybės neturėjo. Šiuo aspektu, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Kaip jau minėta, teismas, be kita ko, nenustatė jokių Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 4/07-157 bei 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 4/07-45 patvirtintų Diferencijuotų nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemų reikalavimų pažeidimo. Pagal 2014 m. balandžio 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-45 patvirtintą schemą, 17 būrys buvo skirtas adaptacijos problemų turintiems nuteistiesiems, ir, kaip paaiškino atsakovas, priklausomybių turintiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje schemoje nebuvo nurodyta, jog 17 būrys buvo skiriamas vien tik priklausomybę nuo narkotinių medžiagų turintiems asmenims, vadinasi, minėtame būryje galėjo būti laikomi ir priklausomybę nuo kitų medžiagų turintys asmenys. Pareiškėjas, kaip patvirtina byloje surinkti duomenys, turėjo priklausomybę alkoholiui. Pagal iki 2014 m. balandžio 8 d. galiojusią Diferencijuotą nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemą, patvirtintą 2011 m. gruodžio 12 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-157, 17 būryje buvo laikomi 18-30 metų (iki 40 metų) amžiaus patenkinamo elgesio nuteistieji. Iš įrašų pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje (b. l. 42, 43) matyti, kad pareiškėjas charakterizuojamas kaip konfliktiško ir karšto būdo, nemokantis valdyti savo jausmų ir emocijų, nemandagiai besielgiantis su administracijos pareigūnais, nesukalbamo charakterio.
Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju visu ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas pateko į priklausomybių ir adaptacijos problemų turinčių asmenų kategoriją, kurie, remiantis diferenciacijos schema, priskirtini 17 būriui. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo sprendime, skiriant nuteistuosius į būrius, turi būti atsižvelgta į gyvenamojo ploto normos užtikrinimą nuteistiesiems, tačiau paskyrimo nuteistųjų į būrius esminius kriterijus nustato sprendime nurodytuose teisės aktuose išvardinti kriterijai.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.