Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui T. Ž. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų ir nepagrįstų Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmų kalinant jį 17 nuteistųjų būryje kartu su narkotikus vartojančiais asmenimis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-91 buvo paskirtas į 172 brigadą (17 būrį) (b.l. 13, 19).

Minėtas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 4/07-157 patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, pagal kurią 17 būryje laikomi 18-40 m. amžiaus patenkinamo elgesio nuteistieji (b.l. 75-77). Vėlesnėje Diferencijuotoje nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemoje, patvirtintoje 2014 m. balandžio 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr.4/07-45, matyti, kad 17 būrys taip pat yra skirtas adaptacijos problemų turintiems nuteistiesiems (b.l. 72-74). Atsakovas nurodo, jog šiame būryje kalinami ir tie nuteistieji, kurie turi priklausomybių (b.l. 14).

Pareiškėjas nesutinka su jo paskyrimu į 17 – tą būrį, nurodydamas, kad jis nevartoja narkotinių medžiagų, todėl negalėjo būti paskirtas atlikti bausmę kartu su šias medžiagas vartojančiais asmenimis.

Nors pareiškėjas neginčija 2013 m. kovo 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymo „Dėl nuteistųjų pervedimo iš brigadų į šias brigadas“ ir byloje nagrinėjamas klausimas tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, net ir netirdamas nuteistojo atžvilgiu priimto įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi pareigą patikrinti, ar atsakovas elgėsi teisėtai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3554/2011).

Kriterijai, kuriais vadovaujantis nuteistieji skirstomi į būrius, skyrius ar kameras, yra nustatyti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 65 straipsnyje.

BVK 70 straipsnyje nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Jeigu yra tokia galimybė, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog BVK 70 straipsnyje nustatyta imperatyvi pareiga izoliuotus vienus nuo kitų laikyti tik vyrus ir moteris bei suaugusiuosius ir nepilnamečius. Tuo tarpu kitų nuteistųjų atžvilgiu, esant tam tikroms aplinkybėms, pataisos įstaigoms suteikiama teisė, tačiau ne pareiga, laikyti juos izoliuotus.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. ir nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 65 punktą, pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius ir kameras, atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat laikomasi LR bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais. Šia tvarka taip pat vadovaujamasi nuteistuosius perkeliant iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą, be to, atsižvelgiama ir į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu.

Marijampolės pataisos namuose, skiriant nuteistuosius į būrius (ginčui aktualiu metu) buvo vadovaujamasi ir Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 4/07-157 bei vėlesniu 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.4/07-45 patvirtintomis Diferencijuotomis nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemomis (b.l. 17-18, 72-74 ).

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nuteistųjų skirstymas į būrius yra pataisos įstaigos vadovo diskrecijos teisė, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad diferenciacijos schemos taikomos tada, kai kai yra užtikrinamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytas reikalavimas dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos.

Teismo vertinimu, skiriant nuteistuosius į būrius, turi būti atsižvelgta į gyvenamojo ploto normos užtikrinimą nuteistiesiems, tačiau paskyrimo nuteistųjų į būrius esminius kriterijus nustato būtent aukščiau nurodytuose teisės aktuose išvardinti kriterijai, t.y. privalu įvertinti neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat turi būti laikomasi BVK 70 str. nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Kadangi nuteistieji Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo skirstomi į gyvenamąsias patalpas vadovaujantis Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, pareiškėjo paskyrimo į 17- tą būrį atveju turėjo būti papildomai atsižvelgta ir į jo turimas/neturimas adaptacijos problemas, amžių, elgesį, žalingus įpročius bei priklausomybes.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad skiriant pareiškėją į 17–tą būrį, į minėtas aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus nebuvo atsižvelgta. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo amžius atitinka 17 būrio nuteistųjų amžiaus kategoriją. Taip pat iš byloje esančių įrodymų spręstina, jog pareiškėjas turi priklausomybę, susijusią su alkoholio vartojimu, kadangi yra įtrauktas į alkoholį linkusių vartoti asmenų įskaitą, dukart buvo baustas nuobaudomis už alkoholio vartojimą pataisos namuose, 7 kartus yra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, jo sveikatos istorijoje yra 3 apsvaigimo nuo alkoholio nustatymo aktai (b.l. 14, 21-28, 36). Šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas nėra pateikęs. Nors pareiškėjas nurodo, jog neturi priklausomybės nuo narkotinių medžiagų ir atsakovas to iš esmės neginčija, minėti byloje esantys duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas turi kitą priklausomybės formą, susijusią su alkoholio vartojimu. 2014 m. balandžio 8 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr.4/07-45 patvirtintoje Diferencijuotoje nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemoje nurodyta, kad 17 būrys yra skirtas adaptacijos problemų turintiems nuteistiesiems, ir, kaip paaiškino atsakovas, priklausomybių turintiems asmenims. Minėtoje diferenciacijos schemoje nėra nurodyta, kad 17 būrys skiriamas priklausomybę būtent nuo narkotinių medžiagų turintiems nuteistiesiems. Be to, iš atsakovo pateiktos Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašų matyti, kad pareiškėjas charakterizuojamas kaip konfliktiško ir karšto būdo, nemokantis valdyti savo jausmų ir emocijų, nemandagiai besielgiantis su administracijos pareigūnais, nesukalbamo charakterio (b.l. 42). Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas patenka į priklausomybių ir adaptacijos problemų turinčių asmenų kategoriją, kurie, remiantis diferenciacijos schema, priskirtini 17 būriui.

Pažymėtina ir tai, kad, atsakovo teigimu, minėtame būryje kartu su pareiškėju kalinti asmenys žalingų įpročių neturėjo (b. l. 54). Pats pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių asmenų, kurie, jo teigimu, 17 būryje vartojo narkotines medžiagas bei nepateikia jokių kitų duomenų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jam kalint 17 būryje kiti nuteistieji nuolat vartojo narkotikus, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsakovas į bylą taip pat pateikė Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafikus, iš kurių matyti, kad Marijampolės PN yra nuolat organizuojamos priklausomybių prevencijos programos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1R-27 patvirtinta Narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės laisvės atėmimo vietose koncepcija (Žin., 2004, Nr. 23-724). Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašų matyti, kad su pačiu pareiškėju taip pat buvo kelis kartus vestas profilaktinio pobūdžio pokalbis dėl narkotinių medžiagų vartojimo žalos bei dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose (b.l.42-43). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, jog Marijampolės PN nesiima jokių priemonių užkirsti kelią narkotikų vartojimui, laikytini nepagrįstais.

Iš Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės 2013 m. liepos 9 d. įrašo matyti, kad pareiškėjas buvo pateikęs Marijampolės PN administracijai prašymą perkelti jį į 8 būrį, todėl buvo pristatytas nuteistųjų paskirstymo komisijai. Pareiškėjui buvo pasiūlyta atlikti bausmę 9, 10, 11, 12 būriuose, tačiau jis nesutiko būti perkeltas į minėtus būrius (b.l. 43). Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad ginčo laikotarpiu (t.y. nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2014 m. gegužės 16 d.) pareiškėjas būtų pateikęs Marijampolės PN administracijai kitų prašymų perkelti jį į kitą būrį ir tokie prašymai būtų netenkinti. Tą patvirtina ir pareiškėjo pateiktas Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 13 d. raštas, kuriame konstatuota, kad Marijampolės pataisos namuose, priešingai, nei teigė pareiškėjas, nebuvo užregistruotas joks panašaus pobūdžio prašymas. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų apskundęs Marijampolės PN direktoriaus įsakymą, kuriuo buvo paskirtas į 17 būrį. Paminėtina ir tai, kad, bylos duomenimis, 2014 m. gegužės 31 d. pareiškėjas buvo išreiškęs atsisakymą atlikti bausmę 17 būryje (dėl to pareiškėjui buvo paskirta nuobauda), tačiau savo pasiaiškinime kaip nesutikimo priežastį įvardijo patirtus konfliktus su „aukštesnės kastos“ nuteistaisiais, o ne problemas, susijusias su narkotikų vartojimu, kurias dėsto teismui pateiktame skunde (b.l. 32,34).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad skiriant pareiškėją į 17-ą būrį buvo laikomasi tiek LR bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto reikalavimų bei Marijampolės PN direktoriaus patvirtintų Diferencijuotų nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemų, todėl pareiškėjo skyrimas į 17– tą būrį laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atžvilgiu nekonstatuotini.

Pareiškėjas prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. LVAT nutartis Nr. A556 - 95/2009). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikri asmenys skatino jį naudoti narkotines medžiagas ar kad dėl to jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, todėl teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, sprendžia, kad pareiškėjo įvardijamas potraukis narkotinėms medžiagoms, domėjimasis jomis, buvo sąlygoti paties pareiškėjo valios, o ne jo patalpinimo ir laikymo 17- tame būryje. Atsakovo pateiktoje Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas psichologinių konsultacijų metu neišsakė problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos (b.l. 37). Taip pat pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių susilpnėjusius socialinius ryšius ar kitas neigiamas pasekmes. Byloje nėra objektyvių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų 17 būryje poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14639/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.).

Teismas pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.