Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-658-150/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-30
Bylos Nr.: 1A-658-150/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-03018-2013-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjai: Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė (pran.), Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: R. D.
Advokatai: Laimundas Baršauskas

Kategorijos

1.1.9.6Turto konfiskavimas (BK 72 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-658-150/2015Proceso Nr. 1-06-1-03018-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.6.; 1.2.14.5.2.; 1.2.14.6.2.; 1.2.18.10.; 1.2.29.1.; 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teisėjų Reginos Gaudutienės ir Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Jorūnei Žeberskienei,nuteistajam R. D. ir jo gynėjui advokatui Laimundui Baršauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, bei nuteistas:

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams ir 8 mėnesiams,pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo 2 metams ir 10 mėnesių,pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 mėnesiams,

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmė, paskirta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su subendrinta 2 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir R. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. D. paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir 4 dalimi, R. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per dvejus metus atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą – ir pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš R. D. ir Ą. S. solidariai priteista atlyginti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 44 327,91 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš R. D. konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauta 180 831,79 Eur suma.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu Ą. S. taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje bei BK 300 straipsnio 3 dalyje, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „S (duomenys pakeisti)“ direktorius, ir Ą. S., būdamas UAB „G (duomenys pakeisti)“ direktorius, veikdami bendrininkų grupe, tyčia sukčiavo Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, tęstiniu būdu pagamino netikrus dokumentus ir apgaule UAB “S“ naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą, o būtent:

R. D., būdamas UAB “S“, direktorius, tyčia 2009 m. vasarą susitarė su realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “G“ direktoriumi Ą. S., jog pastarasis pateiks R. D. atstovaujamai UAB-ei “S“ UAB-ės “G“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB-ei “S“ suteiktas reklamos paslaugas. Įgyvendinant šį sumanymą, R. D. laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 pateikė Ą. S. UAB “S“ rekvizitus bei nurodydavo, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB “G“ PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai suteiktos UAB-ei “S“. Vykdydamas bendrą sumanymą, Ą. S., žinodamas, kad UAB “G“ realiai nesuteikė reklamos paslaugų UAB-ei “S“, pagal iš R. D. gautus duomenis pagamino netikrus dokumentus (23 PVM sąskaitas faktūras), jog UAB “G“ neva suteikė UAB-ei “S“ reklamos paslaugas už 887 615,40 Lt, iš jų 153 055,40 Lt PVM. Taip buvo pagamintos netikros 23 UAB “G“ pardavimo PVM sąskaitos faktūros: 2009-07-30 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 003 – 35 723,80 Lt sumai; 2009-08-11 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 002 – 35 795,20 Lt sumai; 2009-09-14 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 003 – 24 296,80 Lt sumai; 2009-10-12 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 4 – 36 130,60 Lt sumai; 2009-11-17 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 5 – 36 154,80 Lt sumai; 2009-12-22 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 6 – 24 296,80 Lt sumai; 2010-02-05 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 10 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-05-17 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2139 – 57 571,80 Lt sumai; 2010-07-15 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 827 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-08-20 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 927 – 28 035,70 Lt sumai; 2010-09-27 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 437 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-10-27 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2752 – 36 154,80 Lt sumai; 2010-11-19 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2772 – 35 828,10 Lt sumai; 2010-12-20 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2779 – 36 021,50 Lt sumai; 2011-01-21 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2792 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-02-21 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2807 – 34 497,10 Lt sumai; 2011-04-23 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2827 – 57 571,80 Lt sumai; 2011-06-22 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2907 – 50 106,10 Lt sumai; 2011-07-24 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 2925 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-08-23 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 3275 – 57 571,80 Lt sumai; 2011-09-21 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 3277 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-10-24 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 3279 – 37 921,40 Lt sumai; 2011-11-23 PVM sąskaita faktūra Nr. GV - 3297 – 48 387,90 Lt sumai, kurios buvo pateiktos UAB “S“ ir apmokėtos. Tokiu būdu R. D. kartu su Ą. S., pažeisdami 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad „vykdant PVM apmokestinamąją veiklą, PVM objektu yra laikoma prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė, todėl teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčių mokėtojo atlikti paslaugų įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, tai yra prekės ar paslaugos įsigijimas ir jų panaudojimas PVM apmokestinamajai veiklai turi būti realus, tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose“, laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 apgaule UAB “S“ naudai, klastojant netikrus dokumentus – 23 UAB “G“ pardavimo PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuoti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB “G“ suteikė UAB “S“ reklamos paslaugas, kai realiai jokios reklamos paslaugos nebuvo suteiktos, panaudojo šiuos žinomai suklastotus netikrus dokumentus, įtraukiant į UAB “S“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, t. y. šiuos dokumentus perdavė UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei E. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, kuri ir įtraukė į UAB „S“ buhalterinę apskaitą R. D. pateiktus netikrus UAB “G“ minėtus dokumentus ir jų pagrindu UAB “S“ PVM deklaracijose už 2009 m. liepos – gruodžio mėn., 2010 m. vasario, gegužės, liepos – gruodžio mėn., 2011 m. sausio – vasario, balandžio, birželio – lapkričio mėn., padidinus paslaugų pirkimo PVM 153 055,40 Lt sumai bei šias deklaracijas 2009-08-24, 2009-09-25, 2009-10-26, 2009-11-25, 2009-12-28, 2010-01-25, 2010-03-25, 2010-06-28, 2010-08-25, 2010-09-27, 2010-10-25, 2010-11-25, 2010-12-27, 2011-01-25, 2011-02-25, 2011-03-25, 2011-05-25, 2011-07-25, 2011-08-25, 2011-09-26, 2011-10-25, 2011-11-25, 2011-12-27 pateikė Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip apgaule UAB “S“ naudai panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą bei valstybės biudžetui padarė didelę nurodyto dydžio žalą.

R. D. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje.

Be to, R. D. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB “S“ direktorius ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB “S“ turtą, padedant Ą. S., su kuriuo veikė bendrininkų grupe, pasisavino didelės vertės UAB “S“ turtą – 887 615, 40 Lt, o būtent:

R. D., būdamas UAB “S“ direktorius ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB “S“ turtą, turėdamas tikslą pasisavinti UAB “S“ turtą, 2009 m. vasarą susitarė su realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “G“ direktoriumi Ą. S., jog pastarasis pateiks R. D. atstovaujamai UAB-ei “S“ UAB-ės “G“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB-ei “S“ suteiktas reklamos paslaugas, R. D. gautų netikrų dokumentų pagrindu iš UAB “S“ bankinės sąskaitos mokėjimo nurodymais perves pinigus į UAB “G“ bankinę sąskaitą, Ą. S. išgrynins šiuos pinigus ir be 15 procentų nuo pervestos sumos grąžins R. D..

Įgyvendinant šį sumanymą, R. D. laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 pateikė Ą. S. UAB “S“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB “G“ PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai suteikiamos UAB “S“. Po to Ą. S., žinodamas, kad UAB “G“ realiai nesuteikė reklamos paslaugų UAB “S“, pagal iš R. D. gautus duomenis pagamino netikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, jog UAB “G“ neva suteikė UAB “S“ reklamos paslaugų už 887 615,40 Lt, t. y.: 2009-07-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 003 – 35 723,80 Lt sumai; 2009-08-11 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 002 – 35 795,20 Lt sumai; 2009-09-14 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 003 – 24 296,80 Lt sumai; 2009-10-12 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 4 – 36 130,60 Lt sumai; 2009-11-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 5 – 36 154,80 Lt sumai; 2009-12-22 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 6 – 24 296,80 Lt sumai; 2010-02-05 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 10 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-05-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2139 – 57 571,80 Lt sumai; 2010-07-15 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 827 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-08-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 927 – 28 035,70 Lt sumai; 2010-09-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 437 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-10-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2752 – 36 154,80 Lt sumai; 2010-11-19 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2772 – 35 828,10 Lt sumai; 2010-12-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2779 – 36 021,50 Lt sumai; 2011-01-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2792 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-02-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2807 – 34 497,10 Lt sumai; 2011-04-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2827 – 57 571,80 Lt sumai; 2011-06-22 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2907 – 50 106,10 Lt sumai; 2011-07-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2925 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-08-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3275 – 57 571,80 Lt sumai; 2011-09-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3277 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-10-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3279 – 37 921,40 Lt sumai; 2011-11-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3297 – 48 387,90 Lt sumai.

Ą. S. perdavė minėtus dokumentus R. D., kuris, žinodamas, kad UAB “G“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB “S“, pateikė šiuos netikrus dokumentus UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei E. B. bei nurodė visus tokius netikrus dokumentus įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir atlikti mokėjimus. Gautų netikrų dokumentų pagrindu laikotarpiu nuo 2009-07-31 iki 2012-12-06 R. D. nurodymu UAB “S“ vyr. finansininkė E. B., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką, pagal minėtas UAB “G“ netikras PVM sąskaitas faktūras iš UAB “S“ bankinių sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) SEB banke ir Nr. (duomenys neskelbtini) DNB banke mokėjimo pavedimais pervedė 887 615,40 Lt į UAB “G“ mokėjimo kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB“ banke: 2009-07-31 – 35 704,00 Lt; 2009-08-12 – 35 795,20 Lt; 2009-09-15 – 24 316,60 Lt; 2009-10-16 – 36 130,60 Lt; 2009-12-22 – 60 451,60 Lt; 2010-03-24 – 36 021,70 Lt; 2010-06-21 – 57 571,80 Lt; 2010-07-16 – 11 000,00 Lt; 2010-09-06 – 8 345,00 Lt; 2010-10-25 – 6 251,70 Lt; 2010-11-25 – 6 275,00 Lt; 2010-12-15 – 100 000,00 Lt; 2010-12-16 – 4 362,20 Lt; 2010-12-23 – 6 218,10 Lt; 2011-01-25 – 6 251,50 Lt; 2011-02-25 – 6 218,10 Lt; 2011-03-24 – 94 977,10 Lt; 2011-05-24 – 9 991,80 Lt; 2011-06-08 – 76 090,00 Lt; 2011-07-25 – 8 696,10 Lt; 2011-08-25 – 6 218,10 Lt; 2011-09-23 – 9 991,80 Lt; 2011-10-25 – 6 218,10 Lt; 2011-11-24 – 6 581,40 Lt; 2011-12-23 – 8 397,90 Lt; 2012-11-28 – 80 000,00 Lt; 2012-12-03 – 80 000,00 Lt; 2012-12-06 – 14 400,00 Lt; 2012-12-06 – 45 140,00 Lt.

Realizuodamas nusikalstamą sumanymą, Ą. S. laikotarpiu nuo 2009-07-31 iki 2012-12-19 iš UAB “G“ mokėjimo kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB“ banke, 603 583,80 Lt paėmė grynaisiais pinigais iš bankomatų su UAB “G“ kortelėmis duomenys neskelbtini), 259 641,00 Lt mokėjimo pavedimais pervedė į savo asmenines sąskaitas, t. y. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2010 m. – 96 000,00 Lt; 2011 m. – 75 700,00 Lt; į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2011 m. – 72 039,00 Lt; 2012 m. – 5 902,00 Lt; į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2012 m. – 10 000,00 Lt, Vilniaus mieste, iš kurių paėmė grynaisiais pinigais 248 470 Lt bei ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku grynaisiais pinigais grąžino R. D. 754 473, 09 Lt, t. y. 85 procentus nuo pervestos 887 615, 40 Lt sumos, o sau pasiliko 133 142,31 Lt, t. y. 15 procentų nuo pervestos sumos. Tokiu būdu R. D., padedant Ą. S., pasisavino didelės vertės UAB “S“ turtą – 887 615,40 Lt, kuris buvo patikėtas R. D., kaip UAB “S“ direktoriui.

R. D. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Be to, R. D. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 tyčia apgaulingai tvarkė UAB “S“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

R. D., būdamas UAB “S“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Telšiuose, Telšių rajono savivaldybėje, direktorius ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, o nuo 2003-12-30 pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-575) 28 straipsnį (2003-12-18 įstatymo redakcija Nr. IX-1915) ir už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą bei pateikimą laiku, eidamas vadovaujančias pareigas UAB “S“, veikdamas bendrovės vardu, taip pat turėdamas teisę atstovauti bendrovei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad „Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 pateikė UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai vyr. finansininkei E. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, į Pirkimų apskaitos registrą įrašyti UAB “G“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vardu surašytas žinomai netikras 23 PVM sąskaitas faktūras, kuriose užfiksuotos faktiškai neįvykusios reklamos paslaugų pardavimo ūkinės operacijos už 887 615, 40 Lt (iš jų 153 055, 40 Lt PVM), t. y.: 2009-07-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 003 – 35 723,80 Lt sumai; 2009-08-11 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 002 –35 795,20 Lt sumai; 2009-09-14 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 003 – 24 296,80 Lt sumai; 2009-10-12 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 4 – 36 130,60 Lt sumai; 2009-11-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 5 – 36 154, 80 Lt sumai; 2009-12-22 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 6 – 24 296,80 Lt sumai; 2010-02-05 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 10 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-05-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2139 – 57 571,80 Lt sumai; 2010-07-15 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 827 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-08-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 927 –28 035,70 Lt sumai; 2010-09-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 437 – 36 021,70 Lt sumai; 2010-10-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2752 – 36 154,80 Lt sumai; 2010-11-19 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2772 - 35 828,10 Lt sumai; 2010-12-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2779 – 36 021,50 Lt sumai; 2011-01-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2792 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-02-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2807 – 34 497,10 Lt sumai; 2011-04-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2827 – 57 571,80 Lt sumai; 2011-06-22 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2907 – 50 106,10 Lt sumai; 2011-07-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 2925 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-08-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3275 – 57 571,80 Lt sumai; 2011-09-21 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3277 – 35 828,10 Lt sumai; 2011-10-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3279 – 37 921,40 Lt sumai; 2011-11-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. GV - 3297 – 48 387,90 Lt sumai. Minėtus UAB “G“ išrašytus dokumentus įtraukus į UAB “S“ buhalterinę apskaitą, buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – reklamos paslaugų pirkimas iš UAB “G“ už bendrą 887 615,40 Lt sumą.

Tokiu būdu R. D., veikdamas per UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkančią vyr. finansininkę E. B., nežinojusią apie daromą nusikalstamą veiką, iškreipė tikrąją UAB “S“ ūkinę, komercinę ir finansinę būklę bei duomenis apie turtą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB “S“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009/2010/2011 metus.

R. D. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-08-21 nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Pasak R. D., teismas vertino byloje surinktus įrodymus atsietai vienas nuo kito, nelygindamas jų tarpusavyje, atskiriems įrodymams suteikė didesnį prioritetą, taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Visų pirma, apeliantas aptaria jo traukimo baudžiamojon atsakomybėn priežastis, t. y. kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. patikrino UAB “G“, kuriai atstovavo Ą. S., veiklą ir nustatė, kad bendrovė nemokėjo jokių mokesčių. Atliekant ikiteisminį tyrimą, 2013-06-14 buvo padaryta krata Ą. S. namuose ir rastas tik kelių lapų segtuvas su UAB “G“ dokumentacija, kurioje nebuvo jokių dokumentų apie UAB “S“ suteiktas reklamos paslaugas. Ą. S. pirmoji apklausa atlikta tik po 7 mėnesių (t. 10, b.l. 41). Vėliau pastarasis davė R. D. kaltinančius parodymus, kurie buvo įvertinti kaip prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas. Patį apeliacinį skundą padavusį asmenį ikiteisminiame tyrime buvo vengiama apklausti. Tik padavus skundą aukštesniajam prokurorui, šis procesinis veiksmas atliktas. Esant tokioms aplinkybėms apeliantui buvo inkriminuotos nusikalstamos veikos. Kaltinamajame akte jo kaltė grindžiama: 1) Ą. S. parodymais; 2) 2013-11-22 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 5-4/111 (toliau – Specialisto išvada Nr. 5-4/111); 3) UAB “S“ direktoriaus Š. V. parodymais; 4) bankomatų išrašų duomenimis apie pinigų išgryninimą bankomatuose: 5) UAB “S“ direktoriaus Š. V. raštu, kad neva nebuvo sudaryta jokių reklamos sutarčių su UAB “G“. R. D. akcentuoja, kad kaltinamojo parodymai, ypač kuriais grindžiama kito kaltinamojo kaltė, turi būti vertinami atsargiai ir kritiškai, todėl teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, neturėjo teisinio pagrindo visiškai tikėti Ą. S. parodymais. Šis, nurodydamas apeliantą kaltinančias aplinkybes, siekė savanaudiškų tikslų – apsiginti nuo pareikštų įtarimų ir išvengti didelių Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinių sankcijų. Specialisto išvadoje Nr. 5-4/111 nurodyta, kad nebuvo galimybės patikrinti ir nustatyti, ar UAB “S“ įtraukė visas 23 PVM sąskaitas faktūras į deklaracijas ir padarė PVM atskaitą. Nuteistojo teigimu, tokio pobūdžio specialisto išvada gali atlikti tik sąlyginę (spėjamąją) funkciją, o Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys byloje yra tiesiogiai susijęs su šiuo specialiu žinių reikalaujančiu tyrimu. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi UAB “S“ vyr. finansininkės E. B. parodymais, kad ji pagal bendrą tvarką įtraukė visas PVM sąskaitas faktūras į registrą, tačiau tik papildoma specialisto išvada, o ne abstraktūs minėtos liudytojos parodymai gali leisti pašalinti Specialisto išvadoje Nr. 5-4/111 esančias spragas. Be to, byloje esančioje išvadoje nėra konstatuota R. D. kaltė, nes joje tik nurodyta, kad UAB “G“ nesuteikus reklamos paslaugų UAB “S“, pastaroji bendrovė nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Dėl liudytojo Š. V. parodymų apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Š. V. teisiamajame posėdyje davė kitokius parodymus nei ikiteisminiame tyrime ir paaiškino, jog tyrėjas jau buvo paruošęs apklausos protokolą. A. V. taip pat apibūdino Ą. S., kaip siekiantį pasipelnyti („Ą. S. pakeltu tonu ir šiurkščiai reikalavo susimokėti skolas“). Nors byloje yra duomenų, kad pervesti pinigai buvo gryninami įvairiuose Vilniaus miesto bankomatuose, tačiau neįrodytas išgrynintų pinigų perdavimo, pasidalijimo ar panaudojimo faktas, išskyrus Ą. S. pateiktą versiją, kad jis grąžino didžiąją dalį išgrynintų pinigų R. D.. Teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo ta aplinkybe, kad bankas informavo, jog Ą. S. ne grynino beveik 300 000 Lt, o atliko kitą finansinę operaciją, t. y. pervedė šiuos pinigus į savo asmeninę sąskaitą ir panaudojo juos savanaudiškais tikslais. Teisiamajame posėdyje ištyrus UAB “S“ direktoriaus Š. V. raštą, kuriame, kaip nurodyta kaltinamajame akte, teigiama, kad neva nesudaryta jokių reklamos sutarčių su UAB “G“, paaiškėjo, jog klaidingai buvo interpretuojamas šio dokumento turinys, tuo labiau kad Ą. S. pripažino, jog reklamos teikimo sutartis buvo sudaryta su UAB “G“. R. D. daro išvadą, kad prokuroro pateikti įrodymai yra nepakankami, nepatikimi ir keliantys abejonių dėl nuteistojo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto parodymus ir vertino juos kaip melagingus, kartu suteikdamas Ą. S. parodymams ypatingą įrodomąją reikšmę.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad R. D. iniciatyva pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nauji septyni liudytojai, kurie nurodė naujų svarbių faktinių aplinkybių. Cituojami liudytojų T. P. (T. P.), A. V., M. K., M. J., Z. D., G. P. ir E. D. parodymai (apeliacinio skundo 4-5 lapai), kuriais nustatyta, jog Ą. S. realiai dirbo UAB “S“. Pasak R. D., negalima sumenkinti šių liudytojų parodymų, nes daugelis iš jų 5-6 metus nebedirba UAB “S“. Taip pat nuteistasis išdėsto liudytojų V. D., E. B. ir Š. V. parodymus (apeliacinio skundo 5 lapas), patvirtinančius dėl UAB “S“ vykdytos veiklos. Daroma išvada, kad teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir įvertinęs minėtų liudytojų parodymus, turėjo atmesti Ą. S. parodymus kaip nepagrįstus.

Šalies argumentai

R. D. teigimu, jam inkriminuoti veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą. Per 2009-2011 m. laikotarpį už UAB “S“ suteiktas paslaugas buvo išrašytos 23 PVM sąskaitos faktūros 734 000 Lt sumai. Visose minėtose sąskaitose yra nurodyta ta pati paslauga – reklama, nors didžiąją dalį paslaugų sudarė kiti Ą. S. darbai – tarpininkavimas, finansinių reikalų sprendimas su bankais, žemės klausimai ir tarpininkavimas juos palankiai sprendžiant bei kt. Visi pinigai buvo pervedami su pavėlavimais, nes dalis darbų neatlikti laiku, pavyzdžiui, paskutinė PVM sąskaita faktūra pateikta 2011-11-23, tačiau ji apmokėta tik po metų – 2012-12-06. Tai reiškia, kad gaunamų paslaugų kontrolė buvo. Ą. S. nuolat organizavo keliones UAB UAB “S“ reikalais užsienio valstybėse, teikė lobistines paslaugas. 2009 m. prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje, UAB “S“ susidūrė su finansiniais sunkumais, nes iš AB SEB banko buvo pasiimta kreditų už daugiau kaip 14 mln. Lt. Ą. S. sėkmingai tarpininkavo su banku ir palankiai išsprendė visus kreditavimo reikalus. Pasak R. D., tai yra atlygintinos paslaugos, turinčios savo rinkos vertę, todėl susiklostė akivaizdūs komerciniai santykiai. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad buvo padarytas ne didelės vertės svetimo turto sukčiavimas ir pasisavinimas, o klaidingas ir netikslus paslaugų fiksavimas PVM sąskaitose faktūrose. Apelianto veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami, jie turėjo būti nagrinėjami administracinėje byloje mokestinių ginčų srityje.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl nepagrįstai R. D. taikyto turto konfiskavimo. Ši baudžiamojo poveikio priemonė paskirta remiantis vieninteliu įrodymu – Ą. S. parodymais, kurie nėra nuoseklūs. Pastarasis baudžiamajame procese pateikė skirtingas versijas, kiek procentų nuo išgrynintų pinigų sumos atitekdavo jam, t. y. nuo 10 iki 20 procentų. Abejotinas pinigų sumų paskirstymas buvo atliktas nesant jokių kitų įrodymų byloje. Dėl anksčiau aptarto Ą. S. parodymų nepatikimumo ir pateiktos banko informacijos apie jo atliktą finansinę operaciją (pinigų pervedimą į asmeninę banko sąskaitą) teismas padarė klaidingą išvadą, kad byloje yra teisinis pagrindas taikyti BK 72 straipsnio nuostatas. Be to, R. D. tvirtinimu, byloje paaiškėjo, jog Ą. S. per visą laikotarpį iššvaistė 153 000 Lt PVM sumą, nes jis neva neišmanė finansinės veiklos ir buhalterinės apskaitos, nors iš tikrųjų Ą. S. panaudojo minėtus pinigus savo asmeninėms reikmėms. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, 153 000 Lt PVM suma nepagrįstai priteista atlyginti solidariai iš abiejų nuteistųjų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis R. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl R. D. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia R. D. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. R. D., nesutikdamas su savo nuteisimu pagal inkriminuotus baudžiamojo įstatymo straipsnius, apeliaciniame skunde analizuoja duomenis, kurie išdėstyti jam surašytame kaltinamajame akte (apeliacinio skundo 2-3 lapai, t. 12, b.l. 75-76), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561/2014). Toks reglamentavimas yra nustatytas ir BPK VI dalyje „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“. Taigi, teisėjų kolegija vertina šioje byloje priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, jame padarytų išvadų teisingumą nustatytoms reikšmingoms aplinkybėms, kurios pagrįstos surinktų įrodymų visuma, o ne tikrina kaltinamojo akto turinį ir jame išdėstytus duomenis.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 buvo išrašytos dvidešimt trys PVM sąskaitos faktūros už UAB “G“ suteiktas reklamos paslaugas UAB “S“ (t. 8, b.l. 4-27). Ą. S., UAB “G“ direktorius, teisiamajame posėdyje parodė, kad bendrovė realiai neteikė UAB “S“ reklamos paslaugų, kaip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. R. D. pasiūlė jam nusikalstamą schemą, pagal kurią UAB “S“ priklausančių pinigų pervedimas UAB “G“ buvo įforminamas kaip atsiskaitymas už minėtų paslaugų teikimą, tuo tarpu Ą. S. turėjo išgryninti pinigus iš bankomatų ir perduoti didelę jų dalį apeliantui, o Ą. S. pasilikdavo 15 procentų išgrynintų pinigų sumos (t. 11, b.l. 118-120). Šis nuteistasis, apklausiamas tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, nurodė tokias pačias aplinkybes, tik teigė, kad jam (Ą. S.) atitekdavo 10-15 procentų UAB “G“ gautos pinigų sumos iš UAB “S“ sąskaitos (t. 10, b.l. 46-47, 50-54, 55-57). Teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti Ą. S. duotais parodymais, kurie per visą baudžiamąjį procesą buvo nuoseklūs. Nuteistojo parodymų neatitikimas dėl pinigų sumos, kuri jam likdavo išgryninus pinigus iš bankomatų, procentinės išraiškos nelaikytinas esminiu, dėl kurio negalima remtis šiuo įrodymu nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. R. D. apeliaciniame skunde didelį dėmesį skiria Ą. S. parodymams ir jų kritiškam vertinimui, pateikdamas tik savo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą jokiais byloje surinktais įrodymais, kad dėl jo ir Ą. S. analogiško procesinio statuso apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo visiškai tikėti pastarojo nuteistojo parodymais. Visų pirma pasakytina, kad vien ta aplinkybė, jog kitas nuteistasis davė apeliantą kaltinančius parodymus, nėra pakankamas pagrindas atmesti šį įrodymą kaip nepatikimą ir neobjektyvų. Baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja, kokiais įrodymais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis – vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais (BPK 301 straipsnio 2 dalis). BPK nenumatytas draudimas nustatant bylai reikšmingas aplinkybes remtis kito kaltinamojo (bendrininko) parodymais. Niekuo nepagrįstas R. D. apeliacinio skundo teiginys, kad Ą. S., pasirinkdamas poziciją baudžiamajame procese, siekė savanaudiškų tikslų – apsiginti nuo pareikštų įtarimų ir išvengti didelių Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinių sankcijų. Ą. S. byloje neišvengė baudžiamosios atsakomybės, nes jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, paskyrus pakankamai griežtą bausmę. Be to, iš abiejų nuteistųjų solidariai buvo priteista civiliniu ieškiniu prašoma atlyginti pinigų suma ir iš jų konfiskuota atitinkama pinigų suma. Taigi, Ą. S., net ir davusiam R. D. kaltinančius parodymus, kilo pakankamai sunkios neigiamos pasekmės už savo nusikalstamų veikų padarymą.

Pastebėtina, kad pats nuteistasis apeliaciniame skunde sutinka, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodytos reklamos paslaugos iš esmės nebuvo teikiamos, nes didžiąją paslaugų dalį neva sudarė kiti Ą. S. darbai, išvardyti apeliacinio skundo 6 lape (t. 12, b.l. 79). R. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat laikėsi tokios pačios versijos (t. 12, b.l. 8-11). Darytina išvada, kad nuteistasis šiais savo teiginiais netiesiogiai pripažino, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų turinys yra fiktyvus. Ą. S. neva teiktų kitokio pobūdžio paslaugų UAB “S“ (tarpininkavimas, finansinių reikalų sprendimas su bankais, žemės klausimai ir kt.) negalima tapatinti paslaugoms, užfiksuotoms PVM sąskaitose faktūrose, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo išrašyti šių finansinių dokumentų. Melagingų duomenų įrašymas į PVM sąskaitas faktūras rodo, kad apeliantas turėjo tyčią nuslėpti savo tikruosius nusikalstamus ketinimus. R. D., siekdamas atsilyginti kitam nuteistajam už neva suteiktas paslaugas UAB “S“, galėjo imtis priemonių, kad paslaugos būtų įforminamos kituose dokumentuose, tačiau jis nepadarė to. Be to, analizuojant R. D. iškeltą versiją, negalima daryti išvados, kad Ą. S. šiuo atveju veikė kaip UAB “G“ atstovas, o šis nuteistasis per visą baudžiamąjį procesą neigė teikęs UAB “S“ aptariamas paslaugas (t. 10, b.l. 46-47, 50-54, 55-57, t. 11, b.l. 118-120).

Priešingai nei teigia R. D., skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas yra grindžiama ne vien Ą. S. parodymais, bet ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, kuri išsamiai išanalizuota darant išvadas dėl R. D. pareikšto kaltinimo (skundžiamo nuosprendžio 7-22 lapai, t. 12, b.l. 49-64). Nuteistasis apeliaciniame skunde pasisako dėl byloje surinktų atskirų įrodymų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Byloje buvo atliktas UAB “S“ ir UAB “G“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas (t. 8, b.l. 66-90). R. D. akcentuoja, kad Specialisto išvadoje Nr. 5-4/111 nurodyta, jog nebuvo galimybės patikrinti ir nustatyti, ar UAB “S“ įtraukė visas dvidešimt tris PVM sąskaitas faktūras į deklaracijas ir padarė PVM atskaitą, tačiau nepagrįstai nekreipia dėmesio, jog specialistei nebuvo pateikti UAB “S“ tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai (Specialisto išvados Nr. 5-4/111 23 lapas, t. 8, b.l. 88). Remiantis Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-06-18 raštu Nr. 86-S-12117, po UAB “S“ priklausančių patalpų gaisrų buvo paimti nesudegę buhalteriniai dokumentai ir duomenys, esantys kompiuterinėse sistemose (t. 8, b.l. 36). Liudytojas A. V. teisiamajame posėdyje taip pat parodė, kad dėl tos pačios priežasties buvo prarasta dalis bendrovės buhalterinių duomenų (t. 11, b.l. 176). Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija yra pateikusi informaciją, kad UAB “S“ per bylai reikšmingą laikotarpį neteikė gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenų mokesčių administratoriui, nes neduotas nurodymas teikti PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis (t. 1, b.l. 171, t. 2, b.l. 142). Kita vertus, šių aplinkybių buvimas savaime nereiškia, kad apskritai negalima nustatyti, ar visos dvidešimt trys PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į deklaracijas ir padaryta PVM atskaita. Liudytoja E. B., tuo metu dirbusi UAB “S“ buhaltere, kategoriškai parodė, kad PVM sąskaitos faktūros, išrašytos tarp UAB “S“ ir UAB “G“, buvo įtrauktos į apskaitą, deklaracijos pateiktos mokesčių inspekcijai elektroniniu būdu ir vėliau buvo atsiimamas PVM (t. 11, b.l. 120-122). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti E. B. parodymų patikimumu. R. D. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad šios liudytojos parodymai yra abstraktūs. E. B. apklausa bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvyko praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo nagrinėjamų įvykių (daugiau nei dvejiems metams), todėl natūralu, kad ji dėl objektyvios priežasties galėjo itin detaliai neprisiminti visų aplinkybių, tačiau tai nemažina E. B. parodymų įrodomosios vertės. Byloje nenustatyta, kad E. B. aplaidžiai vykdė jai pavestas funkcijas ar R. D., kaip liudytojos vadovas, buvo nepatenkintas jos darbine veikla. Atkreiptinas dėmesys, kad Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktose UAB “S“ PVM deklaracijose tirtu laikotarpiu, t. y. nuo 2009-01-01 iki 2013-03-31, užfiksuota, kad įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM dydis visada buvo didesnis nei 60 000 Lt ir dažnai viršijo šimtatūkstantines sumas (t. 1, b.l. 172-200, t. 2, b.l. 1-18, 143-163), o PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose tarp UAB “S“ ir UAB “G“, apskaičiuotas aptariamo mokesčio dydis neviršija 10 000 Lt (t. 8, b.l. 4-27). Tokie duomenys užfiksuoti ir Specialisto išvadoje Nr. 5-4/111 (t. 8, b.l. 84-86). Tai netiesiogiai įrodo, kad E. B. minėti parodymai yra teisingi. Šiame kontekste taip pat pasakytina, kad uždaroji akcinė bendrovė yra privatus juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti privačius interesus. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad UAB “S“ tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną iš vykdomos veiklos, todėl nelogiška teigti, kad R. D., būdamas UAB “S“ vadovu, nesiekė, kad bendrovė nepasinaudotų įstatymų suteikta teise į PVM atskaitą, ir E. B., kaip UAB “S“ darbuotoja, nebandė tinkamai vykdyti darbo funkcijų bendrovės naudai. Nustatytų aplinkybių visumos pakanka pripažinti, kad PVM sąskaitos faktūros, išrašytos tarp UAB “S“ ir UAB “G“, buvo įtrauktos į deklaracijas ir padaryta PVM atskaita. Apygardos teismas, konstatuodamas šią aplinkybę, pagrįstai vadovavosi ne tik Specialisto išvada Nr. 5-4/111, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais bei teisingai pripažino, jog procesiniame dokumente, surašytame panaudojus specialių žinių reikalaujantį tyrimą, padarytos išvados yra ne sąlyginės, o konstatuojamosios. Teisėjų kolegija nepritaria nuteistajam, kad byloje turėjo būti paskirtas papildomas specialių žinių reikalaujantis tyrimas. Byloje nenustatyta, kad paskyrus šį procesinį veiksmą, bus gauta naujų duomenų apie UAB “S“ ūkinę finansinę veiklą. Nėra duomenų, kad specialistei J. Dikšaitei, surašiusiai Specialisto išvadą Nr. 5-4/111, nebuvo pateikti UAB “S“ buhalteriniai dokumentai, kuriuos objektyviai buvo galima gauti. R. D. apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kad specialių žinių reikalaujančiame tyrime neištirti tam tikri bendrovės buhalteriniai dokumentai. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad analogiško procesinio veiksmo atlikimas byloje būtų perteklinis. Pasak R. D., Specialisto išvadoje Nr. 5-4/111 nėra konstatuota jo kaltė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o to paties teisės akto 31 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi, baudžiamosiose bylose kompetencija spręsti asmens kaltės klausimą priklauso išskirtinai teismams, o ne kitiems proceso subjektams, todėl specialistė J. Dikšaitė, surašiusi Specialisto išvadą Nr. 5-4/111, pagrįstai nepasisakė dėl nuteistojo kaltės. Šiuo atveju specialių žinių reikalaujančiame tyrime įvertinus UAB “S“ ūkinę finansinę veiklą, buvo atsakyta į užduotyje atlikti objektų tyrimą suformuluotus klausimus (t. 8, b.l. 56-58, 66-90). R. D. apeliaciniame skunde iš konteksto paimtas Specialisto išvados Nr. 5-4/111 teiginys, kad UAB “G“ nesuteikus reklamos paslaugų UAB “S“, pastaroji bendrovė nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nelaikytinas kaip netinkamas, nes spręsti klausimą, ar realiai buvo suteiktos reklamos paslaugos UAB “S“, taip pat priklausė apygardos teismui, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, o ne vien Specialisto išvadą Nr. 5-4/111. Kita vertus, tai nereiškia, kad šiuo procesiniu dokumentu apskritai negalima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Darytina išvada, kad Specialisto išvada Nr. 5-4/111 atitinka tokio pobūdžio procesinių dokumentų turiniui keliamus reikalavimus. R. D. abejonės dėl atlikto specialių žinių reikalaujančio tyrimo rezultatų nepagrįstos, todėl atmetamos.

Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti PVM sąskaitose faktūrose nurodytą informaciją (t. 8, b.l. 5-27). Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad per daugiau nei dvejus metus išrašytuose dvidešimt trijuose dokumentuose deklaratyviai išdėstytos tos pačios neva suteiktos paslaugos, o byloje nėra jokių dokumentų, pagrindžiančių suteiktos reklamos trukmę, apimtis ir kokybę. Formaliai analizuojant šiuos dokumentus, galima daryti išvadą, kad tarp UAB “G“ ir UAB “S“ buvo susiklostę tęstinio pobūdžio civiliniai teisiniai santykiai. Kita vertus, tarp bendrovių nebuvo išrašytos 2010 m. sausio ir birželio mėn., 2011 m. kovo ir gegužės mėn. PVM sąskaitos faktūros už neva suteiktas reklamos paslaugas. Nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių UAB “S“ nereikėjo aptariamų paslaugų minėtais laikotarpiais. 2010-05-17 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GV-2139 užfiksuota, kad šis dokumentas išrašytas už kovo-gegužės mėnesiais suteiktas paslaugas (t. 8, b.l. 12). Visose kitose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta kaip mokėtina reklama portale (duomenys neskelbtini) (1 vienetas), tuo tarpu 2010-05-17 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GV-2139 tokio pobūdžio vienkartinė paslauga numatyta trims mėnesiams už tą pačią mėnesinę kainą, kuri nurodyta kitose PVM sąskaitose faktūrose, kas leidžia abejoti šios paslaugos kaina. Už 2011 m. rugpjūčio mėn. neva suteiktas reklamos paslaugas buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros, iš kurių tik viena buvo užfiksuota UAB “S“ pirkimų operacijų žurnale (t. 8, b.l. 24, 85, 104). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuose dokumentuose nesutampa, ar UAB “S“ buvo skirta reklama portale (duomenys neskelbtini) ir renginio metu, ar buvo atliktas reklaminio garso klipo įrašas studijoje, taip pat koks kiekis kitų reklamos paslaugų buvo suteiktas UAB “S“. Tokių akivaizdžiai priešingų reklamos paslaugų nurodymas dviejose PVM sąskaitose faktūrose leidžia manyti, kad šiuose dokumentuose nurodytos paslaugos buvo išgalvotos, siekiant pagrįsti UAB “S“ priklausančių pinigų pervedimą į UAB “G“ sąskaitą. 2009-09-14 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GV-003 nurodyta, kad jos išrašymo data yra 2009-09-14, tačiau ties suteiktomis paslaugomis parašyta data yra 2009-09-30 (mėnuo taisytas) (t. 8, b.l. 7). 2009-10-12 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GV-4 ir 2009-11-17 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GV-5 užfiksuota, kad jos išrašytos už to paties mėnesio (spalio) suteiktas reklamos paslaugas, kurių kiekis yra beveik analogiškas arba toks pats. Ties suteiktomis paslaugomis parašyta data yra 2009-10-12 (t. 8, b.l. 8-9). Nagrinėjamu atveju nėra aišku, dėl kokios objektyvios priežasties UAB “G“ turėjo išrašyti dvi PVM sąskaitas faktūras už neva suteiktas reklamos paslaugas per tą patį mėnesį. 2009-12-22 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. GV-6 nurodyta, jos išrašymo data yra 2009-12-22, tačiau ties suteiktomis paslaugomis (už gruodžio mėn.) parašyta data yra 2009-07-30 (t. 8, b.l. 10). Gretinant aptariamos PVM sąskaitos faktūros turinį su 2009-09-14 PVM sąskaita faktūra Nr. GV-003, matyti, kad abiejuose dokumentuose nurodytos visiškai tapačios reklamos paslaugos, jų kiekiai ir mokėtinos pinigų sumos (24 296,80 Lt) (t. 8, b.l. 7, 10). Nėra abejonių, kad vėlesnės PVM sąskaitos faktūros turinys buvo perkeltas iš ankstesnio dokumento. Pasikartojančių reklamos paslaugų, jų kiekių ir kainų pastebima ir kitose PVM sąskaitose faktūrose, t. y. 1) 2009-11-17 ir 2010-10-27 PMV sąskaitose faktūrose Nr. GV-5 ir GV-2752 (t. 8, b.l. 9, 16); 2) 2010-02-10, 2010-07-15 ir 2010-09-27 PVM sąskaitose faktūrose Nr. GV-5, GV-827 ir GV-437 (t. 8, b.l. 11, 13, 15); 3) 2010-05-17, 2011-04-23 ir 2011-08-23 PVM sąskaitose faktūrose Nr. GV-2139, GV-2827 ir GV-3275 (t. 8, b.l. 12, 21, 24); 4) 2010-11-19, 2011-01-21, 2011-07-24 ir 2011-09-21 PVM sąskaitose faktūrose Nr. GV-2772, GV-2792, GV-2925 ir GV-3277 (t. 8, b.l. 17, 19, 23, 25). Byloje nenustatyta, kad UAB “G“ ir UAB “S“ buvo susitarusios dėl reklamos paslaugų rūšių konkretaus (vienodo) kiekio, taip pat konkrečios (vienodos) skirtinos pinigų sumos už tokią veiklą. Taigi, PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų tarp UAB “G“ ir UAB “S“, analizė, atsižvelgus į kitus apygardos teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus, neleidžia abejoti, kad šiuose dokumentuose yra užfiksuota fiktyvi informacija apie suteiktas reklamos paslaugas.

Apeliaciniame skunde analizuojami liudytojo Š. V. parodymai teigiant, kad šis liudytojas teisiamajame posėdyje davė kitokius parodymus nei ikiteisminiame tyrime ir paaiškino, jog tyrėjas jau buvo surašęs jo apklausos protokolą. Remiantis 2015-03-02 teisiamojo posėdžio protokolu, Š. V. tvirtino, kad per liudytojo apklausą ikiteisminiame tyrime jam buvo teigiama, jog viskas yra aišku, Š. V. davė kažką pasirašyti. Jis nematė, kad būtų spausdinamas jo apklausos protokolas (t. 11, b.l. 175). Kita vertus, Š. V. 2014-05-05 liudytojo apklausos protokole pasirašytinai patvirtino, kad jis perskaitė protokolą ir jo parodymai užfiksuoti teisingai (t. 9, b.l. 148-149). Toks liudytojo rašytinis patvirtinimas, iš tiesų jam nepasakojus aplinkybių, kurios yra nurodytos 2014-05-05 apklausos protokole, yra nelogiškas. Be to, neįtikėtina, kad apklausą vykdęs tyrėjas iš anksto žinojo, kokius parodymus duos Š. V., o šis kategoriškai pripažino procesiniame dokumente užfiksuotų parodymų teisingumą. Atsižvelgiant į tai, Š. V. pakeistų parodymų davimas teisiamajame posėdyje negali būti laikomas patikimu. Pabrėžtina, kad byloje esantys „Sodros“ duomenys įrodo, jog A. V. nuo 2011-11-03 įsidarbino UAB “S“ (t. 9, b.l. 147), tuo tarpu PVM sąskaitos faktūros tarp UAB “S“ ir UAB “G“ buvo išrašytos nuo 2009-07-30 iki 2011-11-23 (t. 8, b.l. 5-27). Taigi, beveik visi šie dokumentai buvo išrašyti tuo metu, kai A. V. dar nedirbo R. D. priklausančioje bendrovėje, todėl nėra abejonių, kad jam objektyviai negalėjo būti žinoma, ar UAB “G“ realiai suteikė reklamos paslaugas UAB “S“ per minėtą laikotarpį. Pats A. V. teisiamajame posėdyje davė parodymus apie jo bendravimą su Ą. S. nuo 2012 m. sausio mėn. (t. 11, b.l. 174-176), nors byloje įrodyta, kad PVM sąskaitos faktūros šiuo metu nepildytos už reklamos paslaugų teikimą UAB “S“ ar jos padaliniams. Be to, paskutinėje 2011-11-23 PVM sąskaitoje faktūroje surašytų paslaugų turinys beveik nesiskyrė nuo kitose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotos informacijos, kas taip pat neleidžia teigti, kad kuris nors iš šių dokumentų yra susijęs su A. V. duotais parodymais. Liudytojas teisiamajame posėdyje neparodė, kad jis surašė PVM sąskaitą faktūrą dėl jo vadovaujamam bendrovės filialui teiktos reklamos ar matė tokį dokumentą. A. V. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, kad Ą. S. 2012 metais skambino jam dėl UAB “S“ turimos skolos ir prašė apmokėti ją, nepakanka pripažinti, kad UAB “G“ prieš tai suteikė reklamos paslaugas UAB “S“. Be to, liudytojas nenurodė tokios aplinkybės ikiteisminiame tyrime (t. 11, b.l. 175-176). Ą. S. galėjo kreiptis į A. V. dėl nuteistajam naudingos priežasties – neva parodyti trečiajam asmeniui, kad tarp UAB “G“ ir UAB “S“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje Š. V. parodymai yra užfiksuoti tik keliose vietose (skundžiamo nuosprendžio 9 ir 19 lapai, t. 12, b.l. 51, 61), kas rodo, kad šis įrodymas nėra pagrindinis sprendžiant dėl R. D. kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ikiteisminiame tyrime buvo klaidingai interpretuojamas UAB “S“ direktoriaus Š. V. 2014-04-17 raštas, kuriame teigiama, jog reklamos sutarčių buvo sudaryta gana daug, t. y. dėl reklamos kataloguose, įvairiuose leidiniuose, laikraščiuose, per radiją ir kt. Analogiškos sutarties su UAB “G“ nebuvo sudaryta (t. 8, b.l. 125). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju nėra reikšminga, ar sutartis tarp UAB “G“ ir UAB “S“ buvo sudaryta, ar ne, nes byloje įrodyta, kad bendrovių direktoriai Ą. S. ir R. D. neturėjo tikslo realiai sukurti juridinių asmenų tarpusavio civilinių teisių ir pareigų. Ą. S. teisiamajame posėdyje iš tikrųjų neneigė, kad reklamos sutartis tarp bendrovių buvo sudaryta (t. 12, b.l. 119), tačiau vertinant visą nagrinėjamo įvykio eigą, matyti, kad tokia sutartis galėjo būti reikalinga tik vykdant nusikalstamą schemą ir įtikinant trečiuosius asmenis apie neva tarp UAB “G“ ir UAB “S“ susiklosčiusius civilinius teisinius santykius.

Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas R. D. ir jo gynėjo aktyvumui pirmosios instancijos teisme, kai buvo apklausta pakankamai nemažai liudytojų dėl jiems žinomų aplinkybių, susijusių su UAB “S“ veikla. Visų pirma pasakytina, kad BPK 22 straipsnio 3 dalis reglamentuoja kaltinamajam suteikiamas teises baudžiamajame procese, iš kurių taip pat priskiriamos teisės pateikti prašymus ir įrodymus. R. D. pasinaudojimas šiomis procesinėmis teisėmis rodo, kad teisminiame bylos procese buvo užtikrinti rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai. Kita vertus, apelianto pageidavimu vykusi liudytojų, kurie nebuvo apklausti ikiteisminiame tyrime, apklausa bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savaime nepatvirtina, kad pirmoji baudžiamojo proceso stadija buvo atlikta neišsamiai ir nevisapusiškai, o apygardos teismo padarytos išvados dėl bylos aplinkybių yra neteisingos. Pritartina apygardos teismui, kad liudytojų T. P., A. V., M. K., M. J., Z. D., G. P. ir E. D. parodymai neįrodo, kad nuoseklūs Ą. S. parodymai, duoti baudžiamajame procese, neatitinka tikrovės. R. D. apeliaciniame skunde iš konteksto cituoja minėtų liudytojų atskiras parodymų ištraukas (apeliacinio skundo 4 lapas, t. 12, b.l. 77). Liudytojas T. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pradėjo dirbti UAB “S“ nuo 2012 m. gegužės mėn., nors kaip minėta, visos PVM sąskaitos faktūros tarp UAB “G“ ir UAB “S“ buvo išrašytos 2009-2011 metų laikotarpiu, kas kategoriškai paneigia, kad liudytojas žino kokias nors reikšmingas aplinkybes apie bylai reikšmingą laikotarpį. Šis liudytojas manė, kad Ą. S. buvo UAB “S“ darbuotojas, atsakingas už bendrovės rinkodarą (t. 11, b.l. 176-177). Byloje esantys „Sodros“ duomenys patvirtina, kad UAB “S“ niekada nebuvo Ą. S. darbovietė (t. 10, b.l. 30), todėl teigti, kad jis neva dirbo kaip minėtos bendrovės darbuotojas nėra teisinio pagrindo. Pasak T. P., jo veikloje Ą. S. beveik nepadėjo, liudytojas buvo kelis kartus kviestas į kabinetą, kuriame buvo abu nuteistieji, išsakyti nuomonę dėl vaizdo klipų, reklaminių paveikslėlių (t. 11, b.l. 177). Atsitiktinis T. P. bendravimas su Ą. S. ir epizodinis matymas, kad neva daroma UAB “S“ reklama, neįrodo, kad UAB “G“ teikė UAB “S“ reklamos paslaugas, tuo labiau kad iš tiesų esant tokiems Ą. S. veiksmams, 2012 m. būtų išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, tačiau tai nebuvo padaryta, kas yra nelogiška. Be to, abiem nuteistiesiems buvo naudinga, kad tretieji asmenys matytų, jog UAB “S“ yra teikiamos kažkokios reklamos paslaugos, nes jie galėtų patvirtinti tokią aplinkybę. R. D. pabrėžia, kad liudytojas T. P. girdėjo, kaip Ą. S. grasino R. D., tačiau šio liudytojo parodymai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. T. P. nežinojo tikslios konflikto tarp abiejų nuteistųjų priežasties. Liudytojas tik girdėjo, kad Ą. S. sakė, jog „R. grąžintų kažkokias skolas, jei negrąžins – paduos į teismą“. Kitas T. P. neinformatyvus teiginys, kad Ą. S. minėjo, jog „kaip išgelbėjo įmonę, taip ir sužlugdys“ (t. 11, b.l. 177), taip pat neįrodo, kad šio nuteistojo parodymai, duoti baudžiamajame procese, yra neobjektyvūs. Liudytoja A. V. teisiamajame posėdyje tik pateikė savo subjektyvią nuomonę, kad, jos supratimu, Ą. S. buvo UAB “S“ darbuotojas“ (t. 11, b.l. 189-190), kas, kaip minėta, neatitinka tikrovės. Ši liudytoja taip pat nekonkrečiai pasakė, kad ji matė kažką, kas buvo susiję reklama, reklaminiais klipais, tačiau negalėjo patvirtinti, kad juos padarė Ą. S.. Nebuvo tokių atvejų, kad pastarasis kartu su A. V. kalbėtų apie bendrovės reklamą. Ji pasakojo apie Ą. S. veiklą panaudodama žodžius „įsivaizduoju“, „kažką girdėjau“, „nesupratau, apie ką buvo kalbama“ (t. 11, b.l. 189-190). Akivaizdu, kad A. V., bylai reikšmingu laiku dirbdama UAB “S“ apskaitininke, dėl atliekamo darbo pobūdžio objektyviai negalėjo žinoti, ar UAB “G“ realiai teikė UAB “S“ reklamos paslaugas. Jos nekonkretūs parodymai nėra reikšmingi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoju apklaustas M. K. parodė, kad, jo manymu, Ą. S. dirbo UAB “S“. Šio liudytojo parodymai yra prieštaringi, nes jis iš pradžių teigė, kad jam susiformavo nuomonė, jog nuteistas padėjo spręsti R. D. finansinius ir žemės klausimus, tačiau po to M. K. jau tvirtino, kad jis nežino, kokia buvo Ą. S. konkreti veikla (t. 11, b.l. 190-192). Tokie nenuoseklūs liudytojo parodymai neįrodo, kad jis tiksliai žinojo, kuo užsiėmė Ą. S., būdamas UAB “S“ patalpose. Be to, pasak M. K., jis buvo kviečiamas apžiūrėti parduotuvės iškabą, liudytojui rodytos bendrovės kortelės ir plakatai. Jam susidarė įspūdis, kad minėtus daiktus pagamino Ą. S. (t. 11, b.l. 191). Taigi, M. K. pateikė tik savo asmeninį vertinimą, kad Ą. S. teikė reklamos paslaugas UAB “S“, nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais, juolab PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose tarp UAB “G“ ir UAB “S“, nenurodyta, kad buvo pagaminta reklaminė atributika (kortelės, plakatai ir kt.) (t. 8, b.l. 5-27). Liudytojas M. J. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis, dirbdamas UAB “S“, galvojo, jog Ą. S. buvo bendrovės darbuotojas. Liudytojo manymu, Ą. S. įgyvendino kažkokius projektus su bankais ar architektūriniais sprendimais. Pastarasis gal ir galėjo būti susijęs su reklama (t. 11, b.l. 203-204). Vėlgi, M. J. davė abstrakčius parodymus apie Ą. S. veiklą UAB “S“, jis nežinojo jokių aplinkybių, ar nuteistasis teikė reklamos paslaugas. Kaip minėta, Ą. S. galimas tarpininkavimas R. D. ar UAB “S“ naudai, kurio liudytojas negalėjo konkretizuoti, su kitomis institucijomis negali būti prilygintas reklamos paslaugų teikimui, kaip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Be to, byloje nėra duomenų, kad Ą. S. veikė kaip UAB “G“ atstovas. Todėl M. J. parodymai nepaneigia apygardos teismo išvadų dėl R. D. kaltės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoja Z. D. nurodė, kad ji nėra UAB “S“ darbuotoja ir labai nesigilina į vyro darbinius reikalus. Liudytoja papasakojo bendro pobūdžio aplinkybes, kad ji girdėjo, kaip buvo sprendžiami klausimai apie detaliuosius planus ir nekilnojamąjį turtą, Ą. S. dirbo R. D. 2010-2011 m. Kiek girdėjo, Ą. S. dirbo ir su reklamomis (t. 11, b.l. 204-206). Nėra abejonių, kad Z. D., nebūdama UAB “S“ darbuotoja, tiksliai negalėjo žinoti dėl Ą. S. veiklos pobūdžio. Jos nekonkretūs parodymai negali paneigti Ą. S. per visą baudžiamąjį procesą duotų nuoseklių parodymų. R. D. apeliaciniame skunde akcentuojami jo žmonos parodymai, kad jai nepatiko Ą. S., nes šis elgėsi amoraliai ir atvažiuodavo su meilužėmis pašvęsti (t. 11, b.l. 205), neturi įtakos vertinant Ą. S. parodymų. Kita vertus, Z. D. iš anksto susiformavusios neigiamos nuostatos dėl nuteistojo neleidžia vertinti jos parodymų kaip patikimų. Be to, liudytojos parodymai, kad Ą. S. nebuvo perdavęs jai išgrynintų pinigų, nėra reikšmingi byloje, nes nei R. D., nei Ą. S. kaltinime nebuvo inkriminuota tokia aplinkybė. Liudytojas G. P. bylos teisminiame procese pasakojo apie įvykius, buvusius 2007-2008 metais. Jis dirbo UAB “S“ Telšių padalinyje, kur Ą. S. taip pat buvo įrengta darbo vieta. Nuteistasis atvykdavo į bendrovės padalinį maždaug kartą per mėnesį. Kiek žinojo, nuteistasis darė vizualinę reklamą. Liudytojas matė reklaminius paveikslėlius, video klipus. R. D. su Ą. S. taip pat sprendė kažkokius žemės klausimus (t. 12, b.l. 5-7). Visų pirma pasakytina, kad atsižvelgiant į reklamos paslaugų teikimo pobūdį, t. y. kad reklamos paslaugų rezultatai gali būti persiunčiami užsakovui naudojantis informacinėmis technologijomis, nėra aišku, dėl kokios objektyvios priežasties Ą. S. neva turėjo važiuoti pakankamai nemažą kelio dalį iš Vilniaus į Telšius. Pats nuteistasis kategoriškai paneigė G. P. parodymus (t. 12, b.l. 7). Be to, šio liudytojo nurodytos aplinkybės, buvusios 2007-2008 metais, neatitinka laikotarpio, kuriuo buvo surašytos PVM sąskaitos faktūros tarp UAB “G“ ir UAB “S“. Byloje nėra tokių dokumentų už 2007-2008 metų laikotarpį. Todėl teigti, kad Ą. S. vadovaujama UAB “G“ bylai reikšmingu laiku teikė reklamos paslaugas UAB “S“, nėra teisinio pagrindo. G. P. abstraktūs parodymai dėl neva kitos Ą. S. veiklos negali būti pripažinti kaip įrodymai, paneigiantys apygardos teismo padarytas išvadas. R. D. apeliaciniame skunde pabrėžiami G. P. parodymai, susiję su jo asmeninių reikalų tvarkymu, t. y. kad Ą. S. padėjo liudytojui gauti banko paskolą, nėra reikšmingi šioje byloje. Liudytojas E. D., apklausiamas teisiamajame posėdyje, apskritai nieko nežinojo apie Ą. S. reklamos paslaugų teikimą R. D. vadovaujamai bendrovei. Liudytojas neparodė, kad bendravimas su Ą. S. ir R. D. dėl žemės sklypo prijungimo būtinybės buvo reikalingas būtent UAB “S“ (t. 12, b.l. 7-8). E. D. parodymai yra neinformatyvūs ir neturi įrodomosios vertės byloje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoja V. D. taip pat davė abstrakčius parodymus apie įvykius, buvusius 1997-1998 metais (pavyzdžiui, reklaminį koncertą). Jai nieko nebuvo žinoma apie Ą. S. veiklą bylai reikšmingu laikotarpiu (t. 11, b.l. 173-174). Dėl šių priežasčių apygardos teismas pagrįstai nesivadovavo V. D. parodymais darydamas išvadas dėl R. D. kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš anksčiau aptartų liudytojų neparodė, jog jiems yra žinoma tokia bendrovė kaip UAB “G“, kad tarp jos ir UAB “S“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nors kai kurie liudytojai matė Ą. S. UAB “S“ patalpose. Nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių, iš tiesų esant teisėtiems teisiniams santykiams, Ą. S. turėjo neinformuoti kitų asmenų, kad jis atstovauja UAB “G“. Tai įrodo, kad Ą. S. realiai neteikė UAB “S“ reklamos paslaugų kaip UAB “G“ atstovas. Liudytoja E. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad Ą. S. skambino jai, jog būtų pervesti pinigai (t. 11, b.l. 120-122), tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad UAB “S“ buvo suteiktos paslaugos, numatytos PVM sąskaitose faktūrose. Priešingai nei teigia R. D. apeliaciniame skunde, byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad UAB “S“ ne visada pavėluotai pervesdavo pinigus į UAB “G“ banko sąskaitą už išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Be to, atskirais atvejais UAB “S“ delsimas atlikti tokią finansinę operaciją nereiškia, kad UAB “G“ iki tol dar nebuvo atlikusi reklamos paslaugų. Pasak E. B., R. D. duodavo pavedimus jai, kada reikia apmokėti UAB “G“ sąskaitas (t. 11, b.l. 121), kas patvirtina, jog UAB “S“ priklausantys pinigai buvo pervedami į UAB “G“ banko sąskaitą su R. D. žinia ir finansinių operacijų atlikimas priklausė nuo šio valios. Nuteistojo apeliaciniame skunde pabrėžiami E. B. parodymai dėl UAB “S“ metinės apyvartos dydžių nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų byloje.

Pasak R. D., byloje neįrodytas išgrynintų pinigų perdavimo, pasidalijimo ar panaudojimo faktas, išskyrus Ą. S. pateiktą versiją, kad jis grąžino didžiąją dalį išgrynintų pinigų R. D.. Kaip minėta, Ą. S. baudžiamajame procese nuosekliai nurodė, kad UAB “S“ pervedus pinigus UAB “G“, nuteistasis pagal bendrą susitarimą grąžindavo didelę dalį pervestų pinigų R. D. (t. 10, b.l. 46-47, 50-54, 55-57, t. 11, b.l. 118-120). Byloje nustačius, kad UAB “G“ realiai neatliko UAB “S“ reklamos paslaugų, aprašytų dvidešimt trijose PVM sąskaitose faktūrose, neįtikėtina, kad bendrovė su R. D. žinia be jokio pagrįsto pagrindo reguliariai pervesdavo pinigus UAB “G“. Apygardos teismas teisingai pastebėjo, kad 2013-06-12 UAB „Omnitel“ rašte Nr. 3700-1082 nurodyta, jog IP adresas (duomenys neskelbtini) iki 2010-11-09 buvo priskirtas UAB “S“ (t. 5, b.l. 112), o laikotarpiu nuo 2009-07-30 iki 2010-07-16 minėtu IP adresu 17 kartų prisijungus prie UAB “G“ AB SEB banko elektroninės bankininkystės, buvo vykdomos finansinės operacijos (t. 3, b.l. 88, t. 4, b.l. 18-51). Byloje surinktais objektyviais įrodymais nustatyta atvejų, kai UAB “S“ pervedus pinigus į UAB “G“ banko sąskaitą, tą pačią dieną UAB “S“ patalpose buvo prisijungiama prie UAB “G“ elektroninės bankininkystės ir vėliau išgryninami pervesti pinigai, pavyzdžiui 2009-07-31, 2009-08-12, 2009-12-22, 2010-03-24 dienomis (t. 3, b.l. 123, 125, 129, 131, t. 4, b.l. 22, 25-26). Atsižvelgiant į abiejų nuteistųjų tarpusavio bendravimą, negalima daryti išvados, kad R. D. nežinojo, jog Ą. S. UAB “S“ patalpose domėjosi, ar yra pervesti pinigai į UAB “G“ banko sąskaitą. Byloje nėra duomenų, kad Ą. S. būtinai reikėjo savo asmeniniams poreikiams gryninti dideles pinigų sumas itin greitai – UAB “S“ pinigų pervedimo dieną ar po kelių dienų. Minėtos aplinkybės, įvertinus visą nagrinėjamų įvykių eigą, leidžia daryti išvadą, kad R. D. suvokė, jog jis buvo susitaręs su Ą. S., kad didelė dalis išgrynintų pinigų bus grąžinta apeliantui, ir siekė to. Byloje taip pat nustatyta, kad atskirais atvejais dalis UAB “S“ pervestų pinigų iš UAB “G“ banko sąskaitos buvo pervedama į Ą. S. asmeninę banko sąskaitą. Kita vertus, priešingai nei teigiama R. D. apeliaciniame skunde, ši aplinkybė neįrodo, kad Ą. S. panaudojo pinigus asmeniniams tikslams. Pats nuteistasis paaiškino tokį savo elgesį, t. y. bankas tą pačią dieną pinigų neišduodavo, todėl jam teko pervesti pinigus į savo asmeninę sąskaitą ir taip vėliau išgryninti juos (t. 11, b.l. 119). Ą. S. davė analogiškus parodymus ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 10, b.l. 55-57). Pastebėtina, kad Ą. S. pervedus UAB “S“ pinigus į savo asmeninę sąskaitą ir negrąžinus jų didžiosios dalies R. D., nelogiškas pastarojo vadovaujamos bendrovės elgesys, kai pinigai toliau buvo pervedami į UAB “G“ sąskaitą“ už fiktyvias reklamos paslaugas. Be to, Ą. S., siekdamas asmeniniams poreikiams naudoti visas UAB “S“ pervestas lėšas, galėjo visuomet pervesti pinigus į savo asmeninę banko sąskaitą, tačiau jis nedarė to. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad Ą. S. nesilaikė bendro nusikalstamo susitarimo, nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visumą, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų.

R. D. apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių argumentų, kuriais nuteistasis nesutinka su jo padarytų veiksmų teisiniu vertinimu pagal kiekvieną inkriminuotą baudžiamojo įstatymo straipsnį, tik tvirtina, kad tarp UAB “S“ ir Ą. S. susiklostė komerciniai teisiniai santykiai. Skundžiamame nuosprendyje pateikti išsamūs apelianto nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai (t. 12, b.l. 60-64), su kuriais teisėjų kolegija visiškai sutinka. Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad dvidešimt trijose PVM sąskaitose faktūrose užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, kad UAB “G“ suteikė UAB “S“ reklamos paslaugas. Su R. D. žinia tokie dokumentai buvo pateikti UAB “S“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai vyr. finansininkei E. B., kuri nežinodama apie nusikalstamus ketinimus, įrašė juos UAB “S“ Pirkimų apskaitos registre, taip bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, iškraipant UAB “S“ tikrąją ūkinę, komercinę ir finansinę būklę bei duomenis apie turtą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB “S“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009-2011 metus. Be to, suklastotose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta informacija buvo panaudota UAB “S“ PVM deklaracijose, kurios buvo pateiktos skundžiamame nuosprendyje nurodytais laikotarpiais Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip apgaule UAB “S“ naudai R. D. panaikino turtinę prievolę 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą. Byloje įrodyta, kad pinigai, kurie UAB “S“ pervesti į UAB “G“ banko sąskaitą už neva suteiktas reklamos paslaugas, pagal abiejų nuteistųjų susitarimą buvo Ą. S. gryninami ir jų didelė dalis perduodama R. D.. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad R. D. inkriminuoti pinigai buvo panaudoti UAB “S“ interesais. Tokios išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti Ą. S. darbai – tarpininkavimas, finansinių reikalų sprendimas su bankais, žemės klausimai ir tarpininkavimas juos palankiai sprendžiant, tuo labiau kad jie neįrodyti objektyviais įrodymais. Apelianto iniciatyva bylos teisminiame procese apklaustų liudytojų duoti parodymai yra abstraktūs ir nekonkretūs, kuriais negalima vadovautis vertinant nuteistojo iškeltą versiją. Kaip minėta, R. D. turėjo galimybę oficialiai įforminti Ą. S., kaip privataus asmens, paslaugų teikimą UAB “S“, tačiau jis nepadarė to. Priešingai – apeliantas kartu su kitu nuteistuoju pasirinko aptartą nusikalstamą schemą. Taip pat pasakytina, kad Ą. S. neva neoficialus atstovavimas UAB “S“ nepateisina nuteistųjų inkriminuotų veiksmų padarymo. Sprendžiant dėl R. D. veiksmų teisinio vertinimo, neturi reikšmės ta aplinkybė, kad atskirais atvejais pinigai pagal PVM sąskaitas faktūras buvo pervedami į UAB “G“ banko sąskaitą praėjus tam tikram laiko tarpui nuo dokumentų išrašymo dienos. Dėl anksčiau išvardytų priežasčių nepritartina R. D., kad byloje susiklostė komerciniai teisiniai santykiai, o jo veiksmai turėjo būti nagrinėjami administracinėje byloje mokestinių ginčų srityje.

Apygardos teismas tinkamai kvalifikavo R. D. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo byloje

R. D., nesutikdamas su jo nuteisimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuoja ikiteisminio tyrimo eigą byloje. Analizuojant bylos medžiagą, matyti, kad krata Ą. S. gyvenamojoje vietoje, kurioje rasta UAB “G“ buhalterinių dokumentų bei kitų bylai reikšmingų daiktų, padaryta 2013-06-14 (t. 6, b.l. 174-175), o jis pirmą kartą buvo apklausiamas įtariamuoju 2014-02-26 (t. 10, b.l. 41). Kita vertus šios aplinkybės neįrodo, kad nagrinėjamu atveju buvo nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo normų. Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje. Taigi, būtent prokuroras sprendžia, kuriuo momentu turi būti atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Pažymėtina, kad byloje tarp padarytos kratos ir Ą. S. apklausos buvo atliktas UAB “S“ ir UAB “G“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas (t. 8, b.l. 66-80), taip pat renkami kiti bylai reikšmingi duomenys, kas vėliau leido surašyti pranešimo apie įtarimą turinį ir įteikti šį procesinį dokumentą Ą. S.. Ikiteisminiam tyrimui vadovavusios prokurorės ir jai pavaldžių tyrėjų pasirinkta ikiteisminio tyrimo eiga neleidžia teigti, kad R. D. yra nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje. Be to, nepritartina nuteistojo teiginiui, kad ikiteisminiame tyrime buvo vengiama apklausti jį. Apeliantui 2014-04-29 ir 2014-08-08 buvo įteikti pranešimai apie įtarimą bei jam pasiūlyta duoti parodymus apie įtarimų esmę, tačiau R. D. atsisakė pasinaudoti šia savo teise (t. 10, b.l. 166-168, 169, 173-176, 177). Vadovaujantis BPK 21 straipsnio 4 dalimi, viena iš įtariamojo teisių, o ne pareigų yra duoti parodymus ar tylėti. Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kad prieš užbaigiant ikiteisminį tyrimą, įtariamasis privalomai turi duoti parodymus dėl jam pareikšto įtarimo. Tokio reglamentavimo ir negali būti, nes tai savaime reikštų įtariamojo teisių suvaržymą ikiteisminiame tyrime. Šiuo atveju atlikus visus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir esant R. D. pasirinktai pozicijai, nebuvo kliūčių spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo užbaigimo. Tik šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje apeliantas pateikė rašytinį prašymą apklausti jį (t. 11, b.l. 11), kuris buvo patenkintas prokurorės 2014-09-16 nutarimu (t. 11, b.l. 31). Aptariamas nuteistojo prašymas buvo išspręstas BPK 218 straipsnio 5 dalies tvarka (prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą išsprendimas), o ne išnagrinėtas kaip skundas aukštesniajam prokurorui, kas nepagrįstai teigiama R. D. apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo ir civilinio ieškinio

BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-7-84/2012, 2K-329/2011 ir 2K-210-942/2015). Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš R. D. konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauta 180 831,79 Eur suma. Apygardos teismas argumentavo, dėl kokių priežasčių iš nuteistojo turi būti konfiskuota minėta pinigų suma (skundžiamo nuosprendžio 22-23 lapai, t. 12, b.l. 64-65). Anksčiau aptartais įrodymais kategoriškai įrodyta, kad R. D., padedamas Ą. S., pasisavino inkriminuotą pinigų sumą. Vien nuteistojo nesutikimas su apygardos teismo padarytomis išvadomis nelaikytinas neteisingu BK 72 straipsnio nuostatų taikymu byloje. R. D. apeliaciniame skunde dar kartą akcentuoja Ą. S. parodymų nepatikimumą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio nuteistojo parodymų, kaip įrodymų šaltinio, argumentavo, kodėl šiuo įrodymu galima vadovaujantis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Priešingai nei teigia apeliantas, Ą. S. baudžiamajame procese neparodė, kad jam atitekdavo 20 procentų išgrynintų pinigų sumos (t. 10, b.l. 46-47, 50-54, 55-57, t. 11, b.l. 118-120). Jis ikiteisminiame tyrime nurodė, kad ši procentinė išraiška iš pradžių siekė 10 procentų, o po to – 15 procentų (t. 10, b.l. 46-47, 50-54, 55-57). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Ą. S. teigė, kad jam atitekdavo 15 procentų išgrynintų pinigų sumos (t. 11, b.l. 118-120). Šie nuteistojo parodymai nelaikytini kaip iš esmės prieštaraujantys ir nepatikimi. Pinigai, pervedami į UAB “G“ banko sąskaitą už neva suteiktas reklamos paslaugas, priklausė R. D. vadovaujamai UAB “S“, todėl logiška, kad Ą. S. pagal bendrą nusikalstamą susitarimą didžiąją dalį pervestų pinigų grąžindavo apeliantui, o kitam nuteistajam likdavo nedidelė pinigų dalis už padarytus neteisėtus veiksmus. Be to, pastebėtina, kad nors Ą. S. baudžiamajame procese parodė, kad jo neteisėtai gautų pinigų procentinė išraiška buvo 10-15 procentų, tačiau apygardos teismas apskaičiavo konfiskuotino turto vertę pagal R. D. naudingesnį pinigų pasidalijimo santykį, t. y. kad jam atitekdavo ne 90, o 85 procentai nuo visos UAB “S“ pervestos pinigų sumos UAB “G“.

Skundžiamu nuosprendžiu iš R. D. ir Ą. S. taip pat priteista solidariai atlyginti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 44 327,91 Eur. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu apygardos teismo sprendimu remdamasis argumentu, kad šis civilinis ieškinys yra tiesiogiai susijęs su Specialisto išvadoje Nr. 5-4/111 nustatytomis aplinkybėmis. Kaip minėta, nenustatyta, kad byloje atliktas specialių žinių reikalaujantis tyrimas yra neobjektyvus ir neišsamus. Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismui, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, jog dėl abiejų nuteistųjų bendrų veiksmų apgaule UAB “S“ naudai buvo panaikinta turtinė prievolė 153 055,40 Lt PVM sumokėti į valstybės biudžetą. Ši pinigų suma teisingai apskaičiuota, nes anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog visos dvidešimt trys PVM sąskaitos faktūros buvo oficialiai pateiktos ir UAB “S“ pasinaudojo PVM atskaita. R. D. apeliacinio skundo teiginys, kad Ą. S. per visą laikotarpį iššvaistė 153 000 Lt PVM sumą, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Be to, šis nuteistasis ir negalėjo padaryti tokių veiksmų, nes nagrinėjamu atveju PVM atskaita yra susijusi būtent su UAB “S“ veikla. Civilinio ieškinio klausimas tinkamai išspręstas byloje.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodyta, kad R. D. ir Ą. S. paskirta pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo yra numatyta BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nes tai reglamentuota BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Teisėjų kolegija ištaiso šiuos rašytinius netikslumus, jie nekeičia Vilniaus apygardos teismo 2015-08-21 nuosprendžio esmės ir nepažeidžia nuteistųjų teisės į gynybą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytus aiškius rašytinius netikslumus nurodant, kad R. D. ir Ą. S. pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistųjų priežiūrą vykdančios institucijos leidimo paskirta vadovaujantis ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjos Regina GaudutienėVioleta Ražinskaitė