Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės, sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo ir nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas netenkinamas.

Ginčas šioje byloje keliamas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 20-AT2-19(11.18) (b.l. 20) ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2017 m. birželio 22 d. priimto oficialaus perspėjimo Nr. 20-AT2-19 (11.18) ( b.l. 8) teisėtumo ir pagrįstumo.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau – ir ONUĮ) nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.). ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Pagal ONUĮ oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje, nustatančiame prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ONUĮ 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (ONUĮ), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas, esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad Oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1425-575/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamame Oficialiame perspėjime nenurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai, kad skundžiami sprendimai yra abstraktaus pobūdžio, juose nepateikti konkretūs faktai ir įrodymai, yra nepagrįsti.

Oficialaus Perspėjimo priėmimo tvarką nustato ONUĮ 6 straipsnis, kuriame nurodyta, jog policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą (1d.), įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą ( 2d.), sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas (3d.), oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti ( 4d.), asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas (5d.). Iš byloje esamų duomenų matyti, jog iš esmės šios tvarkos buvo laikytasi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, jog Įstatymas suteikia teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą, tačiau tokios pareigos neįtvirtina, taip pat nenumato pareigos supažindinti pareiškėjo su nutarimu, todėl teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas su 2017-06-22 priimtu Oficialiu perspėjimu buvo supažindintas 2017-07-25, tai patvirtina jo parašas (b.l.21). Pagal pareiškėjo advokato užklausimą ( b.l. 18) buvo pateikti tiek Nutarimas, tiek Perspėjimas, tai įrodo 2017-08-24 Kauno apskrities VPK raštas (b.l.19), pareiškėjas pasinaudojo teise įstatymo nustatyta tvarka apskųsti minėtus administracinius aktus teismui, įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo procedūrinio pobūdžio teisės nebuvo pažeistos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, tačiau teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių, sudaro pagrindą jį pripažinti teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009, Nr. A822-326/2009, Nr. A756-1241/2012, Nr. A143-863/2013, 2017m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1425-575/2017).

Tikrinant, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažino su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą šią medžiagą vertina kaip įrodymą (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis).

Atsakovas teismui pateikė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir Korupcijos tyrimų skyriaus 2017-01-11 surašytą kaltinamąjį aktą ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00601-16, iš kurio matyti, jog R. S. inkriminuojami 2 sunkūs nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 3 d., padaryti organizuotoje grupėje. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog minėtas kaltinamasis aktas buvo perduotas teismui ir ši baudžiamoji byla, kurioje vienas iš kaltinamųjų yra R. S., nagrinėjama Kauno apylinkės teisme (bylos Nr. I-109-668/2017, teisminio proceso Nr. 1-03-2-00601-2016-2), prie jos 2017-01-17 nutartimi buvo prijungta baudžiamoji byla Nr. 1-162-668/2017 (teisminio proceso Nr. 1-20-1-00740-2012-0). Pagal minėtos bylos duomenis matyti, jog R. S. kaltinamas didelės vertės svetimo turto vagyste, t.y. kaltinamas padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, dėl tų pačių veikų pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaltinami dar du asmenys.

BK 178 straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Iš baudžiamojoje byloje esamų duomenų matyti, jog pareiškėjui inkriminuotas kaltinimas dėl 2012 m. automobilių vagysčių Vokietijos Federacinėje Respublikoje organizuotoje grupėje.

Be to, atsakovas nurodė, jog R. S., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės nuo 2015 m. liepos mėn. slapstėsi ir tik 2016 m. balandžio mėn. Lietuvos teisėsaugos institucijų prašymu sulaikytas Jungtinėje Karalystėje. Šios aplinkybės kitais duomenimis nepaneigtos. Išrašas iš Gyventojų registro patvirtina, jog pareiškėjas duomenų apie jo deklaruotą vietą nepateikęs, jame yra įrašas, jog išvykęs į Jungtinę Karalystę.

Šie duomenys, teismo vertinimu, yra pakankami spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Taigi tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma ginčijamų sprendimų priėmimo metu aktualiu laikotarpiu, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu ginčijamas nutarimas buvo priimtas ir oficialus perspėjimas taikytas teisėtai ir pagrįstai, todėl jų naikinimui nėra pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.