- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-319-478/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22631-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- M. A., A. Ž.
- Advokatai
- Marija Vietaitė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,
nuteistiesiems M. A. ir A. Ž., jų gynėjams advokatams Marijai Vietaitei ir Antanui Danieliui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. A. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Į A. Ž. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 12 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. A. Ž. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
M. A. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyneriems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta 2019 m. liepos 18 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, M. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Į M. A. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. birželio 14 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. M. A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Šiuo nuosprendžiu P. Š. pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant ją pagal laidavimą be užstato. Baudžiamoji byla P. Š. atžvilgiu nutraukta. Dėl šio asmens apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. Ž. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje su P. Š. ir nusikaltimo padėjėju M. A., pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – pinigus 11 261,20 eurų sumoje, o būtent: iš anksto susitaręs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) salone vyriausiąja administratore dirbančia P. Š. įvykdyti vagystę iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) salono, esančio (duomenys neskelbtini), 2019-05-31 apie 01.00 val. P. Š. tyčia darbo metu pasišalinus iš salono patalpų ir palikus laisvą patekimą į bendrovės patalpas bei išjungus lauko iškabos šviesą, kad (duomenys neskelbtini) salono lankytojams susidarytų įspūdis, jog salonas nedirba, o A. Ž. žinotų, kad galima be jokių kliūčių atvykti į saloną, A. Ž. atvyko prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) salono, kur M. A. iš anksto suteiktais plastikiniais surišėjais surišo P. Š. rankas tikslu suklaidinti teisėsaugos pareigūnus ir nukreipti dėmesį į kitus asmenis, neva įvykdžiusius nusikalstamą veiką, žinodamas P. Š. jam suteiktus salono kasos patalpose esančio seifo kodo duomenis, pro P. Š. tyčia paliktas neužrakintas duris pateko į kasos patalpas, kuriose atidaręs seifą, iš jo pagrobė pinigus 11 261,20 eurų sumoje, kurių dalis buvo metalinėmis monetomis, sudėtomis į specialios paskirties maišelius, ir su pagrobtais pinigais iš salono pasišalino, o M. A. po nusikaltimo padarymo, tikslu sunaikinti padarytos nusikalstamos veikos pėdsakus, išnešus iš buto adresu (duomenys neskelbtini), specialios paskirties maišelius, kuriuose buvo sudėta dalis pagrobtų pinigų, ir išmetus juos į tiksliai nenustatytą buitinių atliekų konteinerį.
2. M. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kaip padėjėjas, kartu su P. Š. ir A. Ž. pagrobė svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – pinigus 11 261,20 eurų sumoje, o būtent: iš anksto susitaręs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) salone vyriausiąja administratore dirbančia P. Š. įvykdyti vagystę iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) salono, esančio (duomenys neskelbtini), 2019-05-31 apie 01.00 val. P. Š. tyčia darbo metu pasišalinus iš salono patalpų ir palikus laisvą patekimą į bendrovės patalpas bei išjungus lauko iškabos šviesą, kad (duomenys neskelbtini) salono lankytojams susidarytų įspūdis, jog salonas nedirba, o A. Ž. žinotų, kad galima be jokių kliūčių atvykti į saloną, A. Ž. atvyko prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) salono, kur M. A. iš anksto suteiktais plastikiniais surišėjais surišo P. Š. rankas tikslu suklaidinti teisėsaugos pareigūnus ir nukreipti dėmesį į kitus asmenis, neva įvykdžiusius nusikalstamą veiką, žinodamas P. Š. jam suteiktus salono kasos patalpose esančio seifo kodo duomenis, pro P. Š. tyčia paliktas neužrakintas duris pateko į kasos patalpas, kuriose atidaręs seifą, iš jo pagrobė pinigus 11261,20 eurų sumoje, kurių dalis buvo metalinėmis monetomis, sudėtomis į specialios paskirties maišelius, ir su pagrobtais pinigais iš salono pasišalino, o M. A. po nusikaltimo padarymo, tikslu sunaikinti padarytos nusikalstamos veikos pėdsakus, išnešus iš buto adresu (duomenys neskelbtini) specialios paskirties maišelius, kuriuose buvo sudėta dalis pagrobtų pinigų, ir išmetus juos į tiksliai nenustatytą buitinių atliekų konteinerį.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. Ž. ir M. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jų kaltė dėl pareikšto kaltinimo pilnai įrodyta. Teismas, vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu nustatė, kad A. Ž. ir P. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, tai yra veikė kaip bendravykdytojai, o M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, veikdamas kaip padėjėjas.
Šalies argumentai
4. Nuteistasis M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, nes jis yra nekaltas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi P. Š. parodymais, kuri linkusi šantažuoti ir meluoti. Teigia, kad ji jau buvo apkaltinusi nekaltą žmogų plėšimo įvykdymu, suklaidino pareigūnus, o paskui pripažino, kad jis nekaltas, kad ji melavo. Šioje byloje P. Š. apkalbėjo apeliantą ir apkaltino nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Apeliantas teigia, kad jis net nematė tų pinigų, už kurių vagystę yra nuteistas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir jį nekaltai nuteisė.
5. Nuteistasis A. Ž. skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad skiriant bausmę, nebuvo atsižvelgta į svarbias aplinkybes ir nesivadovauta teismų praktika. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistiesiems skiriamos griežtos bausmės neturi efektyvumo ir nepasiekia norimo tikslo, reikia nepamiršti atlaidumo principo. Apelianto nuomone, atskirais atvejais bausmė tik prislopina blogą elgesį, tačiau nepriverčia jo atsisakyti, teismai turi atkreipti dėmesį, kad bausmės tikslas ne nubausti, o pačios bausmės veiksmingumas, todėl, skiriant bausmę, teismas turi išsamiai išanalizuoti nusikalstamą veiką, būtina išsiaiškinti nusikaltimo padarymo priežastis, svarbu, kad asmuo suprastų skiriamos bausmės poveikį. Skunde nurodoma, kad labai svarbu atsižvelgti į žmogaus psichines savybes, jo amžių, lytį, svarbu teismui būti nešališkam, nuosekliam ir ryžtingam, nes bausmės skyrimas reikalauja labai didelio atsargumo, nes neteismingai paskirta bausmė gali sukelti priešingas pasekmes, nei tikimasi. A. Ž. vertinimu, nebūtinai tik griežtos, laisvės atėmimo bausmės pasiekia joms keliamus tikslus, nes žmogaus izoliavimas yra neefektyvus. Bausmė turėtų mokyti laikytis socialinių, elgesio kultūros normų, atsakingai žiūrėti į savo pareigas, todėl su nuteistuoju turi būti atliekamas prevencinis darbas. Taigi, skundo autoriaus nuomone, kiekvienam piliečiui bausmė turi būti argumentuota, pozityvi, kaip auklėjama pamoka, o baudžiant šiurkščiai, žeminant žmogų, sukeliama tik priešinga reakcija. Prašo atsižvelgti į teisingumo ministro, generalinio prokuroro ir Aukščiausiojo teismo poziciją, kad už apysunkius nusikaltimus kaltinamajam geriau neskirti laisvės atėmimo bausmės. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į daugybę svarbių punktų ir aplinkybių, ir paskyrė jam ženkliai per griežtą bausmę, kuri turi būti sušvelninta.
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
7. Nuteistųjų M. A. ir A. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.
8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus pateikė du nuteistieji. M. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, prašo jį išteisinti. A. Ž. skunde nėra ginčijama apelianto kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jis nesutinka su paskirtąja bausme, prašo ją sušvelninti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.
9. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Dėl nuteistojo M. A. apeliacinio skundo
10. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, pirmosios instancijos teismas nuteistuosius pripažino kaltais vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant nuteistojo M. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.
10.1. Kaip matyti iš M. A. pozicijos viso bylos proceso metu bei apeliacinio skundo turinio, nuteistasis savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažįsta, neigia prisidėjęs prie šios nusikalstamos veikos vykdymo. Kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad atsakomybėn patrauktas asmuo nuo bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius paaiškinimus, savaime nereiškia, kad jo parodymai yra teisingi. Nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties požymius, remtis vien tik atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, nėra teisinga, kadangi natūralu, jog žinodamas apie jo atžvilgiu gresiančią atsakomybę bei siekdamas išvengti su jos taikymu susijusių pasekmių, jis gali neatskleisti tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių ir pateikti sau naudingą versiją, jos nekeisdamas. Pripažinti parodymus teisingais ir patikimais galima tik tuomet, kai juos patvirtina kiti byloje surinkti patikimi duomenys. Taigi, nepaisant nuoseklios apelianto gynybinės pozicijos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo versija yra paneigta, o kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. kaltinamosios P. Š., liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia M. A. kaltę. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl paties apelianto bei kitų kaltinamųjų kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką paremtos išsamia byloje esančių duomenų analize, išskiriant byloje sutampančius ir todėl patikimais įrodymais pripažintus duomenis bei motyvuotai atmetant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai prieštaraujančius duomenis, todėl šios išvados teisėjų kolegijai nekelia abejonių.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad apelianto kaltę pagrindžia kitos kaltinamosios, P. Š., parodymai. Bylos nagrinėjimo teisme metu M. A. nesutiko su P. Š. nurodytomis aplinkybėmis dėl jo atliktų veiksmų, apeliaciniame skunde jis prašo teismo nesivadovauti jos parodymais, nes ji linkusi meluoti, buvo suklaidinusi pareigūnus ir apkaltinusi kitą žmogų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi P. Š. teisme duotus parodymus ir parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat jos poziciją akistatos su M. A. metu, juos sulygino tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui visiškai pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti P. Š. parodymais, nes ji nuosekliai nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, kokius veiksmus atliko kiekvienas iš bendrininkų, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą.
10.3. P. Š., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, išdėstė įvykio aplinkybes ir nurodė, kad M. A. tikrai žinojo apie tai, kad jo brolis A. planuoja daryti nusikaltimą iš (duomenys neskelbtini) ir M. A. padėjo atsikratyti įkalčiais. Praėjus 3-4 dienoms po nusikaltimo M. A. jai sakė, kad A. Ž. nusikaltimo dieną atėjo į butą (duomenys neskelbtini) , ir paprašė M. A. duoti plastikinius surišėjus, kuriais vėliau surišo jai rankas ir kojas, ir M. tuos surišėjus A. davė. Be to, praėjus 3-4 dienoms po įvykdyto nusikaltimo, jai būnant bute adresu (duomenys neskelbtini), ji pamatė, kad M. išeidinėja pro duris, vienoje rankoje laikydamas šiukšlių maišą, o kitoje - suglamžytus medžiaginius, žalsvai pilkos spalvos maišelius (panašaus dydžio kaip A4 formato popieriaus lapas), kurių buvo tikrai ne vienas. Kadangi ji tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini) ,,(duomenys neskelbtini)“, ji iš karto atpažino tuos maišelius, nes būtent tokiuose buvo laikomi pinigai (duomenys neskelbtini) kasoje ir tokiuose pat maišeliuose buvo sudėti pinigai (duomenys neskelbtini) seife, kuriuos A. Ž. pagrobė. Kai M. išeidinėjo iš buto, pamatė, kad ji pastebėjo jį nešant (duomenys neskelbtini) maišelius, tačiau nieko jai nesakė, bet grįžęs po kelių minučių pasakė, kad maišelius nuo pinigų išmetė į šiukšlių konteinerį (3 t., b. l. 161-163). Šiuos savo parodymus P. Š. patvirtino 2019 m. birželio 27 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., b. l. 171-179), 2019 m. rugsėjo 9 d. akistatos tarp jos ir M. A. metu (3 t., b. l. 185-186).
10.4. Apklausta teisme P. Š. visas įvykio aplinkybes nurodė analogiškai kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad M. A. jai sakė, kad apiplėšimo dieną pas jį buvo atėjęs A. ir paprašė plastikinių surišėjų, kad jam padavė tuos surišėjus, o po įvykio praėjus 3-4 dienoms matė, kaip M., paėmęs į delną kelis tuščius maišelius, kuriuose buvo pagrobti iš (duomenys neskelbtini) pinigai, nešė juos iš namų, grįžęs pasakė, kad išmetė. Tačiau teisme ji paneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog M. A. tikrai žinojo, jog A. Ž. planuoja daryti nusikaltimą, nurodė tyrėjai to nesakiusi, nes tikrai nežinojo, ar Mantas prieš nusikaltimą žinojo, kad jis bus daromas. M. A. jai sakė, kad apiplėšimo dieną pas jį buvo atėjęs A. ir paprašė plastikinių surišėjų sakydamas, kad jam kažką tai reikia surišti, tačiau apie nusikaltimą nebuvo jokios kalbos. Ji teigė tyrėjai pasakiusi, kad M. apie nusikaltimą sužinojo tik po jo padarymo. Iš aptartų P. Š. parodymų matyti, kad teisme pasikeitė jos pozicija tik dėl vienos aplinkybės – kad M. A. nežinojo apie planuojamą nusikaltimą iki jo padarymo, tačiau parodymų pakeitimo ji neargumentavo, nurodė, jog tyrėjai nesakė, kad M. žinojo apie nusikaltimą prieš jį darant, nors ne vieną kartą duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ji po visais apklausų protokolais nurodė, kad viskas surašyta teisingai, atliekant procesinius veiksmus su P. Š., dalyvavo jos gynėja, kuri taip pat jokių pastabų dėl netiksliai surašytų jos ginamosios parodymų nepareiškė.
10.5. Aplinkybę, kad M. A. žinojo apie ruošimąsi įvykdyti analizuojamą nusikalstamą veiką, patvirtina liudytojais apklaustų taksi automobilių vairuotojų, įvykio dieną vežusių nuteistuosius M. A. ir A. Ž., parodymai, kuriuose pastarieji nurodė aplinkybes, kur ir kada juos vežė, bei asmenų parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenys, iš kurių matyti, kad šie liudytojai atpažino nuteistuosius kaip asmenis, kuriuos jie vežiojo nusikaltimo padarymo vakarą ir naktį, kai tuo tarpu M. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog nusikaltimo naktį miegojo bute, brolio A. Ž. tą naktį namuose nebuvo. Šie liudytojai yra nešališki, apelianto nepažįsta, todėl jiems nebuvo pagrindo nurodyti neteisingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai šių liudytojų parodymus išanalizavo ir juos įvertino, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja, tik konstatuoja, kad liudytojų E. Č., A. K., V. S., R. A. parodymai bei asmenų parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų duomenys patvirtina, kad 2019 m. gegužės 30 dieną 20.11 val. A. Ž. taksi automobiliu važiavo iš (duomenys neskelbtini), kur tuo metu gyveno A. Ž., į (duomenys neskelbtini) , kur tuo metu gyveno M. A., ir į tą pačią gatvę atgal, 22.11 val. M. A. važiavo iš (duomenys neskelbtini) , tai yra būtent ten, kur buvo ir A. Ž.. Po kelių minučių, tai yra 22.21 val. M. A. važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), kur pamatęs policijos automobilius neišlipęs iš automobilio važiavo atgal. 01.56 val., tai yra jau po nusikaltimo, abu kaltinamieji važiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) , o po to į tą pačią gatvę atgal. 02.36 val. vėl taksi kviečiamas važiuoti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). 03.51 val. taksi kviečiamas važiuoti iš (duomenys neskelbtini) g. 11 „(duomenys neskelbtini)“ į (duomenys neskelbtini) g. 33 „(duomenys neskelbtini) “. Visi taksi iškvietimai buvo iš telefono numerio, kuriuo tuo metu naudojosi A. Ž.. Šiais įrodymais nustatyta, kad M. A. nusikaltimo vakarą A. Ž. iškviestu taksi automobiliu iš namų važiavo pas A. Ž., vėliau, dar iki nusikaltimo, jis važiavo prie (duomenys neskelbtini), bet pamatęs policijos automobilius grįžo į vietą, kur buvo A. Ž., t. y. į (duomenys neskelbtini) g., prie namo Nr.17. Po nusikaltimo jie abu važiavo iš (duomenys neskelbtini) g. 17 į (duomenys neskelbtini) , o po to į (duomenys neskelbtini) g. 17 atgal. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad nusikaltimo įvykdymo vakarą M. A. aktyviai bendravo su A. Ž., tiek prieš nusikaltimą, tiek po jo. Prieš nusikaltimą vyko į įvykio vietą apsižiūrėti, kas, vertinant aukščiau aptartų įrodymų visumos kontekste, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, jog M. A. žinojo apie ruošimąsi daryti nusikalstamą veiką ir buvo pažadėjęs padėti bendravykdytojams jį padaryti. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija laiko, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu P. Š. nurodyta aplinkybės apie tai, kad M. A. žinojo, dėl ko A. Ž. prašo surišėjų, kuriuos pastarajam apeliantas davė, tokiu būdu parūpino vykdytojui nusikaltimo įrankius, taip pat žinojo, kad jo išmetami maišeliai buvo panaudoti pinigų pagrobimui iš (duomenys neskelbtini), taigi, tokiu būdu padėjo atsikratyti įkalčiais, laikytinos teisingomis ir atitinkančiomis faktines aplinkybes. Šiame kontekste apelianto kaltės dalyvaujant nusikalstamoje veikoje kaip padėjėju, nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginys, kad jis net nematė pagrobtų pinigų, už kurių vagystę yra nuteistas.
10.6. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog P. Š. buvo melagingai apkaltinusi kitą asmenį, todėl jos parodymai negali būti laikomi patikimais ir teisingais, teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų P. Š. šio nusikaltimo padarymu buvo apkaltinusi kitą asmenį – M. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas, tačiau, įvertinus bylos duomenų visumą, ši aplinkybė nepaneigia aukščiau jos aptartų parodymų teisingumo ir patikimumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, P. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad vagystę įvykdė M. K., tačiau tai buvo vieninteliai tokie jos parodymai, kuriuos teisėjų kolegija vertina kaip jos siekimą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės tikrajam šio nusikaltimo vykdytojui A. Ž., su kuriuo ji tuo metu gyveno. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad nusikaltimą galėjo padaryti šis asmuo, nebuvo. Akistatos su M. K. metu P. Š. patvirtino, kad melagingai jį apkaltino, ir vėlesniuose savo parodymuose, ne kartą apklausta įtariamąja bei atliekant kitus procesinius veiksmus, P. Š. davė nuoseklius parodymus apie tai, kad nusikaltimą padarė A. Ž., kad jam padėjo ji ir M. A., ir savo pozicijos nebekeitė. A. Ž. savo kaltę taip pat pripažino. Taigi, įvertinus aptartą, P. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir teisme duoti parodymai, kiek jie atitinka kitus faktinius duomenis, laikytini patikimais įrodymais byloje.
10.7. Kolegija, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, nepažeisdamas BPK normų įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo M. A. kaltės ir veiksmų kvalifikavimo. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais, atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-247-719/2019). Byloje surinktais ir aukščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad M. A. savo veiksmais prisidėjo prie svetimo turto pagrobimo ir buvo vienas iš nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, bendrininkų – padėjėjas. Jo, kaip padėjėjo vaidmuo pasireiškė tuo, jog jis prieš nusikaltimą suteikė priemones A. Ž. – surišėjus P. Š. surišti, vyko į įvykio vietą apsižiūrėti prieš nusikaltimą, slėpė nusikaltimo įrodymus – išmesdamas pinigų maišelius. Taigi, M. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.
Dėl nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo
11. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
11.1. Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apeliantas A. Ž., prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, skunde prašo atsižvelgti į tai, kad nebūtinai tik griežtos, laisvės atėmimo bausmės pasiekia joms keliamus tikslus, nes žmogaus izoliavimas yra neefektyvus, kad bausmė turėtų mokyti laikytis socialinių, elgesio kultūros normų, atsakingai žiūrėti į savo pareigas, kad kiekvienam piliečiui bausmė turi būti argumentuota, pozityvi, kaip auklėjama pamoka. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas A. Ž. bausmę ir nustatydamas jos dydį, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme, motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes. A. Ž. anksčiau teistas 5 kartus, nusikalto, neišnykus ankstesniems teistumams, visi įvykdyti nusikaltimai susiję su svetimo turto vagystėmis. Ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, taip suteikiant progą tinkamai įvertinti savo elgesį, jį pataisyti ir daugiau nenusikalsti, tačiau jis ir vėl įvykdė ne vieną nusikaltimą, už ką buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme. Nuteistuoju buvo pasitikėta ir vėliau, kai jam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, manant, kad jis jau pasiteisė ir daugiau nebenusikals, tačiau A. Ž. ir toliau darė tyčinius turtinio pobūdžio nusikaltimus. Šios aplinkybės parodo, kad apelianto padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, kad jis, jau būdamas ne kartą teistas ir ne kartą atlikęs laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, suvokė iš neteisėtų veiksmų atsirandančius padarinius, tačiau ir toliau nesilaikė įstatymų ir darė nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias A. Ž. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę.
11.2. Parinkdamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį - padarytas tyčinis apysunkis baigtas nusikaltimas, nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme – buvo tiesioginis šio nusikaltimo organizatorius ir vykdytojas, nuteistojo asmenybę – nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, ir skyrė nuteistajam mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę – trejus metus laisvės atėmimo (laisvės atėmimo bausmės vidurkis šiuo atveju yra treji metai, vienas mėnuo ir penkiolika dienų), todėl tokia bausmė negali būti laikoma per griežta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, ir įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje numatytą jos vidurkį. Tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių ir teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209/2006, 2K-140/2012).
11.3. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo negali niekas įtakoti ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistiesiems bausmės rūšį ir jos dydžius, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.
12. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį M. A. ir A. Ž. apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų M. A. ir A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.