Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008-06-12 įstatymo Nr. X-1597 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. 23.00 val. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. 03.00 val. (duomenys neskelbtini), M. S. priklausančios sodybos lauko virtuvėje, kurioje gyveno J. Š., dėl priešiškų tarpusavio asmeninių nesutarimų įvykusio konflikto metu tyčia sudavė ranka savo tėvui J. Š. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį kaktos dešinės pusės, dešinio momens ir dešinio smilkinio srities poodine kraujosruva su odos nubrozdinimais, dešinio antakio išorinio galo muštine žaizda, dešinės akies abiejų vokų poodine kraujosruva, dešinio skruosto poodine kraujosruva, kairio antakio muštine žaizda, kairės akies viršutinio voko poodine kraujosruva, viršutinės lūpos odos nubrozdinimu su aplinkine poodine ir lūpos gleivinės kraujosruvomis, apatinės lūpos odos raudonio kraujosruva, kraujosruvomis galvos gilesniuose minkštuose audiniuose išorinių sužalojimų projekcijose, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairio pusrutulio sferiniame ir pamatiniuose paviršiuose, po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairio smegenų pusrutulio sferiniame paviršiuje ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi ryškiu galvos smegenų pabrinkimu, t. y. į sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio nukentėjusysis vietoje mirė, tokiu būdu nužudė savo tėvą J. Š..

Nuteistasis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po V. M. išėjimo pas tėvą nebuvo užėję kiti kaimo gyventojai ar nepažįstami asmenys. Tvirtina, jog pas tėvą galėjo apsilankyti ir kitų asmenų, nes jis vartojo alkoholį, todėl draugų atsirasdavo daug. Be to pažymi, jog tėvui sužalojimai buvo padaryti ne mažiau nei penkiais trauminiais smūgiais, tuo tarpu jis savo prisipažinime nurodė sudavęs du smūgius, kas patvirtina, kad jis savo tėvo nemušė, todėl ir negalėjo žinoti, kiek smūgių jam buvo suduota. Pažymi, jog teismas nepagrįstai šią aplinkybę vertino kaip jo norą palengvinti savo padėtį. Dėl eksperto išvados nurodo, jog ekspertas jį apžiūrėjo tik 2011 m. gruodžio mėnesį, o nusikaltimas padarytas 2011 m. rugpjūčio mėnesį, todėl neaišku, kokį sužalojimą mini jis mini savo išvadoje. Teigia, jog medžiaginėje skiautėje esantis kraujas taip pat išliko nuo ankstesnio sužalojimo, nes įvykio dieną jis nebuvo sužalotas. Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusioji D. D., kuri nurodė, jog į kaimą atvyko 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir jokių sužalojimų ant R. Š. kūno nepastebėjo, kadangi jų nebuvo.

Nuteistojo vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis buvo abejingas tėvo sužalojimams. Paaiškina, jog būdamas girtas tėvas dažnai griūdavo, be to, jam būdavo epilepsijos priepuoliai, todėl nemanė, kad matomi esami sužalojimai pavojingi gyvybei. Taip pat pažymi, jog nėra prieštaravimų jo ir liudytojos J. L. parodymuose. Paaiškina liudytojai J. L. sakęs, jog tėvas prieš porą dienų iki nužudymo buvo nukritęs ir gulėjo prie malkinės. Teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja patvirtino, kad jis, R. Š., jai sakė, jog tėvas gulėjo prie malkinės, tačiau dėl to, kad lojo šunys, ji neišgirdo, kada tai buvo.

Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis konfliktuodavo su tėvu. Nurodo priešingai, jog visi kaimynai patvirtino, kad jo santykiais u tėvu buvo geri, jie kartu gyveno, kartu dirbo, todėl konfliktuoti su tėvu nebuvo jokio tikslo bei priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad būtent nuteistasis R. Š. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, t.y. tyčia nužudė savo tėvą J. Š., šią išvadą pagrįsdamas teisėtais būdais bei Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma. Tuo tarpu skirdamas nuteistajam R. Š. bausmę, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, todėl yra pagrindas pakeisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai ).

Dėl R. Š. veiksmų kvalifikavimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis neigia savo kaltę tyčia nužudžius savo tėvą J. Š., nėra nauji. Kaip matyti iš apeliacinio skundo bei pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, šie argumentai buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nuteistojo versijas, kad J. Š. galėjo nužudyti ikiteisminio bylos tyrimo metu nenustatyti asmenys ar jo tėvas galėjo netyčia susižaloti pats, taip pat ir dėl pareigūnų jam daryto psichologinio spaudimo įtakoje padarytų parodymų pakeitimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija su šiomis skundžiamo nuosprendžio išvadomis sutinka ir pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nemotyvuotai atmetęs jį teisinančius faktinius duomenis, neatlikęs išsamios tarpusavyje prieštaraujančių įrodymų analizės. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik savo kaltės neigimas nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Byloje pakanka objektyvių apelianto kaltės įrodymų padarius itin sunkų, tyčinį, pavojingą nusikaltimą, kuriuo buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d. J. Š. drauge su keliais kaimo gyventojais valė kaimynų šulinį, o po darbo beveik iki aštuntos valandos vakaro vartojo alkoholinius gėrimus, vėliau po 19 val. gėrė alų savo lauko virtuvėje su L. M., kuriam išėjus joje ir liko. Kitą dieną lauko virtuvėje jis buvo rastas negyvas su aiškiomis smurto žymėmis veide. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo J. Š. sūnus R. Š., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prisipažino 2011 m. rugpjūčio 24 d. vakare konflikto metu, kelis kartus smogęs tėvui į veidą ir palikęs jį parkritusį ant grindų, iš lauko virtuvės pasišalino (t. 2, b.l. 56-58), tačiau vėliau dar ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė savo parodymus, tvirtindamas, jog prisipažino nužudęs savo tėvą dėl prokuroro ir kitų ikiteisminio tyrimo pareigūnų jam taikytos psichologinės prievartos, spaudimo duoti tokius parodymus, kokių jie pageidavo, bei apgaulės, supratęs, kad nepaisant prisipažinimo, bus nuteistas už tėvo nužudymą.

Bylos medžiagos duomenys apelianto skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo ir gynėjo išdėstytų argumentų dėl ikiteisminio tyrimo metu jam taikytos psichologinės prievartos nepatvirtina, todėl beveik po pusės metų iš esmės pakeisti parodymai, kuriuos apeliantas davė ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kad prokuroras ir pareigūnai darė jam neteisėtą poveikį, teisėjų kolegijos pripažįstami jo siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo tėvo nužudymą. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai – prokuroras M. J. ir pareigūnai D. S., G. V., S. J. tvirtino, kad R. Š. savo valia, nieko neverčiamas prisipažino nužudęs savo tėvą. Abejoti šių liudytojų nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių parodymų patikimumu ar įtarti juos suinteresuotumu šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šią išvadą taip pat patvirtina R. Š. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pateikti paaiškinimai, kodėl jis prisipažino nužudęs savo tėvą, kadangi psichiškos sutrikimų, kurie trukdytų suvokti, jog prisipažinimas padarius nusikaltimą nuo atsakomybės neatleidžia, todėl paaiškinimai, kad prisipažino nužudęs tėvą norėdamas išvengti suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės, yra nelogiški ir naivūs. Bylos medžiagos duomenys teisėjų kolegijai neduoda pagrindo abejoti, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus davė savo laisva valia.

Kaip matyti iš bylos medžiagos duomenų, apeliantas dar iki pranešimo apie įtarimą jam įteikimo, apklausiamas kaip liudytojas apie įvykio aplinkybes davė melagingus parodymus. Kitą dieną po įvykio liudytoju apklaustas R. Š. tvirtino, kad iš ryto tėvo nematė, užėjo pas jį į lauko virtuvę tik apie 16.00 val. ir pamatęs gulintį ant grindų pamanė, kad girtas, tačiau dėl prakirsto antakio suabejojo epilepsija sirgusio tėvo sveikata, todėl nutarė kreiptis į felčerę J. L., kuriai atėjus tėvas jau buvo nebegyvas, nors tuo metu, kai jis rado tėvą gulintį, jis lyg dar kvėpavo (t. 1, b.l. 51-52). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu kitų liudytojų parodymų bei atliktų procesinių veiksmų gautos informacijos kontekste BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindu apklausiamas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, R. Š. iš dalies pakeitė savo parodymus bei nurodė, kad pirmą kartą ant lauko virtuvės grindų gulintį tėvą su prakirstu antakiu jis matė apie 10.00 val. ryto, pagalvojo, kad girtas, todėl patraukė jį išilgai lovų ir paliko gulėti, po galva padėjo pagalvę. Kai antrą kartą grįžęs iš miško atsirakino lauko virtuvės duris, tėvas gulėjo toje pačioje padėtyje, todėl jam kilo įtarimų, kad tėvas yra be sąmonės. Nieko nelietė ir iš karto nuėjęs pas kaimyną J. Č., paprašė kartu nueiti į lauko virtuvę pasižiūrėti tėvo. Paklaustas tyrėjos, kodėl pirmos apklausos metu nenurodė, kad tėvą matė jau pirmą kartą grįžęs iš miško, paaiškino, jog tą dieną buvo pasimetęs, susijaudinęs, todėl davė nerišlius parodymus (t. 2, b.l. 32-33). Pareiškus R. Š. įtarimą dėl jo tėvo nužudymo, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis prisipažino, jog 2011 m. rugpjūčio naktį iš 24 d. į 25 d. buvo užėjęs į lauko virtuvę, kur konflikto metu kelis kartus trenkė tėvui į veidą ir nuosekliai bei detaliai išdėstė visas įvykio aplinkybes, nurodė objektyvias savo parodymų pakeitimo priežastis – baimę būti nuteistam ilgam laikui, be to, tvirtino, kad šis įvykis jį slėgė. Pažymėtina, kad dėl R. Š. apklausos pastabų neturėjo nei pats apklausiamasis, nei jo gynėjas, nei prokuroras (t. 2, b.l. 56-58), o pati apklausa atlikta nepažeidžiant BPK 189 straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. Š. duoti parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti BPK 20 straipsnio nuostatoms neprieštaraujančiu įrodymu (kasacinės nutartys Nr. 2K-412/2008, 2K-274/2008, 2K-317/2011), kuriuos jis vėliau patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b.l. 61-69) ir sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – namų arešto sąlygų pakeitimo (t. 2, b.l. 153).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje tiriami ir vertinami byloje esančių įrodymų visete. Tokiu atveju teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011, 2K-317/2011).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui jo duoti parodymai byloje yra vieninteliai objektyvūs duomenys, įrodantys, kad jis tyčia nužudė savo tėvą. Bylos medžiagos duomenų analizė patvirtina, kad būtent R. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais yra nustatytos reikšmingos šiai bylai aplinkybės, kurias patvirtina kiti bylos tyrimo metu surinkti įrodymai.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. Š. nurodė, kad iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. į 25 d., nakties metu, lankėsi lauko virtuvėje ir naudojo fizinį smurtą prieš savo tėvą. Pažymėtina, kad R. Š. nurodytas apytikslis konflikto su tėvu lauko virtuvėje laikas ir suduotų smūgių lokalizacija iš esmės atitinka specialisto išvadoje Nr. M 1179/11 (01) užfiksuotą aplinkybes, kad J. Š. mirtis galėjo įvykti prieš 20-24 val. iki jo lavono teismo medicininio tyrimo 2011 m. rugpjūčio 26 d. , 11 val., o visi nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti 12 valandų laikotarpyje iki mirties (t. 1, b.l. 29-37). Pažymėtina, jog teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas T. Bimba paaiškino, kad J. Š. galvos sužalojimai nėra būdingi griuvimui dėl epilepsijos priepuolio, ir tai yra užfiksuota specialisto išvadoje Nr. M 1179/11 (01).

Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje R. Š. nurodė, kad konflikto metu tėvas trenkė jam malkos pagaliu per viršugalvį, bėgo kraujas, nuo smūgio liko randas. Tai patvirtina specialisto išvada Nr. G 3883/11 (01), kurioje užfiksuota, kad R. Š. turi kairio momens srityje trikampio formos randą, sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant R. Š. per galvą malka (mediniu pagaliu) aptariamo įvykio metu (t. 2, b.l. 115). Teisiamajame posėdyje specialisto išvadą pateikęs ekspertas J. Rybalko išsamiai paaiškino, jog apžiūrėtas R. Š. randas negalėjo atsirasti R. Š. medicinos dokumentuose užfiksuotu metu, t.y. 2010 metų rudenį (t. 2, b.l. 120-122), o 2011 m. rugpjūčio 29 d. R. Š. gyvenamojo namo apžiūros metu ant virtuvinio stalo buvo rasta medžiaginė skiautė su jo kraujo dėmėmis (t. 1, b.l. 66-71, 78-79). Šių objektyvių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad medžiaginėje skiautėje esantis kraujas yra nuo R. Š. patirto galvos sužalojimo po konflikto su nukentėjusiuoju.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų J. Č., A. A., J. L., S. V. bei nukentėjusiųjų O. S. ir D. D. duoti parodymai patvirtina, kad nuteistasis R. Š. susiklosčiusioje situacijoje elgėsi neadekvačiai, ir leidžia daryti išvadą, kad savo veiksmais jis stengėsi nuslėpti, jog tėvas mirė nuo jo smurtiniais veiksmais padarytų sužalojimų. Iš baudžiamojo proceso metu R. Š. duotų parodymų akivaizdu, kad tėvo sveikatos būkle jis susirūpino tik tuomet, kai antrą kartą grįžęs iš miško rado tėvą gulintį toje pačioje padėtyje, nors prie 2011 m. rugpjūčio 25 d. apžiūros protokolo pridėtos J. Š. lavono nuotraukos bei liudytojo J. Č. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiojo J. Š. veide esantys sužalojimai buvo akivaizdūs. Apie tai, kad tėvas apsidaužęs, įvykio dienas jis sakė ir liudytojai A. A.. Tuo tarpu liudytojai J. L. įvykio dieną R. Š. papasakojo, kad tėvas nugriuvo pats, gal nuo epilepsijos priepuolio, ir iš pradžių gulėjo prie malkinės, o iš nukentėjusiųjų O. S. ir D. D. bei liudytojos S. V. parodymų matyti, kad R. Š., informuodamas savo motiną S. V. apie tėvo mirtį, dar nesant oficialiai konstatuotos nukentėjusiojo mirties priežasties, akcentavo, jog J. Š. mirtis buvo nesmurtinė.

Aukščiau išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai įrodyta, kad byloje nustatytus sužalojimus savo tėvui, nuo kurių jis mirė, padarė būtent R. Š.. Specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusysis J. Š. patyrė ne mažiaus kaip penkis trauminius poveikius į galvos sritį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad smūgių sudavimas nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvos sritį, kurioje funkcionuoja smegenys, suduotų smūgių skaičius patvirtina, kad R. Š. suprato tokių savo veiksmų pavojingumą, bendrai numatė, kad dėl tokio jo veikimo J. Š. gali būti sužalotas ar mirti. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apygardos teismo išvada, kad R. Š. veikė neapibrėžta tyčia: norėjo bet kurio iš nurodytų padarinių – sužalojimo ar mirties – atsiradimo, juo labiau, kad neapibrėžtos tyčios kategorija nėra numatyta Baudžiamajame kodekse. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. Š. smūgiai tėvui buvo jo atsakomoji reakcija į tėvo jam suduotą smūgį malkos pagaliu į galvą, ir tai patvirtina, kad apeliantas veikė netiesiogine tyčia, t.y. nenorėdamas tėvo mirties, bet suduodamas jam smūgius į galvos sritį, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad taip gali nužudyti, ir tokiu būdu nužudė savo šeimos narį – tėvą, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008-06-12 įstatymo Nr. X-1597 redakcija).

Dėl paskirtos bausmės

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Š. bausmę, įvertino ne visas BK 54 straipsnio 2 dalyje bei 61 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. Š. padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį itin sunkias ir neatkuriamas pasekmes – konflikto metu nužudė savo tėvą, taip pat įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad R. Š. nedirba, yra nevedęs, praeityje teistas du kartus, teistumas išnykęs (t. 2, b.l. 87), yra trauktas administracinėn atsakomybėn (t. 2, b.l. 102-104), gydytas psichiatrijos įstaigose (t. 2, b.l. 106, 108), neįrašytas į priklausomybės ligų įskaitą, tačiau neįvertino svarbios byloje nustatytos aplinkybės, kad savo tėvui smūgius jis sudavė atsakydamas į tėvo jam į galvą suduotą smūgį.

Remiantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu teismas, spręsdamas, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą giminaitį, buvo smurtiniai ar kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės bylos 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra objektyviai nustatyta, jog nukentėjusysis J. Š., smogdamas savo sūnui R. Š. malkos pagaliu į galvą, išprovokavo jo atsakomąją reakciją –smūgius tėvui į galvos sritį, kurie sukėlė jo mirtį, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas nukentėjusiojo J. Š. elgesį pripažinti nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjusiu provokuojančiu elgesiu ir šią aplinkybę vertinti kaip nuteistojo R. Š. lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog R. Š. nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatų ir skirti jam švelnesnę, negu įstatyme numatytą, bausmę, taip pat teisingai konstatavo, kad byloje nėra aplinkybių, kurios leistų daryti išvada, jog realios laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tačiau neįvertino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo – jo tėvo J. Š. – provokuojantis elgesys, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir paskyrė nuteistajam per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti R. Š. už padarytą nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008-06-12 įstatymo Nr. X-1597 redakcija), paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Sumažinti R. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 8 ( aštuonerių ) metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.