Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Rimšelio, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 metams,

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimu būdu, o subendrintą bausmę subendrinus apėmimo būdu su Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. sausio 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžiu, pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta ir atlikta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam D. J. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Iš D. J. nuspręsta išieškoti 1 776, 21 Eur ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. N. ir A. J., kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo bei gabeno didelį kiekį psichotropinės medžiagos MDMA, o būtent: iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su M. N. ir A. J., 2020 m. gegužės 15 d., bendrai susidėję pinigus narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms pirkti, t. y. jis 1 100 Eur, A. J. 950 Eur, M. N. 2 000 Eur, 2020 m. gegužės 15 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto šaltinio, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, už 1 120 Eur įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 29,019 g MDMA, kurią nuo įgijimo momento, neteisėtai, paslėpę automobilyje „Saab“, v. n. (duomenys neskelbtini) po variklio dangčiu, gabeno į (duomenys neskelbtini), iki 2020 m. gegužės 15 d., apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini), pietrytiniame aplinkkelyje buvo sustabdyti patikrinimui Utenos apskrities VPK pareigūnų ir apie 16.51 val. ši neteisėtai gabenta psichotropinė medžiaga įvykio vietos apžiūros metu buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.

2. D. J. taip pat nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė narkotinę medžiagą – kanapių dervą, o būtent: nuo tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, tačiau nevėliau kaip iki 2020 m. gegužės 15 d., 21.50 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), raudonos spalvos cigarečių ,,Winston“ dėžutėje, rastoje ant spintelės, neteisėtai laikė 0,432 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kol 2020 m. gegužės 15 d., apie 21.50 val., šias narkotines medžiagas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. J. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

8. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė tokių procesinių pažeidimų, kuriuos nurodo gynėjas, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus (nuteistojo, liudytojų parodymus, taip pat ir šioje byloje kitu nuosprendžiu jau nuteistų asmenų parodymus, slapto sekimo ir veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolų duomenis, kitus rašytinius bylos įrodymus), juos aptarė ir padarė pagrįstas išvadas, paneigiančias D. J. iškeltą versiją, kad jis su jam inkriminuota nusikalstama veika nėra susijęs, nes asmeniškai psichotropinių medžiagų neįgijo ir neketino to daryti. Atmesdama kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl A. J. ir M. N., kurių atžvilgiu anksčiau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, parodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesirėmė A. J. ir M. N. atžvilgiu priimtu nuosprendžiu ir jame nustatytomis aplinkybėmis kaip įrodymais, o vertino tik šių asmenų duotų parodymų turinį šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme A. J. ir M. N. buvo apklausti kaip liudytojai, perskaityti ir A. J. parodymai, duoti jo atžvilgiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kuriuos jis patvirtino.

10. Taip pat nėra pagrindo sutiki ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai įvertino byloje slaptus tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų parodymus. Baudžiamajame procese teismas savo išvadas gali grįsti ir netiesioginiais įrodymais. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Liudytojų D. R., G. M., D. D., Ž. G., D. F. parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią teigti, kad nuteistojo kaltę įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu gauti duomenys bylą nagrinėjant teisme taip pat buvo patikrinti BPK nurodytais veiksmais, t. y. juos fiksavę pareigūnai D. D. ir D. R. buvo apklausti teisiamajame posėdyje, gynybos prašymu buvo klausomi garso įrašai, o slapto sekimo metu gauti duomenys, priešingai nei teigia gynėjas, buvo vertinami ne selektyviai, bet analizuojami ir lyginami kitų bylos duomenų kontekste. Kaip jau minėta, teismas ištyrė visus byloje esančius veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolus, kuriuose užfiksuoti D. J., jo kitų bendrininkų pokalbiai ne tik 2020 m. gegužės 15 d., bet ir iki jų važiavimo į Vilnių įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų (2020 m. balandžio 22 d., 2020m. gegužės 13–14 d.), todėl, priešingai, nei skunde teigia apeliantas, teismas galėjo remtis visais šiais pokalbių įrašais.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi byloje ištirti įrodymai nuosprendyje įvertinti sulyginus juos tarpusavyje, todėl galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip įvertino įrodymus ir dėl to padarė kitokias išvadas, ir priėmė kitokį nuosprendį, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti

12. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde prašoma nuteistąjį D. J. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis neatliko jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų ir nuteistojo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Analogiška pozicija buvo išreikšta ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas tokius nuteistojo D. J. parodymus įvertino kritiškai ir, darydamas priešingas išvadas, nuosprendyje išdėstė pakankamai išsamius motyvus, pagrindžiančius nuteistojo kaltę, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti.

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ištirtų ir išnagrinėtų įrodymų visuma (iš dalies liudytojų A. J. ir M. N., liudytojų D. R., G. M., D. D., Ž. G., D. F. parodymai, slapto sekimo ir veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolų duomenys bei kiti rašytiniai įrodymai) patvirtina teismo nustatytas bylos aplinkybes ir išvadas dėl nuteistojo D. J. kaltės. Visi šie įrodymai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami. Byloje išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis D. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. J. ir M. N., neteisėtai įgijo ir gabeno didelį kiekį – 29,019 g psichotropinės medžiagos MDMA turėdamas tikslą ją platinti.

14. Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. gegužės 15 d. patikrinimui buvo sustabdytas ir apžiūrėtas automobilis ,,Saab“, kuriuo važiavo A. J., M. N. ir D. J.. Automobilio apžiūros metu po variklio dangčiu buvo rastas paketas su jame esančiomis tabletėmis. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadoje nustatyta, kad automobilyje rastų ir paimtų tablečių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga MDMA, kurios bendra masė yra 29,019 g (t. 10, b. l. 7–12). Šis psichotropinės medžiagos kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Rekomendacijas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo atitinka didelį kiekį psichotropinės medžiagos M. Š. byloje nustatytų faktinių aplinkybių nei nuteistasis, nei apeliaciniame skunde jo gynėjas neginčija.

16. Pirmiausia nuteistojo D. J. versiją, kad jis nepritarė psichotropinės medžiagos MDMA įsigijimui, paneigia jo bendrininkų A. J. ir M. N. parodymai. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas nuteistasis A. J. parodė, kad psichotropines medžiagas pirko visi trys, t. y. jis, kartu su M. N. ir D. J., Utenoje būtų psichotropines medžiagas visi pasidalinę. Teisiamajame posėdyje perskaičius A. J. parodymus, duotus teisme nagrinėjant jo paties bylą (t. 17, b. l. 47) jis paprašė teismą remtis šiais parodymais. Nagrinėjant jo bylą teisme, jis parodė, kad psichotropinės medžiagos buvo įgytos su tikslu jas parduoti. Iš pradžių norėjo pirkti ,,žolės“, tačiau nusipirko tablečių, nes ,,žolė“ buvo prastos kokybės. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas kitas nuteistasis M. N. taip pat parodė, kad jie visi trys kartu važiavo į Vilnių įsigyti narkotinių medžiagų, kartu visi susidėjo pinigus. Grįžę į Uteną, būtų pasidalinę tabletes kiekvienas pagal pinigų sumą, kiek kuris prisidėjo. M. N. taip pat parodė, kad D. J. žinojo, jog jis tabletes paslėpė po automobilio priekiniu dangčiu. Palyginusi A. J. ir M. N. parodymus, duotus visose proceso stadijose, taip pat ir su byloje esančiais garso įrašais, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad jų parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl A. J. ir M. N. parodymais ir yra byloje remiamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kaltės nepripažino nei D. J., nei A. J., o visą kaltę dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis MDMA sau bandė prisiimti vienas M. N.. Tuo tarpu apklausti kaltinamaisiais teisme ir po to jau liudytojais D. J. byloje, A. J. ir M. N. jau pripažino savo kaltę ir nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, patvirtinančias ne tik jų, bet ir D. J. kaltę. Teisėjų kolegija jau buvo pasisakiusi, kad A. J. ir M. N. parodymais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau šiuo atveju kaip tik ir daroma išvada, kad kiti įrodymai, kurių objektyvumas jokių abejonių nekelia, kaip tik ir patvirtina tuos kitų nuteistų šioje byloje asmenų A. J. ir M. N. parodymus, kuriuos jie davė teisminio nagrinėjimo metu.

17. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. J. kaltę grindė ne tik šiais A. J. ir M. N. parodymais, bet ir veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo duomenimis (t. 4, b. l. 31–61), kuriame užfiksuoti 2020 m. gegužės 15 d. tarp A. J., M. N. ir D. J. vykę pokalbiai, atspindintys jų vykimo į Vilnių tikslą, psichotropinių medžiagų įsigijimo ir jų gabenimo į Uteną aplinkybes. Analizuojant minėtus užfiksuotus duomenis ir juos lyginant tarpusavyje ir kartu su kitais įrodymais, nustatyta, kad D. J. veikė bendrai su A. J. ir M. N.. Užfiksuotų garso įrašų turinys patvirtina, kad važiuodami A. J., M. N. ir D. J. tarpusavyje kalba, kad, jeigu bus prastos kokybės ,,žolė“, tai jos nepirks (garso įrašas 150520_122512). Tarpusavyje kalbasi apie pinigus, kas kiek turi ir kokią sumą duoda. A. J. sako, kad jeigu ,,dūmai“ geri, galima nebevažiuoti ,,ratų“, o daugiau ,,dūmų“ pasiimti. M. N. tam pritaria, o D. J. sako, kad nežino kiek jų ,,išridentų“, gal per savaitę 5 ar 10. A. J. pasitikslina ,,Ratų?“, D. J. patvirtina, kad taip. Į ką A. J. jam sako ,,siūlytum prie ,,dūmų“ žinai, tie patys žmonės, viskų tapatį daro“ (garso įrašas 150520_130012). Pabandžius ir įsitikinus, kad ,,žolė“ prastos kokybės ir jie jos nepirks, visi kalbasi, kokių narkotinių medžiagų įsigyti. M. N. siūlo įsigyti ,,šponkių“ penkis šimtus, D. J. abejoja ir sako, kad geriausia būtų ,,šyškų“. Toliau jie vėl kalbasi, kad ,,žolė“ buvo prastos kokybės ir svarsto ką įsigyti. A. J. sako, kas jis gali imti ,,ratų“. D. J. jam pritaria: ,,Ne, nu tai galim imt, bet tai ką čia“. M. N. sako ,,Tai ir imam, aš tai galvoju, kad reikia, seni“. D. J. atsako, kad ,,Ką žinau kaip čia darom, seni“ (garso įrašas 150520_143012). Toliau visi trys kalba apie tai, kad pasiūlyta ,,žolė“ buvo tikrai prastos kokybės. M. N. klausia: ,,A tai neima tų?“, D. J. atsako: ,,Aij gi dar tų, da jo jo“, A. J. taip pat pritaria, kad ,,da imsma tų, nu“, D. J. patvirtina: ,,Jo jo, kas čia per klausimas, dar gi reikia mum gal“ (garso įrašas 150520_143512). Nenustatytas asmuo sako, jei reikia ,,ratų“, tai reikia pavažiuoti netoli jo namų ir nurodo adresą. A. J. visų dar kartą klausia: ,,Tai imam ,,šponkių“ ar ne?“, M. N. pritaria ,,Tai aišku“. Nenustatytas asmuo klausia: ,,tai kiek sakyt reikia ,,šponkių“?, A. J. pasitikslina: ,,tai po du septym?“, nenustatytas asmuo sako: ,,Nu penki šimtai jo? Po du septym“, D. J. pasitikslina ,,tai pitsotų?“, M. N. patvirtina ,,Tai aišku pitsotų“ (garso įrašas 150520_144512).

18. Vertinant šiuos pokalbius ir įvykio eigą negalima sutikti su gynėjo apeliacinio skundo motyvu, kad D. J. atsisakė pirkti psichotropines medžiagas. Iš išdėstytų A. J., M. N. ir D. J. pokalbių matyti, kad jie visi kalbasi apie poreikį įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jų realizavimą, aptarinėja planuojamų įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų kokybę. Pabandę ir įvertinę, kad jiems nenustatyto asmens pasiūlyta ,,žolė“, t. y. kanapės, yra prastos kokybės, jie visi trys nusprendžia jos nepirkti. Toliau kalbasi, kokių kitokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų galima būtų įsigyti. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nusprendus nepirkti ,,žolės“ ir toliau kalbant apie kitokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų įsigijimą, D. J. buvo pasyvus. Priešingai, iš aukščiau paminėtų pokalbių matyti, kad D. J. ne tik pritaria A. J. siūlymui pirkti ,,ratus“ (garso įrašas 150520_143012), bet ir aiškiai išreiškia savo poziciją dėl jų įsigijimo (garso įrašas 150520_143512). Tai, kad su psichotropinių medžiagų pardavėju daugiau bendravo A. J., ką būtent parodė ir liudytojas A. R., šioje byloje fiksavęs slaptus tyrimo veiksmus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad D. J. kartu su kitais bendrininkais įgijo ir gabeno psichotropinę medžiagą turint tikslą ja platinti. Iš užfiksuotų pokalbių matyti, kad D. J. kartu su kitais bendrininkais aptarinėja pardavėjo nurodomą kainą bei norimų įsigyti psichotropinių medžiagų kiekį (garso įrašas 150520_144512). Taigi pokalbių turinys ir visa įvykio eiga paneigia nuteistojo versiją, kad jis norėjo įsigyti tik ,,žolės“, o to nepadaręs, jokių veiksmų dėl psichotropinės medžiagos MDMA įgijimo neatliko. Byloje nustatytos aplinkybės, kad D. J. įgijo ir gabeno psichotropinę medžiagą MDMA, nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimas garso įrašas 150520_144512, iš kurio turinio matyti, kad pardavėjui paklausus, kiek reikia ,,šponkių“ ir pasakius vienos kainą, D. J. pasakė ,,Tai pitsotų?“. Teisėjų kolegija negali nesutikti, kad toks D. J. pasakymas galėjo būti formuluojamas ir kaip klausimas, tačiau jis niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis suvokė ir žinojo, jog kartu su bendrininkais įgyja psichotropinę medžiagą (tabletes), žinojo jų kainą ir kiekį, kad šis kiekis yra didelis. To pakanka pripažinti, kad nuteistasis veikė kaip bendrininkas tiesiogine tyčia.

19. Įvertinusi aptartų įrodymų visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje įrodyta aplinkybė, jog D. J., veikdamas bendrininkų grupe, ne tik neteisėtai disponavo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, bet ir tai darė turėdamas tikslą tas psichotropines medžiagas platinti. Pirmiausia, aplinkybę, kad psichotropinės medžiagos (tabletės) buvo įgytos su tikslu jas platinti, patvirtino A. J.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. J. taip pat parodė, kad jis žinojo, kad M. N. ir A. J. prekiauja narkotinėmis medžiagomis, pastarasis jam 2–3 kartus buvo davęs 20 ar 30 g ,,žolės“ pardavimui, kurią jis parduodavo po 12 eurų už gramą. M. N. ir A. J. jam sakė, kad jeigu nori pigiau ir daugiau gauti ,,žolės“, tai reikia visiems kartu susidėti pinigus (t. 11, b. l. 85–89, 94–99). Nors teisme D. J. savo parodymus pakeitė ir apie šias aplinkybes atsisakė duoti parodymus, tačiau teisėjų kolegija tiki jo šiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes juos patvirtina ne tik kitų nuteistųjų parodymai, bet ir objektyvūs kiti bylos duomenys. Iš veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotų pokalbių matyti, kad D. J., M. N. ir A. J. kalba apie ,,žolės“ kokybę, kad jeigu ji bus prasta, tai jos niekas nepirks. Iš jų pokalbių galima suprasti, kad jie ir anksčiau prekiavo ,,žole“. Taip pat užfiksuoti visų nuteistųjų pokalbiai apie planuojamų įsigyti psichotropinių medžiagų didelį kiekį (500 vnt. tablečių), jų realizavimą, pardavimą. D. J. sako, kad nežino kiek jų ,,išridentų“, gal per savaitę 5 ar 10 (garso įrašas 150520_130012). Nėra jokio pagrindo sutikti su gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad žodis ,,išridenti“ reiškia psichotropinių medžiagų suvartojimą. Vertindama šį D. J. pokalbį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (kitais byloje užfiksuotais pokalbiais, nuteistųjų parodymais), teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju D. J. kalbėjo apie psichotropinių medžiagų pardavimą (platinimą), o ne apie jų asmeninį vartojimą, juolab, kad iš nuteistųjų pokalbių turinio matyti, kad jie psichotropinių medžiagų (tablečių) nevartojo. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad D. J. kartu su bendrininkais įgytas ir gabentas didelis kiekis psichotropinės medžiagos MDMA buvo skirtas platinimui.

20. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai yra nurodoma, kad D. J., nepavykus nusipirkti ,,žolės“, nesitarė su kitais nuteistaisiais bendrai įsigyti psichotropinių medžiagų. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-599-976/2015). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229-628/2020, 2K-278-303/2020).

21. Iš šioje baudžiamojoje byloje nustatytų neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti aplinkybių matyti, kad A. J., M. N. ir D. J. iš anksto susitarė vykti į Vilnių turėdami tikslą nusipirkti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tam visi bendrai susidėjo pinigus, sutarė, kad įgytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą visi pasidalins. Nuteistojo D. J. parodymus, kad jo tikslas buvo įgyti tik ,,žolė“, teisėjų kolegija atmeta. Ir šiuo atveju byloje esantys nuteistųjų pokalbiai paneigia, kad nuteistieji į Vilnių vyko tik pirkti ,,žolės“. Pokalbio vykstant į Vilnių metu A. J. pasakė, kad jeigu ,,dūmai“ bus geros kokybės, tuomet galima bus nebevažiuoti ,,ratų“, o daugiau ,,dūmų“ pasiimti. M. N. ir D. J. jam pritarė. Tuo pačiu metu D. J. svarstė apie psichotropinių medžiagų ,,ratų“ pardavimo galimybes. Įvertinus šį pokalbį kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų išankstinis susitarimas buvo įgyti bet kokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų, prioritetą teikiant kanapėms (,,žolei“). Šią išvadą patvirtina ir paties nuteistojo atlikti veiksmai. Nepavykus įsigyti ,,žolės“, nuteistasis D. J. kartu su kitais bendrininkais tarėsi dėl kitokios narkotinės ir psichotropinės medžiagos įsigijimo bei visi kartu nusprendė ir įsigijo psichotropinę medžiagą MDMA ir ją paslėpę automobilyje gabeno iš Vilniaus į Uteną. Taigi D. J. kartu su kitais nuteistaisiais suprato ir žinojo, kad perka psichotropinę medžiagą MDMA, žinojo už kokią sumą ir kokį jos kiekį perka, matė, kur psichotropinė medžiaga slepiama. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad D. J. nebuvo žinoma, kad vienas iš nuteistųjų psichotropines medžiagas paslėpė. Nors byloje nėra užfiksuota pokalbių, kad nuteistieji tartųsi, kur psichotropines medžiagas paslėpti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. J. pats pripažino, kad išlipęs iš automobilio ir pamatęs, kad M. N. atidarė variklio dangtį, suprato, kad jis ten paslėpė įgytas psichotropines medžiagas. Šiuos jo parodymus patvirtino ir M. N., parodęs, kad D. J. žinojo, kur jis paslėpė psichotropines medžiagas. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistųjų veiksmai buvo suderinti, ko pakanka išvadai dėl nuteistųjų bendrininkavimo. Taip pat byloje nustatyta, kad jie visi kartu dar iki nusikalstamos veikos padarymo tarpusavyje bendravo ir užsiėmė narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu. Taigi pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis D. J. su A. J. ir M. N. veikė sutartinai, kartu siekė bendro rezultato. Pirmosios instancijos teismas psichotropinės medžiagos MDMA įgijimą ir gabenimą pagrįstai susiejo su D. J. ir vertino jo veiką kaip padarytą bendrininkaujant ir veikiant bendrininkų grupe. Dėl šioje nutartyje jau aptartų bylos aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra nustatyti visi ir objektyvieji, ir subjektyvieji D. J. nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Dėl to nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

22. Gynėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, jog skirdamas nuteistajam bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors aplinkybių ar paskyrė neteisingą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. J. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į nuteistojo asmenybę ir jo vaidmenį šio nusikaltimo padaryme, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Taip pat teismas atsižvelgė į įgytų ir gabentų psichotropinių medžiagų kiekį, kuris nežymiai viršijo didelio kiekio ribą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam D. J. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta ir ją keisti nėra pagrindo.

23. Nuteistasis D. J. laisvės atėmimu dar nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato ir švelnesnių rūšių bausmes, tačiau ir už šį nusikaltimą nuteistajam pagrįstai paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė įvertinus ankstesnius D. J. teistumus. Teisėjų kolegija jau pasisakė ir padarė išvadą, kad už sunkų nusikaltimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį D. J. paskirta bausmė yra teisinga, tuo tarpu galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta apėmimo būdu, t. y. apimant tiek pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, tiek ir kitu nuosprendžiu paskirtą ir jau atliktą laisvės apribojimo bausmę, kuri įskaityta į paskirtos bausmės laiką. Todėl švelninti D. J. galutinę subendrintą bausmę pagrindo taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. J. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.