Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Olgai Milienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruoto (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

K. K., būdamas UAB „O.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) vadovu, ir nuo 2019 m. lapkričio mėnesio žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį (jos nemokumą) bei didėjančius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba Valstybinė mokesčių inspekcija) ir kitiems kreditoriams, privalėdamas nedelsiant spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą ir inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 6 straipsnio 2 dalis), net ir po VMI įspėjimo bei įspėjime nustatyto 30 dienų termino, per kurį jis privalėjo atlikti atitinkamus veiksmus, pabaigos (2021 m. kovo 3 d.), nevykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą UAB „O.“, tuo pažeisdamas UAB „O.“ kreditorių interesus.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo K. K. teismo posėdyje nurodė, jog UAB „O.“ vystė (duomenys neskelbtini) projektą. 2018 m. pabaigoje įmonei pritrūko lėšų užbaigti projektui, todėl ji kreipėsi į banką su prašymu pratęsti turimų kreditų terminus ir suteikti naujus. Buvo prašoma atskiros kredito linijos, kurioje būtų numatyta, kad jis bus skirta VMI mokėti nuo pardavimo susidariusius mokesčius. Kai pasirašė sutartis 2019 m. balandį, buvo taip, kad visi pinigai už pardavimus „ateidavo“ per banką, PVM eina į kredito liniją ir iš tos kredito linijos finansuojami mokesčiai VMI. Tas mechanizmas veikė iki 2020 m. Buvo patikrinimas, VMI leido susidaryti mokestinės paskolos sutartį, buvo mokama, kol bankas sutikdavo mokėti iš kredito linijos. 2019 m. pabaigoje atsirado likutis, kuris buvo nesumokėtas, sutarčių terminai jau baiginėjosi, su banku buvo pradėta kalbėti, jog reikia tęsti. Derėjosi kelis mėnesius, bankas buvo sutikęs suteikti kredito liniją, UAB „O.“ būtų mokėjusi toliau iš pilnai išvystyto turto, lėšų būtų užtekę atsiskaityti su visais. Tačiau prasidėjo pandemija, visi bankai, tame tarpai ir UAB „O.“ bankas, nežinojo kaip elgtis ir viską sustabdė. Bankas tada nusprendė nepratęsti sutarčių, griuvo visi susitarimai su VMI, planas kaip užbaigti projektą, tada vyko išieškojimai per antstolius. Buvo varžytinės, kurios neįvyko, ir tada bankas, neįvykus varžytinėms, perėmė tą turtą. K. K. kėlė bankui klausimą, ar neatsiras papildomos mokestinės naštos, jie aiškino, kad jie nėra PVM mokėtojai. UAB „O.“ kalbėjo su VMI, kad negali PVM atsirasti dvigubai. Bankas patikino, jog nebus atskaitos antrą kartą, jog PVM turi susiderinti. Iš to viso perdavimo, atsirado visiškas UAB „O.“ nemokumas. Buvo karantinai, tam tikra panika, vėliau pasidarė „šviesiau“, K. K. bandė ir derino naują projektą. 2021 m. pradžioje K. K. pradėjo ruoštis UAB „O.“ bankroto bylai ir jos iškėlimui, bet gavo informaciją, jog yra kreiptasi, kad byla bus iškelta. Įmonei neturint lėšų, K. K. dirbo nemokamai jau ilgą laiką, nebuvo jokių algų, kad nebūtų priskaičiuota mokesčių. K. K. bandė visą procesą valdyti ir vesti iki pabaigos, o nepavykus įgyvendinti naujų projektų, jau turėjo signalus, kad bus iškelta bankroto byla. Tuomet K. K. nusprendė, jog nebėra tikslo organizuoti bankroto pačiam ir viską planuoti „ant viršaus“. K. K. nurodė, kad darė viską, jog apsaugotų kreditorių teises, įmonę vedė į priekį, bet sutiko, jog yra faktas, kad į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo greičiau pasikreipė kiti.

Į bylą pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose K. K. atstovas nurodė, jog VMI nepateikia duomenų kokiu būdu ir mastu buvo pažeisti UAB „O." kreditorių interesai tuo, kad šiai bendrovei nebuvo iškelta bankroto byla vienu ar kitu momentu, taip pat kaip buvo pažeistos konkretaus kreditoriaus - VMI teisės, jeigu VMI pareiškimas pareikštas tik dėl šio kreditoriaus teisių pažeidimo. ANK 120 str. 1 d. administracinis nusižengimas įvardinamas bendra formuluote „kreditorių teisių pažeidimas" ir skliausteliuose pateikia tik galimai pažeidimu vertintinas pavyzdines situacijas - kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma, ar tas kreditorių teisių pažeidimas įvyko. Bankroto bylos neinicijavimas vienu ar kitu momentu savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo ar žalos jam. Sunki įmonės finansinė būklė ar net nemokumas yra pagrindas bendrovės vadovui elgtis ypač atidžiai ir parinkti tokį kreditorių interesų gynimo būdą, kad jis maksimaliai atitiktų kreditorių interesus, teises. Atskirais atvejais, būtent, bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti kreditorių interesus, padaryti jiems daugiau žalos negu vėlesnis jos iškėlimas. K. K. būtent taip ir elgėsi - bendravimo su visais kreditoriais, klausė jų nuomonės ir elgėsi taip, kad nepadaryti jiems žalos bankroto bylos inicijavimu teisme. UAB „O." veiklos ir VMI reikalavimų atsiradimo specifiškumas būtent ir lėmė aplinkybes veikti atitinkamu būdu, VMI kaip kreditoriaus statusą, t. y. VMI kreditoriaus reikalavimas buvo užprogramuotas pačioje bendrovės veikloje ir buvo tik laiko klausimas, kada tas reikalavimas (mokėtini mokesčiai) atsiras, jų atsiradimas nepriklausė nuo bankroto bylos iškėlimo fakto ar momento, apskritai bankroto bylos iškėlimas būtų tik apsunkinęs bendrovės kreditorių teises. Pareigos mokėti tuos mokesčius, kurie susidarė, (pridėtinės vertės mokestį) atsiradimą lėmė turimo nekilnojamojo turto pardavimas, kuris turėjo įvykti bet kuriuo atveju, nes jis tam ir buvo kuriamas UAB „O." veikloje, buvo veiklos tikslas. Nuo įmonės faktiško nemokumo momento jos vadovas turi pareigą prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 27 p.). Įstatymuose numatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą, kai įmonė yra nemoki, yra imperatyvi, tačiau tai nereiškia, kad šios pareigos nevykdymas visais atvejais užtraukia teisinę atsakomybę, kreditorių teisių pažeidimą. Tokios pareigos nevykdymas reiškia, kad būtent bendrovės vadovas kaltas dėl tokios pareigos nevykdymo, ir esant neigiamoms pasekmėms (pvz. žalos kreditorių teisėms faktui), jam gali tekti atsakyti už jas. Nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nėra ta neigiama pasekmė, kuri lemia kreditoriaus teisių pažeidimą, žalą jam. Kaltė yra tik viena iš teisinės atsakomybės sąlygų, šalia tokių kaip neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys. Pvz. civilinei atsakomybei taikyti svarbu nustatyti, ar tokiu nesikreipimu buvo padaryta kreditorių teisėms žalos, t. y. ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Žala kreditoriui suprantama kaip bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi; žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo; civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-06-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170- 219/2020, 32 p.). Būtent, priežastinis ryšys turi rodyti, kad kreditorių teisų pažeidimas, žala jiems buvo padaryta delsimu inicijuoti bankroto bylą - tos neigiamos pasekmės turi kilti būtent dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą ar dėl veiksmų, atliktų per jį. Jei kreditoriaus teisių pažeidimas ar jį lėmusios aplinkybės atsirado iki įmonės nemokumo būsenos, bankroto kėlimas ar nekėlimas, negali lemti to pažeidimo, negali būti siejamas su pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tuo pačiu tokios aplinkybės negali būti pagrindas konstatuoti kokį nors kreditoriaus teisių pažeidimą, ANK 120 str. 1 d. numatytą administracinį nusižengimą. Iš kitos pusės, jeigu kaip nurodyta VMI pareiškime, šis kreditorius laiko, kad UAB „O." buvo nemoki jau 2018 metais (pagal 2018 m. balanso duomenis) ir jau tuo metu turėjo būti inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas, jau tuo metu buvo pažeistos VMI kaip kreditoriaus teisės, tai administracinė atsakomybė turėjo būti taikoma jau tuo metu. Nesutiktina su VMI pozicija, kad bankroto bylos neinicijavimas yra trunkamasis administracinis nusižengimas. Šiuo atveju VMI be pagrindo sutapatina pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo su kreditorių teisių pažeidimu, t. y. įstatyminės pareigos nevykdymą laiko savaime administraciniu nusižengimu. Bendrovės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujamai įmonei lemia konkrečios faktinės aplinkybės konkrečiu momentu - įmonės finansinė būklė, kuri nėra konstanta ir laikas nuo laiko keičiasi kaip ir kreditorių reikalavimai. Tuo tarpu ANK 120 str. 1 d. administracinę atsakomybę sieja su kreditoriaus teisių pažeidimu. Jeigu tie VMI interesai, kaip nurodoma jos pareiškime, jau buvo pažeisti 2018 metais ar 2019 metų pradžioje, tai jie tokiais ir liko. Pagal tokį aiškinimą vėlesnis bankroto bylos iškėlimas ar jos neinicijavimas iš bendrovės vadovo pusės jau nebegalėjo nei papildomai pažeisti tokio kreditoriaus teisių, nei ištaisyti jau padarytą tų teisių pažeidimą. Tokiu atveju konstatuotina, kad, jeigu jau buvo padarytas pažeidimas, tai jis buvo padarytas 2018 metais, o VMI į jį sureagavo tik 2021 m. Prieš pasisakant dėl konkrečių faktinių aplinkybių, atkreiptinas dėmesys ir į teisinį reguliavimą, jo pasikeitimus, nes VMI pareiškime nurodytu laikotarpiu (nuo 2019 m. pabaigos iki UAB „O." bankroto bylos iškėlimo Vilniaus apygardos teismo 2021-05-20 nutartimi) įvyko bankroto teisinių santykių teisinio reglamentavimo pakeitimai. Pirmas teisinio reglamentavimo pasikeitimas yra tas, kad bankroto bylų iškėlimą iki 2020-01-01 reglamentavo Įmonių bankroto įstatymas, o nuo šios datos - Juridinių asmenų nemokumo įstatymas. Kiek aktualu nagrinėjamai administracinio nusižengimo bylai, šie du įstatymai nustatė skirtingus nemokumo apibrėžimus. Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. įmonės nemokumą apibrėžė kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tuo tarpu Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 str. 7 d. pateikia kitokią juridinio asmens nemokumo sąvoką - juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pastarosios sąvokos turinys teismų praktikoje dar nėra atskleistas, tačiau pagal jos konstrukciją spręstina, kad nemokumas yra tada, kai įmonė laiku nevykdo prisiimtų finansinių įsipareigojimų ir neturi turto įvykdyti visus kreditorių įsipareigojimus. UAB „O." 2019-04-10 sudarė susitarimus su pagrindiniu savo kreditoriumi ((duomenys neskelbtini)) B. susitarimus dėl papildomų kreditų suteikimo ir visų turimų kreditų (įskaitant ir naujai suteikiamų) grąžinimo termino nustatymo 2020-01-01 datai (nurodyta tų susitarimų pirmuose lapuose, preambulėse). Vien ši aplinkybė paneigia VMI argumentus, kad UAB „O." kaip nors iki 2020-01-01 pažeidė savo kreditoriaus VMI teises, neinicijavus bankroto bylos iškėlimo. Kaip minėta aukščiau, tuo laikotarpiu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. numatė, kad įmonė nemoki tada, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš administracinio nusižengimo byloje jau esančio VMI pateikto UAB „O." 2018 m. balanso matyti, kad UAB „O." iš viso turto turėjo 1 471 429 Eur sumai, o įsipareigojimai kreditoriams - 1 571 518 Eur. Kaip rodo byloje jau esantys UAB „O." ir B. 2019-04-10 susitarimai ir duomenys apie UAB „O." nekilnojamojo turto pardavimus nuo 2019-01-01 iki 2019-04-30 (t.y. nuo minėto balanso datos iki minėtų susitarimų su (duomenys neskelbtini) B. datos), minėtą įsipareigojimą sudarė iš esmės skolos B. (2019-04-10 susitarimuose nurodoma, kad jų sudarymo metu negrąžinto kredito suma pagal 2017-05-19 kredito sutartį yra 740 178,30 Eur, pagal 2018-09-05 kredito linijos sutartį 28 972,45 Eur, viso 769150,75 Eur, t.y. suma, likusi po pajamų gavimo per 2019 m. sausio-balandžio mėnesiais įvykdytus pardavimus, kurių bendra suma be PVM 362479,33 Eur, papildomai gauta ir biudžetui sumokėta PVM suma - 76120,66 Eur, viso 438599,99 Eur). Taigi, šie duomenys rodo, kad esminę įtaką UAB „O." finansinei padėčiai ir jos teisiniam vertinimui nemokia turėjo kreditoriaus B. sprendimai, UAB „O." prievolės šiam kreditoriui statusas (t. y. pradelsta ji, ar nepradelsta). Ši prievolė 2018 m. nebuvo pradelsta, o 2019 m. ji buvo pradelsta tik trumpą laikotarpį iki 2019-04-10 susitarimo sudarymo, t.y. juo buvo išspręstas prievolės įvykdymo terminas - pratęstas iki 2020-01-01, tuo pačiu suteikiant finansinius išteklius toliau vystyti (duomenys neskelbtini) projektą žemės sklype (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „O." reikšmingai pagerino savo finansinę būklę 2019­-04-10 susitarimais su B., nes jais pasiekė, kad būtų panaikintos netesybos 204 450,36 Eur sumai ir visi pinigai, banko užskaityti joms sumokėti, būtų panaudoti 2017-05-19 kredito sutarties kredito grąžinimui, t.y. vien dėl šios aplinkybės negrąžinto kredito suma 2019-04-10 sumažėjo nuo 740 178,30 Eur iki 576 641,39 Eur. Esant minėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo VMI teiginiams, kad UAB „O." buvo nemoki jau 2018 ar 2019 metais. B. suteikus papildomus kreditus ir atidėjus prievolių jam įvykdymą iki 2020-01-01, nebuvo Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nurodytų nemokumo kriterijų, konkrečiai nebuvo pradelstų įsipareigojimų tiek, kiek nurodoma įstatyme. Tą buvo pripažinusi ir VMI, nes 2019-09-23 buvo priėmusi sprendimą atidėti mokestinės prievolės įvykdymą, šį sprendimą panaikino - atnaujino mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus jau 2020-08-31 sprendimu. Kad VMI kaip kreditoriui buvo žinomi visi sprendimai dėl UAB „O." veiklos, veiksmai derinami pagal VMI išsakytas pastabas, kad kreditorius B. irgi įvertindavo VMI interesus, į juos atsižvelgdavo, galimai šie kreditoriai derino savo pozicijas ir netiesiogiai, patvirtina tiek B. 2019-04-29 raštas, tiek VMI atliktas UAB „O." veiklos patikrinimas, įformintas 2019-11-05 operatyvaus patikrinimo pažyma. Nė vienas kreditorius nenurodė, kad UAB „O." nemoki, kad jai reikia inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. B. 2019-04-29 raštu informavo VMI, kad suteikė UAB „O." naujų kreditų, nustatė naujus (ilgesnius) prievolių įvykdymo terminus. VMI 2019-11-05 operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuojama, kad jai buvo pateiktas UAB „O." balansas už 2019 m. pirmą pusmetį ir turto vertė buvo 1 222 385 Eur, turimi įsipareigojimai 1 281 933 Eur, pagrindinei kreditoriai (2019-09-30 duomenimis) – B. 545156,41 Eur sumai, UAB „G." 451355,79 Eur sumai. VMI nepadarė jokių išvadų, kad yra kaip nors pažeidžiamos VMI teisės, nekonstatavo UAB „O." nemokumo ar kokių nors kitų aplinkybių, dėl kurių UAB „O." veikla turėjo būti nutraukta ar kitaip ribojama. Pažymėtina, kad VMI 2019-11-05 operatyvaus patikrinimo pažymoje taip pat nurodoma, kad UAB „O." turi nekilnojamojo turto, jis visas įkeistas B., t.y. VMI pripažino šio turto realumą ir vertę. Tas matosi ir iš UAB „O." nekilnojamasis turtas B. dėl hipotekos įforminimo pateiktos 2019-02-19 Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos kaip ir viso to turto apibūdinimas, iš kurio matosi, kad būtina atlikti darbų šį objektą užbaigti. Šia ataskaita buvo įvertintas UAB „O." turimas nekilnojamas turtas - žemės sklypas (jo dalis) adresu (duomenys neskelbtini) ir jame esantys statiniai. UAB „O." nekilnojamasis turtas vardu veikusios turto vertintojos G. D. išvada šio turto rinkos vertė 2019-02-13 datai buvo 1 409 000 Eur. Pažymėtina, kad išvadose konstatuotas daugelio patalpų registruotas baigtumas 85 procentai, o faktinis 76 procentai (t. y. faktiškai reikalingų atlikti darbų kiekis didesnis negu tas, kuris reikalingas pagal formalius reikalavimus visiškam baigtumui nustatyti), keturi butai (turto išvardinimo eilutės Nr. 8-11, esantys faktiškai pastatytame pastate unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bet daiktinės teisės neregistruotos) registruotas baigtumas 11 procentų, tačiau faktinis 76 procentai (Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos 28-34 lapai), šis pastatas nurodytas nekilnojamojo turto registro išraše iš registro Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos 93 lapas). Taigi, turimo turto vertė turėjo pakilti, pabaigus jo statybas, atlikus darbus pagal B. kreditą. Kad UAB „O." vykdė veiklą ir turėjo visas galimybes ją tęsti, patvirtina tiek nekilnojamojo turto pardavimai 2019 m. (kol buvo B. finansavimas ir sutikimai parduoti kuriamą turtą) ir tai, kad kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) B. naudai išieškojimą vykdžiusio antstolio A. N. 2020-08-21 patvarkymo, šio banko papildomai suteikti kreditai buvo panaudoti (įsiskolinimas dėl kreditų pagal 2017-05-19 kredito sutartį nurodomas 796603,58 Eur, pagal 2018-09-05 kredito linijos sutartį - 67804,25 Eur), tačiau dėl laikinai susidėjusių nepalankių ekonominių sąlygų 2020 m. pradžioje, UAB „O." buvo priverstas patirti nemokumą dėl kreditoriaus B. veiksmų. Kaip ir kiekvieniems metams pasibaigus, taip ir 2020 m. pradžioje UAB „O." su (duomenys neskelbtini) B. aptarė 2019 m. pasiektus veiklos rezultatus ir planus kaip toliau bus vystomas (duomenys neskelbtini) projektas, įkeistas šiai kredito įstaigai. 2019 m. pabaiga, 2020 m. pradžia nekilnojamojo turto rinkoje buvo sudėtinga, tad derybos dėl naujų kreditų suteikimo ir esamų kreditų grąžinimo sąlygų užsitęsė (panašiai kaip ir 2019 metais), tačiau 2020 m. pradžioje atsirado nauja nenumatyta stipriai visų ūkio subjektų veiklą įtakojusi aplinkybė - Covid-19 virusas ir jo sukelta epidemiologinė situacija. Dėl jos iš pradžių paskelbta ekstremali situacija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-26 nutarimu Nr. 152), o po to ir griežtų sąlygų karantinas Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-03-14 nutarimu Nr. 207) kaip ir visame pasaulyje. Šios sąlygos buvo ir pagrindas priimti 2020-04-21 Naujojo koronaviruso (COVID- 19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymą. Pagal jo 2 str. juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka netaikoma karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo. Karantinas atšauktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-06-10 nutarimu Nr. 579, tačiau vėl paskelbtas 2020-11-04 nutarimu Nr. 1226 nuo 2020-11-07 (jis panaikintas - neteko galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021-06-28 nutarimu Nr. 499 nuo 2021-­07-01). Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymo 5 str. suteikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei pratęsti minėtus terminus susilaikyti nuo nemokumo proceso inicijavimo, bet ne ilgiau kaip iki 2020-12-31. Taigi, K. K. kaip UAB „O." vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą, net jeigu ir būtų nemoki, prasidėjo tik 2021-04-01. Šiai datai UAB „O." iš tikrųjų buvo nemoki ir priklausė tik nuo kreditorių sprendimų, nors ir buvo pasirengusi tęsti veiklą, jeigu kreditoriai būtų palaikę ją. Kadangi palaikymo nebuvo, jau buvo žinoma, kad kreditoriai kreipsis ar kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (K. K. buvo žinoma apie VMI išankstinį 2021-01-22 pranešimą, tačiau nebuvo žinoma apie VMI inicijuotos bylos pradžią; bendrovei buvo žinoma apie jos kreditoriaus K. K. inicijuotą bylą, bet jo pareiškimo teismas nepriėmė - atsisakė priimti Vilniaus apygardos teismas 2021-04-17 nutartimi, jis nesiėmė tolimesnių veiksmų, nes tada paaiškėjo VMI pradėtos bylos faktas), UAB „O." pripažino pagrindą iškelti bankroto bylą, o bendrovės vadovas nesiėmė veiksmų kelti bankroto bylą savarankiškai, nes to proceso dubliavimas visiškai nereikalingas, nebūtinas ir netikslingas. Kaip minėta, pagrindinis UAB „O." turtas, iš kurio ir buvo planuojama gauti pajamų atsiskaityti su visais kreditoriais, buvo (duomenys neskelbtini) už skolas perduotas turtas pagal vykdymo metu nustatytą vertę 2020 m. rugpjūčio mėnesį, t.y. mažesnę vertę negu buvo galima gauti rinkoje ne tokiomis buvusiomis ekstremaliomis epidemiologinėmis sąlygomis, tačiau tuo metu buvęs neapibrėžtumas ir situacijos nenuspėjamumas lėmė būtent tokius (duomenys neskelbtini) veiksmus, kurie tuo pačiu nulėmė ir UAB „O." veiklos nuostolius, atitinkamas perspektyvas, jos nemokumą. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo pat 2018 m. UAB „O." kreditorių struktūra iš esmės nesikeitė - didžiausiu ir pagrindiniu kreditoriumi buvo (duomenys neskelbtini) B., po jo sekė UAB „G." (su UAB „O." vadovu K. K. susijusi bendrovė). Tokia kreditorių struktūra atsispindi tiek VMI 2019-11-05 operatyvaus patikrinimo pažymoje, tiek UAB „O." bankroto byloje patvirtintų kreditorių sąrašas (tą patvirtinanti Vilniaus apygardos teismo 2021-07-19 nutartis pridedama). Kiti kreditoriai buvo smulkūs ir laikini, o VMI kaip kreditoriaus statusą dėl nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio lėmė šio mokesčio taikymo įstatyminis reglamentavimas, kurio bendrovė negalėjo išvengti, t.y. šio mokesčio mokėjimo pareiga būtų atsiradusi bet kuriuo atveju, nes bendrovė turėjo atitinkamo statuso nekilnojamąjį turtą - dėl jo realizavimo, kuris buvo neišvengiamas. Pridėtinės vertės mokesčio taikymas buvo nulemtas jau nuo pat UAB „O." veiklos su žemės sklypu adresu (duomenys neskelbtini) pradžios. UAB „O." pridėtinės vertės mokesčio įsiskolinimas ir VMI tapimas kreditoriumi susidariusiomis aplinkybėmis jau nebepriklausė nuo UAB „O." statuso, veiklos ir jos tęstinumo, tuo labiau nuo bankroto bylos iškėlimo ar nekėlimo, nes jo atsiradimas buvo tik laiko klausimas. Jis privaloma tvarka turėjo būti siejamas su UAB „O." turimo nekilnojamojo turto realizavimu (nepriklausomai nuo realizavimo formos, laiko ir pinigų gavimo fakto). Tad šios aplinkybės patvirtina, kad K. K. veiksmai kaip UAB „O." vadovo niekaip nepažeidė jokio kreditoriaus teisių neinicijuojant bankroto bylos kėlimo tam tikru momentu. Pridėtinės vertės mokesčio atsiradimą ateityje nulėmė UAB „O." veikla - nekilnojamojo turto žemės sklype (duomenys neskelbtini) vystymas, jį pritaikant gyvenamosios paskirties pastatų statybai ir tų statybų vykdymas, t. y. apmokestinant minėtos veiklos vykdymo metu sukuriamą vertę, kuri Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 str. įvardijama kaip „naujas" nekilnojamasis turtas, o juo neužstatytas žemės sklypas, bet tam pritaikytas - „statybų žemės sklypas". Kadangi B. prisidėjo prie UAB „O." veiklos ir tuo pačiu pridėtinės vertės mokesčio objekto kūrimo, suteikdamas kreditus, tai jis pagrįstai reikalavo ir tapo šių objektų (duomenys neskelbtini), kas pagal CK 4.170 str. 3 d., CPK 719, 754 str. jam suteikė pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Tokia pirmenybės teisė galioja ir mokėtinų mokesčių atžvilgiu, kad ir atsirandančių dėl to hipoteka apsunkinto turto perleidimo. Bet kokių pajamų, gaunamų iš įkeisto turto realizavimo, nukreipimas ne (duomenys neskelbtini) reikalavimo tenkinimui įmanomas tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka pats (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš pateikiamų (duomenys neskelbtini) 2019 m. suteiktų sutikimų parduoti įkeistą turtą ir kai kurių pagal juos realizuotų sutarčių sąlygų, (duomenys neskelbtini) duodavo sutikimus perleisti turtą ir panaikinti jo hipoteką tik su sąlyga, jeigu konkreti pinigų suma bus sumokėta jam. Kadangi UAB „O." iš anksto atskleisdavo su pirkėju sutartą turto kainą, ją suderindavo su (duomenys neskelbtini), tai tuose sutikimuose nurodoma (duomenys neskelbtini) mokėtina pinigų suma faktiškai atitiko pirkimo- pardavimo sutartyse nurodomą parduoto turto kainą. Kadangi (duomenys neskelbtini) nesutiko dalį gautų pinigų panaudoti UAB „O." mokėtino pridėtinės vertės mokesčio, priskaičiuoto už to turto pardavimus, sumoms sumokėti, pati bendrovė laisvų finansinių išteklių neturėjo, tad buvo tikimasi parduoti visus objektus po jų pabaigimo ir gautomis lėšomis atsiskaityti tiek su (duomenys neskelbtini), tiek su biudžetu dėl atsirandančio pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo. Tos vertės turėjo užtekti, turtą parduodant rinkos sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga mokėti pridėtinės vertės mokestį atsiranda tik po turto realizavimo, nepriklausomai nuo to, ar turto savininkas - įmonė gavo pinigus už jį ir kokiu būdu tas turtas buvo realizuotas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 89, 90 str.). Atskirais teisės aktų atvejais numatyta, kad pridėtinės vertės mokestį už pardavėją turi sumokėti pirkėjas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-13 nutarimas Nr. 900), tačiau tokia situacija UAB „O." atveju nesusiklostė ir negalėjo susiklostyti, nes 2020 m. rugpjūčio mėnesį už skolas vykdymo metu perėmęs UAB „O." turtą (duomenys neskelbtini) B. nebuvo ir nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas. Šiam (duomenys neskelbtini) pradėjus priverstinį išieškojimą pagal CPK vykdymo proceso taisykles, UAB „O." turto padavimas jau visiškai nebepriklausė nuo šios bendrovės ir tuo pačiu jos vadovo K. K. valios ir veiksmų. Padėties nebūtų pasikeitusi ir bankroto bylos iškėlimo. Kaip minėta, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą nekilnojamojo turto perleidimo sandorių apmokestinimas pridėtinės vertės mokesčiu nepriklauso nuo pardavimo būdo, o bankroto procesas nepanaikina (duomenys neskelbtini) pirmenybės teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 94 str. 1 d.). UAB „O." išrašė B. 2020-08-21 PVM sąskaitą-faktūrą dėl vykdymo procese per antstolį perimto turto ir dėl jo apskaičiavo mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, kai gavo informaciją apie antstolio sprendimus tą nekilnojamąjį turtą perduoti (duomenys neskelbtini) už skolas. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad K. K. kaip UAB „O." vadovas neturėjo pareigos inicijuoti šiai bendrovei bankroto bylos iki 2021-04-01, o kai ši pareiga atsirado, jos vykdymas neturėjo teisinių pasekmių, nes bendrovės kreditoriai jau buvo inicijavę teisminius procesus dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, laikotarpiu nuo 2019-01-01 nėra nustatyta jokių VMI kaip UAB „O." kreditoriaus teisių pažeidimų, o bankroto bylos nekėlimas, ypač kai nebuvo pareigos tai daryti, savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo, žalos jam. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašoma nutraukti administracinio nusižengimo bylą K. K. atžvilgiu.

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimo dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo matyti, kad jame yra nurodyta, jog UAB „O." (toliau - ir Bendrovė) vadovu nuo 2018 m. liepos 3 d. iki bankroto bylos Bendrovei iškėlimo buvo K. K.. Nepriemokos išieškojimo veiksmai Bendrovės atžvilgiu buvo taikomi nuo 2019 m. lapkričio mėnesio. Vykdydama nepriemokos išieškojimą, VMI priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turto, kuriuos vykdė antstolis G. B.. VMI yra Bendrovės kreditorė. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau - MAIS) duomenimis, Bendrovės mokestinė nepriemoka 2021 m. balandžio 9 d. buvo 185 265,59 Eur. Kadangi nuo 2019 m. lapkričio 28 d. taikant priverstinio išieškojimo veiksmus nepriemokos išieškoti nepavyko, VMI, vadovaudamasi JANĮ 9 straipsnio reglamentavimu, 2021 m. sausio 25 d. Bendrovės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė 2021 m. sausio 22 d. pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie inicijuojamą nemokumo procesą, kuriuo įspėjo Bendrovę, kad šiai per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos (pagal JANĮ 9 straipsnio 1 dalį, pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo) neįvykdžius prievolės, arba nesudarius susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti, arba nepriėmus sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, VMI kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi JANĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti veiksmai nustatytu terminu atlikti nebuvo, VMI 2021 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2080-967/2021 iškėlė Bendrovei bankroto bylą. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo bylą. Vadovaujantis JANĮ 5 straipsnio 1 punkto reglamentavimu, nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą, 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą, 3) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau - susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą (JANĮ 6 straipsnis). Tačiau K. K., būdamas Bendrovės vadovu, JANĮ nustatytos pareigos neįvykdė, Bendrovei bankroto bylos neinicijavo. Sprendžiant vadovo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį klausimą svarbu nustatyti momentą, kada juridinis asmuo tapo nemokus ir vadovui atsirado pareiga inicijuoti nemokumo procesą. Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkte buvo numatyta, kad įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš paskutinio Bendrovės JAR pateikto balanso už 2018 metus matyti, kad Bendrovės turto vertė ataskaitiniais metais buvo 1 471 429 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 571 518 Eur, Bendrovė patyrė 200 117 Eur nuostolių, taigi, Bendrovės įsipareigojimai jau 2018 metais viršijo jos turto vertę. Kaip minėta, Bendrovės įsiskolinimas biudžetui susidarė nuo 2019 m. lapkričio 1 d., taigi, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį reglamentavimą, Bendrovė jau 2019 metų lapkričio mėn. buvo nemoki (nevykdė įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės). Nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens nemokumas yra juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Kaip minėta, Bendrovės įsipareigojimai jau 2018 metais viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę, o įsipareigojimų Bendrovė nevykdė nuo 2019 m. lapkričio 1 d., taigi, Bendrovė atitiko nemokios įmonės sąvoką ir pagal JANĮ reglamentavimą. Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad K. K. būdamas Bendrovės vadovu ir nuo 2019 m. lapkričio mėn. žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį (jos nemokumą) bei didėjančius įsipareigojimus VMI ir kitiems kreditoriams, privalėjo nedelsdamas spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą ir inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą (JANĮ 6 straipsnis), tačiau net ir po VMI įspėjimo bei įspėjime nustatyto 30 dienų termino, per kurį jis privalėjo atlikti atitinkamus veiksmus, pabaigos (2021 m. kovo 3 d.), K. K. veiksmų Bendrovės finansiniams sunkumams įveikti nesiėmė, pareiškimo teismui nepateikė, taip pažeisdamas kreditorių teises ir padarydamas ANK 120 straipsni 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos registro išrašo matyti, kad UAB „O." mokestinės prievolės 2021 m. balandžio 9 d. sudarė: už nesumokėtą pridėtinės vertės mokestį 174 756,35 Eur, už nesumokėtą žemės mokestį – 117,83 Eur, delspinigiai – 10380,64 Eur (b. t. 1, b. l. 17).

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikto duomenų išrašo nustatyta, kad UAB „O." vadovas nuo 2018 m. liepos 3 d. d. yra K. K. (b. t. 1, b. l. 33 – 34).

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. lapkričio 5 d. Operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad joje yra nurodyta, kad siekiant nustatyti įsipareigojimų biudžetui vykdymą, nepriemokos susidarymo priežastis, buvo atlikta UAB „O." operatyvus patikrinimas už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., kurio metu nustatyta, jog pagal VMI pateiktą UAB „O." balansą už 2019 m. pirmą pusmetį UAB „O." turto vertė buvo 1 222 385 Eur, turimi įsipareigojimai 1 281 933 Eur. Pagrindiniai kreditoriai (2019 m. rugsėjo 30 d. duomenimis) – B. 545 156,41 Eur sumai, UAB „G." 451 355,79 Eur sumai (b. t. 2, b. l. 11 – 12).

Iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutarties, kuri yra įsiteisėjusi, matyti kad UAB „O." iškelta bankroto byla pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą. Šia nutartimi teismas padarė išvadą, kad UAB „O." nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nenustatė duomenų, kad UAB „O." negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) kreditoriams yra laikinas. Teismas nusprendė, kad UAB „O." turtinė padėtis atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatytą nemokumo sąvoką ir bendrovė negali laiku vykdyti turtinių prievolių. Nutartyje pažymėta, kad Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentus, pagal kuriuos vertinama įmonės finansinė padėtis (turimo turto vertė, įmonės finansiniai įsipareigojimai, pelnas, nuostoliai ir pan.), Juridinių asmenų registro tvarkytojui paskutinį kartą yra pateikusi tik už 2018 metus. Pagal atsakovės balansą 2018 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sudarė 1 471 429 Eur, iš jų trumpalaikis turtas sudarė 1 470 999 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 571 518 Eur., bendrovė patyrė 200 117 Eur nuostolių.; balansas už 2019, 2020 metus nepateiktas. Savo ruožtu, atsakovės vadovui nepateikus teismui reikalaujamų dokumentų, jokių aktualių duomenų įvertinti įmonės finansinę padėtį ar realiai valdomą turtą teismas neturi, dėl ko vertina šiuo metu esančią atsakovės finansinę būklę ir gyvybingumą pagal ieškovės pateiktus bei iš viešųjų registrus gautus duomenis. Kelių transporto priemonių registro duomenimis, atsakovės vardu nėra registruota jokių transporto priemonių. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įmonės nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto nėra registruota. Kaip nurodė ieškovė atsakovės įsiskolinimas (mokestinė nepriemoka) 185 265,59 Eur, ją bandoma išieškoti nuo 2019 m. lapkričio mėnesio. Pagal viešus duomenis, įmonėje dirba vienas darbuotojas (b. t. 1, b. l. 24-27).

Iš Antstolių informacinės sistemos išrašo nustatyta, kad VMI nuo 2019 m. spalio 29 d. iš UAB „O." vykdė išieškojimus, be to išieškojimai buvo vykdomi ir kitų UAB „O." kreditorių (b. t. 1, b. l. 6).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, veikos kvalifikavimas

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Šio nusižengimo sudėtis yra formali. Objektyvieji administracinio nusižengimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą.

JANĮ 5 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Šiame straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems juridinių asmenų vadovams. Dar kartą tai konstatuojama minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kur numatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Pagal teismų praktiką įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020). Taip pat teismų praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, pripažįsta, kad K. K. būdamas UAB „O." vadovu, įmonei tapus nemokia turėjo pareigą inicijuoti nemokumo procesą, tačiau to nepadarė ir įstatyme numatytos pareigos sąmoningai nevykdė.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas K. K. teismo posėdžio metu kaltės nepripažino, nors patvirtino, kad dėl bankroto procedūros į teismą nesikreipė, teigė taip pasielgęs dėl to, kad tikėjo, jog įmonės veiklos sunkumai laikini, ieškojo būdų ir siekė juos pašalinti, o vėliau gavęs žinių, jog bankroto bylą ketina kelti įmonės kreditoriai, nemanė, jog tai būtų tikslinga daryti dar ir pačiai įmonei. Tačiau, teismo vertinimu, tokie K. K. parodymai nepaneigia UAB „O." nemokumo ir jos vadovo pareigos dėl nemokumo proceso inicijavimo nevykdymo.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 28 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „O." pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą. Šia nutartimi teismas padarė aiškią išvadą, kad UAB „O." yra nemoki, ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių bei nėra pagrindo išvadai, jog UAB „O." yra gyvybinga – duomenų apie vykdomą ūkinę komercinę veiklą, leidžiančią įvykdyti prievoles ateityje, nenustatyta. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad UAB „O." turtinė padėtis atitinka Juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatytą nemokumo apibrėžimą (negali laiku vykdyti turtinių prievolių). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „O." finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registro tvarkytojui paskutinį kartą yra pateikusi tik už 2018 metus. Šių dokumentų duomenys leidžia spręsti, kad jau 2018 metais įmonė turėjo rimtų finansinių sunkumų – patyrė 200 117 Eur nuostolių, o jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai žymiai viršijo įmonės turtą. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, UAB „O." mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 17 d. (b. t. 1, b. l. 17 – 20). Iš Antstolių informacinės sistemos duomenų matyti, jog antstoliai VMI išieškojimą iš UAB „O." vykdė nuo 2019 m. spalio 29 d., be to išieškojimus iš UAB „O." antstoliai vykdė ir kitų UAB „O." kreditorių naudai. Šių aptartų duomenų visuma, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad nuosekliai blogėjanti UAB „O." turtinė padėtis, augantis įsipareigojimų dydis įmonės vadovui buvo žinomas ir suprantamas. Pats vadovas apklaustas teisme pripažino, kad dėl nepasiekto susitarimo su banku, banko sprendimo nepratęsti sutarčių, griuvo visi susitarimai su VMI, planas kaip užbaigti projektą, vyko išieškojimai per antstolius. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas pripažįsta, kad atsiradus įstatymo nustatytai pareigai ir sąlygoms įmonės vadovas K. K. sąmoningai ir neteisėtai įmonės nemokumo proceso neinicijavo, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o bankroto procedūrą inicijavo pats kreditorius VMI, kurios pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindu teismas nutartimi iškėlė UAB „O." bankroto bylą. Toks vadovo K. K. elgesys ir neveikimas yra akivaizdžiai pažeidžiantis minėtas JANĮ nuostatas, pavojingas ir neteisėtas ir atitinkantis ANK 120 straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtį.

Pažymėtina, kad įstatyme yra nustatyta imperatyvi pareiga įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai ši įmonė objektyviai atitinka nemokumo sąlygas, ir nustatyti konkretūs terminai, per kuriuos tai turi būti padaryta. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416-469/2015, 3K-3-170-219/2020). Bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, kuo greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus. Dėl to įstatymo normos nustato įmonės vadovui pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).

K. K. atstovo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose akcentuojamas UAB „O." veiklos ir VMI reikalavimų atsiradimo specifiškumas, UAB „O." kreditoriaus B. sprendimų esminė įtaka UAB „O." finansinei padėčiai, K. K., kaip verslininkui, UAB „O.“ vadovui, buvo žinomi tiek sprendžiant klausimus dėl UAB „O." veiklos pobūdžio, tiek dėl konkrečių projektų įgyvendinimo ir jų finansavimo šaltinių pasirinkimo ir neatleidžia įmonės vadovo nuo pareigos laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia. K. K. teisme nurodė, jog nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to, jog turėjo informacijos, jog tai ruošiasi daryti kiti įmonės kreditoriai. Tačiau JANĮ įtvirtina ne įmonės kreditorių, o įmonės vadovo pareigą inicijuoti įmonės nemokumo procedūrą, todėl vien tai, jog kiti UAB „O.“ kreditoriai ketino kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nereiškia, kad K. K., kaip šios bendrovės vadovas, neturėjo pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir nešalina bendrovės vadovo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį.

Teismas įvertinęs K. K. veiksmus ir neveikimą, kaltės turinį, pripažįsta, kad jo veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, požymius.

ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų.

Skirdamas K. K. nuobaudą teismas atsižvelgia į padaryto nusižengimo pavojingumą ir pobūdį, taip pat į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertina tai, jog K. K. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nėra teistas, nebaustas administracine tvarka. Įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes ir administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio nuostatas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nuobaudos tikslai bus tinkamai įgyvendinti už administracinio nusižengimo padarymą K. K. paskiriant sankcijoje numatytą minimalaus dydžio baudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

K. K. pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų) baudą.

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 2 dalimi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo baudą turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 1001. Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ bankas, banko kodas 72900; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas, banko kodas 40100; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas, banko kodas 70440; LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, banko kodas 71800; LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filialas, banko kodas 74000; LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, banko kodas 21400; LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; banko kodas 73000, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, banko kodas 72300. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (ANK 668 straipsnio 4 dalis).

Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodą 1001, mokėjimo paskirtyje – administracinio nusižengimo bylos numerį – A6.-2172-817/2021.

Išaiškinti, kad, vadovaujantis ANK 675 straipsnio 3 dalimi, po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.