Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 20 d. nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. rugpjūčio 11 d. L. G. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 95 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, būdamas UAB „L.“ direktoriumi, 2017-06-03 apie 08:50 val. leido vykdyti skalbinių lyginimo ir lankstymo darbus L. B. skalbykloje adresu (duomenys neskelbtini), nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties ir apie priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Protokole nurodoma, kad šiais savo veiksmais L. G. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 99 straipsnio reikalavimus.Kretingos rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 20 d nutarimu administracinio nusižengimo bylos teiseną pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį L. G. nutraukė, jo veikoje nesant administracinio nusižengimo požymių.Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, atstovaujama Klaipėdos skyriaus vedėjo V. R. (toliau Institucija), prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-10-20 nutarimą ir priimti naują nutarimą – pripažinti L. G. padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, patraukti jį administracinėn atsakomybėn ir skirti nuobaudą ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose. Nesutinka su teismu, jog nepakako įrodymų, patvirtinančių L. G. kaltę. Teigia, jog teismas nutarimą nutraukti bylą priėmė netinkamai įvertinęs arba iš viso neįvertinę reikšmingų bylos duomenų ir aplinkybių. Nurodo, kad teisme apklausti liudytojai dirba toje pačioje įmonėje, todėl akivaizdu, kad davė tokius parodymus, kurie išimtinai palankūs direktoriui. Liudytojos L. B. duoti parodymai teisme nebuvo išsamūs, lyginant juos su tą pačią dieną teiktais raštiškais paaiškinimais. Mano, kad ši liudytoja taip pat siekia palankesnio sprendimo direktoriui, nes įmonėje dirba jos mama I. D.. Nesutinka su teismu, jog liudytojos L. B. raštu duoti paaiškinimai yra neobjektyvūs ir abejotini, nes nebuvo fiksuojami vaizdo įrašu. Pažymi, kad paprastai filmuojama norint užfiksuoti faktinę situaciją, pavyzdžiui, kaip asmuo atlieka darbo funkcijas. Užfiksavus, kad atlieka darbo funkciją, prašoma paaiškinimo raštu ir vaizdo įrašas paprastai nebeatliekamas. Tokios praktikos buvo laikomasi ir L. B. pradėjus rašyti paaiškinimą. Nesutinka su teismu, jog Institucija itin formaliai surinko įrodymus, nes nebuvo aiškintasi dėl direktoriaus atostogų. Teigia, kad L. B. rašytiniame paaiškinime pati nurodė, kad dėl darbo tarėsi su L. G.. Vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad vėliau į skalbyklą atvyko direktorius L. G. ir pastarasis nurodė, kad L. B. turėjo šiandien atvykti susipažinti su darbu. Aplinkybę dėl kasmetinių atostogų suteikimo direktoriui nuo 2017-06-02 iki 2017-07-30 reikia vertinti kaip formalią ir siekimą išvengti administracinės atsakomybės. V. G., kuri direktoriaus L. G. atostogų laikotarpiu paskirta laikinai eiti direktoriaus pareigas, nurodė, kad apie L. B. įdarbinimą nieko nežinojo. Be to, ir UAB „L.“ darbuotojoms pranešus, kad atvyko inspektoriai, atvyko būtent L. G., o ne V. G., kuri turėjo pavaduoti direktorių jo atostogų laikotarpiu. Pagal išdėstytas aplinkybes mano, kad teismas visiškai formaliai vertino direktoriaus L. G. suteiktų atostogų aplinkybes, suteikdamas viršenybę Įsakymo formai, o ne jo turiniui. Apibendrinusi liudytojų parodymus, Institucija mano, kad liudytojų parodymai teismo posėdžio metu galėjo būti derinami, todėl dėl toliau besitęsiančių darbinių santykių tarp liudytojų ir pažeidėjo, jų parodymai, duoti teismo posėdžio metu, turi būti vertinami kaip neobjektyvūs ir šališki. Prašo teismo įvertinti ir tai, kad neplaninis patikrinimas buvo atliekamas neatsitiktinai, o gavus informaciją iš darbuotojo, kuris apie keturiolika mėnesių UAB „L.“ dirbo nelegaliai. Apeliantas mano, kad yra visi DK 98 straipsnio 1 dalyje numatyti nelegalaus darbo požymiai. L. B. darbą atliko realiai. Tai patvirtina jos paaiškinimas raštu, vaizdo įrašas. L. B. su L. G. buvo susitarę dėl darbo laiko pradžios ir pabaigos bent jau tą dieną, dėl kitų dienų turėjo susitarti atvykus direktoriui į skalbyklą. Taip pat, priešingai nei nustatė teismas, yra įrodyta, kad tarėsi ir dėl darbo užmokesčio. Pati L. B. nurodė, kad dėl darbo užmokesčio tarėsi telefonu. Nepaisant to, kad L. B. teismo posėdžio metu pakeitė parodymus, teigia, kad nebūtinas darbuotojo ir darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį ir tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną pranešti VSDFV apie asmens darbo pradžią. Byloje patvirtinta, kad L. B. atliko darbo funkcijas nesudariusi darbo sutarties ir nepranešus apie darbo pradžią VSDFV. Apeliantas mano, kad nustatyta ir teismui pateikta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad L. B. 2017-06-03 8.50 val., atlikdama darbo funkcijas bendrovės naudai, dirbo nelegaliai. UAB „L.“ direktoriaus L. G. veikoje yra visi būtini administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.Atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikta.Apeliacinis skundas tenkintinas.ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo. Teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą nutarimą. Anot apelianto, teismas nepagrįstai kritiškai vertino duotus pirminius liudytojos L. B. parodymus ir vadovavosi tik teisme duotais parodymais, kurie, anot apelianto, nėra objektyvūs. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai L. G. suteiktas atostogas vertino kaip faktą paneigiantį jo kaltę.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, daro išvadą, jog administracinio teisės nusižengimo byloje yra įrodyti visi nusižengimo sudėties požymiai. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo.Norint nustatyti tinkamą subjektą, kiekvienu atveju turi būti tiksliai nustatoma, kuris asmuo patenka į „darbdavio“ ar „darbdavio įgalioto asmens“ kategoriją. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „L.“ direktorius L. G., kuris bylos duomenimis nuo 2017-06-03 buvo kasmetinėse atostogose ir jį pavaduoti turėjo V. G.. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, ar L. G. yra tinkamas subjektas, tik padarė išvadą, kad jo veikloje nėra šio nusižengimo požymių. Vertinant teismo motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo manymu, L. G. buvo tinkamas subjektas, tačiau nepakako duomenų patraukti jį administracinėn atsakomybėn dėl to, kad neįrodyta ne tik jo kaltė, bet ir objektyvieji nusižengimo požymiai. Direktoriui L. G. suteiktas atostogas vertino tik kaip faktą, patvirtinantį, kad L. G. galėjo nežinoti apie jo bendrovėje L. B. neva atliekamą darbą. L. G. pirmosios instancijos teisme neginčijo tai, kad jis netinkamas subjektas, vadinasi sutiko su tuo, kad administracinio nusižengimo protokolas pagrįstai surašytas jam. Kadangi ginčo dėl tinkamo subjekto iš esmės nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad L. G. yra tinkamas subjektas.Ginčas kyla dėl subjektyviosios ir objektyviosios nusižengimo pusių egzistavimo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė konstatavęs, kad nepakanka įrodymų, leidžiančių asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai paneigia faktą, kad L. B. dirbo ir kad buvo derinta su darbdaviu dėl jos įdarbinimo. Teismas, atsižvelgdamas į L. B. atliktų veiksmų vienkartinį pobūdį, sprendė, kad tai nėra nelegalus darbas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sutinka su apeliantu, jog byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad yra visi ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymiai.Administracinė atsakomybė pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį straipsnio kyla darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra blanketinė. Kaip objektyviai reiškiasi nelegalaus darbo požymiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau DK). Kadangi nusižengimas padarytas galiojant senajam DK (galiojusiam iki 2017-07-01), todėl vadovaujamasi būtent šio kodekso normomis. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2191 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nelegalus darbas gali pasireikšti alternatyviomis veikomis: darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Darbdavio pareiga pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nustatyta DK 99 straipsnio 6 dalyje. Nagrinėjamu atveju administraciniu nusižengimo protokole užfiksuota, kad L. G. leido vykdyti skalbinių lyginimo ir lankstymo darbus L. B. skalbykloje, nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties ir apie priėmimą nepranešus teisės aktų nustatyta tvarka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriui, t. y. konstatuotos abi alternatyvios veikos. Siekiant veiką kvalifikuoti ANK 95 straipsnio 1 dalies straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, būtina nustatyti: 1) kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių – atliekamas konkretus darbas, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl nusižengimo objektyviųjų požymių nebuvimo. Byloje pateiktais vaizdo įrašais neginčijamai nustatyta, kad L. B. 2017-06-03 UAB „L.“ atliko darbo funkcijas – lankstė skalbinius. Vaizdo įrašas patvirtina, kad darbo funkcijas L. B. atliko ir į skalbyklą atvykus direktoriui, kai realaus darbo atlikimas jau buvo užfiksuotas Darbo inspekcijos pareigūnų. Tik vėliau, kai direktorius ir kiti liudytojai davė paaiškinimus inspektoriams, L. B. pasišalino iš darbo vietos. Vaizdo įrašuose taip pat užfiksuota, kad direktorius L. G. taip pat nurodė, kad L. B. atvyko susipažinti su darbu. Vėliau tvirtino, kad ji atvyko į pokalbį dėl darbo, tačiau nenurodė kas su ja turėjo kalbėti. Rašytiniuose paaiškinimuose L. B. nurodė, kad ji lygino darželio patalynę, kad jai šiandien pirma darbo diena. Su direktoriumi tarėsi, kad atvyks pabandyti, apsižiūrėti, o kai atvažiuos viršininkas, pakalbės apie darbą ar tenkina ar ne. Nurodė, kad pirmą dieną kol kas sutarties nesirašė, tačiau telefonu su direktoriumi tarėsi dėl darbo užmokesčio. L. B. nurodė ir telefono numerį, kuriuo skambino tartis dėl darbo (b. l. 5). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos paaiškinimus vertino kritiškai tik dėl to, kad inspektorė davė nurodymus kaip pildyti paaiškinimą, kad nebuvo filmuojamas šis faktas, kad liudytoja L. B. buvo sujaudinusi ir pasimetusi. Su tokiu įrodymų vertinimu nėra pagrindo sutikti. Pirma, iš vaizdo įrašo matyti, kad inspektorė L. B. nurodė, kur rašyti datą, ir kur nurodyti kitus rekvizitus. Tokių patarimų davimą vertinti kaip galimą spaudimą ar panašiai, nėra jokio pagrindo. Antra, vaizdo įrašas, kaip girdima vaizdo įraše, nutrauktas dėl didelio triukšmo patalpoje. Be kita ko, visiškai sutiktina su apeliantu, kad nėra numatyta pareiga filmuoti ir paties paaiškinimo rašymą. Pakanka vaizdo įrašu užfiksuoti, kad asmuo atlieka darbą. Taigi abejoti L. B. raštu tą pačią dieną duotais paaiškinimais, nebuvo jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei apylinkės teismas, mano, kad būtent L. B. teisme duoti parodymai turi būti vertintini kritiškai. Visiškai sutiktina su apeliantu, jog teisme duotų parodymų vertinti kaip objektyvių nebuvo pagrindo dėl jų nenuoseklumo ir siekimo padėti išvengti direktoriui administracinės atsakomybės, nes jos motiną tebesieja darbiniai santykiai su UAB „L.“. Išklausius teismo posėdžių garso įrašus yra pagrindas teigti, kad parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Nors liudytoja L. B. teismo posėdžio metu neigė, jog su direktoriumi tarėsi dėl darbo ir nurodė, kad pati, paskatinta mamos, kuri dirba UAB „L“, atvyko pasižiūrėti ar jai patiks toks darbas, tačiau tokie parodymai prieštarauja ne tik jos duotiems pirminiams rašytiniams paaiškinimams, bet ir vaizdo įraše užfiksuotiems direktoriaus L. G. paaiškinimams apie tai, kad L. B. šiandieną turėjo atvykti pasižiūrėti, ar jai patiks toks darbas ir pan. Liudytoja R. M. taip patvirtino, kad direktorius buvo informavęs, jog atvyks nauja darbuotoja. Vadinasi su direktoriumi dėl atvykimo dirbti buvo tartasi ir jis žinojo apie L. B. atvykimą į skalbyklą. L. B. teismo posėdžio metu neigė tarimąsi su direktoriumi dėl darbo atlikimo ir užmokesčio ir pažymėjo, kad rašytiniame paaiškinime galėjo pateikti informaciją, kurią gavo iš mamos, o ne tiesiogiai iš direktoriaus. Tačiau šiuo atveju pakanka to, kad direktorius žinojo apie L. B. atvykimą į darbą ir ar tiesiogiai ar per mamą, vis tiek buvo tartasi dėl darbo ir jo užmokesčio. Įvertinus direktoriaus L. G. ir L. B. paaiškinimus, galima daryti neabejotiną išvadą, kad buvo tartasi dėl darbo su L. G. ir L. B., atvykusi į skalbyklą, jį dirbo, nors nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutarties ir apie įdarbinimą įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog L. B. atliekamų veiksmų negalima vertinti kaip nelegalaus darbo, nes ji realiai atvyko tik pabandymą atlikti darbą, pasižiūrėti, ar jis jai tinka. Pažymėtina, kad DK 106 straipsnis numatė galimybę darbdaviui su darbuotoju susitarti dėl išbandymo termino. DK 107 straipsnyje numatyta, kad išbandymo terminas gali būti nustatytas dviem atvejais, t. y. siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui (DK 107 str. 1 d.), ir norint patikrinti, ar darbas tinka darbuotojui (DK 107 str. 2 d.). Taigi įstatymas numatė galimybę darbdaviui ir darbuotojui, sudarius darbo sutartį, nustatyti išbandymo terminą vieno ar kito iniciatyva, tačiau to padaryta nebuvo. Taigi net ir tada, kai asmeniui leidžiama išbandyti atlikti darbą siekiant įsitikinti, ar šis darbas jam tinka, turi būti sudaryta darbo sutartis ir būtent joje numatytas išbandymo terminas. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, todėl net ir konstatavus, kad L. B. atvyko išbandyti darbą, to, nesudarius darbo sutarties, padaryti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas L. B. atliekamus veiksmus vertino kaip vienkartinius ir dar dėl to sprendė, kad tai nėra nelegalus darbas. Pažymėtina, kad konstatuojant nelegalaus darbo faktą, nebūtina konstatuoti tam tikrą laiko tarpą, kurį darbas buvo atliekamas, svarbu užfiksuoti, jog jis buvo atliekamas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Kita vertus, L. B. atliktų veiksmų negalima vertinti kaip vienkartinių. Iš vaizdo įrašo matyti, kad L. B. atliko darbą iki atvykstant inspektoriams ir jį atlikinėjo toliau. Kokiu laiku L. B. tiksliai pradėjo vykdyti darbines funkcijas, byloje nėra tiksliai nustatyta. Pati L. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo apie kelias valandas, liudytoja R. M., kurios teisme duoti parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, nurodė, kad L. B. pradėjo dirbti apie 8.30 val. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nėra L. G. tyčios, tačiau su tokia išvada taip pat negalima sutikti. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis tuo, kad L. G. tą dieną buvo kasmetinėse atostogose, tačiau kolegijos manymu, šis faktas niekaip nepaneigia, L. G. kaltės ir neįrodo, kad jis nežinojo apie L. B. atvykimą į skalbyklą ir apie tai, kad ji dirbs, ar kaip įvardija pati L. B. ir direktorius, pabandys dirbti. Nutarimo 17-19 punktuose nustatyti duomenys tik patvirtina, kad L. G. žinojo apie L. B. atvykimą, nes su juo dėl to buvo tartasi bei suprato, kad ji darbo funkcijas atliks nesudarius darbo sutarties bei apie jos įdarbinimą nepranešus VSDFV, ir norėjo taip veikti. Esant išdėstytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas darbo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai išimtinai atsižvelgė tik į teismo posėdžio metu duotus parodymus, nevertino jų nuoseklumo ir atitikimo kitiems byloje esantiems duomenims ir taip pažeidė ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad yra visi nusižengimo sudėties požymiai. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinio nusižengimo bylą nesant L. G. veiksmuose jam inkriminuojamo nusižengimo požymių, todėl yra pagrindas priimti naują nutarimą – pripažinti, kad L. G. padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Konstatavus, jog L. G. padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, spręstinas klausimas dėl nuobaudos paskyrimo.Už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą numatyta skirti nuobaudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Įvertinus ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatytus baudos skyrimo kriterijus, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusižengimo pobūdį, trukmę, pažeidėjo asmenybę – tai, kad nėra baustas už analogišką nusižengimą, mano, kad ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgus į teisingumo, protingumo principus, minimali sankcijoje numatyta bauda – 1 000 Eur atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir leis įgyvendinti nuobaudos paskirtį bei pasiekti jos tikslus.