- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- P-96-822/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02010-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 (I-8175-790/2015) pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo neveikimą ir/ar vilkinimą pagrįstu, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai nedalyvauja politinėje ir teisinėje korupcijoje; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą ir atsisakius tirti ikiteisminio tyrimo bylą ir ginti viešą interesą, neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, kuri galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2015 m. balandžio 29 d. pašalinti skundo trūkumus – nustatyta tvarka pateikti naują skundą, kuriame tiksliai nurodyti skundžiamus veiksmus (neveikimą) ar aktus, tinkamai, atsižvelgiant į šioje teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus, suformuluoti dėl jų skundo reikalavimus, prie skundo pridėti jame nurodytų kreipimųsi (skundų) į Vyriausybę ir Ministrą Pirmininką kopijas ir visus skundžiamus aktus, 28 eurų žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį žyminio mokesčio kvitą.
Šalies argumentai
V. K. pateikė naują skundą, prašydamas: „1. Priimti skundą nagrinėjimui ir išspręsti ginčą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neveikimo ir vilkinimo, pripažinti atsakovų neveikimą ir/ar vilkinimą pagrįstu, įpareigoti atitinkamus viešojo administravimo subjektą – Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamus sprendimus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos klausimai; 2. Patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą 2015 m. kovo 3 d. LR Teisingumo ministerijos aktą Nr. (1.23)7R-1537 ir įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kurioje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams; 4. Patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, kuri galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisingumo ir teisinės valstybės principams; 5. Patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo nustatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Respublikos Generalinio Prokuroro Dariaus Valio ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą Reg. Nr. 5.6-5110 ir atsisakius tirti ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04 ir ginti viešą interesą civiliniuose ir administracinėse bylose neprieštarauja inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai: „ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“ ir Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatai: „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėtus interesus“.“
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi priėmė V. K. skundo, teisme gauto 2015 m. balandžio 28 d., dalį dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23)7R-1537 panaikinimo. Nustatė, kad atsakovu pagal pareiškėjo skundo dalį dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23)7R-1537 panaikinimo yra Teisingumo ministerija. Skundo, teisme gauto 2015 m. balandžio 28 d., su priedais nuorašą nutarė išsiųsti atsakovui Teisingumo ministerijai ir įpareigoti iki 2015 m. gegužės 18 d. pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą. Pasiūlė atsakovui atsiliepimą į skundą ir kitus dokumentus pateikti elektroniniu būdu per LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų posistemio paskyrą. Atsisakė priimti V. K. skundo dalį dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai. Likusią V. K. skundo dalį laikė nepaduota ir grąžino pareiškėjui.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti atsakovo neveikimą ir (ar) vilkinimą nepagrįstu nėra tinkamas, kadangi jis nelaikytinas savarankišku skundo reikalavimu – tai kitus skundo reikalavimus galinčios pagrįsti aplinkybės. Nors pareiškėjui buvo paaiškintos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos dėl skundo dalyko (reikalavimo) suformulavimo, pareiškėjas naujame (patikslintame) skunde reiškia tokį pat netinkamai suformuluotą reikalavimą dėl atsakovų neveikimo ir (ar) vilkinimo pripažinimo nepagrįstu. Todėl konstatuota, kad šioje dalyje pareiškėjas neištaisė teismo nustatytų skundo trūkumų, todėl ši skundo dalis laikyta nepaduota ir grąžinta pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).
Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą suformuluotas netinkamai, nes nenurodomas nei konkretus administravimo subjektas, kuris įpareigotinas atlikti veiksmus, nei konkretūs veiksmai, kuriuos administravimo subjektas įpareigotinas atlikti. Todėl konstatuota, kad šioje dalyje pareiškėjas neištaisė teismo nustatytų skundo trūkumų, todėl ši skundo dalis laikyta nepaduota ir grąžinta pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2015 m. kovo 3 d. Teisingumo ministerijos aktą Nr. (1.23)7R-1537 teismas laikė tinkamu ir priėmė nagrinėti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ar kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai laikytini procesinio pobūdžio reikalavimais ir jie spręstini bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi teismams nesuteikti įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konkrečių pareigūnų (šiuo atveju prokurorų) veiksmų ar neveikimo atitikties Konstitucijai. Be to, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo (patikslinto) reikalavimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjimui priimamas skundo reikalavimas dėl Teisingumo ministerijos rašto panaikinimo, teismas nutarė atsakovu byloje laikyti tik Teisingumo ministeriją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas netrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 48 straipsnis), nusprendus, kad bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ar pareigoms.
III.
Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Konstituciją ir teisinės valstybės principus, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams; ar Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1–2 dalims, ar teisėjo M. Bajoro veiksmai/neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus, teismų nepriklausomumo, nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės principus; ar teisėjo A. Kaminsko 2015 m. sausio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1–2 dalims.
Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, teisė į kankinimo uždraudimą, teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisė į veiksmingas teisinės gynybos priemones, teisė būti apsaugotam nuo diskriminacijos, teisė į gerą viešą administravimą ir kt. Pareiškėjas mano, kad teisėjas M. Bajoras turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo bylos, nes pareiškėjui kyla abejonių dėl šio teisėjo nešališkumo, todėl kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tyčia vilkina bylas, kuriose pareiškėjas yra V. K. Pažymėjo, kad teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, kurie yra kitoje administracinėje byloje, taip pat nepagrįstai reikalavo sumokėti žyminį mokestį, nors pareiškėjas yra VRM pensininkas ir nėra turtingas, o reikalavimas dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus yra neapmokestinamas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo nuomone, teismas nesiekia pagrindinio tikslo – realaus teisingumo. Mano, kad teismas pažeidė Konstituciją, nes ignoravo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų šiurkščius Konstitucijos pažeidimus, neteisėtą neveikimą. Pareiškėjo teigimu, teismas sudarė kliūtis teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui nesujungdamas dviejų teisme esančių bylų (Nr. I-7578-142/2015 ir Nr. I-8175-790/2015) į vieną bylą. Teismas tyčia vilkina kreipimąsi į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo atskirasis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jame dėstomi argumentai ir dėl kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarčių, todėl turi būti atmestas. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, keliančių abejonių teisėjo M. Bajoro nešališkumu. Atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėjo, kad pareiškėjui buvo paaiškintos ABTĮ nuostatos dėl skundo dalyko (reikalavimo) suformulavimo, tačiau pareiškėjas naujame (patikslintame) skunde (b. l. 55) reiškė tokius pat netinkamai suformuluotus, neaiškius, nekonkrečius reikalavimus dėl atsakovų neveikimo ir (ar) vilkinimo pripažinimo nepagrįstu, įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį pagrįstai laikė nepaduota ir grąžino pareiškėjui, kadangi nebuvo ištaisyti 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje nurodyti skundo trūkumai.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje taip pat pagrįstai nurodė, kad už skundą mokėtinas žyminis mokestis. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jo skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skundžia teismui ne tik atsakovų neveikimą, bet ir konkrečius aktus, todėl jis turi pareigą sumokėti žyminį mokestį. Be to, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui išaiškino, kad remiantis motyvuotu, įrodymais pagrįstu prašymu, pareiškėjas teismo nutartimi gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas taip pat pagrįstai įpareigojo pareiškėją pateikti ginčijamus aktus, kadangi tokią pareigą numato ABTĮ 24 straipsnio 1 dalis.
Teisėjų kolegija laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas sudarė kliūtis teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui nesujungdamas dviejų teisme esančių bylų (Nr. I-7578-142/2015 ir Nr. I-8175-790/2015) į vieną bylą. ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad bylų sujungimas yra bylą nagrinėjančio teismo teisė, o ne pareiga. Be to, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi sprendė tik skundo priėmimo klausimą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Pagal įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę tik dėl Konstitucijos 105 straipsnyje numatytų teisės aktų. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas negali būti konstitucinės teisminės kontrolės objektas.
Remiantis tai pačiais argumentais netenkinti ir pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Konstituciją ir teisinės valstybės principus, ar Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1–2 dalims, ar teisėjo M. Bajoro veiksmai/neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus, teismų nepriklausomumo, nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės principus; ar teisėjo A. Kaminsko 2015 m. sausio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1–2 dalims, bei 2015 m. birželio 10 d. pateiktas pareiškėjo prašymas ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko Ričardo Piličiausko 2015 m. gegužės 27 d. nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1–2 dalims, jo veiksmai ir/ar neveikimas – Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams. Remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad teismų priimti procesiniai sprendimai ir teisėjų veiksmai/neveikimas nėra konstitucinės teisminės kontrolės objektas, todėl paminėti pareiškėjo prašymai negali būti tenkinti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą. Ši išvada darytina remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009.
Atsižvelgdama į tai, kad teismas priėmė nagrinėti tik pareiškėjo reikalavimą dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. akto Nr. (1.23)7R-1537 panaikinimo, teisėjų kolegija nusprendė, kad netenkintini pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis atitinka Konstituciją ir teisinės valstybės principus, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams, kadangi šie teisės aktai netaikyti nagrinėjamoje byloje.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo nusišalinti nuo skundo priėmimo klausimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisėjo M. Bajoro šališkumą, todėl jo argumentai dėl šio teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.
Kitus atskirajame skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija vertino, kaip deklaratyvius ir dėl jų nepasisakė.
V.
Pareiškėjas V. K. 2015 m. birželio 12 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principams (II t., b. l. 1–22).
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis yra neteisinga, neteisėta ir nemotyvuota, priimta neteisėtos sudėties teismo bei kaip poįstatyminis teisės aktas savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paviršutiniškai, neišsamiai ir nekokybiškai nagrinėjo pareiškėjo V. K. 2015 m. gegužės 11 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo M. Bajoro padarytų galimai šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir kitų teisės aklų pažeidimų ir duotos teisėjų priesaikos sulaužymo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas 2015 m. gegužės 11 d. atskirąjį skundą neatliko savo funkcijų ir pareigų arba jas atliko netinkamai – pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1–7, 18, 23, 106, 109, 110 straipsnius bei teisingumo ir teisingumo ir teisinės valstybės, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo bei kitus konstitucinius principus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai nevertino visų pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų, todėl neteisingai nustatė faktinės bylos aplinkybės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir pažeidė procesinės teisės normas. Teismas neanalizavo net esminių bylos aplinkybių – žmogaus teisių ir laisvių diskriminacijos, Lietuvos valdžios ir valstybės pareigūnų galimai šiurkščių Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir įstatymų pažeidimų, nusikaltimų ir korupcijos, todėl yra šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija ir būtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kontrolė ir išvados.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai nustatė faktus ir netinkamai vertino įrodymus patvirtinančius pirmosios instancijos teismo šališkumą ir ignoravo teismo šališkus veiksmus, kurie sudarė pagrindą suabejoti teismų ir teisėjų nepriklausomumu.
Atsiliepimas
Atsakovai nepateikė raštu būtinų egzempliorių skaičiaus, o teismas laiku neišsiuntė atsiliepimų pareiškėjui ir kitiems šalims pažeisdamas pareiškėjo teisę į tinkamą teisino procesą – taip teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo atsakovai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Vyriausybės kanceliarija, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nepateikė jokių atsiliepimų į 2015 m. gegužės 11 d. pareiškėjo atskirąjį skundą bei Lietuvos vyriausiais administracinis teismas išnagrinėjo bylą neišklausęs visų šalių nuomonės, pažeidus jų teisę būti išklausytais ir pažeidus pareiškėjo teisę į tinkamą teismo procesą. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesiskaitydami su pareiškėju neteisėtai sudarė sąlygas procese nedalyvauti šalims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Vyriausybės kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo, nebuvo sujungtos į vieną dvi administracinės bylos (Nr. I-7578-142/2015 ir Nr. I-8175-790/2015), kurios yra tarpusavyje tiesiogiai susijusios ir nagrinėjamos dėl to paties klausimo, su tomis pačiomis šalimis, dėl tų pačių viešojo administravimo subjektų neveikimo.
Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų ir neveikimo, funkcijų ir pareigų neatlikimo liko neišspręstas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio, kuriame įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo klausimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįvykdė pareigos motyvuoti savo priimtus sprendimus, nutartis bei tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 yra nemotyvuota, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 gali būti atnaujintas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės netinkamai taikė įstatymą, nesilaikė įstatymo viršenybės principo, nesilaikė pagrindinio šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos, todėl pažeidė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateikti įrodymai apie materialinės teisės normų pažeidimą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu procesas administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 gali būti atnaujintas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 priimta neteisėtos teismo sudėties, teismo sudarytos ne pagal įstatymą, nes jo sudėtyje dalyvavo teisėjas M. Bajoras, kuris turėjo pareigą nuo pareiškėjo V. K. skundo ir administracinės bylos nagrinėjimo nusišalinti, nes yra aplinkybių, kurios leidžia suabejoti šio teisėjo nepriklausomumu ir nešališkumu, be to, buvo pareikštas nepasitikėjimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininko), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), anot pareiškėjo, taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi ir sudaryta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko Ričardo Piličiausko, kuris irgi suinteresuotas bylos baigtimi, siekiant nuslėpti savo ankstesnes padarytas klaidas, neteisėtus veiksmus ir neveikimą, funkcijų ir pareigų neatlikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pareigą patikrinti pirmosios instancijos procesinį sprendimą ir priimtą savo procesinį sprendimą tinkamai motyvuoti, tačiau 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 yra be motyvų, o motyvai nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos, yra šališki, išdėstyti neteisėtos sudėties teismo, sudaryto ne pagal įstatymą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiurkščiai pažeidė teismų ir teisėjų nepriklausomumo principus ir taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 109 straipsnius bei teisingumo ir teisinės valstybės principus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo, Konstitucijos 106 straipsnio, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 ir 2015 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 konstitucingumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Taigi pažymėtina, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas administracinę bylą teismas priima įvairius procesinius dokumentus (nutartis), kuriais išsprendžia atskirus procesinio pobūdžio klausimus. Jei tai nurodyta ABTĮ arba jei teismo nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai, pirmosios instancijos teismo nutartys gali būti skundžiamos atskiruoju skundu (ABTĮ 149 str. 1 d.). Dėl kitų teismo nutarčių, kurios nėra skundžiamos, motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Be to, bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi netenkinus šalies atitinkamo procesinio pobūdžio prašymo, šaliai nėra užkertamas kelias pakartotinai reikšti šį prašymą, pateikiant naujus (papildomus) argumentus, jei nėra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis. Todėl kol bylą užbaigiantis teismo sprendimas (nutarimas, nutartis) nėra įsiteisėjęs, paprastai bylos nagrinėjimo metu egzistuoja galimybė ištaisyti visas tarpinio pobūdžio procesiniais sprendimais padarytas teismo klaidas, taigi nėra pagrindo taikyti proceso atnaujinimo instituto. Priešingas teisės aiškinimas, kad dėl kiekvieno procesinio tarpinio pobūdžio procesinio sprendimo būtų galima inicijuoti proceso atnaujinimą, neatitiktų administracinio proceso stadijų paskirties, neleistų nagrinėti administracinės bylos iš esmės ir operatyviai ginti pažeistas asmenų teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.). Vadinasi, tarpinio pobūdžio procesiniai sprendimai negali būti proceso atnaujinimo objektu.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo sprendžiamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimas. Kaip minėta, skundo dalis dėl Teisingumo ministerijos rašto panaikinimo priimta nagrinėti, pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prokurorų veiksmų konstitucingumo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų, likusią skundo dalį teismas laikė nepaduota ir grąžino pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Kaip minėta, pareiškėjo keliamas ginčas dėl Teisingumo ministerijos rašto panaikinimo nėra išnagrinėtas ir yra teisminio proceso administracinėje byloje Nr. I-8175-790/2015 dalykas. Kiti pareiškėjo skundo reikalavimai teismo buvo laikomi nepaduotais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą yra nepašalinami skundo trūkumai, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui. Nutartis skundą laikyti nepaduotu, skirtingai nuo atsisakymo priimti skundą, iš esmės neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą tuo pačiu klausimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju administracinis procesas nėra užbaigtas, todėl negali būti atnaujintas.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu ABTĮ taikymo prasme, o yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai, pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011; 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.
Kadangi prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra procesinis, o ne materialinis reikalavimas ir nėra betarpiškai susijęs su pareiškėjo subjektinių teisių gynimu, todėl šio prašymo netenkinimas taip pat negali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje, kuri nėra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Konstatavus, kad procesas nagrinėjamoje byloje nėra užbaigtas, todėl negali būti atnaujinamas, iš esmės nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodomų proceso atnaujinimo pagrindų. Tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo prašymo motyvus teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad abejodamas dėl bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumo, pareiškėjas turi teisę reikšti nušalinimus ABTĮ nustatyta tvarka.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr.30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos (2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-211/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–17/2012). Įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimui gali pakakti pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais, juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama.
Kaip minėta padavęs prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintus teisingumo ir teisinės valstybės principus ir/ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės veiksmai ir neveikimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei teisingumo ir teisinės valstybės, teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių principus.
Be to, pareiškėjas kartoja 2015 m. birželio 9 d. skunde (atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, I t., b. l. 177–189) ir 2015 m. birželio 10 d. prašyme (I t., b. l. 190–195) suformuluotus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą.
2015 m liepos 15 d. pareiškėjas į bylą pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar taikomas byloje teisės aktas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-96-822/2015 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims ir/ar teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams ir/ar teisėjo Anatolijaus Baranovo ir kitų teisėjų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą. Ši išvada, remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, be kita ko, suformuluota administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009.
Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo pateiktus prašymus, akcentuoja, kad šios bylos (Nr. P-96-822/2015) nagrinėjimo dalykas yra prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo vertinimas. Pareiškėjas šiuo atveju prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą paduodamas prašymą atnaujinti administracinį procesą byloje, kuri ne tik nėra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bet net nepasiekė teisminio nagrinėjimo stadijos. Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje neturi jokio pagrindo nagrinėti šį klausimą, nesusijusį su bylos dalyku. Be to, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog teismo procesiniai sprendimai yra tikrinami instancine tvarka, todėl jie nėra Konstitucinio Teismo vykdomos konstitucingumo kontrolės objektas. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimu, teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat nepasisako, nes nurodomos aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio procesinio pagrindo taikyti proceso atnaujinimo institutą, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-916-492/2015 (I-8175-790/2015) pagal pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir kitų reikalavimų.
Nutartis neskundžiama.