Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Jolanta MalijauskienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-556/2012Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00047-2009-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.2.(S)

2012 m. rugsėjo 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. bei nuteistojo G. P. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams.

BK 75 straipsnio pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams dviems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš G. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. J. priteista 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad jis, 2009-01-26, apie 16.50 val., kelio Lentvaris-Grigiškės 2-ajame kilometre, važiuodamas Grigiškių kryptimi, vairuodamas automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį D. A., nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, kirto siaurą ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, kuri draudžia važiuoti priešpriešinio eismo juosta, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su automobiliu „Nissan Micra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobiliu „Audi-80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 punkto, 3 priedo 1.1 punkto reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio „Audi-80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivei A. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, „Nissan Micra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui E. L. ir keleivei J. L. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t.y. G. P. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) bei tarptautinių teisės aktų nuostatomis, apeliantas mano, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Nurodo, jog automobilio „Nissan Micra", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninė apžiūra galiojo iki 2009-01-18, tuo tarpu nagrinėjamo eismo įvykio data – 2009-01-26, tačiau bylą nagrinėjęs teismas neįvertino šios aplinkybės. Pažymi, kad automobilis priklauso E. L., kuris eismo įvykio metu ėjo Trakų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos tyrėjo pareigas, kas, apelianto nuomone, nulėmė tai, jog buvo atmestas jo prašymas byloje skirti autotechninę ekspertizę.

Skunde akcentuojama būtinybė įvertinti pirmosios instancijos teisme parodymus davusio liudytojo A. Z., Trakų rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo, teiginį, užfiksuotą teismo posėdžio protokole, jog 2009-01-26 jis buvo iškviestas į išskirtinį atvejį, nes nukentėjęs buvo policijos pareigūnas, taip pat įvertinti faktą, jog Trakų rajono policijos komisariato tyrėja J. M., vykdžiusi ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, savo procesiniu neveikimu sudarė sąlygas E. L., ilgai nedelsiant po jo apklausos, realizuoti kelių eismo įvykyje dalyvavusią, jo vairuotą, apelianto teigimu, techniškai netvarkingą automobilį „Nissan Micra", valst Nr. (duomenys neskelbtini).

Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis neatitinka nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Motyvuojamojoje dalyje naudojama formuluotė, jog kaltinamojo G. P. parodymai dalyje vertinami kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką yra draudžiama ir įvardijama kaip neteiktina nuosprendžiuose. Taip pat nuosprendžio motyvuojamosios dalies pabaigoje tik vienu sakiniu nemotyvuotai, subjektyviai ir šališkai konstatuota, jog specialistas nurodė, kad būtent apeliantas nesuvaldė transporto priemonės, dėl to išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Nissan Micra" ir „Audi 80". Kita vertus, teismas nepagrįstai neįvertino to paties specialisto parodymų teisme, jog nei įvykio vietos apžiūros protokole, nei įvykio schemoje nėra užfiksuota duomenų, kurių pagrindu objektyviai galima būtų konstatuoti, kuris automobilis pirmas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kad tiek automobilis BMW 320, tiek automobilis Nissan Micra, po susilietimo, nors ir važiavę priešingomis kryptimis, slidžia danga turėjo slysti vienodai, dėl ko atsidūrė šalikelėje. Apeliantas mano, kad siekiant objektyviai nustatyti eismo įvykio priežastį bei automobilių susidūrimo mechanizmą, privalėjo būti paskirta ekspertizė. Tuo tarpu į teismą buvo iškviestas ir apklaustas specialistas, nors joks tyrimas ar ekspertizė ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo atliekama, dėl ko šis proceso dalyvis, nors ir įrašytas į ekspertų sąrašą, objektyviai neturėjo galimybės atlikti jokio specialaus tyrimo, panaudoti jokio patikimo metodo išvadai duoti.

Taip pat apeliantas, mano, jog neteisėtas ir subjektyvus yra specialisto Vitalij Matusevič aiškinimas, kad tai, jog automobilio Nissan Micra techninės apžiūros terminas buvo pasibaigęs, dar nereiškia, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas. Remdamasis Kelių eismo taisyklių nuostatomis, apeliantas konstatuoja, kad negaliojant transporto priemonės techninei apžiūrai, ji negali būti eksploatuojama, dėl ko automobilis Nissan Micra, jei E. L. būtų tinkamai vykdęs įstatymų numatytus reikalavimus, nebūtų atsidūręs kelyje Lentvaris-Grigiškės, ko pasėkoje, netaptų ir nagrinėjamo įvykio dalyviu. Tokia specialisto, kuris nematė nei automobilio, nei įvykio vietoje paliktų pėdsakų, apklausa, apelianto teigimu, pažeidžia jo teisę į gynybą, be to, užkirto kelią realizuoti procesinę teisę įtvirtintą BPK 286 straipsnio 2 dalyje, t.y. tikėtis objektyvių, specialiais tyrimais bei tyrimo metodais pagrįstų išvadų, kuriomis būtų atsakyta į jo suformuluotus kaltės klausimo sprendimui svarbius klausimus.

Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje tik perrašyti apelianto, nukentėjusiaisiais pripažintų A. J., J. L., E. L., liudytojų A. J., A. Z. parodymai, teismas, spręsdamas G. P. kaltumo ar nekaltumo, kartu ir veikos kvalifikavimo klausimus, išsamių duomenų, kurie atskleistų byloje nustatytų duomenų tarpusavio ryšį, nenurodė, tokiu būdu pažeisdamas BPK 305 straipsnio reikalavimus, dėl ko nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Kita vertus, abstrakčiai konstatuodamas, kad G. P. kėsinosi į teisinį gėrį – transporto eismo saugumą, ir nenurodydamas nei vieno konkretaus įrodymo, išskyrus prieštaringus suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, pirmos instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Atsižvelgiant į skunde išdėstytus argumentus, skunde daroma išvada, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą G. P. atžvilgiu, buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pastarojo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.

Teismo posėdyje nuteistasis G. P. ir jo gynėjas adv. E. Dereškevičius prašė nuteistojo G. P. apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. J. bei jos atstovė adv. L. Karvelienė prašė nukentėjusiosios A. J. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė tiek nuteistojo G. P., tiek ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės A. J. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo G. P. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl G. P. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje įvertinti remiantis nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nepadaryta.

Apelianto skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų, atmestinas. Priešingai nei mano nuteistasis, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos požymiai, įrodymai išdėstyti nuosekliai, aiškus jų tarpusavio ryšys, įrodymai įvertinti, teismo išvados aiškios ir kategoriškos, išdėstyti bausmės skyrimo motyvai. Todėl tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, o G. P. atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis formalus, nepagrįstas ir neteisėtas.

Nuteistojo G. P. skundo argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Byloje nustatyta, kad 2009-01-26, tarp 16.00 – 17.00 val., E. L. su sutuoktine J. L. automobiliu Nissan Micra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo Lentvario kryptimi keliu Lentvaris-Grigiškės. Tuo pačiu metu, tame pačiame kelyje, įkandin automobilio Nissan Micra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobiliu Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo sutuoktiniai A. ir A. J. Automobiliams Nissan Micra ir Audi 80 kylant į kalną, kelio Lentvaris-Grigiškės 2-jame kilometre, į kelio juostą, kuria judėjo šie automobiliai, priešingai jų judėjimo krypčiai, staiga išvažiavo raudonos spalvos, kaip nustatyta nuteistojo G. P. vairuojamas automobilis BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, iš pradžių susidūręs su automobiliu Nissan Micra, iš karto kliudė automobilį Audi 80, ir galiausiai sustojo griovyje, esančiame dešinėje, žiūrint Lentvario kryptimi, kelio pusėje. Po susidūrimo su automobiliu BMW 320, automobilis Nissan Micra taipogi nuvažiavo į dešinės kelio pusės griovį, o automobilis Audi 80 sustojo dešinėje kelio juostoje, t. y. toje kelio juostoje, kuria iki eismo įvykio jis ir važiavo. Automobilio Audi 80 keleivei A. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. b. l. 62-63), automobilio Nissan Micra vairuotojui E. L. ir šio automobilio keleivei J. L. – nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. b. l. 98-99, 111-112). Nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą, jog automobilio BMW 320 vairuotojas G. P., kirtęs siaurą ištisinę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir draudžiančią važiuoti priešpriešinio eismo juosta, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir tokiais savo veiksmais pažeidė KET 9 punkto, 3 priedo 1.1 punkto reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus, t. y. automobilio Audi 80 keleivės A. J. sveikata. Akivaizdu, kad šie G. P. veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Tokią išvadą pirmosios instancijos teismui leido padaryti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, ir visų pirma, betarpiški šio įvykio liudytojų parodymai, kuriuos beje vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Taigi, kaip matyti iš nagrinėjamo įvykio dieną užfiksuotų J. L. parodymų analizės, pastaroji, sėdėdama šalia savo vyro, kuris vairavo automobilį Nissan Micra, jiems kylant į kalną, pamatė tiesiai į juos atvažiuojantį automobilį BMW, kuris trenkėsi į jų automobilį (1 t. b.l. 90-91). Tą pačią dieną liudytoju apklaustas E. L. taipogi aiškino, jog jam kylant į kalną staiga pamatė, kad priešais jį į priešpriešinę eismo juostą išvažiavo raudonos spalvos automobilis BMW, ir nors jis bandė pasukti į dešinę, siekdamas išvengti susidūrimo, automobilis BMW trenkėsi į jo vairuojamo automobilio Nissan Micra kairįjį šoną, dėl ko jo automobilį „išmetė“ į šalikelės griovį ir apsuko (1 t. b.l. 102-103). Po įvykio apklaustas liudytoju A. J. parodė, kad jam važiuojant į kalną, staiga pamatė, kaip automobilis BMW išvažiavo iš priešpriešinės eismo juostos ir kliudė priekyje jo važiavusį mėlynos spalvos automobilį, o po to trenkėsi ir į jo vairuojamą automobilį (1 t. b.l. 117-118). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir kartu su juo automobiliu Audi 80 važiavusi jo sutuoktinė A. J. Pastarosios teigimu, ji staiga pastebėjo į priešpriešinę eismo juostą išvažiavusį raudonos spalvos automobilį, važiavusį iš Lentvario pusės, ir netrukus pajuto stiprų smūgį iš priekio (1 t. b.l. 53-55). Tiriant eismo įvykio aplinkybes nustatyta, kad automobilį BWM 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė D. A., vairavo nuteistasis G. P. Beje šios aplinkybės neginčijo ir pats apeliantas, nors ir tvirtino, kad jokių nagrinėjamo įvykio aplinkybių dėl eismo įvykio metu patirtų galvos sužalojimų jis neatsimena (1 t. b.l. 37, 134; 2 t. b.l. 32-33, 3 t. b.l. 96). Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti įvykio liudytojai (nukentėjusieji) iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais netikėti, priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, pažymint ir tai, kad šie parodymai dėl visų esminių bylos aplinkybių, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, yra nuoseklūs, tuo tarpu apeliaciniame skunde akcentuoti šių asmenų parodymų neatitikimai, įvertinus subjektyvųjį aspektą, t. y. tai, kad įvykio (eismo įvykis kilo 2009-01-26 ) aplinkybių vaizdas laikui bėgant žmogaus atmintyje kinta priklausomai nuo naujos informacijos gavimo, jos apdorojimo ar kitų priežasčių, esminės reikšmės teisingo sprendimo byloje priėmimui neturi.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamo įvykio liudytojų (nukentėjusiųjų) nurodytas aplinkybes, priešingai nei teigiama skunde, vienu ar kitu aspektu pagrindžia bei papildo ir byloje esanti rašytinė medžiaga: kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, eismo įvykio vietos schema ir foto kortelės, transporto priemonių – AUDI 80, BMW 320 ir Nissan Micra techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolai, kuriuose užfiksuotas transporto priemonių išsidėstymas po eismo įvykio bei kelio apžvelgiamumas, pagal stiklų, plastmasių koncentracijos vietą, matmenis, nustatyta transporto priemonių susidūrimo vieta, užfiksuotos automobilio AUDI 80 judėjimo krypties bei automobilio Nissan Micra slydimo žymės Grigiškių link, nustatyta, kad važiuojamoji kelio dalis eismo įvykio vietoje buvo paženklinta linija, skiriančia priešingų krypčių transporto srautus, aprašyti eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių išoriniai sugadinimo požymiai (1 t. b. l. 3-12,13-18), t. y. aplinkybės, leidusios byloje apklaustam specialistui (ekspertui) – autotechnikui V. Matusevič, objektyviai įvertinti visus veiksnius, sąlygojusius autoįvykio kilimą ir duoti vienareikšmę išvadą, kad techniniu požiūriu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu buvo automobilio BMW 320 vairuotojo, t. y. apelianto G. P. veiksmai (3 t. b. l. 99-100). Abejoti tokia specialisto (eksperto) – autotechniko teismui duota išvada, nėra jokio pagrindo, pažymint tai, kad pastarasis, viena vertus, nėra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, kita vertus, savo išvadą teismui davė susipažinęs ir įvertinęs byloje esančius dokumentus, atkreipiant apelianto dėmesį ir į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia į teismo posėdį šaukti specialistą, nepateikusį išvados ikiteisminio tyrimo metu (BPK 284 str. 3 d.).

Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyvių prašymų ir teismo dėl jų priimamų sprendimų pagrįstumas vertinamas, atsižvelgiant į baudžiamąjį procesą reglamentuojančių normų visumą baudžiamojo proceso teisėje pripažintų principų kontekste.

BPK 286 straipsnio 1 dalies pagrindu, bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar savo iniciatyva teismas gali paskirti ekspertizę. Tačiau tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Svarstydamas, ar nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti ekspertizė yra būtina, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei proceso dalyvių argumentus, taipogi turi atsižvelgti ir į tai, kad nebūtų paneigti baudžiamojo proceso ekonomiškumo, koncentruotumo bei greitumo principai, kurių tinkamas įgyvendinimas yra reikšmingas, siekiant užtikrinti visų proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus.

Kaip jau buvo aukščiau aptarta, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto G. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Todėl skirti šioje byloje autotechninę ekspertizę, teismui nebuvo jokio pagrindo, apie ką pasisakė ir byloje apklaustas specialistas (ekspertas) – autotechnikas V. Matusevič, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ekspertiniu požiūriu tai nėra sudėtingas eismo įvykis, kuriam ištirti būtų būtina skirti ekspertizę (3 t. b. l. 99). Reikia pažymėti ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu apklausiant specialistą (ekspertą) V. Matusevič, nei apeliantas, nei jo gynėjas abejonių dėl pastarojo kompetencijos nekėlė, nušalinimo jam nereiškė. Todėl tai, kad teismas nepatenkino prašymo paskirti ekspertizę, nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeista apelianto teisė į gynybą ar kad nepagrįstai buvo užkirstas kelias realizuoti jam procesinę teisę numatytą BPK 286 straipsnio 2 dalyje, o juolab pripažinti, kad byloje apklaustas specialistas (ekspertas) V. Matusevič netinkamai atliko įstatymų jam deleguotas pareigas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai susiję su automobilio Nissan Micra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros termino pasibaigimu, tėra hipotetinė versija, kuri negali paneigti teisme duotų specialisto (eksperto) V. Matusevič paaiškinimų bei pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, iš kurios seka, kad ši aplinkybė nėra priežastiniu ryšiu susijusi su byloje nagrinėjamu įvykiu. Esant tam pagrindui, ji gali būti vertinama tik administracinių teisės pažeidimų teisenos plotmėje.

Kita vertus, byloje nenustatyta ir jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti bylą nagrinėjusio teismo šališkumą ar nukentėjusiųjų suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti G. P. Tokių duomenų nepateikia ir apeliantas, tuo tarpu skundo argumentai, kuriais pastarasis siekia įrodyti tyrimo neobjektyvumą, nepagrįsti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo sprendimą netenkinti G. P. prašymo skirti autotechninę ekspertizę, apeliantas sieja su nukentėjusiojo E. L. užimamomis pareigomis ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Tačiau vien tai, kad byloje nukentėjusiuoju pripažintas asmuo eina pareigas ikiteisminio tyrimo įstaigoje, kurioje įstatymo nustatyta tvarka įgalioti pareigūnai atliko tyrimą dėl eismo įvykio, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog tyrimas ar bylos nagrinėjimas buvo šališkas ar neobjektyvus. Pažymėtina ir tai, kad automobilis Nissan Micra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir kiti šiame eismo įvykyje dalyvavę automobiliai BMW 320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei AUDI 80 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gražinti teisėtiems jų savininkams, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, įforminimo ir laikymo tvarką (1 t. b. l. 13-14, 19-20).

Dėl aukščiau pasakyto, tenkinti nuteistojo G. P. apeliacinį skundą, jame nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Tačiau nors apeliantas savo skunde nenurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, draudžiančias pabloginti jo padėtį, kai dėl to nėra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų, visgi apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos, numatytos BPK 320 straipsnio 3 dalyje, leidžia jam nustačius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, patikrinti apskųsto teismo sprendimą ir šiuo aspektu.

BPK 386 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat, kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką.

Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius (keitimo į blogąją pusę) principo laikomasi visose proceso stadijose, todėl tiek bylą nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, tiek ir ją perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai procesas tęsiamas jo iniciatyva (baudžiamoji bylą Nr. 2K-733/2007). Todėl kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir byla nagrinėjama iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, ar kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Tačiau nagrinėjamoje byloje nei vieno aukščiau minėto atvejo nėra.

Kaip matyti iš bylos dokumentų, Trakų rajono apylinkės teismo 2010-04-22 nuosprendis, Vilniaus apygardos teismo 2010-12-10 nutartimi, buvo panaikintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo G. P. ir nukentėjusiosios A. J., kuri neskundė teismo nuosprendžio dėl per švelnios bausmės, apeliacinius skundus, ir ne dėl neteisingai paskirtos bausmės bei būtinybės ją sugriežtinti (BPK tokio nuosprendžio panaikinimo pagrindo ir nenustato), bet dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimams ( 2 t. b. l. 40-44, 101-109). Todėl pirmosios instancijos teismui, išnagrinėjus bylą iš naujo, nebuvo jokio pagrindo pabloginti nuteistojo G. P. teisinės padėties ir nauju nuosprendžiu paskirti griežtesnę savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę bei nustatyti ilgesnį šios bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Dėl pasakyto, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė non reformatio in peius principo, iš esmės jį pažeidė, kas ir lėmė neteisingos bausmės nuteistajam G. P. paskyrimą (BPK 328 str. 2 p.).

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. apeliacinio skundo

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, kūno sužalojimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos dydžio bendrieji nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Taigi, šiame straipsnyje pasakyta, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistojo G. P. nusikalstamų veiksmų pasėkoje buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios A. J. sveikata (1 t. b. l. 62-63). Dėl kairės rankos stipinkaulio apatinio trečdalio lūžio su poslinkiu buvo atliktos operacijos, nukentėjusioji gana ilgą laiką buvo nedarbinga, rankoje liko matomas randas, be to, kaip teigiama skunde, A. J. iki šiol jaučia patirto sužalojimo pasekmes. Neabejotina, kad dėl šių aplinkybių nukentėjusioji A. J. patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus bei darbinės veiklos sumažėjimą. Tačiau iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, į visas šias aplinkybes atsižvelgė. Kita vertus, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis G. P. jam inkriminuotą nusikaltimą dėl kurio nesunkiai buvo sutrikdyta A. J. sveikata, padarė neatsargia kaltės forma – dėl nusikalstamo nerūpestingumo, įvertino, kad dalį neturtinės žalos nukentėjusiajai atlygino draudimo bendrovė. Tokiu būdu, siekiant tiek nepažeisti nukentėjusiosios teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, tiek ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros, visos atlygintinos žalos dydžio nustatymui reikšmingos byloje aplinkybės, teismo buvo tinkamai įvertintos. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų, kad A. J. iš darbo buvo atleista dėl nedarbingumo, susijusio su jai eismo įvykyje padarytu sveikatos sutrikdymu, byloje nesurinkta, šias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų nukentėjusioji į bylą nepateikė.

Teisėjų kolegijos sprendimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 15000 Lt A. J. atlygintinos neturtinės žalos dydį, tinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, motyvavo savo sprendimą konkrečiomis bylos aplinkybėmis, o priteistas neturtinės žalos dydis iš esmės atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, taip pat neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, kuriose nukentėjusieji eismo įvykio metu buvo patyrę nesunkų sveikatos sutrikdymą (2K-350/2012; 2K-258/2012; 2K-230/2012; 2K-427/2011).

Dėl pasakyto tenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. apeliacinį skundą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 dienos nuosprendį pakeisti: G. P. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų vieno mėnesio.

BK 75 straipsnio pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymą G. P. atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. apeliacinį skundą atmesti.