Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-12-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-1177-648-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-15
Bylos Nr.
1A-1177-648-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Artūras Pažarskis (pirm.), Jūratė Damanskienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Nuteistasis
P. K.
Civilinis ieškovas
UAB „I (duomenys pakeisti)“, UAB „I“
Advokatai
Algirdas Cegelis
Nuorašas

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-1177-648/2011

Teisėja Virginija Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr.: 1-10-2-00184-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.8.1., 1.1.8.2., 1.1.10.1., 1.2.14.6.1., 2.1.7.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Jūratės Damanskienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Audronei Nastulevičienei,nuteistajam P. K., jo gynėjui advokatui Algirdui Cegeliui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir P. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1-3 d., P. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė atidėta 1 metams ir 2 mėnesiams, jį įpareigojant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą civiliniam ieškovui UAB „I (duomenys pakeisti)“ bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Civilinio ieškovo UAB „I“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant 13 746,12 Lt turtinės žalos atlyginimą iš P. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas bankrutuojančios bendrovės „B (duomenys pakeisti)“ administratoriumi, UAB „I“ įgaliotas vykdyti UAB „B“ bankroto procedūrą, eidamas šias pareigas, 2009-10-22 dienos metu, būdamas AB „D (duomenys pakeisti)“ banke, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, išėmė nuo UAB „B“ sąskaitos 13 746,12 Lt, po ko 2009-12-30 būdamas supažindintas su UAB „I“ direktoriaus 2009-12-29 įsakymu Nr. 5 dėl to, kad įgaliojimas vykdyti bankrutuojančios įmonės UAB „B“ bankroto procedūrą suteiktas kitam UAB „I“ darbuotojui V. J., 2010-01-06 būdamas atleistas iš UAB „I“, šios bendrovės atstovams negrąžino 13 746,12 Lt ir nepateikė jokios ataskaitos dėl šių pinigų panaudojimo, tokiu būdu pasisavino svetimus, jam patikėtus UAB „B“ priklausančius pinigus, padarydamas turtinę žalą 13 746,12 Lt sumai.

Taip pat P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. už tai, kad jis, 2009-09-11 būdamas bankrutuojančios bendrovės „B“ administratoriumi, bendrovės „I“ įgaliotas vykdyti UAB „B“ bankroto procedūrą, eidamas šias pareigas, 2009-09-22 priėmęs iš UAB „B“ direktoriaus K. V. šios bendrovės antspaudą, registravimo pažymėjimą, įstatus, po ko 2009-12-30 būdamas supažindintas su UAB „I“ direktoriaus 2009-12-29 įsakymu Nr. 5 dėl to, kad įgaliojimas vykdyti bankrutuojančios įmonės UAB „B“ bankroto procedūrą suteiktas kitam UAB „I“ darbuotojui V. J., 2010-01-06 būdamas atleistas iš UAB „I“, šios bendrovės atstovams nepateikė ir tokiu būdu neturėdamas teisėto pagrindo laikė UAB „B“ antspaudą, registravimo pažymėjimą ir įstatus.

Šalies argumentai

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-09-21 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė nepagrįstai ilgai ir buvo užvilkintas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010-10-15 įsakymu Nr. 1-142 patvirtintas ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos taisykles, pagal kurias dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų ikiteisminis tyrimas negali viršyti 6 mėnesių. Užsitęsęs ikiteisminis tyrimas pakenkė jo kokybei. Teismas nurodė, kad jo kaltė yra grindžiama liudytojų parodymais ir rašytiniu įrodymu – sąskaitos išrašu. Jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, nesurinkta. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos dvi visiškai priešingos įvykių ir veiksmų versijos – jo bei liudytojo J. V., nes kiti liudytojai, apmokyti ir parengti liudijimui, savo parodymais turėjo tik patvirtinti J. V. parodymus. Tai akivaizdžiai paaiškėjo jam su advokatu susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kai buvo nustatyta, kad dviejų liudytojų V. K. ir V. J. parodymai buvo identiški savo tekstu, tik pakeistos liudytojų pavardės.

Pasak nuteistojo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje jis nuosekliai nurodė tikrąsias savo veiklos UAB „I“ aplinkybes. Jis susipažino su J. V. 2009 m. balandžio mėn., juo pasitikėjęs kaip rimtu ir patikimu jaunu verslininku, norinčiu įkurti įmonę bankroto procedūroms administruoti. Turėdamas didelę patirtį šioje srityje ir bankroto administratoriaus licenciją, jis padėjo J. V. įkurti tokią įmonę ir niekad neabejojo, jog būtent pastarasis yra UAB „I“ vadovas. Pats J. V., teisiamajame posėdyje kalbėdamas apie UAB „I“ nuolat pabrėždavo, kad tai „mūsų įmonė“. Apeliantas įsitikinęs, kad buvo įtrauktas į J. V. sąmoningai sukurtą apgaulingą planą, pradedant jo įdarbinimu ir darbo sutarties pasirašymu, kai buvo susitarta žodžiu, jog jam (P. K.) bus mokamas darbo užmokestis pirmais mėnesiais po 500 Lt, o vėliau - po 3 000 Lt, tačiau jam nesitikint ir nepatikrinus darbo sutarties, įrašytas 100 Lt darbo užmokestis kas mėnesį. 2009-10-22 pakviestas J. V. ir gavęs iš jo rankų UAB „B“ antspaudą, registravimo dokumentus ir įstatus, jis buvo nusiųstas į AB „D“ banką išimti pinigus ir parnešti į UAB „I“ patalpas. J. V. suvaidino, kad paėmęs iš jo rankų išimtus pinigus, nuėjo į kasą juos priduoti. J. V. nurodė, kad kasininkė yra užsiėmusi, o pats labai skuba, todėl pinigų kasoje įforminimą galima atlikti vėliau. Apgaulės sustiprinimui, J. V. dar pateikė neužpildytą kasos išlaidų orderį, kurį jis (P. K.) pasirašė patikėjęs, kad taip yra įforminamas jo darbo užmokestis. Būdamas liudytoju J. V. neabejotinai siekia paneigti jo teiginius. Esant šio liudytojo ir jo parodymų prieštaravimams, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo būtina surinkti papildomus įrodymus ir patvirtinti vienus ar paneigti kitus parodymus. Teismas nurodo tik vieną rašytinį įrodymą – sąskaitos išrašą, nors ikiteisminio tyrimo metu jis ne kartą kreipėsi su prašymu pateikti UAB „I“ buhalterinius ir kasos dokumentus, kuriuose galėtų atsispindėti jo perduotų UAB „B“ pinigų panaudojimas. P. K. teigimu, J. V. geriausiai žinojo, kur laikomi bankrutuojančių bendrovių dokumentai. Jam išeinant į banką paimti pinigus, jis gavo antspaudą ir dokumentus iš J. V., o grįžęs vėl grąžino jam. Todėl jam pateiktas kaltinimas dėl antspaudo ir dokumentų pasisavinimo yra apgalvoti apgaulingi veiksmai, skirti sustiprinti jam pareikštus kaltinimus. Pasak nuteistojo, teismas turėjo neabejoti jo parodymų teisingumu, nes jis davė nuoseklius parodymus viso proceso metu, neturėdamas tikslo apgauti teisėsaugos institucijų, būdamas garbaus amžiaus ir turintis didelę patirtį bankrotų administravimo srityje, o jis buvo apgautas asmens, kuris internetinėje erdvėje įvardijamas kaip sukčius. P. K. nuomone, baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, liudytojų parodymai sukuria tik prielaidas, todėl jie negali būti vertinami kaip patikimi, kuriais remiantis grindžiamas nuosprendis. Tokiu būdu teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, netinkami vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis.

P. K. nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nuostatas. Pinigų suma, kuri neva negrąžinta UAB „B“, nelaikytina didele. Jo asmeninės savybės neduoda pagrindo jį vertinti kaip pavojingą asmenį, jo veiksmuose nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Todėl nuteistasis mano, kad teismui buvo pagrindas skirti švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Dėl P. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006, 2K-368/2008, 2K-574/2010). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad UAB „I“ tuometinis direktorius K. M. 2009-09-11 įgaliojimu Nr. 09-11-B įgaliojo bankroto administratorių P. K. atstovauti bankrutuojančiai UAB „B“ bankroto procese (t. 1, b.l. 5). Šią aplinkybę patvirtino teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas K. M. (t. 3, b.l. 74). UAB „B“ sąskaitos, esančios AB „D“ banke, išrašas vienareikšmiškai įrodo, kad nuteistasis 2009-10-22 išėmė iš bendrovės sąskaitos 13 746,12 Lt (t. 1, b.l. 15-16). Baudžiamojoje byloje esančiuose UAB „I“ finansinės atskaitomybės dokumentuose nėra užfiksuota, kad P. K. įnešė anksčiau minėtą UAB „B“ pinigų sumą į UAB „I“ kasą. Tą patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje apklausta specialistė Z. S. paaiškindama, jog iš pateiktų „I“ kasos dokumentų, t. y. iš kasos knygos su jų įrašus pateisinančiais dokumentais nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. gegužės mėn. ir UAB „I“ didžiosios knygos įrašų už laikotarpį nuo 2009-03-01 iki 2009-10-31 nustatyta, kad UAB „I“ kasoje nebuvo pajamuota 13 746,12 Lt iš P. K. (t. 1, b.l. 106, t. 3, b.l. 101). Liudytojas V. J. teismo posėdyje parodė, kad po apelianto jis buvo paskirtas bankrutuojančios UAB „B“ bankroto administratoriumi. V. J., susipažinęs su iš bankų gauta informacija dėl UAB „B“ likusių piniginių lėšų, nustatė, kad P. K. išėmė iš bendrovės sąskaitos, esančios AB „D“ banke, 13 746,12 Lt, dėl ko vėliau buvo kreiptasi į policiją (t. 3, b.l. 72-73). UAB „I“ direktoriaus V. K. 2009-12-29 įsakymu Nr. 5 apeliantui panaikinti įgaliojamai vykdyti bankrutuojančios UAB „B“ bankroto procedūras, tokie įgaliojimai suteikti UAB „I“ darbuotojui V. J.. P. K. 2009-12-30 susipažino su šiuo įsakymu (t. 1, b.l. 8). Jis UAB „I“ direktoriaus V. K. 2010-01-05 įsakymu Nr. 1/06 buvo atleistas iš darbo nuo 2010-01-06 (t. 1, b.l. 179). Taigi, nuteistasis nuo 2009-12-30 nebevykdęs bankrutuojančios UAB „B“ bankroto administravimo ir nuo 2010-01-06 būdamas atleistas iš bendrovės, negrąžino iš UAB „B“ sąskaitos, esančios AB „D“ banke, išimtų pinigų UAB „I“.

P. K. apeliaciniame skunde neneigia 2009-10-22 išėmęs iš UAB „B“ sąskaitos 13 746,12 Lt, tačiau tvirtina, kad tai jis darė J. V. nurodymu, vėliau tą pačią dieną perdavė šią pinigų sumą J. V. UAB „I“ patalpose, o pastarasis davė jam pasirašyti tuščią kasos išlaidų orderį. Tokių P. K. nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas J. V. neigė buvus nuteistojo nurodytai įvykio eigai. Šis liudytojas parodė, kad jis sužinojo apie tai, jog UAB „B“ sąskaitoje buvo 13 746,12 Lt, 2010 m. sausio ar vasario mėn., kai bendrovės įgaliotu administratoriumi tapo V. J.. Iki tol apie UAB „B“ pinigus nei jis, nei kiti nežinojo. P. K. niekada jam nesakė apie bendrovės sąskaitoje esančius pinigus ir neperdavė jokių pinigų (t. 3, b.l. 75-79). Jis davė analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 53-54). Liudytoja J. M. (2009 m. spalio mėn. tvarkiusi UAB “I“ buhalteriją) teisme tvirtino, jog ji apie nuimtus nuo administruojamos UAB “B“ banko sąskaitos 13746,12 litų sumą nieko nežino (t.3, b.l. 104). Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių liudytojas J. V. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus, jų nepaneigia baudžiamojoje byloje surinkti objektyvūs įrodymai. Ta aplinkybė, kad internetinėje erdvėje kai kur nepalankiai atsiliepiama apie J. V., savaime neleidžia vertinti jo duotus parodymus kaip nepatikimus šioje baudžiamojoje byloje.

Pasak apelianto, jis išėmė UAB „B“ pinigus iš sąskaitos ir perdavė juos J. V., kadangi neabejojo, jog šis yra UAB „I“ vadovas. Kita vertus, pats liudytojas J. V. parodė, jog jis nesijautė kaip bendrovės vadovas, joje visi dirbo kaip viena komanda, visi galėjo rodyti iniciatyvą, ką nors pasiūlyti, jie bendrai spręsdavo klausimus. Jis nemano, jog prisistatė P. K. kaip UAB „I“ savininkas ar akcininkas. Pasak liudytojo, jis tuo metu dirbo advokato padėjėju pagal paslaugų sutartį (t. 3, b.l. 75-76). Liudytojai – UAB „I“ darbuotojai – V. J. ir V. K. teisiamajame posėdyje patvirtino J. V. parodymus dėl pastarojo darbo pobūdžio, pripažino, kad šis nebuvo pagrindinis asmuo bendrovėje (t. 3, b.l. 73, 106). Baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat nepagrindžia, kad nagrinėjamų įvykių metu J. V. buvo UAB „I“ akcininkas ar vadovas. Atkreiptinas dėmesys, jog bankroto administratorių P. K. atstovauti bankrutuojančiai UAB „B“ bankroto procese įgaliojo UAB „I“ tuometinis direktorius K. M., o ne J. V.. Pastarasis parodė, kad jis duodavo kai kuriuos nurodymus, bendravo su apeliantu darbo klausimais (t. 3, b.l. 77), kita vertus, tai neįrodo, jog J. V. veikė kaip UAB „I“ vadovas. Todėl tokie nuteistojo parodymai atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad P. K. teisiamajame posėdyje nurodė, jog dėl UAB „B“ priklausančių 13 746,12 Lt jis kartu su J. V. dažnai aiškindavosi, tačiau tik tarpusavyje (t. 3, b.l. 72). Toks nuteistojo elgesys yra nelogiškas, kadangi jis, manydamas, jog J. V. galimai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, turėjo galimybę pranešti UAB „I“ direktoriui ar kitiems bendrovės darbuotojams, teisėsaugos institucijoms, tačiau to nedarė. P. K. kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą tik 2010-05-03 (t. 1, b.l. 26), kai jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl apelianto galimai padarytų nusikalstamų veikų (t. 1, b.l. 1-3). Minėti nuteistojo veiksmai taip pat leidžia abejoti jo duotų parodymų patikimumu.

P. K. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad liudytojas J. V. apmokė ir parengė liudyti kitus UAB „I“ darbuotojus, kurie turėjo tik patvirtinti J. V. parodymus. Priešingai nei teigia apeliantas, to nepatvirtina liudytojų V. K. ir V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kadangi jie nėra identiški (t. 2, b.l. 44-51). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai nuosekliai nurodė tarpusavyje neprieštaraujančias aplinkybes, rodo, jog jų parodymai objektyvūs, jais nėra pagrindo abejoti. Be to, liudytojai V. K. ir V. J. teisiamajame posėdyje davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, kas tik patvirtina padarytas išvadas dėl šių liudytojų parodymų.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog P. K. pasisavino svetimus, jam patikėtus UAB „B“ priklausančius 13 746,12 Lt, taip padarydamas bendrovei tokio paties dydžio turtinę žalą, tai atitinka Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

Dėl P. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šio straipsnio prasme antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko laikymu pripažintinas šių nusikalstamos veikos dalykų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos.

Nagrinėjamu atveju 2009-09-22 dokumentų perdavimo-priėmimo aktu UAB „B“ direktorius K. V. perdavė, o administratorius UAB „I“ įgaliotas asmuo P. K. priėmė UAB „B“ registravimo pažymėjimą, įstatus ir antspaudą (t. 2, b.l. 119). Tokią aplinkybę nurodė ir teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas K. V. (t. 3, b.l. 104-105). Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis, nuo 2009-12-29 nebevykdęs bankrutuojančios UAB „B“ administravimo, o nuo 2010-01-06 būdamas atleistas iš UAB „I“, grąžino pastarajai bendrovei UAB „B“ registravimo pažymėjimą, įstatus ir antspaudą. Liudytojas V. J. parodė, kad jį paskyrus nauju UAB „B“ bankroto administratoriumi, apeliantas neperdavė jam jokių bendrovės dokumentų. UAB „I“ biure jis taip pat nerado UAB „B“ dokumentų. Buvo bandoma skambinti P. K., tačiau šis neatsiliepdavo. V. J. taip pat nurodė, jog jis pats ėjo gamintis naują bendrovės pažymėjimą, spaudą, kad būtų galima vykdyti administravimo procedūrą (t. 3, b.l. 72-73). Pastarąją aplinkybę pagrindžia rašytiniai įrodymai – UAB „B“ pažymėjimo, išduoto 2010-03-05, ir sąskaitos-faktūros dėl antspaudo pirkimo kopijos (t. 1, b.l. 82-83). P. K. apeliaciniame skunde tvirtina, kad 2009-10-22 J. V. perdavė jam UAB „B“ pažymėjimą, įstatus ir antspaudą, kad jis išimtų iš bendrovės sąskaitos, esančios AB „D“ banke, 13 746,12 Lt. Tai padaręs jis tą pačią dieną grąžino antspaudą ir dokumentus J. V.. Liudytojas J. V. viso baudžiamojo proceso metu neigė apelianto nurodytas aplinkybes dėl UAB „B“ antspaudo ir dokumentų disponavimo, nurodęs, kad nei bendrovės antspaudo, nei kitų bendrovės dokumentų UAB „I“ nebuvo. P. K. nei iš jo gavo, nei vėliau atidavė jam UAB „B“ dokumentus (t. 2, b.l. 53-54, t. 3, b.l. 77). Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti tokiais liudytojo J. V. parodymais. P. K. teiginių nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

Taigi, apylinkės teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog P. K., neturėdamas teisėto pagrindo, laikė UAB „B“ antspaudą, registravimo pažymėjimą ir įstatus, taip padarydamas Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Apeliantas neteisus teigdamas, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo užvilkintas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2010-03-17 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00184-10 pagal UAB „I“ pareiškimą dėl jame nurodytų P. K. veiksmų (t. 1, b.l. 1-3). Kaltinamasis aktas apelianto atžvilgiu surašytas 2011-05-25 (t. 2, b.l. 185-192), byla kartu su kaltinamuoju aktu perduota į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą 2011-05-27 (t. 3, b.l. 1). Lietuvos Respublikos BPK 176 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų per šešis mėnesius. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia aukštesniajam prokurorui, esant minėtoms aplinkybėms, įgaliojimus pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą. Nagrinėjamu atveju visi ikiteisminiam tyrimui vadovavusios ir jį organizavusios prokurorės prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą buvo patvirtinti aukštesniojo prokuroro (t. 1, b.l. 46, 48, 51, 54-55, 59), šiuose prašymuose nurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo būtina pratęsti ikiteisminį tyrimą. Tai rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas ilgesniam nei 6 mėnesių terminui laikantis Lietuvos Respublikos BPK nuostatų ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010-10-15 įsakymu Nr. 1-142 patvirtintos ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu P. K. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją Lietuvos Respublikos BPK 215 str. tvarka dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo tvarkos, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo teisėja, tiek aukštesnysis teismas, nagrinėjęs apelianto skundą, nenustatė, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00184-10 būtų vilkinamas (t. 2, b.l. 172-177).

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. numatytos nuostatos. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo padaryti kokie nors esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių skundžiamas nuosprendis būtų naikintinas.

Dėl P. K. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo P. K. teiginiu, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas paskyrė P. K. už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. ir 302 str. 1 d., atitinkamai laisvės atėmimo bausmes 1 metams ir 4 mėnesiams, dalinio sudėjimo būdu subendrinus bausmes, paskyrė galutinę bausmę - laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams, kurią, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1-3 d., atidėjo 1 metams 2 mėnesiams bei nuteistajam nustatė du įpareigojimus: per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą civiliniam ieškovui UAB „I“ bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Minėtų Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose be laisvės atėmimo bausmės yra numatytos ir alternatyvios, su laisvės atėmimu nesusijusios, bausmės. Pagal Lietuvos Respublikos BK 55 str., asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Šio straipsnio prasme P. K. laikytinas kaip pirmą kartą teisiamas asmuo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos BK 55 str. kalbama apie bausmės skyrimą asmeniui nuteistam už vieną nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Įstatymų leidėjas tokį nusikaltimą apibrėžia vienaskaitos forma, taip pabrėždamas negalimumą taikyti šią bausmės skyrimo taisyklę tais atvejais, kai yra nustatyta realioji kelių nusikaltimų sutaptis. Vadovautis šio straipsnio nuostatomis galima ir tokiais atvejais, kai asmuo viena veika padaro kelis nusikaltimus (idealioji nusikaltimų sutaptis) arba kai naujas nusikaltimas būna kitokio pobūdžio – skiriasi kaltės forma, objektas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2007, 2K-88/2008, 2K-277/2011). P. K. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios sudaro realiąją sutaptį, nenustatyta, kad padarytas naujas nusikaltimas yra kitokio pobūdžio. Todėl apylinkės teismui nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatomis.

P. K. padarė baigtą nesunkų nusikaltimą nuosavybei ir apysunkį nusikaltimą valdymo tvarkai, veikdamas tiesiogine tyčia. Apelianto padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su jo eitomis bankroto administratoriaus pareigomis. Priešingai nei teigia nuteistasis, pasisavinto turto vertė yra didelė – daugiau nei 105 MGL dydžio. Atsižvelgtina ir į tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė UAB „B“ antspaudą ir du bendrovės dokumentus – registravimo pažymėjimą ir įstatus. Nenustatyta P. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apeliantas praeityje teistas, teistumas išnykęs (t. 2, b.l. 101), baustas administracine tvarka, administracinės nuobaudos negalioja (t. 2, b.l. 102). Įvertinus visas minėtas aplinkybes, P. K. pagrįstai parinktos laisvės atėmimo bausmės, žymiai mažesnės nei Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. sankcijose numatytas šios bausmės vidurkis. Nuteistojo asmeninės savybės, kurios apeliaciniame skunde visiškai nekonkretizuotos, nesudaro pagrindo švelninti jo teisinės padėties, t. y. paskirti kitas bausmių rūšis ar jų dydžius. Galutinė subendrinta bausmė paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų, todėl jos švelninti taip pat nėra pagrindo. Apeliantui tinkamai nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir parinkti įpareigojimai. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti ar keisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-09-21 nuosprendžio nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo P. K. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Artūras PažarskisTeisėjos (parašai) Jūratė DamanskienėVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėNuorašas tikras:Kolegijos pirmininkas Artūras Pažarskis