Šiaulių apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Aleksandras Prygunkovas, sekretoriaujant Jurgitai Juškuvienei, dalyvaujant Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Donatai Pliuskevičienei, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. V., jo atstovui – advokato padėjėjui Aik Kančinian, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kuriam išaiškintos teisės ir pareigos, numatytos ATPK 272 straipsnyje, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, iškeltą pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. vadovaujama bendrovė - UAB „P." pažeidė įstaigos - Valstybinės mokesčių inspekcijos teises, o būtent, turėdama mokestinę nepriemoką 2 317 416,65 Lt, laikotarpiu nuo 2013m. spalio 1 d. iki 2014m. vasario 28 d., gaudama 577 344.70 Lt pajamų bei iš tų pinigų pervesdama tiekėjams 53 135,83 Lt, kitoms išlaidoms 25 96,29 Lt, pagal vykdomuosius raštus 4 078,54 Lt, tokiu būdu nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ str. (Nr. XII-239. 2013-04-18, Žin., 2013, Nr. 46-2246 (2013-05-07)) nustatyto atsiskaitymo grynaisiais pinigais eiliškumo, pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 str. 1 p. reikalavimą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 81 str. 1 d. reikalavimą sumokėti mokesčius to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytų terminų, pažeidė kreditorio - Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos reikalavimo tenkinimo eilę bei tvarką.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. V. kaltu neprisipažino bei parodė, kad dirba bendrovėje „P.“ generaliniu direktoriumi nuo pat jos įkūrimo. 2009 metais įmonė susidūrė su ekonominiais sunkumais. 2009 m. bankai pradėjo elgtis negarbingai. Išsireikalavo už paimtą paskolą iš UAB „P.“ dukterinės įmonės garantą. UAB „P.“ buvo priverstas perrašyti turtą banko lizingui dukterinei įmonei. Šitas turtas buvo įsigytas prieš dešimtmetį. Jo vertė buvo maža. Vykdant turto perrašymą, kaip garantą banko lizingui, atsirado labai didelis milijoninis pelnas. Nieko kito neliko, tik pagal laidavimą parduoti turtą. Priešingu atveju bankas grasino išieškoti bankroto bylą, išieškoti anksčiau suteiktą paskolą. Jis taip pat asmeniškai laidavo bankui. To pasėkoje atsirado būtinybė mokėti dideles pinigų sumas. 2010 m. jis kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl mokestinės paskolos sudarymo. Valstybinė mokesčių inspekcija įmonės pareikalavo garanto. Žadėjo sudaryti mokestinę paskolos sutartį 6 mėnesiams, o vėliau ją pratęsti. Jis siūlė įkeisti dukterinės įmonės mokestinę priemonę. 2011 m. birželio mėn. mokestinė paskola sudaryta 6 mėnesiams, nors prašė 5 metams. Valstybinė mokesčių inspekcija žadėjo, kad pratęs paskolos terminą, tačiau nepratęsė. Jam reikėjo susimokėti 1 800 000 Lt įsiskolinimą. Šios sumos sumokėti negalėjo. Išieškoti įsiskolinimą buvo perduota antstoliui R. Kudrauskui. Antstolis jam pasakė, kad skolą galėtų išieškoti iš įkeisto daikto, tačiau reikia vykdomojo dokumento. Jis kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, o ji išėmė 2014 m. gegužės mėnesį vykdomąjį raštą ir atidavė antstoliui A. Bložei. Antstolis R. Kudrauskas buvo areštavęs visą įmonės turtą. Skelbė varžytines, pardavė nekilnojamą turtą ir ką gavo paskirstė išieškotojams. Po 2014 m. pavasarį atlikto įmonės mokestinio patikrinimo Valstybinė mokesčių inspekcija uždraudė įmonei atsiskaityti grynaisiais pinigais. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad pažeistos CK 6.930 str. nuostatos. Ši suma, dėl kurios jis yra kaltinamas, buvo iš dalies išleista ne jo, ne įmonės. 7000 Lt nuskaitė antstolis, kaip vykdymo išlaidas, 70 Lt nuskaitė bankas. Visos kitos piniginės išlaidos buvo skirtos neišvengiamiesiems įmonės gyvybingumo klausimams užtikrinti – žemės mokestis, žyminis mokestis, teismai, darbuotojų sveikatos patikrinimas, energetinės ir komunalinės sąnaudos, konferencijos, komandiruotės. Ši suma sudaro apie 25 000 Lt. Mokestinės nepriemokos padengimui buvo pervedę taip pat. Įmonė tiekėjų neturi, nes ji nieko neperka. Perka tik dujas, elektrą, telefoną. Įmonės pagrindinė veikla yra nuoma. Daiktų neparduoda ir neperka. Kaip vyks įmonės veikla jei nebus mokami atlyginimai. 2014 m. spalio mėnesį kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, kad suteiktų mokestinę paskolą, tačiau ji prašymo netenkino. Todėl apskundė Valstybinės mokesčių inspekcijos atsisakymą administraciniam teismui. Nori paneigti VMI teiginį, kad skola auga, iš tikrųjų ji mažėja, o auga dideli delspinigiai. 2 mln. skoloje delspinigiai sudaro beveik 400 000 Lt. Elgėsi rūpestingai, neleido įmonei bankrutuoti ir laikosi įstatymų.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovė Donata Pliuskevičienė teismo posėdžio metu palaikė pateiktą pareiškimą.

Be A. V. paaiškinimų, institucijos atstovo paaiškinimų, A. V. kaltė grindžiama ir kitais byloje surinktais duomenimis: 2014-04-30 operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nurodyta, kad UAB „P.“ vykdydamas veiklą ir gaudamas pajamas, atsiskaitydama asu paskesnės eilės kreditoriais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo (3-4 b. l.), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopijomis (10-38 b. l.), UAB „P.“ avanso apyskaitos kopijomis (39-88 b. l.), kasos knygos išrašais (89-92 b. l.).

ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais) užtraukia baudą įmonių ir įstaigų administracijų vadovams ar administratoriams nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų“. Pažymėtina, kad nuo 2013-10-01 įsigaliojo CK 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kuris vienodai reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tai reiškia, kad įstatymas suformavo tvarką, pagal kurią gali būti ginamos kreditorių teisės, siekiant išvengti situacijos, kai nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, kad „skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka“. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka“. Minėtas pažeidimas padaromas tik tyčia.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti civilinio kodekso straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Iš byloje esančių duomenų, t.y. bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos knygų išrašų, atskaitingų asmenų avansinės apyskaitos išrašų matyti, kad UAB „P.“ per veiklos laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-02-28 pajamas sudarė 377 344,70 Lt. Per visą šį laikotarpį patyrė 368480,83 Lt išlaidų, t.y. sumokėta darbuotojams darbo užmokesčio 130700,57 Lt (35 proc. nuo visos išlaidų sumos), Sodros įmokoms – 61354,60 Lt (16,65 proc. nuo visos išlaidų sumos), atsiskaityta su tiekėjais – 53135,83 Lt (14,42 proc. nuo visos išlaidų sumos), kitos išlaidos – 25196,29 lt (6,84 proc. nuo visos išlaidų sumos), vykdomieji raštai – 4078,54 Lt. A. V. teismui pripažino, kad įmonė susidūrė su sunkumais, apyvarta sumažėjusi, pinigų mažiau, todėl įmonė neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų atsiskaityti su visais kreditoriais tinkamai ir laiku, kiek galėjo, tiek mokėjo, daugiausia mokėjo tiekėjams, nes stengėsi išlaikyti verslą. Remiantis Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 dalimi, UAB „P.“ neesant pirmos eilės atsiskaitymų, t.y. atsiskaitymų pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo, privalėjo mokėti atsiskaitymus antrąja eile, t.y. atsiskaitymus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, o patenkinusi šiuos reikalavimus, bendrovė trečiąja eile turėjo atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus ir tik po to ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, t.y. mokėti lėšas tiekėjams. Tačiau bylos duomenys liudija, jog atsiskaitymų atlikimo tvarka ir eiliškumas buvo pažeistas, nes buvo vykdomi atsiskaitymai su įmonės tiekėjais, t.y. su ketvirtos eilės kreditoriais, nepaisant to, kad nebuvo atsiskaityta su trečios eilės kreditoriumi – Valstybine mokesčių inspekcija. Nes laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-02-28 Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo sumokėta 94015,00 Lt, be to, visi šie pinigai sumokėti ne savanoriškai, o nurašyti pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pateiktus sprendimus, kas tiriamu laikotarpiu sudaro 25,51 procentą nuo visos UAB „P.“ išlaidų sumos. Kai tuo tarpu UAB „P.“ tiriamu laikotarpiu tiekėjams sumokėjo 53135,83 Lt, kas sudaro 14,42 procentus nuo visos išlaidų sumos.

Tokių aplinkybių visumos analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad A. V. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnio 1 dalį.

Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgia į ATPK 30 straipsnyje nurodytas nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles, t. y. į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, A. V. asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas mano, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti A. V. paskyrus sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – baudą, kuri yra artima sankcijoje numatytos baudos vidurkio.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30 straipsniu, 50⁶ straipsnio 1 dalimi, 224 straipsniu, 286 straipsniu, 287 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnio 1 dalyje, paskirti administracinę nuobaudą – 7000 (septynių tūkstančių litų) baudą.

Nutarimas per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.