Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas Helvetia Assurances SA pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, 26 333,97 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų.

2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-384-1089/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sadomaksa“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Bretalita“ ir S. S. paslaugų įmonei dėl nuostolių atlyginimo dėl dalies krovinio sugadinimo. Sprendžiant ginčą minėtoje civilinėje byloje, buvo nustatyta, kad atsakovai, kaip vežėjai, yra apdraudę savo civilinę atsakomybę, todėl į civilinę bylą buvo įtraukti draudikai – Helvetia Assurances SA ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kadangi būtent draudikams tektų pareiga atlyginti nuostolius ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju. 2021 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-384-1089/2021, kuriuo nusprendė UAB „Sadomaksa“ ieškinį patenkinti ir priteisė solidariai iš UAB „Bretalita“ ir S. S. paslaugų įmonės 17 007,37 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Priėmus pirmosios instancijos teismui sprendimą, ieškovas Helvetia Assurances SA kreipėsi į atsakovą dėl sprendimo vykdymo ir priteistų sumų UAB „Sadomaksa“ atlyginimo, kadangi trečiasis asmuo S. S. paslaugų įmonė į sprendimą nereagavo ir jo nevykdė. Tačiau atsakovas 2021 m. birželio 2 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad atsisako atlyginti priteistas sumas pagal įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo draudėjas nebuvo faktinis krovinio vežėjas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta, kad S. S. paslaugų įmonės veiksmai nulėmė krovinio sugadinimą, bei ieškovui įvykdžius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą už savo draudėją, atsakovas turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

3. Ieškovas pažymėjo, kad civilinėje byloje nėra ginčo, kad atsakovas su draudėju (trečiuoju asmeniu) S. S. paslaugų įmone buvo sudarę vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas buvo apdraudęs trečiojo asmens civilinę atsakomybę pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – ir CMR konvencija). Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu pripažino, kad vežėjai (tarp jų ir atsakovo draudėjas) yra atsakingi už kilusius nuostolius dėl dalies krovinio sugadinimo, todėl remiantis CMR konvencijos 37 straipsnio a punktu, ieškovas, kaip draudikas, atlyginęs už savo draudėją (pirmąjį vežėją) krovinio gavėjo patirtus nuostolius, nustatytus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti atsakingo už krovinio sugadinimą vežėjo draudiko, t. y. atsakovo, atlyginti sumokėtas sumas dėl krovinio praradimo bei visas kitas išlaidas, patirtas dėl pirminės civilinės bylos iškėlimo. Tačiau atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką atlyginant nuostolius pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą, remiantis atsakovo vežėjų kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 038.2, specialiųjų sąlygų 4 skyriaus 4.1.1. (turėtų būti 4.1.2.) punktu, kuris numato, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas nuostolių atsiradimas dėl draudėjo arba jo darbuotojų tyčios, ar veiksmų, kurie pagal CMR konvencijos 29 straipsnį yra prilyginami tyčiniams veiksmams, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt). Ieškovas su atsakovo atsisakymu mokėti draudimo išmoką ir tokiu nedraudžiamųjų įvykių aiškinimu negali sutikti. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai sutapatina didelio neatsargumo sampratą pagal CMR konvenciją ir draudimo santykius reglamentuojančias teisės normas. Civilinę atsakomybę reglamentuojančiose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normose nėra įtvirtintos tyčios ar didelio neatsargumo sampratos, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Tuo tarpu aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnį, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Taigi, šios nagrinėjamos situacijos atveju vežėjo neatsargūs veiksmai, kai vežėjas netinkamai sutvirtino krovinį ar nepatiesė nuo slydimo apsaugančių kilimėlių, kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime, negali būti ir nebūtų prilyginami tyčiai civilinių (draudimo) teisinių santykių prasme, dėl ko atsakovas negalėjo atsisakyti mokėti draudimo išmokos.

4. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo taisyklių 4.1.1. (turėtų būti 4.1.2.) punkte formuojama nedraudžiamojo įvykio samprata yra ydinga, nes nedraudžiamasis įvykis nėra apibrėžtas aiškiai ir konkrečiai, dėl ko atsakovui sudarytos palankios sąlygos atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kai nustatoma neribota vežėjo atsakomybė pagal CMR konvencijos 29 straipsnį. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti vežėjo didelį neatsargumą draudimo santykių prasme, kuris nulemtų nedraudžiamojo įvykio kilimą, kai ir pats atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad už krovinio sugadinimą atsakingas pats krovinio siuntėjas, o ne vežėjas, kurio veiksmuose nėra nei didelio neatsargumo, nei tyčios požymių. Atsižvelgiant į tai, ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai pažeisdamas draudimo sutarties nuostatas pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir tuo pagrindu atsisakė mokėti draudimo išmoką.