Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-17 · Administracinė byla Nr. A-662-442/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
A-662-442/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02564-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-662-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02564-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 37.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą Nr. 68-1137 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir ginčijamas nutarimas), kuriuo jam skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 2S-5201, kuriuo paliktas galioti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas Nr. 68-1137.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu nutarimu jam nepagrįstai ir neteisėtai skirta drausminė nuobauda už tai, kad turėjo mobiliojo ryšio telefoną, nors jis telefono neturėjo. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą Nr. 68-1137 apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris nutarė, jog paskirtos nuobaudos panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo nuomone, tiek ši, tiek ir anksčiau paskirtos nuobaudos jam skirtos dėl galimo institucijos darbuotojų keršto už jo pateiktus skundus, siekiant su juo susidoroti, įbauginti ir užkirsti kelią lygtiniam paleidimui iš įkalinimo įstaigos. Teigia, kad tokie pareigūnų veiksmai peržengia teisingumo ribas.

3. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju išsamus tyrimas nebuvo atliktas, ginčijamas nutarimas priimtas šališkai, yra nemotyvuotas, grįstas tik subjektyviais pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose fiksuotais parodymais ir priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. Akcentavo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė apsiginti, ginčijamo nutarimo kopija jam neįteikta, apskundimo tvarka neišaiškinta. Pareiškėjas prašo skundą tenkinti, ginčijamą nutarimą, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda, ir Kalėjimų departamento sprendimą panaikinti.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d. buvo pateikti pareigūnų S. J. ir R. M. tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta, jog 2016 m. rugpjūčio 19 d. apie 20.50 val., atėjus atlikti planinės kratos į 2-ojo sektoriaus 21 būrio 3-os brigados gyvenamąsias patalpas, buvo pastebėtas nuteistasis R. M., laikantis rankoje mobilaus ryšio telefoną. 2016 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad pažeidimo nepadarė, telefono rankose neturėjo. Kadangi pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 112 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 1R-22 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių) 18 priedo nuostatas, t. y. turėjo leistinų nuteistiesiems turėti daiktų sąraše nenumatytus daiktus – mobiliojo ryšio telefoną ir įkroviklį, bei nevykdė pareigūno nurodymo atiduoti telefoną ir pasitraukti nuo čiužinio, ginčijamu nutarimu jam paskirta nuobaudą – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas tą pačią dieną su ginčijamu nutarimu buvo supažindintas įteikiant nutarimo kopiją, nutarime išaiškinta jo apskundimo tvarka. Atsakovo nuomone, ginčijamu nutarimu nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai, kadangi jis sąmoningai pažeidė pataisos įstaigos režimo reikalavimus.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu nutarimu Nr. 68-1137 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams už tai, jog jis 2016 m. rugpjūčio 19 d. apie 20.50 val. turėjo leistinų nuteistiesiems turėti daiktų sąraše nenumatytus daiktus – mobiliojo ryšio telefoną ir įkroviklį, kuriuos bandė paslėpti čiužinyje, o mėginant paimti telefoną, pareiškėjas to daryti neleido, bandė nustumti pareigūną, nevykdė jo nurodymo atiduoti telefoną ir pasitraukti nuo čiužinio. Kalėjimų departamento direktorius 2015 m. vasario 19 d. sprendime Nr. 2S-5201 „Dėl nuobaudų skyrimo pagrįstumo“ pripažino, kad nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai.

8. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BVK 11, 12, 110, 142 straipsnių nuostatomis, Vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nustatytu nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų baigtiniu sąrašu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškos kategorijos bylose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog Pravieniškių PN-AK administracija siekia su juo susidoroti, įbauginti ir užkirsti kelią lygtiniam paleidimui iš įkalinimo įstaigos, o pareigūnai yra suinteresuoti jam asmeniškai kenkti, jį šmeižti, nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar pan. Teismui nekilo abejonių dėl pareigūnų S. J. ir R. M. paaiškinimų, patvirtinančių pareiškėjo padarytą pataisos namų režimo pažeidimą. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo sudaryta galimybė apsiginti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis Pravieniškių PN-AK administracijai 2016 m. rugpjūčio 22 d. pateikė pasiaiškinimą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamame nutarime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 19 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, taip pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 d. 1–2 punktų reikalavimus, todėl jam teisėtai ir pagrįstai paskirta BVK 142 straipsnyje numatyta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams.

III.

10. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

11. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnų paaiškinimai nekelia abejonių dėl jo neva padaryto drausmės pažeidimo. Teigia, kad pareigūnų S. J. ir R. M. tarnybiniai pranešimai nėra išsamūs, surašyti identiškai, kas sudaro pagrindą vertinti, jog pareigūnai buvo suderinę poziciją dėl pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo. Mano, kad teismas pareigūnų parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi be jų paaiškinimų daugiau nėra kitų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes dėl pareiškėjo galimai turėto mobilaus ryšio telefono ir įkroviklio.

12. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateiktas poėmio protokolas, iš kurio atsispindėtų paimtas mobiliojo ryšio telefonas. Akcentuoja, kad jeigu atsakovas teigia, jog pareiškėjas turėjo rankose telefoną, tuomet turėjo būti atliktas pirštų antspaudų tyrimas, nustatyti biologiniai pėdsakai, išreikalauta skambučių išklotinė, taip pat byloje turėjo būti pateiktas mobiliojo ryšio telefono ir įkroviklio sunaikinimo aktas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Šalies argumentai

13. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurias buvo atmesti jo teiginiai dėl Pravieniškių PN-AK administracijos siekio su juo susidoroti, įbauginti ir užkirsti kelią lygtiniam paleidimui iš įkalinimo įstaigos. Pažymi, kad skunde detaliai nurodė argumentus dėl ankstesnių nepagrįstų drausminių nuobaudų, kurios būdavo paskiriamos po to, kai jis pateikdavo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Teigia, kad Pravieniškių PN-AK direktorius 2016 m. kovo 2 d., 3 d., ir 7 d. paskyrė drausmines nuobaudas, neatsižvelgdamas į tai, jog tuo metu jam pablogėjo sveikata. Pabrėžia, kad ginčijamas nutarimas jam buvo įteiktas tik kitą dieną po nutarimo priėmimo, o parašas ant nutarimo nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas jį gavo, kadangi jeigu nebūtų pasirašęs, būtų gavęs drausminę nuobaudą.

14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu, kadangi netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, dėl ko pareiškėjui teko kreiptis atskiruoju skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Atsiliepimas

15. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad drausminė nuobauda už Pravieniškių PN-AK režimo pažeidimą pareiškėjui paskirta neviršijant Pravieniškių PN-AK direktoriui suteiktų įgaliojimų, jos skyrimo procedūra nepažeista. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Mano, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo Nr. 68-1137 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 2S-5201 teisėtumo bei pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad ginčijami Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas Nr. 68-1137, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams, ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 2S-5201, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas ir paliktas galioti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas Nr. 68-1137, yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl aplinkybių ir įrodymų vertinimo, susijusių su pareiškėjui inkriminuoto pataisos namų tvarkos pažeidimo padarymu, t. y. aplinkybe, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 19 d. apie 20.50 val. turėjo leistinų nuteistiesiems turėti daiktų sąraše nenumatytus daiktus – mobiliojo ryšio telefoną ir įkroviklį, kuriuos bandė paslėpti čiužinyje, o mėginant paimti telefoną, pareiškėjas to daryti neleido, bandė nustumti pareigūną, nevykdė jo nurodymo atiduoti telefoną ir pasitraukti nuo čiužinio Pareiškėjas neigia turėjęs mobiliojo ryšio telefoną ir teigia, kad drausminė nuobauda jam skirta nepagrįstai, siekiant su juo susidoroti, įbauginti ir užkirsti kelią lygtiniam paleidimui iš įkalinimo įstaigos.

25. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

26. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Pravieniškių PN-AK pareigūnų S. J. ir R. M. tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Pareigūnai teismo posėdžio metu buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo, patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas turėjo rankose mobiliojo ryšio telefoną ir nevykdė pareigūno S. J. nurodymo atiduoti telefoną ir pasitraukti nuo čiužinio, kuriame paslėpė telefoną. Pareigūnų paaiškinimai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms aplinkybėms. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti minėtų liudytojų (pareigūnų) šališkumu.

27. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su Pravieniškių PN-AK administracijos siekiu su juo susidoroti, įbauginti ir užkirsti kelią lygtiniam paleidimui iš įkalinimo įstaigos, nesudaro pagrindo kitaip vertinti bylos faktines aplinkybes. Minėti pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti įrodymais, todėl vertintini kaip jo subjektyvi nuomonė. Be to, teismo posėdžio metu pareigūnas R. M. paaiškino, kad pareiškėjo nepažįsta, suinteresuotumo jam pakenkti neturi.

28. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą dėl inkriminuoto pataisos namų tvarkos pažeidimo ir pareiškėjas šia teise pasinaudojo (b. l. 71). Ant ginčijamo nutarimo esanti žyma patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas Nr. 68-1137 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams, jam įteiktas 2016 m. rugpjūčio 24 d. (b. l. 73). Ginčijamas nutarimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus: nutarimas pagrįstas faktais bei teisės aktų normomis, taikoma poveikio priemonė motyvuota, nutarimas priimtas pagal Pravieniškių PN-AK direktoriui suteiktą kompetenciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus dėl nesudarytos galimybė apsiginti, ginčijamo nutarimo kopijos neįteikimo, apskundimo tvarkos neišaiškinimo, kadangi pareiškėjas pasinaudojo BVK nustatyta tvarka pasitikrinti ginčijamo nutarimo teisėtumą ikiteismine ir teismine tvarka.

29. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. teismas netenkino prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusDainius Raižys