Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. 3K-7-111/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis Nr. 3K-3-459/2006).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005;).

Minėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Vadinasi, jeigu pareiškėja turėtų neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jos protėvio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tai jai nebereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, darydami tokią išvadą, taip pat argumentavo, jog pareiškėja išnaudojo galimybes gauti bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus, ir nusprendė, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti.

Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškimu prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos A. J. K. prosenelė Ch. G. (vėliau žinoma kaip A., santuokinė pavardė – W.), kurios gimimo metai nurodyti kaip 1900 ir 1904, gimusi Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d..

Teismas nustatė, kad pareiškėja A. J. K. kreipėsi į teismą dėl teisių įgyvendinimo LR Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjos A. J. K. prosenelė išvyko gyventi į kitą kontinentą 1921 metais, todėl Lietuvos Respublikoje archyvuose dėl laiko tarpo, karo, okupacijos yra išlikę netiesioginiai įrodymai, nepakanka archyve sukauptų dokumentų tiesiogiai įrodančių Ch. G. teisinį santykį su Lietuvos Respublika. Liudytojų, patvirtinančių pareiškėjos nurodytas aplinkybes įvykusias apie 1921 metus, nėra.

Teismas iš pareiškėjos A. J. K. pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėja A. J. K. gimė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos A. J. T. santuokos liudijimas, išduotas Pietų Afrikos Respublikoje, patvirtina pavardės pasikeitimas iš mergautinės pavardės T. į santuokinę pavardę K., jos tėvai pagal pateiktą gimimo liudijimą yra Sh. C. W. ir S. T. Pareiškėjos motinos Sh. C. W. tėvas – J. H. W., kuriam dukters gimimo metu ((duomenys neskelbtini)) buvo (duomenys neskelbtini) metai (vadinasi, gimimo metai išsiskaičiuoja kaip gimusio 1925 metais), gimęs Bloemfontein (Pietų Afrikos Respublika). Pareiškėjos senelio, pagal gimimo liudijimą gimusio (duomenys neskelbtini) tėvai – S. W., kurio amžius sūnaus gimimo metu – 32 metai, gimimo vieta – Rusija, ir A. G., kurios amžius sūnaus gimimo metu – 23 metai, gimimo vieta – Rusija. Pareiškėjos proseneliai pagal religinės bendruomenės pažymą S. W. ir A. (megautinė pavardė – G.) W. susituokė Bloemfontein sinagogoje (duomenys neskelbtini). Pranešime apie mirtį nurodoma, kad A. (megautinė pavardė – G.) W., kuri gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė (duomenys neskelbtini). Vokietijos Federacijos Laisvojo ir Hanzos miesto Hamburgo archyvo išduotoje pažymoje apie pareiškėjos prosenelę Ch. G. nurodoma, kad Ch. G., 21 metų, iš Rietavo, kurios gimimo data – (duomenys neskelbtini), gimimo vieta – Gargždai, pilietybė (vok. Staatsangehörigkeit) – Lietuvos, (duomenys neskelbtini) laivu, kurio pavadinimas „Usaramo“, išvyko iš Hamburgo, Vokietijos, į Keiptauną, Pietų Afriką. Kiti rašytiniai įrodymai rodo, kad sąraše Nr. (duomenys neskelbtini) „Emigrantų – Lietuvos piliečių išvykusių per Klaipėdos uostą laikotarpy 1929 m. balandžio mėn. nuo 1 iki 30 d. imtinai“ nurodyta Ch. G., skiltyje „Emigranto paso Nr.“ nurodyta „(duomenys neskelbtini)“. Pietų Afrikos Respublikos Keiptauno universiteto Kaplano žydų studijų centro išduotoje ištraukoje iš 1929 metų dokumento, pavadinimu „Duomenys apie imigrantus gabenančių garlaivių atvykimą ir detali informacija apie žydus imigrantus“, pateikiami duomenys apie pareiškėjos prosenelės motiną Ch. G., kurios amžius nurodomas „53“ iš Gargždų.

Įvertinant visumą įrodymų – pareiškėjos prosenelių ir senelės dokumentuose nurodytą gyvenamąją geografinę vietovę Lietuvoje iki išvykstant, jų vardus ir pavardes, gimimo datas, išvykimo laikotarpį ir Pietų Afrikos Respublikoje išduotus dokumentus, registruotas santuokas, gimimo liudijimus, juose įvardintus tėvus, datas, kilmę, atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad pateikti dokumentai susiję su pareiškėjos tėvais, seneliais, proseneliais, jie papildo kaip įrodymai vienas kitą, neprieštarauja vieni kitiems. Lietuvos Respublikos užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

Byloje pagal pateiktus rašytinius įrodymus, jų palyginimą, laiko, vietos aplinkybes yra nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos prosenelė Ch. G. (vėliau žinoma kaip A., santuokinė pavardė – W.), kurios gimimo metai nurodyti kaip 1900 ir 1904, gimusi Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas tarpukario laikotarpio teisės aktų nuostatas bei pirmiau pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams, todėl byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjos prosenelė galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu. Pagal pareiškėjo pateiktus kelionės dokumentus 1921metų keleivių, vykusių laivu PAR uostą sąrašo pagrindu, tikėtina aplinkybė, kad pareiškėjos prosenelė turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjos prosenelė oficialiai ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti laivu iš Hamburgo.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 444 str.2 d. 1 p. ir 9 p., LR Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. ir 10 d., 9 str. 1 d., 38 str., pareiškimą tenkina. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas siekiant pareiškėjai A. J. K. įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos A. J. K. prosenelė Ch. G. (vėliau žinoma kaip A., santuokinė pavardė – W.), kurios gimimo metai dokumentuose nurodyti kaip 1900 ir 1904 metai, gimimo vieta – Lietuva, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d..

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.