Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-31 · Administracinė byla Nr. I-1812-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2017-10-31
Bylos Nr.
I-1812-394/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
individualios įmonės T
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui
2017 m. spalio 31 d.Šiauliai(S)

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijaus Stankevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės T. Z. firmos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimu paskirtos ekonominės sankcijos sumažinimo ar panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas individuali įmonė T. Z. firma (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 3 paskirtą 4030,27 Eur dydžio ekonominę sankciją arba ją reikšmingai sumažinti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. gegužės 10 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių agentūros specialistai jo įmonėje atliko planinį teminį patikrinimą, kurio rezultatai įforminti 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktu Nr. 66. Patikrinimo akte konstatuota, kad T. Z. firma medienos džiovinimui ir buitinių patalpų apšildymui naudoja kietuoju kuru kūrenamus katilus „Kalvis 720 M“ (žiemos metu) ir „Kalvis 400“ (vasaros metu), šilumos energijai gauti naudojamas kietas kuras – mediena (pjuvenos, medžio skiedros), deginant medieną į aplinkos orą teršalai iš stacionarių taršos šaltinių gali būti išmetami tik turint leidimą. T. Z. firma taršos leidimą, kuriame būtų nustatyti teršalų normatyvai, turėjo gauti iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau jo neturi, išmesdama į aplinką oro teršalus T. Z. firma tampa mokesčių mokėtoju. Patikrinimo akto išvadoje nurodyta, kad T. Z. firma pažeidė 1999 m. lapkričio 4 d. Oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio reikalavimus, todėl privalo sumokėti 6171 Eur mokesčių už taršą iš stacionarių taršos šaltinių, nes išmetė į aplinkos orą teršalus neturėdama leidimo, tuo pažeisdama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ir 4 straipsnių reikalavimus. Tokio patikrinimo išvados pareiškėją nustebino, nes iki to laiko nuo įmonės įsteigimo ir veiklos pradžios taršos mokesčių mokėti nereikėjo, tokio galingumo mediena kūrenamus įrenginius eksploatuojantys subjektai nėra šio mokesčio mokėtojai, jie nuo šio mokesčio atleisti, skatinant biokuro naudojimą. 2017 m. birželio 12 d. sprendimu mokėtino mokesčio suma buvo pakeista į 4030,27 Eur, įvertinus įmonės pateiktas pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus, įmonei paskirta 4030,27 Eur dydžio ekonominė sankcija. Pareiškėjas pabrėžia, kad neginčija atsakovo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 3 ir skaičiavimo teisinių pagrindų, skaičiavimo metodikos ir dydžių, nurodo, kad dėl nežinojimo, netyčia padarė visiškai formalų pažeidimą, dėl kurio jo įmonei paskirta neproporcinga sankcija. Pirmiausia, tinkamai neįvertintas padaryto pažeidimo formalumas ir jokių pasekmių nebuvimas. Kūrenimui įmonė naudoja tik medienos technologines atliekas (pjuvenas, šakas, žieves), t. y. tik biokurą, jokio kito kuro nedegina, turi visus šioms aplinkybėms patvirtinti reikalingus dokumentus. Jeigu įmonė prieš 2014 m. būtų tiksliai žinojusi teisinį reglamentavimą bei būtų laiku pasirūpinusi gauti taršos leidimą, ji nuo mokesčio mokėjimo būtų buvusi atleista. Priimant skundžiamą sprendimą nepakankamai įvertintos ir sprendimo galimos pasekmės įmonei bei kolektyvui, įmonė nėra didelė, tačiau pakankamai socialiai atsakinga, joje dirba 30 žmonių, kuriems tvarkingai mokamas atlyginimas, valstybei laiku mokami mokesčiai. Pritaikyta sankcija mažai įmonei ir esant sunkiai turtinei padėčiai būtų sunkiai pakeliama finansinė našta.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir atsakovas) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėjo vykdoma ūkinė veikla – medienos apdirbimas, t. y., baldinių skydų klijavimas ir prekyba, 2017 m. gegužės 10 d. 11.30 val. atliekant planinį teminį IĮ Zubavičiaus firmos patikrinimą nustatyta, jog įmonė, vykdydama savo veiklą, šilumos gamybai naudoja kurą deginantį įrenginį, kuriame yra kietuoju kuru kūrenami katilai (Kalvis 720M, galingumas 700 kW, t. y. 0,70 MW ir Kalvis 400, galingumas 400 kW, t. y., 0,4 MW), kurių bendras nominalus šiluminis našumas – 1,1 MW. Vadovaujantis aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.10 punktu, T. Z. firma įrenginių eksploatavimui leidimą turėjo gauti iki 2014 m. lapkričio 1 d., nes kieto kuro katilus pradėjo eksploatuoti nuo 2005–2006 metų. 2017 m. gegužės 10 d. T. Z., pažeidusiam Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio reikalavimus, surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir skirta 300 Eur bauda, be to, atsižvelgiant į tai, kad įmonė, neturėdama taršos leidimo, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. į aplinkos orą išmetė teršalus, už kuriuos reikia mokėti mokesčius, apskaičiuoti įmonės mokėtini mokesčiai: 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktu Nr. 66 – 6171 Eur už taršą iš stacionarių taršos šaltinių, o 2017 m. birželio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, atsižvelgiant į T. Z. firmos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus (2017-06-01 raštą, UAB „Ekomodelis“ atliktus teršalų išmetimo į aplinkos orą apskaičiavimus), nuspręsta pakeisti 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo akto Nr. 66 teršalų išmetimo į aplinkos orą skaičiavimą ir mokėtinų mokesčių apskaičiavimo dalį iš 6171 Eur į 4030,27 Eur. Šiaulių RAAD administracinę nuobaudą įmonei skyrė ir jai mokėtiną 4030,27 Eur dydžio ekonominę sankciją pritaikė teisėtai ir tinkamai, atsižvelgiant į tai reglamentuojančius teisės aktus, nurodytus 2017-05-10 patikrinimo akte ir 2017-06-12 sprendime, todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teisės normas taikė formaliai, netinkamai, tačiau patvirtina, kad nuo 2014-11-01 iki 2017-05-10 nebuvo atliekami pareiškėjo firmos patikrinimai, todėl neturima duomenų, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad įmonė, eksploatuodama kieto kuro katilus, minimu laikotarpiu privalėjo turėti taršos leidimą. Atsakovas mano, kad bendradarbiavimas ir informacijos teikimas patikrinimo metu ir po jo neleidžia kategoriškai teigti, kad pareiškėjas iki to laiko nesiekė išvengti mokestinės prievolės, be to, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nedetalizuota kaltės forma, tačiau patvirtina, kad T. Z. atliekant patikrinimą geranoriškai bendradarbiavo su aplinkos apsaugos pareigūnais, suteikė visą prašomą dokumentaciją, sutiko su patikrinimo akte surašytais trūkumais, iš karto po patikrinimo ėmėsi visų priemonių, kad būtų nustatyta, kokią taršą ir kokius kiekius išmeta įmonėje įrengti stacionarūs taršos šaltiniai, paskirtą 300 Eur administracinę baudą geranoriškai sumokėjo. Šiaulių RAAD nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus, nei mokesčius, kurie nustatyti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose, todėl pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 4030,27 Eur ekonominė sankcija.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, Šiaulių RAAD) 2017 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktas bei nustatytas 4030,27 Eur mokestis už taršą iš stacionarių taršos šaltinių, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas, redakcija, galiojanti nuo 2016 m. vasario 2 d.), Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašas, Tvarkos aprašas, redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 28 d.).

Byloje nustatyta, kad Šiaulių RAAD Telšių rajono agentūra atliko pareiškėjo įmonės planinį teminį patikrinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos oro apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintomis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu. 2017 m. gegužės 10 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. 66, kuriame nustatyta, kad T. Z. firma šilumos energijai gauti medienos džiovinimui ir buitinių patalpų apšildymui naudoja kietuoju kuru (pjuvenomis, medžio skiedromis) kūrenamus katilus (Kalvis 720M, galingumas 700 kW, t. y. 0,70 MW, naudojamas žiemos metu, ir Kalvis 400, galingumas 400 kW, t. y., 0,4 MW, naudojamas vasaros metu), deginant medieną į aplinkos orą išmetami teršalai, tokie teršalai iš stacionarių taršos šaltinių gali būti išmetami į aplinkos orą tik turint tam leidimą, kurį T. Z. firma turėjo gauti iki 2014 m. lapkričio 1 d.; kadangi įmonė neturi taršos leidimo, kuriame būtų nustatyti taršos normatyvai, už išmestus teršalus mokesčiai apskaičiuojami taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, mokesčio dydis didesniu tarifu sudaro 6171 Eur (b. l. 11–14). Šiaulių RAAD Telšių rajono agentūra 2017 m. gegužės 10 d. pareiškėjui surašė ir privalomąjį nurodymą Nr. 19 (b. l. 18–19) ir nurodė iki 2017 m. liepos 10 d. įvertinti visų teršalų išsiskyrimo ir išmetimo į aplinkos orą šaltinius bei išsiimti taršos leidimą. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2017 m. gegužės 10 d. T. Z. surašė administracinio nusižengimo protokolą už pažeidimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso 235 straipsnio 4 dalyje, t. y., už tai, kad T. Z. firma, neturėdama taršos leidimo, eksploatuoja du kieto kuro katilus, T. Z. pasiūlyta sumokėti 300 Eur baudą (b. l. 20–21), kurią pastarasis sumokėjo 2017-05-11 (b. l. 22). 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjas Šiaulių RAAD Telšių rajono agentūrai pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, kuriose nurodė, kad reaguodamas į patikrinimo rezultatus sudarė sutartį su UAB „Ekomodelis“ dėl taršos leidimo išdavimo ir aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos atlikimo, UAB „Ekomodelis“ atliko įmonės išmetamų teršalų matavimus ir pagal gautus rezultatus apskaičiavo mokesčius už taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kurie už 2014, 2015 ir 2016 metus sudaro 4030,37 Eur, todėl prašo atsižvelgti į mokesčių apskaičiavimą ir pakeisti patikrinimo akte Nr. 66 nurodytą mokesčio sumą į 4030,27 Eur (b. l. 61). Įvertinęs pareiškėjo rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus, Šiaulių RAAD 2017 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 3 pakeitė 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo akto Nr. 66 teršalų išmetimo į aplinkos orą skaičiavimą ir mokėtinų mokesčių apskaičiavimo dalį bei mokėtiną sumą iš 6171 Eur į 4030,27 Eur (b. l. 9–10).

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, mokesčio objektas yra išmetami į aplinką teršalai, o pagal 4 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtino Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles, šio įsakymo 2.1. punkte nurodė, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkančių įrenginių eksploatavimui taršos leidimai išduodami ar keičiami nuo 2014 m. balandžio 15 d., pateikus paraišką Taisyklėse nustatyta tvarka, o 2.10. punkte numatė, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. TIPK taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklių 1 priedo 2.2 punkte numatytas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio nominalus šiluminis našumas lygus 0,5 MW arba didesnis, bet nesiekia 20 MW. Taigi atsakovas 2017 m. gegužės 10 d. patikrinimo akte pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, įmonės veikloje naudojantis kietuoju kuru kūrenamus katilus Kalvis 720M, kurio galingumas 700 kW, t. y. 0,70 MW, ir Kalvis 400, kurio galingumas 400 kW, t. y., 0,4 MW, o bendras nominalus šiluminis našumas – 1,1 MW, turėjo turėti taršos leidimą ir mokėti mokesčius už išmetamą į atmosferą teršalų kiekį. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki patikrinimo dienos 2017 m. gegužės 10 d. taršos leidimo neturėjo ir mokesčio už aplinkos teršimą nemokėjo. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisėtumo kontrolės tvarką reglamentuoja Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašas, kurio 10 punkte nurodyta, kad nustačius, jog buvo nuslėpti į aplinką išmesti teršalai ir (ar) jų kiekis, mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma už nuslėptą į aplinką išmestą teršalų kiekį apskaičiuojama vadovaujantis 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ ir įforminama patikrinimo akte vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 128 straipsniu; patikrinimo aktas patvirtinamas Mokesčių administravimo įstatyme nustatytais terminais RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens Sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo (toliau – Sprendimas), kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-692 „Dėl sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo formos patvirtinimo“; Sprendimo kopiją su nurodyta mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą suma ir mokėjimo terminais RAAD per 3 darbo dienas nuo Sprendimo priėmimo dienos persiunčia mokėtojui ir AVMI, kurioje yra registruotas mokėtojas. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje. Pastarąją nuostatą patikslina Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, nustatančio mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką, 15 punktas.

Pareiškėjas neginčija mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir jo teisinių pagrindų, nurodo, kad dėl nežinojimo, netyčia padarė formalų pažeidimą, dėl kurio jo įmonei paskirta neproporcinga sankcija; jei įmonė būtų laiku pasirūpinusi gauti taršos leidimą, ji nuo mokesčio už aplinkos teršimą būtų buvusi atleista, nes degina tik biokurą.

Mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos numatytos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnyje, kurio 4 punkte nurodyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 16 punkte numatyta, kad asmenys, kurie naudoja biokurą energijai, įskaitant energiją, kuri panaudojama technologiniuose (gamybiniuose) įrenginiuose, gaminti gali būti atleidžiami nuo mokesčio už tuos į aplinką išmetamus teršalus, kurie neviršija TIPK ir taršos leidime nustatytų normatyvų, jeigu turi biokuro panaudojimą patvirtinančius dokumentus. Taigi pareiškėjo teiginys, kad jeigu įmonė būtų turėjusi taršos leidimą, tai nuo mokesčio už aplinkos teršimą būtų buvusi atleista visiškai, nepagrįstas, įmonė galėjo būti atleista tik už tą teršalų kiekį, kuris būtų viršijęs taršos leidime nustatytą normatyvą.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumo teisėjų kolegija pastebi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Sankcijos proporcingumą vertina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2011-11-03 nutartis administracinėse bylose Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.), be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015-02-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

Kaip jau minėta, Šiaulių RAAD Telšių rajono agentūrai 2017 m. gegužės 10 d. surašius pareiškėjui privalomąjį nurodymą iki 2017 m. liepos 10 d. įvertinti visų teršalų išsiskyrimo ir išmetimo į aplinkos orą šaltinius bei išsiimti taršos leidimą, pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. sudarė sutartį su UAB „Ekomodelis“ dėl įmonės aplinkos oro taršos šaltinių tyrimo ir inventorizacijos ataskaitos parengimo, pagal kurią UAB „Ekomodelis“ atliko įmonės išmetamų teršalų matavimus ir pagal gautus matavimo rezultatus apskaičiavo mokesčius už taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kurie už 2014, 2015 ir 2016 metus sudarė 4030,37 Eur. Iš pateiktų kontrolinių medžiagų išsiskyrimo į atmosferą skaičiavimų matosi, kad buvo apskaičiuotas per metus pagaminamas šiluminės energijos kiekis, sudeginus tam tikrą kiekį biokuro, ir išsiskyrusių teršalų kiekis, o tada nustatyta mokesčio suma (b. l. 62–65). Kadangi pareiškėjas nurodytu laikotarpiu neturėjo taršos leidimo, jam nebuvo nustatyti normatyvai, t. y., teršalų kiekis, susidarantis naudojant biokurą, už kurį pareiškėjas galėjo būti atleistas nuo aplinkos teršimo mokesčio, taigi iš pateiktų skaičiavimų matosi, kad 4030,37 Eur mokestis apskaičiuotas už visą per 2014–2016 metus į atmosferą išmestų teršalų kiekį. Duomenų, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu šilumos energijai gaminti būtų naudojęs kitokį, t. y., ne biokurą, nėra. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo įmonės patikrinimai laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2017-05-10 nebuvo atliekami, todėl neturima duomenų, kad T. Z. įmonei buvo žinoma, jog įmonė, eksploatuodama kieto kuro katilus, privalėjo turėti taršos leidimą (b. l. 76), pareiškėjas iš karto po patikrinimo ėmėsi visų priemonių, kad būtų nustatyta, kokią taršą ir kokius kiekius išmeta įmonėje įrengti stacionarūs taršos šaltiniai, patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su aplinkos apsaugos pareigūnais, suteikė visą prašomą informaciją, sutiko su patikrinimo akte surašytais trūkumais, nedelsiant sumokėjo jam paskirtą 300 Eur baudą. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjo įmonėje dirba 32 darbuotojai, kurių vidutinis darbo užmokestis yra 471,11 Eur, įmonė tvarkingai moka privalomus mokėti mokesčius, 2016 metų įmonės pelnas sudaro tik 988 Eur (b. l. 27–31). Įmonė dirba nuo 2002 m. liepos 31 d., kietuoju kuru kūrenamus katilus įsigijo ir naudoja nuo 2005–2006 metų, o reikalavimas turėti taršos leidimus, eksploatuojant tokio pobūdžio įrenginius, atsirado tik nuo 2014 m. balandžio 15 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su padaryto pažeidimo pobūdžiu, priežastimis, pasekmėmis, aptartą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjo įmonės padėtį pagrindžiančius dokumentus, veiklos pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo nustatytas 4030,27 Eur mokestis už taršą iš stacionarių taršos šaltinių yra neproporcingas padarytam pažeidimui, o įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju būtų pakankama 1000 Eur suma. Todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas, sumažinant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nustatytą mokesčio už aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių dydį iki 1000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo individualios įmonės T. Z. firmos skundą tenkinti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių dydį sumažinti iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėjai Jarūnė SedalienėŽanas KubeckasVirginijus Stankevičius